NaujienosAtgal <

Patyčių auka: kaip man pavyko ištrūkti iš gyvenimo užribio

2014-04-02 22:03

Jolanta Lipkevičienė
Mokyklą atsimenu kaip kalėjimą, nemalonių potyrių erdvę. Per savaitę buvo vos viena diena - sekmadienis, kuomet nereikėjo eiti į mokyklą. Visos kitos dienos mokykloje reikšmingos tik tuo, kad ištvėriau, išgyvenau žeminimą. Tėvams atrodė, kad taip yra normalu, ir aš laikui bėgant prie
Mokykloje daugelio mokytojų buvau nuolat nuvertinama, sakant: pažiūrėk, kaip Juozas išmoko, kaip Marytė padarė namų darbus, visai nesistengei, namų darbus atlikai atmestinai, ne to tikėjomės. Motyvacija mokytis visiškai dingo. Mokiniai pedagogų buvo sugraduoti – gabūs, negabūs. Aš buvau tų negabių gretose. Ir ką gali jaunas žmogus pasiekti, jei jam nuo pat vaikystės uždedama etiketė „negabus“.
Klasės kolektyve dominavo grubūs vaikai, jie formavo taisykles ir tam tikras bendravimo normas. Negalėdavau susikaupti pamokoje po žiaurių per pertrauką įvykusių įvykių. Būdavo praeinantys mokiniai apspjauna, kuprinę nutempia, įvairias žeminančias pravardes pritaiko. Aš visa tai priimdavau tyliai, kaupdama man pačiai pavojingą neapykantą savo širdyje. Mokykloje nebuvo erdvės ir mokytojų norinčių išgirsti vaikų išgyvenimus. Kelis kartus išklausė, moralą atskaitė bet viskas vyko po senovei. Vyko ne ugdymas, bet žlugdymas.
Man didžiausią žalą padarė kūno kultūros pamokos. Iki dabar nemėgstu sporto pratimų. Buvau silpnesnė negu daugelis, negebėdavau peršokti per ožį, padaryti tam tikrą kiekį atsilenkimų, užlipti virve, tai iš manęs su mokytoju priešaky visa klasė pasišaipydavo. Buvo išaukštinti pasipūtėliai stiprieji. Streso dozė man buvo sunkiai pakeliama, mane pykindavo, blogai miegodavau, neturėjau apetito, sunku buvo sutelkti dėmesį.
Didžiąją dalį mokykloje praleisto laiko buvau kaip žmogus nepastebėta. Ir tuo džiaugdavausi, nes geriau negu pasišaipymai, nuvertinimai.
Matydavau, kaip šaipėsi iš kitų vaikų, mokytojai ir klasiokai. Nemalonu būdavo tai stebėti, bet neturėdavau drąsos ir užstoti. Daugeliui mokytojų dalyko išdėstymas būdavo svarbiausias. Svarbiausia buvo techninė priežiūra, kad nebūtų niekieno sužalotas kūnas, o psichologinės žaizdos plika akimi nematomos. Kas vyksta vaiko vidiniame pasaulyje, mažai kam rūpėjo. Kas bus su žmogaus gyvenimu, kai jis baigs mokyklą, šie klausimai visiškai nebuvo keliami.
Nuo suaugusių abejingumo patyčios ir išvešėjo, ir jau mažai ką stebina, panieka tapo mūsų gyvenimo dalimi. Dabar patyčioms atsirado dar daugiau galimybių reikštis. Tai - mobilūs telefonai, internetas.
Smurtinis bendravimas, galios demonstravimas yra tapęs norma, tai demonstruojama viešosiose erdvėse: televizijos laidos, filmai, animaciniai filmukai vaikams, politikų diskusijos...
Sužinojau paskutinių metų statistiką, kad paskutiniu metu iš gyvenimo Lietuvoje kasmet pasitraukia apie dvi klases vaikų. Mūsų visų abejingumas leidžia vaikystėje, jaunystėje susidurti su žiaurumu, bejėgiškumu.
Žalojančioje asmenį aplinkoje, pati patyriau, kaip žmogus nustumiamas nuo gyvenimo kelio į griovį, iš kurio ne visi pajėgia išlipti. Po skaudžių patyrimų nežinai, kuo nori būti, koks gyvenimo tikslas, kokia gyvenimo prasmė?
Atsimenu, jaučiausi menkavertė. Stresavau, kai pakviesdavo prieš visą klasę atsakinėti, pamiršdavau viską, ką buvau išmokusi. Buvau uždara, nemokėjau išreikšti savo minčių ir jausmų žodžiais. Bijojau prieštarauti netiesai. Ir su didžiule viltimi laukiau mokyklos pabaigos. Tik tai, kad kažkada tai baigsis mane dar ir palaikė.
Pasimiršdavau per vasaros atostogos pas močiutę kaime. Tai būdavo atokvėpio etapai. Tarsi įkvėpdavau šviežio oro ir saugioje aplinkoje aprimdavau.
Pabaigus mokyklą atsipūčiau. Nežinojau, kad tie mokykloje praleisti metai mano brandoje paliko - dvasinį šaltį, traumas, emocinę tuštumą, klaidingą „aš“ vaizdą. Norėjau būti laiminga, bet tokia nesijaučiau. Nejaučiau pasitikėjimo savimi. Melavau pati sau. Kad užpildyčiau vidinę tuštumą, kaip ir visi, pradėjau vartoti alkoholį, rūkyti.
Iš tiesų negyvenau, bet egzistavau. Dirbau pelningą darbą, materialiai buvau savarankiška. Neapykanta tūnanti mano viduje prasiverždavo visiškai neadekvačiose situacijose. Kaip žmogus silpau, dusau, neturėjau energijos. Nemylėjau savęs, gyvenimo, artimųjų. Žmonėse užsidėdavau kaukę ir vaidinau laimingą, o iš tiesų buvau labai vieniša. Nemokėjau kurti pilnaverčių santykių, sėkmingo gyvenimo. Mokėjau puikiai prisitaikyti, patikti, įtikti arba išlikti nepastebėtai, nes mokyklos sociume tik to buvau išmokusi.
Mokyklos aplinka suformavo bejausmę būtybę. Svarbiausia - buvo stengiamasi į galvą prikišti visokiausių nereikalingų teoremų, sąvokų.
Susituokiau. Sunkiai gimus pirmam vaikeliui pradėjau ieškojau išorėje resursų, kad galėčiau būti sėkminga mama, žmona. Prašiau Dievo vedimo, pagalbos. Pradėjau skaityti saviugdos knygas, lankyti seminarus. Ieškoti atsakymų, kas su manimi vyksta. Ieškojau gerų žmonių draugijos, kad suprasčiau, kas aš esu. Supratau, kad vaikystėje patirtas žeminimas man sukūrė begales elgesio, bendravimo, emocinių trukdžių gyventi sėkmingą perspektyvų gyvenimą.
Gerai, kad buvo stiprus troškimas save „suremontuoti“, matyt, todėl, kad pamaldūs senoliai nuolat prašė man Dievo globos. Aplinkybės mane suvedė su žmonėmis, kurie išmokė atleisti, paleisti sunkų gyvenimo periodą mokykloje. Išmokė silpnybes paversti stiprybėmis. Pamilusi save, galėjau mylėti ir kitus. Pasirinkau socialinio darbo studijas.
Reikėjo atkaklaus darbo su savimi. Ir vis dėlto išsigydžiusi savo traumas galiu džiaugtis tvirta šeima (vyras ir du sūnūs), galiu būti įdomi šalia esantiems ir būti neabejinga šiandien kenčiantiems vaikams. Išlaisvinusi širdyje užšalusią meilės energiją, ja galiu dalintis su pažeidžiamiausiais – globoju mergaitę iš vaikų namų. Tai nelengva užduotis reikalaujanti meilės ir išmintingo reiklumo. Rezultatai labai džiugina.
Supratau, kai pasijunti pilnaverčiu žmogumi, nebereikia nei alkoholio, nei nikotino. Pilnatvė yra prasmingas gyvenimo būdas, veikla. Su bendraminčiais įsteigiau socialinės veiklos asociaciją „Šviesos kampelis“, vykdome prevencines veiklas. Pasisakome už laimingą vaikystę, ginam viešąjį interesą. Mokyklose siūlome steigti „Mokinių patikėtinių centrus“ vaikų saugumui užtikrinti. Telkiame vaikų gerovės klausimais visus neabejingus piliečius, organizacijas, politikus .
Prisiimdama vis aukštesnius tikslus turiu nuolat perkelti ir savo galimybių ribas, įveikti daug įvairių nuostatų ir baimių. Skaitau viešas paskaitas ir kai susiduriu su baimėmis, vis kartoju pati sau „gyvybei pavojus negresia...“ Esu aktyvi visuomenininkė - Vilijampolės seniūnaitė, Nacionalinės tėvų ir šeimų asociacijos narė, Šeimų universiteto moderatorė, Humanistinės pedagogikos narė.
Peržiūrėjus savo biografiją iš tiesų supratau, kad jei mane vaikystėje, jaunystėje nebūtų palaikiusi mano močiutė, nebūtų mylėjusi besąlygiškai, įvertinusi, drąsinusi (ji mane vadindavo „išminčia“), aš nebūčiau sugebėjusi grįžti iš užribio į gyvenimą. Būčiau buvusi negailestinga kitiems, našta sau, artimiesiems ir visuomenei. Beje, mokykloje buvau sutikusi tris mokytojus, kurie mane pastebėdavo, geru žodžiu pamalonindavo. Tie žmonės man paliko tarsi ištiestas rankas, į kurias įsitvėrus būdama sužeista pajėgiau eiti į kitokią gyvenimo kokybę.
Dalyvavau klasės susitikime ir žinau, kad kitų klasiokų gyvenimai jau yra tapę tragedijomis.
Už savo sėkmingą gyvenimą esu dėkinga Dievui ir visiems geros valios sutiktiems žmonėms, kurie išklausė, atsargiai patarė, padėjo, pavedėjo.
Su vyru ir puikia draugų šeima statome alternatyvią švietimo įstaigą vaikams, kurioje nebus smurto, visi vaikai bus vertinami ir išgyvens džiaugsmingą vaikystę.
http://bendraukime.lrytas.lt/isklausykite/patyciu-auka-kaip-man-pavyko-istrukti-is-gyvenimo-uzribio.htm#.U1a33aIw3rc