NaujienosAtgal <

Ar reikalingos radikalios reformos švietimo srityje ?

2014-08-26 17:49

Edukologai siūlo:
Siekti kardinalių pokyčių ne tik mokytojų ruošimo srityje, bet ir požiūryje į švietimą.
Mokyklos lankymas neturi būti privalomas. Priverstinėje mokykloje vaikas tikrai neišmoks mokytis visą gyvenimą. Jeigu vaikui bus įdomu, jis pats ateis į mokyklą. Esame labai maža valstybė, todėl galime imtis labai drąsių priemonių. Pripažinkime, kažką dar labiau sugadinti – sudėtinga. Kodėl nepadarius kažko drastiško? Pavyzdžiui, galime tapti pirmaisiais, kurie atsisako mokyklų ir vietoje jų įsteigia ugdymo centrus. Dabar mes renovuojame mokyklas, universitetus, tačiau keičiame tik sienas, o ne esmę.
Turėtume sukurti tokius traukos centrus, kur vaikai galėtų lankytis visus metus ir būti ne nuo 8 iki 13 valandos, o tiek ilgai, kiek nori.
Mokymas turėtų būti integruotas, turėtų nebelikti skirtingų mokomųjų dalykų. Mokinys turi žinoti, kiek daug iš jo yra tikimasi ir ilgainiui jis išmoks daug tikėtis iš savęs.
Derėtų atsisakyti ir vaikų skirstymo pagal amžių. Juk įmonėse tikrai nesamdo darbuotojų tik dėl jų amžiaus, tad ten ir nedirba vienodo amžiaus administratorės ar vadybininkai. Tai įrodo, kad sugebėjimai nėra nulemiami amžiaus kriterijaus ir turėtų gebėti sutarti, bendradarbiauti įvairių amžiaus grupių žmonės.
Kaltas ne pinigų trūkumas, o netinkamas mokytojų ruošimas.
Labai dažnai kalbėdami apie ugdymą, pradedame kalbėti ir apie tai, kokia skurdi yra mūsų švietimo sistema ir kaip viskas pasikeistų, jei turėtume daugiau pinigų. Tai nėra tiesa. Buvo atlikti tyrimai, kurių metu paaiškėjo, kad išlaidos švietimui nekoreliuoja su mokinių išsilavinimu. Turimų pinigų kiekis nėra esmė. Esmė yra tai, ką tėvai ir mokytojai daro su vaikais. Suomijoje mokytojo profesija yra prestižinė, ten stoja geriausius balus turintys mokiniai .
Geriems mokytojams reikia daug laisvės ir tolerancijos. Tik kūrybiškoje erdvėje jie patys gali būti kūrybiški ir tuo uždegti vaikus. Todėl pedagogus reikėtų kviesti dirbti ne pagal turimų diplomų skaičių, o pagal požiūrį į vaiką.
Yra mokytojai, dėl kurių numirti galima ir yra tie, kurie geriau numirtų prieš eidami į mokyklas. Kūrybiškas žmogus niekada neis dirbti ten, kur bus kontroliuojamas. Jie turi jausti pasitikėjimą, tuomet būdami patenkinti bei laimingi jie bus ir kūrybingi, jautrūs, supratingi.
Dabar visose kovose taip Švietimo ministerijos, tėvų ir mokytojų labiausiai pamirštami vaikai.
Dėl motyvacijos stokos tradicinėse mokyklose vaikai jaučiasi traiškomi ir atsigauna, kaip patys tėvai sako, tik būreliuose.
Didžiausia Lietuvos švietimo problema yra ta, kad vis dar daug kas yra užstrigę XIX amžiuje. Į naujausius mokslinius tyrimus žvelgiame kaip į nesąmonę, madą, kuri tuoj praeis ir visomis išgalėmis stengiamasi kabintis į praeitį. Guostis galime tik tuo, kad ne mes vieni tokie – vis dar daug pasaulyje švietimiečių yra užstrigę toje atgyvenusioje paradigmoje. Taigi, nors gyvename XXI amžiuje, tačiau mokyklos toli gražu čia negyvena (apie planavimą XXII amžiui aš net nekalbu!). Kodėl taip sunku keistis? Todėl, kad mokykla – tradicinė institucija, o žmogus – be galo mėgstantis tupėti savo komforto zonoje sutvėrimas. M. Fullanas jau prieš keletą dešimtmečių sakė, kad mokyklos yra bene sunkiausiai imlios kaitai organizacijos.

Kokia turi būti XXI amžiaus mokykla? Ji - lanksti, kūrybinga ir imli kaitai. Pradėkime nuo to, kad mes nežinome, kam ruošiame vaikus. Mūsų jauniausia dukra į pensiją išeis 2073 metų vasarą. Kas galėtų pasakyti, kaip ją geriausia paruošti, kad ji turėtų tas žinias ir gebėjimus, kurių jai reikės?
T. Wagner įvardina gebėjimus, kurie yra būtini XXI amžiaus žmogui, gyvenančiam tokioje nežinioje dėl ateities:
- kritinis mąstymas ir gebėjimas spręsti problemas
- bendradarbiavimas
- adaptabilumas (imlumas kaitai)
- iniciatyvumas ir verslumas
- efektyvi žodinė ir rašytinė komunikacija
- gebėjimas rinkti ir analizuoti informaciją
- smalsumas ir vaizduotė
Ar atkreipėte dėmesį, kad nėra nieko apie žinių kiekį (ir kuo didesnį)?
Šiandien, kai informacija yra lengvai pasiekiama net ir ikimokyklinukams, kritinis mąstymas tampa kaip niekada svarbiu. D. Goleman savo ilgus metus trukusiais tyrimais įrodė, kad žmogui yra nepaprastai svarbus emocinis intelektas, ir jo svarba XXI amžiuje tik auga. Deja, Lietuvos mokyklose dabar tik pradedama apie tai kalbėti. Jeigu yra įrodyta, kad tai yra bene svarbiausia XXI amžiaus žmogui, tai kurių galų mes tik kalbame apie tai?! Vietoj to, kad imtumėmės atitinkamų veiksmų, mes reikalaujame iš vaikų įsiminti dar daugiau faktų.
Bet ar tas informacijos atrajojimas išgelbės mūsų mokyklas? Dar J. Piaget teigė, kad vaikas turi mokytis per pojūčius, o mes jam mokykloje liepiame ramiai sėdėti ir klausyti. Gal todėl ir auga ištižėlių karta, nes mes tiesiog sąmoningai ignoruojame tai, ką žinome apie efektyvų žmogaus mokymą(si)? Drįsčiau teigti, kad istorija jau ne kartą parodė, ką padaro mokymas paklusti ir aklai vykdyti nurodymus. Tikiu, kad tokios siaubingos istorijos pamokos nesikartotų, jei valstybėje būtų daugiau kritiškai mąstančių kūrybingų piliečių.
Vidinė motyvacija yra mokymosi visą gyvenimą pagrindas, o norint, kad žmogus mokytųsi visą gyvenimą, turime jį išmokyti mokytis ir išmokyti patirti malonumą mokytis!
Dr. W.Woodsmall teigia, kad turime mokyti vaikus taip, kad jie suprastų, nes tai, ką iškala, jie sėkmingai pamiršta. Milijardinis tyrimas, atliktas JAV (įgyvendinant „No Child Left Behind“ programą), parodė, kad efektyviausios yra tos ugdymo programos, kur pedagogas prisiima visišką atsakomybę už rezultatą: jeigu vaikas neišmoko, tai mokytojas neišmokė. Tai yra didžiulė kaita nuo mąstymo: „jis negebantis“ link mąstymo: „aš nesugebėjau išmokyti“. Ar žinote, kodėl šios programos nėra įgyvendinamos? Nes mokytojams nepatinka prisiimti visą atsakomybę. Pedagogų profesinėms sąjungoms irgi nepatinka. Mokytojų ruošimo įstaigoms taip pat nepatinka. Tie, kurie turėtų būti atsakingi, norėtų, kad atsakomybę prisiimtų mokiniai, tėvai, spec. pedagogai, psichologai ir dar kas nors – net nelabai svarbu, kas. Svarbiausia – ne jie. Arba dar geriau – visi. Nes – juk puikiai visi žinome – jeigu visi atsakingi, tai iš tiesų niekas.
Apskritai šių dienų mokykla yra grindžiama bausmėmis ir apdovanojimais, tačiau mes žinome, kad tai – išorinė motyvacija, o žmogus dirba daug efektyviau, jei yra vidinė motyvacija. Vidinė motyvacija yra mokymosi visą gyvenimą pagrindas, o norint, kad žmogus mokytųsi visą gyvenimą, turime jį išmokyti mokytis ir išmokyti patirti malonumą mokytis! Amerikos mokslo akademija įvardino keturis dalykus, kuriuos yra svarbiausia išmokyti XXI amžiaus mokykloje:
1. vaikus reikia mokyti taip, kad jie suprastų;
2. jokio mokymosi mintinai be prasmės;
3. vaikus reikia išmokyti mokytis;
4. vaikus reikia išmokyti žinias pritaikyti realiame gyvenime.
Ar mes to mokome savo vaikus? Gal dėl to ir nebeturime mocartų ir rubensų, nes ugdymą masifikavome? Nes norime informacijos atkartojimo, o ne išminties? Nes neleidžiame vaikams susikaupti, panirti į informacijos analizę, kuri, anot psichologo M. Csíkszentmihályio, yra būtina, kad pasiektumėme geriausių rezultatų, nes tada esame vedini vidinės motyvacijos? Deja, jis taip pat pastebėjo, kad tradicinėje mokykloje tai – retas reiškinys. Tradicinė mokykla 12 metų neša vaikams žuvies, tačiau neįduoda į rankas meškerės ir neišmoko žvejoti. Nemanau, kad turėtumėme tuo didžiuotis ir dar didinti bei stiprinti tokios institucijos ir joje dirbančių autoritetą.
Kalbant filosofiškai, pritariu, kad pedagogas turėtų turėti prestižą, bet jis yra užsidirbamas, o ne gaunamas (ar išsireikalaujamas).
Ugdymas yra auklėjimo, lavinimo ir mokymo visuma, dermė. Vadinasi – kad ir kaip kai kurie pedagogai norėtų išsisukti – vis dėlto vaikus mokykloje reikia ne tik mokyti. Gyvenimus keičia ne tas mokytojas, kuris gerai išaiškina Pitagoro teoremą. Gyvenimus keičia tas mokytojas, kuris per Pitagoro teoremą pasako daug daugiau, ir vaikas iš pamokos išeina supratęs ir gebantis pritaikyti daug daugiau, nei vien tik ją.
„Reggio Emilia“ – sistemos, kuri garsėja visame pasaulyje – filosofinis pagrindas yra požiūris į kiekvieną vaiką kaip į genijų.