NaujienosAtgal <

Ketvirtokės atskleista paslaptis įvarė kaunietei nerimo

2014-09-12 13:21

Ketvirtokės atskleista paslaptis įvarė kaunietei nerimo
Jolanta Lipkevičienė
Po savaitės nuvažiavusi į mokyklą Kaune pasiimti globotinės randu mergaitę liūdną, sėdinčią ir besisupančią į priekį ir atgal. Tokie psichinę perkrovą liudijantys judesiai mergaitei jau buvo išnykę maždaug prieš dvejus metus. Auklėtojai apie tai pasakiau, ji atsakė, kad vaikui dar adaptacinis periodas, vėliau praeis.
Pasilenkusi prie mergaitės pasakė: „Juk tau čia viskas gerai, jau mokyklos taisykles sužinojai, greitai prie visko priprasi.“
Mergaitė linktelėjo galvą.
Ji į ketvirtą klasę atėjo dar nepraradusi noro mokytis, labai mylėjo buvusią mokyklą ir mokytojas, o kas bus šiais mokslo metais, dar neaišku.
Važiuojant namo klausiu: „Nu, kaip naujoji mokykla? Ką naujo išmokai?“
Papasakoja, kad išmoko du žaidimus. Mokytis, sako, jai nebuvo įdomu, nes mokėsi tik raides, o ji norėjo skaityti. Per pertraukas mokytoja visiems liepdavo išeiti iš klasės, klasę užrakindavo. Aš prašiau mokytojos, kad leistų man pasilikus klasėje papiešti, bet ji man atsakė, kad reikia taupyti popierių.
Mergytė, dar giliai įkvėpusi, kreipiasi į mane: „Aš tau papasakočiau paslaptį, jei tu niekam nesakysi.
Atsakau, kad jei paslaptis, tai tikrai niekam nesakysiu. Ir ji papasakoja, kad per pertrauką naujuoju koridoriumi bėgo į lauką, manė, kad durys atidarytos, ir su galvele atsitrenkė į stiklines duris. Iššoko guzas, o visi stovėjo ir iš jos juokėsi.
Aš klausiu: „O tai iš suaugusiųjų niekas nematė?“
Sako: „Matė mokytoja, ji pasakė, kad būčiau atsargesnė, nuvedė pas seselę ir uždėjo šaltą kompresą.“
Išsiaiškinome, kad ją labai sužeidė, nustebino kitų juokas, kai jai skaudėjo galvelę. Sakau: „Tu visada eik į pagalbą, kai kitiems to reikia.“
Šį savaitgalį ji ilgai buvo prisiglaudusi, naktį miegojo šalia krūpčiodama. Buvo matyti, kad išgyveno didžiulį stresą, kūnelis rodė ženklus.
Pirmadienio rytas mokykloje.
Nuvežiau į mokyklą balto popieriaus lapų, kad kitą kartą mokytoja neužgesintų vaiko iniciatyvos piešti sakydama, kad mes taupome popierių. Mokytoja man kelis kartus pakartojo: „Supraskite, čia mokykla, reikia dirbti per pamokas kartu su visais.“ Sako, mergaitė užsimanė piešti per matematikos pamoką, tai ir neleidau. Kai mergaitė prašė piešti pertraukos metu, šį prašymą jau buvo užmiršusi.
Aš neturėjau laiko daugiau mokytojai užduoti klausimų, ką reiškia „supraskite, čia mokykla“. Mokykloje, kiek esu girdėjusi iš mokyklų vertinimo agentūros direktoriaus Garžvydo Kazakevičiaus, privalo vaiką supti edukacinė aplinka. O tai reiškia, kad neturėtų skambėti įsakmios nuorodos, bet susitarimai, mokymosi, vystymosi aplinka.
Jeigu ne direktyviai, o kūrybiškai gebėtume pažvelgti į kiekvieną situaciją, tai būtų galima vaikui pasakyti: „O, tavo puiki idėja.“ Juk galima nuobodžiaujančiam vaikui piešimą integruoti ir į matematikos pamoką. Pavyzdžiui, pasiūlyti spalvomis pagražinti kiekvieną skaičių. Ir mokytoja būtų pasiekusi savo tikslus, ir vaiko iniciatyvumas neužgestų. Be to, spalvos turi terapinį poveikį kiekvienam žmogui, kodėl gi tai atmetus? Lietuvoje tyrimai rodo, kad menkas žmonių verslumas, iniciatyvumas, o prie tokių rodiklių stipriai prisideda darželiuose, mokykloje vykdoma autoritarinė pedagogika.
Mergaitė man sakė, kad per savaitę mokykloje nei karto jai nebuvo galimybės paskaityti, o ji labai nori skaityti, jai neseniai tai pavyko ir dabar turi didelį troškimą tą daryti. Mokytoja atsako:„O čia mes mokomės dar tik raides, skiemenis jungti, žinokit ji turės prie visų derintis.“
Tuomet aš jai primenu, kad per rugsėjo pirmąją ji minėjo, kad kiekvienam iš vienuolikos vaikų bus sudaryta individuali mokymosi programa. Ir dar šioje specialioje mokykloje yra mokytojos padėjėja. Mokytoja tada atsakė, kad taip ir bus, bet šiek tiek vėliau.
Paklausiau, kaip sekėsi mergaitei per pirmąją savaitę. Atsakė, kad ji linksma aktyvi, šoko, moka pertraukos metu stalą paserviruoti.
Paklausiau, ar galėčiau iš anksto susitarusi sudalyvauti pamokose, nes mergaitė manęs to paprašė.
Atsakymas: „Iki rugsėjo 15 dienos yra adaptacinis periodas, tikrai negalima. O po to derinkite su administracija.“
Lietuvoje jau prieš keletą metų yra priimtas reikšmingų ministrų, prezidentės memorandumas, kad švietime prioritetas turėtų būti vaikų psichinė sveikata. Bet iš tiesų gerbiamas mokytojo adaptacinis laikotarpis, programos, žinių kultas, mokytojų komforto zona dirbant įprastais metodais, o tik po to vaikas – kaip priemonė, bet ne kaip aukščiausias tikslas.
Teko būti švietimo įstaigose Danijoje. Ten vaikai saugomi nuo per didelės streso dozės. Leidžiama ir tėvams pabūti kol vaikas adaptuosis, gerbiamas kiekvieno vaiko skirtingas adaptacijos laikotarpis. Ten realiai saugoma vaikų psichinė sveikata, kad vėliau vaiko gyvenimas nepavirstų tragedija: netaptų alkoholiku, narkomanu, smurtautoju, nesutriktų kraujotaka, virškinimas ir t. t. Antroposofijos mokslas seniai įrodė: kokie vaiko santykiai su pradinių klasių mokytoja, tokia žmogaus apie 40-tuosius metus sveikata.
Svarbiausius pokyčius švietime galėtų padaryti ir tėvų susitelkimas, atviras, tinkamas bendravimas su vaikais ir dėmesys kasdienei mokyklos veiklai.
Papasakojau mokytojai savus pastebėjimus, kad suprantu, kad nauja aplinka daro savo poveikį, bet mergaitės psichinės sveikatos būklė neramina. Jos kūnas išduoda išgyvenamas įtampas, namuose miegodama krūpčiojo. Mokytoja atsakė, kad ji atsakinga tik už mokymą, bet ji perduos šitą informaciją psichiatrei. Graudu, kad nusimetama poveikio atsakomybė, nematomas vaikas kaip visuma. Vieni sako, aš tik už tai atsakinga, kiti – aš tik už tai. O juk kiekvieno sudarytas mikroklimatas, poveikis vaikui jį ramina arba dirgina.
Maria Montessori ( XIX-XX a. gyvenusi gydytoja, vaikų psichologė, pedagogė) per savo patirtį dirbdama su vaikais priėjo išvadą, kad protiškai bei psichiškai pažeistų vaikų gydymas priklauso pedagogikai, o ne medicinai. Savo teiginiui įrodyti ji įsteigė atsilikusiems vaikams mokyklą ir pati su jais dirbo nuo 8 iki 19 val. Po poros metų intensyvaus darbo šitie idiotais laikyti vaikai per egzaminus pasirodė pranašesni už vadinamus normaliuosius.
Kai visi stebėjosi atsilikusių vaikų pasiekimais, M.Montessori susirūpinusi svarstė, kas gi sutrukdė vadinamų normalių vaikų protinę ir dvasinę pažangą, jei jų pasiekti rezultatai teprilygo ar net pasirodė mažesni už moksle atsilikusių jos mokinukų pasiektus rezultatus. Ji suprato, kad čia kalti netikę mokymo metodai, kurie, jos manymu, nesiderino su dvasiniais jauno žmogaus poreikiais. Jos manymu, greitesniu tempu gebantiems mokytis pritaikius jos vartotus metodus ir priemones, tikrai būtų galima pasiekti daug geresnių rezultatų.
Ji toliau atsidavė studijoms, keldama sau naują uždavinį – ieškoti priežasčių, slopinančių vaikų protinį bei dvasinį pajėgumą, ir darė viską, ką tik pajėgė, kad vaikus apsaugotų nuo žalojimo ir sunykimo.
Dar mokytoja pasakė, kad mergaitė labai aktyvi ir turės išmokti per pertraukas nebėgioti. Pabrėžė, kad ji atsako už jos saugumą.
Pasakiau, kad tikrai iš jos flegmatikės nepadarysime. Anot humanistinės pedagogikos klasiko Šalvos Amonašvilio, hiperaktyviam vaikui, reikia hiperaktyvios pedagogikos.
Manau, pedagogus ypatingai reikia mokyti emocinio raštingumo, nes jie labai dažnai linkę paneigti, sumenkinti vaikų jausmus, pajautimus, prigimtį.
Pavyzdžiui, kai mergaitė sako, kad aš atsitrenkiau bėgant į durų stiklą, o visi buvę ten vaikai juokėsi, mokytoja iš karto atsako, kad niekas ten nesijuokė. Ir kas tuomet formuojasi vaike?
Aš net neabejoju, kad tikrai buvo besijuokiančių, nes pas mus įprasta situacija: kai kas nors nukrinta, atsitrenkia, vietoj to, kad priėjus suteiktų pagalbą, visada daugiau atsiranda besijuokiančių. Ir dažnai net pats skausmą kenčiantis pradeda juoktis, nes tikrus jausmus išgyventi nepopuliaru.
Auklėtoja penktadienį atsisveikindama mergaitei sakė: „Mes visi mylime vaikus, pas mus visiems vaikams yra gerai, jau su taisyklėmis susipažinai ir priprasi.“
Emociškai raštingas pedagogas klaustų, o ne teigtų. Drąsintų pasisakyti apie viską, kas vaiką neramina ir padėtų vaikui išspręsti rūpesčius. Bet, deja, emocinio raštingumo pamokų tikrai reikės lankyti dar daug: ir mums tėvams, ir pedagogams, kad užaugintumėm tikrai brandžius, socialiai jautrius vaikus, kurie mus sups senatvėje.
http://bendraukime.lrytas.lt/man-rupi/ketvirtokes-atskleista-paslaptis-ivare-kaunietei-nerimo-201409091017.htm