NaujienosAtgal <

Mokyklinė esė: dramblys Levelis ir keista pradžia

2014-09-12 13:24

Po greitos rugsėjo 1-osios šventės niekaip negalėjau prisiminti, kaip tas dramblys vadinosi. Ne lietuviškas kažkoks. Kažkoks Levelis. Labas, drambly.
Štai ir sulaukiau savo pirmųjų dienų mokykloje. Gerai, kad tu čia esi. Ir gerai, kad tu užsimerkęs. Tikiu, kad nenorėtum čia tiek visko pamatyti, kiek matau aš.

Kodėl mes čia turime būti? Kodėl viską turime daryti vienodai? Kodėl mokytoja vis meluoja, kad visi su visais turėsime draugauti? Juk taip nebūna. Gyvenu šioje nuostabioje Žemėje pakankamai, kad žinočiau tai. O ji ar žino? Dar išsiaiškinsiu.

Gaila, kad ji nutarė taip įsitempti ir stresuoti. Mes viską jaučiame. Taip jau būna: kol esi mažas, jauti visko daug, savo ir nesavo, net sunku atskirti. Tik vyresniems pavyksta nesusitapatinti.

Jaučiu, kaip dustu. Net negaliu konkrečiai pasakyti nuo ko. Nuo visko. Ji tiek daug kalba... Mūsų tiek daug, o ji nori, kad mes it robotukai paklustumėm jai. Kartais man atrodo, kad ji ne tik mūsų nemato iš tikrųjų, bet mūsų ir negirdi. Klausimai, kurie lieka neatsakyti, prašymai, kurie lieka neišpildyti - svarbūs mums. O jai?

Supratau jau, kas svarbu jai. MOKYTI. Nežinau, ką tai reiškia, bet ji tą žodį kartoja labai dažnai. Man jis nesmagus. Aš jau daug žinau. Bet dar niekada nesimokiau. O gal mokiausi, bet nežinojau, kad mokiausi? Bet kokiu atveju, man tai patiko. Bet nuolatinis to žodžio kartojimas man kelia grėsmę.

Ir dar ji nuolat mus treniruoja. Vis kartoja: pasitreniruokim daryti taip, pasitreniruokim daryti kitaip, pasitreniruokim taip rodyti dramblį, pasitreniruokim žiūrėti vienas kitam į akis. Ši treniruotė mane suglumino ypatingai. Ką ji apie mus galvoja? Mes juk mokam žiūrėti į akis, bet tą darom, kai jaučiamės saugiai, kai pasitikim, kai mylim. Taip ir norisi šūktelti:
-Ei, pramerk akis, atverk savo širdį, tu kažką ne taip prisigalvoji apie mus.
Gaila, kad ji nieko nenori išmokti iš mūsų. Aš nenoriu būti jos kopija. Aš noriu būti savimi. Net dramblį reikėjo žaidžiant rodyti taip, kaip ji vėl pamokino. O kas bus, jei mes rodysime dramblį kitaip? O kodėl mes negalėjome sugalvoti patys, kaip jį rodyti? Labai daug klausimų, kuriuos išsiaiškinsiu būtinai. Nes jie kankina. Žinomybė ramina.

Ir dar ji labai dažnai sako, kad vieni ar kiti dalykai yra labai sudėtingi. Tai kaip ji tapo mokytoja? Man daug kas lengva. Ypač, kai noriu. Tuomet lengva tai, kas atrodė sunku. Šiuolikiniai mokslininkai jau seniai įrodė, kaip galima geriau užnorinti vaikus. Ar ji tą žino?

Prisimenu, kaip pirmą kartą jai puoliau į glėbį. Apsikabinęs ją supratau, kad tai gali būti paskutinis kartas. Taip jau nutinka, kad iš karto pajuntu, ar kas pasiruošęs apsikabinimams. O juk jie tokie malonūs. Prisimenu, kaip vienas senas mokytojas pasakojo: jei jums nepatinka apsikabinti vaikų ir nenorite skatinti vaikų apsikabinimų, jums ne vieta mokykloje. Nes mokykloje svarbiausi vaikai, o ne žinios. Nežinau kas yra tos žinios, bet nors gerai, kad žinau, kas yra vaikai.

Manęs neapleidžia jausmas, kad mes jai kažkokie nepakankamai geri. Tai ji mus lygina su vyresniais vaikais, tai ji mus vadina šaunesniais nei vakar. Nesuprantu. Kas jai? Juk mes patys šauniausi, kokie tik galime būti. Ar ji tą žino?

Mane labai nugąsdino jos pareiškimas: per savaitę turėsime išmokti daug taisyklių. Kiek gyvenu šioje Žemėje, tiek patiriu, kad įpročiams reikia laiko. Kodėl mes neturime laiko? Kur mes skubame? Kažkokia beprotybė? Jaučiu, kaip suaugę aplinkui su vidiniu apgailestavimu kuždasi: kitos išeities nėra, tik tokia. Suprantu, kad kaip sukuriame, taip ir turime.

Man atrodo, kad ji turi atminties problemų. Kai ji duoda kokią nors užduotį, prieš jos vykdymą dar visaip mus užkalba. Mes protingi: jei turime prieš akis popieriaus lapą, savo mėgiamą žaislą ir pieštukų, vadinasi - turėsime piešti. O ji dar visko klausinėja. Kas čia per bandymai? Stebiu, kaip ramesni vaikai pradeda tarpusavyje kuždėtis, o mažiau ramūs visai pamiršta, ko čia sėdi. Ir tuomet ji vis kelia tą ranką ir laukia tylos. Pasirodo, kad tokiems eksperimentams ji laiko turi. Keista... paprastai vyrams būdingas noras imtis veiksmų kaip galima greičiau. Ji tai žino? Geriau jau sužinotų, nes turės bėdų. Ypač su tuo Neklaužada.

Oi skamba jo vardas klasėje. Manau, kad visi vaikai jį laiko blogesniu nei dauguma. Mokytoja jam pasiūlė net išeiti iš šitos klasės į kitą, jei jam čia nepatinka. Ji jo nekenčia? Taip, jo elgesys ir man ne visada patinka, bet aš žinau, kad jo juodas vilkas dabar didesnis nei baltasis vilkas. Nes juodas maitinamas dažniau nei baltas. O ir klasėje jis girdi daug daug pastabų. Man vat įdomu: ką jam reikės daryti, surinkus 3 pastabas. Jis žino? Nes mokytoja sakė: tu surinkai tris pastabas. Ir kas? O kos limitas? Ir kas bus jį viršijus? Bauda? Kaip viršijant greitį? Tėvai turės mokėti pinigus? Kam? Baisu visa tai stebėti. Jaučiuosi ir aš nesaugiai.

Klasėje labai ankšta. Sunku pusvalandį ant kelių išsėdėti petis į petį su svetimais žmonėmis. Ir dar reikia tą patį per tą patį dainuoti. Tiek kartų, kiek žmonių klasėje. O paskutinis kartas - visuomet būna eksperimentas su mumis. Net nežinojau, kad rytinis pasisveikinimas ne šiaip sau smagus gali būti. Jis taip pat yra treniruotės dalis. Turime daryti viską, ką daro ji. Pavargstu aš nuo jos. Pamečiau save. Nebežinau kartais, ko noriu, ką veikiu, nebegirdžiu savo minčių. Per tokį trumpą laiką ji tarkuoja mane ir kitus. Kodėl? kad būtume visi vienodi? Bet tai yra taip neįdomu. Mes tokie skirtingi ir tai džiugina.

Pastebėjau, kad kai mes nedarome kažko, ką ji sugalvojo, ji pyksta. Visai kaip vaikais. Jau buvau atpratęs nuo tokio suaugusiojo žmogaus, mokančio taip gerai ir greitai įsižeidinėti. Jos pyktis matosi visur: balso tone, akyse, pakeltuose antakiuose, suglaustose lūpose. Negera man nuo viso to. Įdomu, kaip kitiems? Nejau jie prie tokių dalykų jau pripratę? Siaubas. O dar tie komentarai. Mes tik nenorėjome žaisti dar vieno žaidimo, nes jis neleidžia žaisti pagal mus, vis moko, vis treniruoja, vis įsakinėja, o ji nusprendė, kad mes nemėgstame judrių žaidimų. Ir tą pakartojo bene 5 kartus. Juk mes patys galime tuo įtikėti. O gal ji to ir siekia?

Ji nutarė, kad nelabai mes mėgstame diksutuoti. Bet su ja sunku diskutuoti, nes ji mūsų nuomones iškritikuoja. Prisimenu, kaip vaikai pasakojo, ką jiems reiškia riešutas, rafaelo ir akmenėlis, kuriuos atnešė kiekvienam jo asmeninis balioninis šuniukas. Ji komentuodavo, taisydavo mus. Vienam mąslaim vaikui net atšovė: tu čia pats sugalvojai? Šaunuolis, atrado vyrukas savyje stiprybės pasiteisinti: norėjau anekdotiškai papasakoti. Ir man patiko jo mintys. Buvo linksma. Nes riešutai buvo bukagalviai, kuriuos mokytoja su akmenimis daužys. Vaje, jis mato ateitį??? Ji taiso mus su dideliu įkarščiu. Bet mes gi nesugedę. Mes - ne ji. Mūsų mintys neprivalo jai patikti. Nesistebiu, kad tiek daug vaikų atsisakė pasidalinti savo mintimis. Ir aš nenorėjau. Nors man labai patiko sugalvoti, kad tie trys daiktai reiškia GERŲ MOKSLO METŲ, t.y. geri - saldainis, mokslai - riešutas, metai - akmuo.

Ji nori mus padaryti tokiais, kad galėtų būti mumis patenkinta. Gaila. Ji labai nelaiminga tikriausiai. Kam keisti kitus? Kam juos perdarinėti? Skubėk pažinti.

Šviesusis kolega pasiūlė jai pasikalbėti apie atostogas vasaros. Jos gestas man buvo nematytas. Bet dabar supratau, kad jis reiškė - ne dabar. Kai tokio tipo suaugę sako - ne dabar, tai gali reikšti - NIEKADA. Et....

Leveli, kaip gerai, kad tu atsimerkęs. Gaila, kad nematei spalvotų džino dūmų, bet jie nepakeičia esmės...

http://vaikopasaulis.blogspot.com/2014/09/mokykline-ese-dramblys-levelis-ir.html