NaujienosAtgal <

Susirašinėjimas su Švietimo ir mokslo ministro patarėju Albertu Lakštausku apie patyčias ir sm

2011-03-30 17:04

2010-10-18
Laba diena p. A. Lakštauskai,
Po susitikimo su Jumis pikete 2010-10-08 prie Švietimo Ministerijos, gerai apsvarsčius savo keliamą problemą ir Jūsų atsakymus, pasiryžau parašyti Jums laišką. Mano keliama problema: išginkime iš mokyklų smurtą ir patyčias.
Jūs atsakėte, kad tai pat esate prieš smurtą ir patyčias. Paklausus Jūsų, ar mokykloje pakanka psichologų, soc. pedagogų šiai problemai spręsti, ar Jums žinoma, kad mokykloje dirbantys tie patys psichologai, socialiniai pedagogai, auklėtojai gina administracijos, direktoriaus, kolegų interesus, bet ne vaikų, Jūs atsakėte: Kiekvienas mokytojas turi būti ir psichologu ir soc. pedagogu. Per mokyklas sėkmingai keliauja prevencinės programos ir taip problema sprendžiama.
Jūs, kaip Ministro patarėjas ir ŠM atstovas pateikėte ŠM požiūrį į smurto ir patyčių mokyklose reiškinį. Ir tokios ŠM nuostatos mane, kaip mamą, pilietę, tikrai neramina. Iš esmės tai atsiveria aiškus užburto rato reiškinys. Visos mokyklos žino, kad Lietuvos mokyklose patyčių problema gana išvešėjusi, bet visi nustumia tas problemas tarsi į kitas mokyklas, galvodami, kad jei problemų savo mokyklų aplinkose nepripažinsime tai jų ir kurį tai laiką spręsti nereikės. Supratau, kodėl pedagogai „muša sau į krūtines“ įtikinėdami tėvus, bendruomenę, kad jie susitvarko su visais patyčių atvejais, arba visų patyčių reiškinio šaknų stengiamasi ieškoti šeimose, kaltinant tėvus dėl netinkamo auklėjimo. Tuomet tėveliai nebūdami tobuli nutyla ir šios temos daugiau nebeliečia. O ŠM ir toliau laikosi griežtos nuostatos: „kiekvienas mokytojas turi būti ir psichologu ir soc. pedagogu“. Ar įmanoma išvengti socialinių įtampų įsakant: “tu, mokytojau, turi su viskuo susitvarkyti vienas, nes priešingu atveju bus suabejota tava kompetencija“. Liūdna, bet su žmogiškumu tai tikrai prasilenkiama. Gerai būtų jai su žodeliu „ turi“ išsispręstų visos bendravimo problemos. Kodėl ŠM nesistengia sukurti mokytojui tinkamą, palaikančią aplinką, bet mokytoją įspraudžia į tam tikrą „tu turi viską gebėti“ standartą? Jei mokytojas viešai negali kelti šių problemų ir tikėtis švietimo vadovų supratimo ir susitelkimo sprendimuose, tai jis kaip žmogus būdamas ribotų galimybių, visuomet šalinsis visuomenės, aktyvių sąmoningų tėvų ir kitų socialinių partnerių pagalbos. O mokyklose vis truks socialinių, psichologinių veiksmingų idėjų įgyvendinimo kuriant tinkamą ugdymosi aplinką.
Akivaizdžiai matau ištisai į mokymus važinėjančias soc. pedagoges, mokytojas, jų lentynos lūžta nuo prevencinių programų medžiagos, bet realybėje vaikams mokyklose saugumo tikrai nepadaugėjo. Taip ir liks brangiai valstybei kainuojanti prevencija neveiksminga, jei įstatymiškai nebus apibrėžta mokytojų, mokyklos direktorių ir tėvų komitetų, nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą įpareigojanti koncepcija.
Pabaigoje piketo dar Jūsų paklausiau, kokias priemones pasiūlytumėte tėvams taikyti, kai mokyklos direktorė ir už patyčių atvejį atsakingi pedagogai vengia patyčių atvejus pripažinti. Jūs pasiūlėte, ieškoti kitos mokyklos. Tai vadinasi vaikams formuokime įgūdį, rodydami asmeniniu pavyzdžiu, kad nuo problemų reikia bėgti, bet ne jas viešai spręsti.
Kaip jūs įgalinate mokyklas vykdyti vieną iš prioritetinių uždavinių: Į prevencines veiklas įtraukti kuo daugiau sąvanorių , tėvų užtikrinant mokyklose sveiką ir saugią ugdymosi aplinką ?
Lauksiu jūsų atsakymo, suteikdama refleksiją tikiuosi produktyvaus bendradarbiavimo.
Socialinės veiklos asociacijos „ Šviesos kampelis“
Vadovė Jolanta Lipkevičienė tel. 860081221
2010 10 18

Laba diena, gerb. Jolanta,
ačiū Jums už laišką ir mūsų susitikimo priminimą.
Kuomet susitikę diskutavome apie patyčias ir smurtą mokykloje, sakiau, kad mokykloms tikrai reikia ir psichologų, ir socialinių pedagogų - pakankamo skaičiaus ir gerai dirbančių. Taip pat manau, kad mokytojai turi skirti dėmesio tiek vaikų santykiams, tiek jū problemoms, tačiau tikrai nenoriu jiems vieniems palikti šių bėdų - tiek tėvų, tiek socialinių pedagogų, psichologų, tiek mokyklos administracijos bendras darbas gali duoti gerus rezultatus.

Jei nutinka taip, kad patyčias bandoma nuslėpti, siūlau pirmiausiai išbandyti visas priemones viešinant tokius atvejus, informuoti ŠMM ir ministrą - taip pat.
Mokyklos keitimas - kraštutinis atvejis, kai problema tampa neišsprendžiama - geriau taip, nei nutinkantys patys tragiškiausi atvejai.
Geros kloties linkėdamas,

Albertas Lakštauskas
Švietimo ir mokslo ministro patarėjas

A.Volano g. 2/7, LT-01516 Vilnius
Tel.: (8-5) 219 1205
Mob.:8 686 01850
201O-10-19
Laba diena,
Dėkoju p. A. Lakštauskai, už greitą atsakymą. Jei atsakomybės už patyčias ir atstūmimą negalima užkrauti tik ant pedagogų pečių, tuomet tai turėtų būti ne tik tėvų, socialinių pedagogų, psichologų, mokyklos administracijos bendras darbas, nes jie yra pakankamai glaudžiai susiję su šia problema ir dažnai subjektyviai į viską pasižiūri, gindami vienas kito interesus. Todėl mūsų nuomone, į šios problemos sprendimą turėtų būti įtrauktos nevyriausybinės organizacijos, kurios nėra susijusios tiesiogiai su mokykla ir galėtų objektyviai pasižiūrėti į kiekvieną atvejį. Tačiau, kaip bebūtų gaila, realybė yra ta, kad mokykloms reikia tik popierinio bendradarbiavimo. Iš praktikos esame susidūrę, kad socialiniai pedagogai, psichologai, net ir mokytojai yra priklausomi nuo mokyklos administracijos ir bijodami būti nepopuliarūs, nesiūlo konstruktyvių problemos sprendimo būdų, o stengiasi viską nutylėti ir spręsti tik oficialių dokumentų lygmenyje saugodami savo įvaizdį ir mokyklos prestižą. Patariate pasitelkti viešumą, mes tai ir darome, bet bent kokių pokyčių šioje situacijoje nesulaukėme. Nesusilaukė pagalbos nei klasės mokiniai, nebuvo nubausta smurtaujanti auklėtoja, neprisiėmė atsakomybės soc. pedagogė už įvairių įsipareigojimų šiame atvejyje nesilaikymą ir t. t.
Pradžioje kalbėjomės su mokyklos vadovu, pedagogais ir pasirodo „skirtingomis kalbomis“. Rašėme raštus į kuriuos gaudavome tik abstrakčius atsakymus. Informavome švietimo skyriaus vadovą , kad kreipsimės į žiniasklaidą, tada sulaukėmė Švietimo skyriaus vadovo skambučio su paklausimu, ar žinome, kad mums už tai gresia baudžiamoji atsakomybė. Pasirodžius straipsniui http://www.demokratija.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=106:ndj&catid=3:nuomones&Itemid=16
sulaukėme mokyklos darbuotojų pasislėpusių po slapyvardžiais komentarų, kurie aiškiai parodo patyčių kultūros toleravimą. Tai jei pedagogai palaiko patyčių kultūrą, ar jiems rūpi laiku jas pastebėti ir joms užkirsti kelią mokyklose? Apie šį atvejį 2010-06-12 raštu Nr. T-21 jau esame informavę Švietimo ministrą, viceministrą V. Bacį . Mūsų raštus dėl nežinomų priežasčių perdavė kitam ŠMM specialistui. Gavome raštu tik vieną atsakymą iš Bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo departamento direktoriaus A. Plikšnio 2010-07-01 Nr. 17-01-R-4943, kad šią problemą pagal kompetenciją turėtų spręsti Kauno Švietimo skyrius. Mus informavo, kad Ministerija nėra Kauno M. Mažvydo vidurinės mokyklos steigėja ar ją kontroliuojanti institucija. Mūsų kreipimąsi pažadėjo persiųsti Kauno miesto savivaldybės administracijai, iš kurios jokio atsakymo negavome. Taigi realybė yra ta, kad su Kauno švietimo skyriaus vedėju su mažesnėm ar ilgesnėm pertraukom, vyksta oficialus susirašinėjimas, net negaunant į konkrečius klausimus, konkrečių atsakymų. Neva vasaros metu buvo vykdomas tyrimas ir mus informavo , kad mokyklos sprendimai ir taikytos priemonės yra teisėtos.Tame pačiame rašte, buvo nurodyta prasidėjus mokslo metams mokyklos psichologui dirbti su klase, šis darbas tai pat nėra vykdomas. Nesutikome su fiktyvaus tyrimo išvadomis, įtarėme, kad aklai palaikoma mokyklos darbuotojų pozicija, klausėme tris kartus kokie Švietimo skyriaus specialistai sudarė pirminio tyrimo darbo grupę vykdant pirminė patikrą. Šio klausimo švietimo skyriaus vadovas tarsi nematė. Jei mokiniai neatsako į konkrečius testų klausimus tai gauna ir atitinkamus pažymius, o švietimo skyriaus vadovui aiškumas ir konkretumas tai nenaudingos darbo priemonės. Švietimo skyriaus vedėjas raštu pažadėjo, kad rusėjo mėnesį Kauno M. Mažvydo mokykloje bus vykdomas pakartotinas tyrimas, bet dabar jau spalio 18d. ir šis įsipareigojimas nevykdomas. Į paskutinį mūsų raštą 2010-09-14 visai nesistengiama atsakyti.
TAI KAIP TUOMET BENDRADARBIAUTI?
Mokyklos su vaikais elgiasi kaip su stalo teniso kamuoliukais, „nepatogiesiems“ vaikams vis siūloma eiti iš vienos mokyklos į kitą, "nėra vaiko-nėra problemos". Kai pažįsti šitą neišmanymo mechanizmą tai dėl vaikų gniuždymo sukyla pasipiktinimas. O kai tėvai ir kitose mokyklose pastebi tas pačias nepažabojamas patyčias, tai mokyklos darbuotojai įrodinėja , kad tai jūsų vaikas niekur nepritampantis. Deja, patyčios yra kolektyvo problema, bet ne vieno vaiko.
Taigi p. A. Lakštauskai jūsų pasiūlymus mes jau vykdėme, tikimės profesionalios konsultacijos , ką dar turėtumėme padaryti, kad ši ir kitos panašaus pobūdžio situacijos neliktų tik stalčiuose.
Nuoširdžiai
Socialinės veiklos asociacijos „ Šviesos kampelis“
Vadovė Jolanta Lipkevičienė
860081221


2010 12 02
Laba diena p. Albertai ,
Nesulaukus iš jūsų atsakymo, kyla namažai klausimų. Vienas iš jų, kaip ŠMM gebės įgyvendinti konkrečiai šį strateginio plano punktą "Kurti į kokybę orientuotą, socialiai jautrią ir konkurencingą studijų sistemą", jei nėra suinteresuotumo įtakoti, gilintis į atvirai švietimo sistemoje vykstančius musu jums pateiktus signalus?
Asociacijos " Šviesos kampelis"
Vadove Jolanta Lipkevičienė