NaujienosAtgal <

Regina Statkuvienė: Vaikų tragedijos švietimo reformos fone

2017-09-15 14:10

Ar kas gali konkrečiai įvardyti, kiek laiko tęsiasi švietimo reforma (gal tiksliau reikėtų sakyti reformos?) ir kada ji pagaliau pasibaigs? Pamenu save mokykloje. Ji prasidėjo jau tada. A ir B lygiai, kasmet vis kitokie egzaminų reikalavimai ir besikeičiančios sąlygos stojant į aukštąsias. Mano vyresnėlis po kelerių metų baigs mokyklą. Bet reformų pabaigos nematyti.
Kai po eilinių Seimo rinkimų ar ministrų rokiruočių būna pasidalytos naudingosios ministerijos – Ūkio, Susisiekimo, Finansų ar svarbiosios – Krašto apsaugos, Užsienio bei Vidaus reikalų – tos, kurių kandidatus partijos paprastai įvardija ir prieš rinkimus, į kultūros ar švietimo sritį ministrauti dažniausiai ateina tikros staigmenos. Savaime suprantama, su savomis „staigmenomis“ ir vizijomis. Ir begaliniu entuziazmu ką nors padaryti savaip.
Kas belieka moksleiviams, kurie turi taikytis prie nuolatos besikeičiančių reikalavimų? Juk jei šiandien, pavyzdžiui, gimnazijos pirmokui perspektyva studijuoti viename universitete atrodo siektina ir reali, tai po poros metų gali pasikeisti reikalavimai ar net nelikti ne tik studijų krypties, bet ir paties universiteto. Arba vieną dieną mokykla, kurioje buvo orientuotasi į sustiprintą kalbų mokymą, nutaria „reformuotis“ ir praneša moksleiviams, kad nuo šiol čia prioritetas – gamtos mokslai.
Kartais atrodo, kad bene vienintelis dalykas, kurio galima tobulai išmokti šioje švietimo sistemoje – tai prisitaikyti. Ir gebėti tai reikia nuolatos, nes aplinkybės ir sąlygos keičiasi kone kasmet.
Reikia pavyzdžių? Pasižiūrėkime į Lietuvos moksleivių pasiekimus, palyginkime juos su panašaus dydžio valstybėmis. Ar yra bent viena sritis, kurioje esame lyderiai? Ir kaipgi būsi lyderiu, kai švietimo sistemos prioritetus diktuoja vis kitų politinių partijų trumparegiškos vizijos, asmeninės ministrų ambicijos bei laisvosios rinkos dėsniai, o ne mokslinis interesas, pažinimo ir tiesos paieškų siekis.
Stambieji darbdaviai drįsta nurodinėti politikams, kokių specialistų jiems reikia. Tai skandalas, o ne norma. Rengti specialistus, kurių trūksta, nėra blogai, tačiau tokių specialistų rengimo finansavimu turėtų pasirūpinti tie, kam jų reikia.
Kai valstybinės švietimo įstaigos imasi aptarnauti verslo interesus (kuris dažnai geba taip „susitvarkyti“, kad net daugelį mokesčių sumoka šalyse, kur „palankesnės“ sąlygos), sukuriame situaciją, kad darbdaviai tampa pagrindiniu darbo rinkos žaidėju. Nors darbuotojo bei darbdavio santykiai turėtų būti kuriami iš abiejų pusių.
Švietimo sistema turi leisti atsiskleisti kiekvienos asmenybės talentui, gabumams, tada gimsta naujos idėjos, kūrybiški sprendimai, formuojasi pilietinė visuomenė, nes žmogus joje atranda savo vietą.
Kai ruošiami vykdytojai, ar dar blogiau, mokymo įstaigos, norėdamos išgyventi, prikuria keistų, neva perspektyvių programų, natūralu, kad tokios „senienos“, kaip filosofija, negeba konkuruoti. Gaunamas rezultatas, kai geriausi vykdytojai emigruoja paskui geresnius atlyginimus, o intelektualinio potencialo trūkumas pasireiškia kaip lyderystės stoka, kuri iš mokyklų persikelia į politiką ir viešąjį gyvenimą.
Užuot kovoję dėl geresnių atlyginimų ir kūrę stiprias profesines sąjungas, žmonės emigruoja, vietoj pilietiškų pranešimų policijai apie korupciją kontrabandą – ieškoma galimybių, kaip apeiti įstatymus. Juk prisitaikyti, o ne ieškoti tiesos išmokta mokykloje!
Ten, kur žinios vertinamos testais ir kontroliniais, nelieka vietos kūrybiškumui, loginiam mąstymui ir nestandartinių sprendimų paieškai.
Čia norėtųsi pacituoti švietimo ir mokslo viceministrą. „Siekiame, kad į aukštąsias mokyklas ateitų visapusiškai išsilavinę žmonės. Tad stojant į aukštąsias mokyklas bus vertinami ne tik brandos egzaminų rezultatai, bet ir pagrindinių dalykų metiniai pažymiai, kurie parodo, kaip stojantysis mokėsi mokykloje. Iki šiol koncentruojantis tik į egzaminus, dėmesys kitiems dalykams buvo nepelnytai sumenkęs“, – sako švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas.
Taigi, pažymiai parodo, kaip stojantysis mokėsi mokykloje. Ar 10 brandos atestate reiškia, kad žmogus – visapusiškai išsilavinęs?
Pirmiausia kyla klausimas, kas yra visapusiškai išsilavinęs žmogus? Mokykla teikia išsilavinimą, taigi ji turi ir suformuoti labai konkretų atsakymą, o ne tik abstraktų lūkestį.
Ką turi išmanyti, gebėti vaikas, baigęs pradinę mokyklą, progimnaziją, gimnaziją? Šiandien atsakymų reikia ieškoti testuose, kontroliniuose ir, žinoma, pažymiuose. Tačiau kiek informacijos iš tų testų šiandien mes, suaugę, prisimename patys? Ar tai reiškia, kad žmogus, pamiršęs, kuo skiriasi parabolė nuo hiperbolės, jau yra neišsilavinęs?
Ką turi mokėti pradinukai? Žinoti, kaip sudaromas present simple ir skaičiuoti trupmenas?
O gal išmokti domėtis mokslu, kelti klausimus, nebijoti klysti, būti smalsiu ir nebijoti užduoti kvailų klausimų? Sveikai valgyti ir judėti? Gerbti save ir kitus? Bandyti įvairias „galima – negalima“ ribas? Tačiau pildant nuobodžias pratybas ir „kalant“ gramatiką klausinėjimui ir nuostabai laiko nelieka. Vaikas sužino, kad teisingi atsakymai egzistuoja ir juos reikia išmokti. O gal reikėtų vaiką skatinti kasdien ką nors atrasti pačiam?
Ką turi išmokti vyresnėliai? Po trupmenų ateina eilė formulėms, testams ir kontroliniams. Nors man norėtųsi, kad į paauglystę žengiantis moksleivis, jau išmokęs drąsiai kelti klausimus pradinėje mokykloje, dabar imtųsi entuziastingai ieškoti atsakymų į juos, susipažintų su žinių paieškos ir sisteminimo būdais. Keltų egzistencinius ir filosofinius klausimus. Mokytųsi formuoti mintis ir išklausyti kitus. Nebijotų konfliktų, bet juose matytų ne norą pažeminti kitą ir taip iškelti save, bet juos naudotų kaip instrumentą tiesos paieškai.
Ir tada, jau atėjęs į gimnaziją, pats atrastų sritis, kurios jam yra įdomios, pažintų ir kritiškai vertintų savo gebėjimus. Imtųsi projektuoti ateitį. Formuluotų ne tik klausimus bei gebėtų surasti į juos atsakymus, bet ir išmoktų sieti procesus, daryti išvadas. Dar suvoktų save kaip asmenybę – gerbtiną, unikalią ir todėl gerbiančią kitus.
Kokie testai galėtų atspindėti šiuos gebėjimus ir kokiais pažymiais jie galėtų būti vertinami?
Dar viceministras užsimena apie „pagrindinius dalykus“. Visi suprantame, kad kalbama apie kalbas ir matematiką.
Tačiau kodėl šie dalykai turėtų būti pagrindiniai visiems? Tai nuo sovietmečio tebesitęsianti takoskyra tarp „rimtų“, „tikrų“ disciplinų – matematikos, gamtos mokslų, kalbų ir tų, į kurias žvelgiama atsainiau – muzikos, dailės, fizinio lavinimo, dorinio ugdymo.
Tačiau kas vienam yra pagrindinė disciplina, nebūtinai ji tokia turi būti kitam. Juk kalbama apie bendrojo lavinimo mokyklas, o ne profesines ar universitetines studijas. Jei tik nenorima iš mokyklų išleisti vienodai mąstančių darbo jėgos vienetų.
Nuvertinta fizinė kultūra, kaip ir dorinis ugdymas, rodo tokios trumparegiškos politikos pasekmes: moksleiviai turi antsvorio, jų fizinė sveikata nėra itin gera, o tarpusavio pagarbos ir etiško bendravimo trūkumas sprendžiamas ne kuriant draugišką mažų bendruomenių atmosferą, bet naujas programas. Švietimo ir mokslo ministrė pasidžiaugė, kad nuo rugsėjo 1-osios visos mokyklos privalės įgyvendinti patyčių, smurto ar kitą pasirinktą prevencinę programą.
Skamba kaip absurdas arba pačios tikriausios patyčios, žinant, kad daugelyje mokyklų klasėse mokosi po trisdešimt ir daugiau moksleivių, o socialinių darbuotojų ar psichologų tenka vienas keliems šimtams moksleivių. Man tai kiek primena sovietinių pionierių vadovų etatus. Tokius naujuosius cerberius, atsakingus už tvarką. Juk net pats geriausias ir pasišventęs specialistas yra bejėgis spręsti problemas tų, kurių nepažįsta ir net neprisimena vardų, nemato jų bendravimo per pamokas ir pertraukas, nepažįsta tėvų.
Moksliniai tyrimai skelbia, kad žmogus pajėgus atpažinti ir įsiminti apie 500 veidų. Bet mokyklų psichologai ir socialiniai darbuotojai turbūt turi supergalių, nes turi narplioti problemas mokyklose, kur yra gerokai daugiau moksleivių.
Ar nebūtų paprasčiau tiesiog sumažinti klases bei mokytojų krūvius bent perpus (o kartu dar padvigubinti mokytojų atlyginimus) ir reikalauti, kad būtent mokytojas rūpintųsi mikroklimatu savoje klasėje. Taip, reikės seminarų, mokymų. Tegul tuo ir užsiima psichologai.
Negaliu įsivaizduoti, kad rimtų problemų turintis vaikas atsivers specialistui, kurio nepažįsta, su kuriuo nebendrauja, tik epizodiškai sutinka mokyklos koridoriuose, bet tikiu, kad jis išsipasakos klasės vadovui, kurį mato kasdien.
Ir net jei vaikas nedrįs kalbėtis, galbūt mokytojas pastebės, kad jo klasėje vyksta negeri dalykai? Ir tada mokytojas eis pas psichologą, tarsis, ką daryti, kaip elgtis, jei matys, kad pačiam trūksta kompetencijos. Tiesa, klasėje turi sėdėti 10–12 vaikų, bet ne 25 ar net 35. Juk dabar per 45 minučių pamoką net užduoti klausimą ir gauti atsakymą gali ne visi. Ką bekalbėti apie diskusijas.
Būtent dėl perpildytų klasių yra užprogramuota ir agresija, ir patyčios. Daugybė tyrimų patvirtina, kad kuo didesnė žmonių koncentracija mažoje erdvėje, tuo didesnis agresijos lygis ten formuojasi. Tai ar tikrai moksleivis kaltas dėl savo agresijos, ar vis dėlto švietimo sistema jį programuoja tokiu būti?
Sausakimšos klasės, itin anksti prasidedančios pamokos ir ilgi mokslo metai mūsų vaikus patalpina į kovos už būvį ir pažymius rezervatą. O tada „gaisrams gesinti“ metami specialistai, kurie net nežino, iš kurio galo vynioti problemų siūlą.
Prieš savaitę Vilniuje plaukimo treniruotės metu nuskendo mažas berniukas. Begalinė užuojauta tėvams. Kaip ir pernai su mokykline uniforma nusižudžiusio berniuko šeimai. Kaip ir daugybei kitų vaikų, kurie jaučiasi vieniši su savo mažomis didelėmis tragedijomis. Kurie neturi, su kuo pasikalbėti. Kurių problemoms spręsti steigiami etatai, kuriamos programos, bet trūksta paprasto dalyko – suaugusio žmogaus dėmesio ir laiko, erdvės mažos asmenybės augimui.
Ar buvo galima išvengti nelaimės baseine? Žinoma, jei tik būtų paprasta biurokratinė nuoroda – vienas treneris negali sužiūrėti daugiau nei 5 vaikų. Kaip ir vienas mokytojas negali ugdyti daugiau nei 10–15 vaikų.
Brangu? Bet paprasta ir efektyvu. Ar yra kas nors svarbesnio už mūsų vaikų lavinimą, mokymą saugioje, kūrybiškumą skatinančioje aplinkoje? Tik krašto gynyba prilygsta švietimui. Kita vertus, būtent mokykloje ji ir prasideda.
Žinoma, yra ne tik mokykla, bet ir šeima. Tačiau kol mokymas namuose neįteisintas, tol už kokybišką laiką mokykloje bei vaiko mokymą yra atsakinga valstybė; o konkrečiai – švietimo sistemai vadovaujantys politikai.
Beje, ar girdėjote apie planus ilginti atostogas auginantiems vaikus? O gal moksleivių tėvai gali pasidžiaugti, kad jų darbo diena trumpesnė, bet atlyginimas toks pat? Ne, bet dabar vaikams reikės dar labiau susikoncentruoti į pažymius, testų rezultatus ir bandyti nuspėti, kuris gi universitetas ir studijų programa liks po metų, dvejų ar trejų.
Kyla retorinis klausimas, ar suprantama mūsų vaikams garsioji R.Descartes sentencija Cogito ergo sum, net išversta į lietuvių kalbą. Ar yra mokykloje laiko paprastam dalykui – mąstymui? O kartu ir prasmingam buvimui, kuris leistų pažinti save? Mes, suaugę, gyvename skubos ir streso pasaulyje. Gal suteikime bent savo vaikams galimybę pabandyti kurti. Ir tam nereikia jokių startuojančių programų. Vaikai – asmenybės, o ne statistiniai vienetai. Todėl jiems reikia laiko, erdvės ir dėmesio. Daug daugiau nei 1 minutės per pamoką.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/regina-statkuviene-vaiku-tragedijos-svietimo-reformos-fone-500-852326