NaujienosAtgal <

IŠTIŽĖLIŲ KARTA

2018-01-19 12:07

Stengdamiesi pašalinti kliūtis iš savo vaikų gyvenimo, tėvai pasirengę padaryti bet ką. Tačiau taip patys tėvai paspendžia spąstus: gali būti, jog dėl perdėto rūpestingumo vaikai tampa dar pažeidžiamesni.

Sterilioji vaikystė
Galbūt tai aptakiu metaliniu šalmu apsišarvavęs dviratininkas, lengvai slystantis purvinais parko takais… 5 kilometrų per valandą greičiu ant savo triračio.

O galbūt tai šių dienų žaidimų aikštelė, kurios paviršius kaip pagalvė aptrauktas guma ir jau seniai nebenaudojamas odai nuo kelių gremžti. Ir… palaukit minutėlę… joje žaidžia visai ne vaikai. Ten jų mamos ir tėčiai, žaidžiantys kartu su jais arba duodantys tikslias komandas, kaip turėtų vykti žaidimas. Tik keletas sugeba pasinaudoti anksčiau taikytais metodais: atsisėda šiek tiek atokiau, leisdami savo vaikams patiems viską perprasti.

Taip pat reikėtų paminėti ir sanitarinius gelius, kuriuos, kaip paskutinės apklausos rodo, į mokyklą nešasi trečdalis visų vaikų (žinoma, tuo pasirūpina ne patys vaikai, o jų tėvai). Galimas dalykas, jog dabar tėvai jaudinasi, kad mokyklų tualetai nėra pakankamai geri jų atžaloms.

Dabar įsivaizduokite mokytoją, neseniai pradėjusį dirbti kiek didesniame nei vidutinio dydžio priemiestyje. Nerūpestingai tvarkydamas milžinišką pluoštą buvusių jo mokinių prašymų suteikti „lengvatų“ mokslui, jis apstulbsta, radęs vieną tokių išsamiai ir gerai parengtų, o tikriausiai kažkam ir nemažai kainavusių, prašymų. Dokumente nurodoma viena iš pažangiausių devintos klasės moksleivių, kurią jis, kaip mokytojas, apibūdintų kaip kiek neurotišką, tačiau organizuotą ir sąžiningą asmenybę – tokią, kuri būtų galėjusi pristatyti savo darbą laiku, net jei sunkiai sirgtų. Visgi galiausiai jis perskaito „diagnozę“: geštaltinio suvokimo sutrikimas. Pasirodo, jog trylikametė mergaitė „negali matyti bendro vaizdo“, ir toks sumaniai sukurtas sutrikimas jai leistų visus egzaminus (o kartu ir stojamuosius) laikyti be laiko apribojimo.

Štai jums ir visa sterilioji vaikystė – be kada nors praeityje nubrozdintų kelių ir retkarčiais pasitaikančių prastų pažymių mokykloje. „Kartais vaikams būtina pasijausti blogai“, – teigia vaikų psichologas Tuftso universiteto profesorius Davidas Elkindas. Jo nuomone, mes mokomės ne tik iš teigiamos, bet ir iš neigiamos patirties. „Tik patirdami nesėkmių, galime išmokti, kaip jas įveikti“, – sako profesorius.

Šiais laikais netvarka nepriimtina netgi žaidimų aikštelėse. Nors būtent klaidos ir bandymai užtikrina kelią į sėkmę, tačiau tėvai deda visas pastangas, kad pašalintų galimas nesėkmes.

„Gyvenimas yra suplanuotas už mus, ir mes nežinome, ko norėti“, – sako Konelio universiteto studentas Elise‘as Krameris. Profesoriaus Elkindo aiškinimu, tėvai ir mokyklos yra susitelkę ne ties vaiko raida, o ties jų moksliniais pasiekimais.

Žinoma, yra daugybė reikšmingų ekonominių veiksnių, kurie verčia tėvus nuo pirmųjų dienų dėti visas pastangas, kad sulauktų geresnių vaiko rezultatų. Tačiau vaiko raida, kurioje nėra nepatogumų, nusivylimo ar netgi žaidimų, nukreipta neteisinga linkme. Gyvenime susidurdami vos su keletu rūpesčių, vaikai neturi progos išmokti kūrybiškai adaptuotis, atsiradus įprastiems netikėtumams. Tokiu būdu vaikai ilgainiui ne tik pradeda vengti rizikos, bet ir tampa psichologiškai pažeidžiami ir nerimastingi. Taigi iš vaikų pavagiama tapatybė, prasmė, laimėjimo jausmas, be kurių neįmanoma tikra laimė. Turėtumėte pamiršti ir apie tokių vaikų atkaklumą, kuris nėra vien tik moralinė vertybė, tai – būtinas gyvenimo įgūdis. Tarp XXI amžiaus jaunimo visa tai galiausiai tampa pamatu besiplečiančioms psichinio lūžio riboms. Norime mes to ar ne, tačiau po truputį bręsta tikra ištižėlių karta.

Pažeidžiamumo veiksnys
Matyt, būtent koledže labiausiai išryškėja jaunuolių pažeidžiamumas. Čia sustiprinama intelektinė jaunuolių raida, tačiau visiškai pamirštama apie emocinį jų ugdymą. Remiantis pateiktais pranešimais, psichologinis moksleivių išsekimas yra intensyviai plintanti problema, kuri gali pasireikšti įvairiausiomis formomis. Viena iš galimybių – depresija arba nerimo sutrikimai, pasireiškiantys piktnaudžiavimu alkoholiu, savęs žalojimu ir kt. Kaip teigia Harvardo universiteto rektorius ir buvęs Nacionalinio psichinės sveikatos instituto direktorius Stevenas Hymanas, psichinė moksleivių būklė pasiekė kritinį lygį, ir ši problema tapo kone svarbesnė už pagrindinį švietimo sistemos tikslą.

Remiantis metinių apklausų duomenimis, problemų, susijusių su moksleivių psichine sveikata, aktualumas ypač išaugo nuo 1988 metų. Visgi iki 1996-ųjų jaunuoliai nurodė, jog daugiausia keblumų sukelia tarpusavio santykiai. Kanzaso universiteto darbuotojos Sherry Benton teigimu, tai atitinka visiškai normalią jaunuolio raidą. Tačiau nuo 1996 metų iki pat dabar su santykiais susijusios problemos tapo ne tokios svarbios, ir jas aplenkė nusiskundimai dėl nuolat jaučiamo nerimo. Mičigano universiteto depresijos centro apskaičiavimais, 15 procentų visų šalies moksleivių šiuo metu kenčia nuo depresijos (neskaičiuojant kitų diagnozuojamų psichinių sutrikimų).

Žinoma, santykių problemos niekur nedingo, tačiau jų prigimtis kardinaliai pasikeitė. Koledžuose kaip niekad dažnai susiduriama su žmonių persekiojimo, pasibaigiančio smurtu ar net mirtimi, atvejų. Tuo tarpu 40 procentų visų merginų sirgo anoreksija ar bulimija. Virdžinijos universiteto psichologas Russas Federmanas nurodo, jog psichologinėms moksleivių konsultacijoms tenka skirti net 11 savaičių per semestrą.

Alkoholio vartojimo įpročiai taip pat yra pasikeitę, jie tapo tarsi socialinio „patepimo“ įrankiu. Alkoholio vartojimas tapo desperatiškas ir nekultūringas. Pastarąjį dešimtmetį visuose JAV koledžuose buvo užregistruotas rekordinis piktnaudžiavimo alkoholiu padidėjimas, kai studentai paskaitose pasirodydavo (jei apskritai pasirodydavo) girti iki sąmonės netekimo. Psichologas, savižudybių prevencijos komandos pirmininkas Paulas E. Joffe‘as teigia, kad „visiškas pasigėrimas“ jaunuoliams atstoja savotišką autentiško ir stipraus patyrimo paiešką. Moksleiviams tai tampa kažkuo, kas „sava“, kuo jie gali dalytis bendraudami tarpusavyje. Vartodami alkoholį milžiniškais kiekiais, jaunuoliai jaučiasi esantys gyvenimo sūkuryje, kuriame gali pamiršti vienatvę.

Virdžinijos universiteto religijos studijų profesorius Johnas Portmanas teigia, jog kiekvieną rudenį visų koledžų administracija baiminasi ritualu tapusio reiškinio. Mokslų pradžioje tėvų dėmesingumas nuslopsta ir per pirmąsias dvi tris dienas moksleivių suvartojamo alkoholio kiekis pavojingai išauga. Ilgai kontroliuoti jaunuoliai galiausiai nutrūksta nuo vadžių.

Psichologų teigimu, besaikis girtavimas pasirenkamas kaip lengviausias ir greičiausias būdas įgyti kitų pripažinimą. Socialinis gyvenimas koledže daugeliu atvejų neapsieina be alkoholio vartojimo, nes tai padeda sumažinti įtampą ir nereikia didesnių socialinių įgūdžių. Taip jaunas žmogus įgyja tapatybę – aplinkiniai akimirksniu sužino, kokiai žmonių grupei jis ar ji nori priklausyti.

Sveiki atvykę į „šiltnamį“
Daugelis koledžų direktorių ar administratorių galėtų papasakoti nutikimų, kai antrą valandą nakties sulaukia nepatenkintų tėvų skambučių: „Kodėl mano vaiko ekonomikos darbas buvo įvertintas tokiu prastu pažymiu? Juk tai žlugdo jo galimybę gerai baigti koledžą.“

Netrukus po to, kai psichologas Robertas Epsteinas savo mokiniams nupasakojo, jog iš jų tikisi sunkaus darbo ir pats yra pasirengęs stengtis išlaikyti aukštus standartus, vienas iš tėvų pateikė oficialų laišką, kuriame buvo išreikštas pasipiktinimas tokiu netinkamu elgesiu su jaunuoliais. Atsakydamas į tai, Epsteinas galiausiai pateikė skundą teisėjui, kuris tiesiog atsisakė jį nagrinėti.

Pasekmės – pažymių didinimas. 2001 metais Harvardo universiteto rektorius viešai pašiepė susidariusią situaciją: 94 procentai visų moksleivių koledžus baigė su pagyrimu. Regis, tapo saugiau nuleisti reikalavimų kartelę, nei atlaikyti kylantį tėvų nepasitenkinimą netinkamu jų vaikų įvertinimu. Mokytojai buvo priversti didinti pažymius. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip tėvai perlenkia lazdą, stengdamiesi apsaugoti savo „pažeidžiamus ir silpnus“ vaikus nuo visokių nesėkmių.

Nors tėvų protekcionizmas pasiekia piką vaikams mokantis koledže, tačiau viskas prasideda dar pradinėje ir vidurinėje mokyklose. Visgi kaltinti galima tik pačius tėvus, besistengiančius įtikinti savo atžalas, jog jie gali padaryti viską, ir kitų akyse jiems kruopščiai klijuojančius garbingiausio mokinio etiketes. Šiandienėje Amerikoje tėvai iš vaikų tikisi tobulumo: jie turi būti patys gudriausi, greičiausi ir žavingiausi pasaulyje. Tuo tarpu, jei patiems vaikams nepavyksta išpildyti šių lūkesčių, tėvai kreipiasi į gydytojus, kurie „paverčia“ vaikus tokiais, kokių jie pageidauja.

Be kita ko, vaikai priversti jaustis nuolat stebimi ir trokšta išsivaduoti. Psichologų teigimu, nerimastingi tėvai tampa pernelyg dėmesingi, jautrūs net mažiausiems pokyčiams vaiko gyvenime, yra pasiruošę išspręsti kiekvieną vaiko problemą… ir tiki, jog toks auklėjimas yra teisingas. Kaip priduria vaikų psichologas Davidas Andereggas, norėdami būti tikrai gerais tėvais, kai tik to prireikia, mes būtinai išpūsime nosytę savo kelių mėnesių amžiaus kūdikiui. Tačiau metaforiškai įsivaizduodami sloguojantį dešimtmetį, žinosime, jog jam pūsti nosies neprireiks. Leisime jam pačiam išsiaiškinti, ką reikia atlikti, kad sulauktų pagerėjimo, o sunkumai, su kuriais tokiu atveju vaikui teks susidurti, tikrai netaps pasaulio pabaiga.

Sudie žaidimams
Tokiame „šiltnamyje“, kuriame vaikai dabar auginami, žaidimams vietos nėra. Daugiau nei 40 tūkstančių JAV mokyklų neturi pertraukų. Visiems vaikų sportiniams žaidimams vadovauja suaugusieji, taigi jie ir išsprendžia visus nesutarimus ar problemas.

Psichologų teigimu, daugybė žaislų yra kuriami suaugusiųjų ir suaugusiesiems. Tėvai iškart sunerimsta, kai vaikai patys užsiima kokiu nors žaidimu. Andereggas atkreipia dėmesį į vaikų žaidimą, kai jie įsivaizduoja esą gydytojai. Tokiais atvejais tėvus išgąsdina visiškai natūralus vaikų noras ištyrinėti kitų vaikų genitalijas.

Vaikai netgi nebesugeba patys žaisti grupinių žaidimų. Kai treneriai nurodo, ką konkrečiai kiekvienam iš jų reikia daryti, tėvai pataria, kokios spalvos kojines užsimauti, o teisėjai pasako, kas laimėjo, o kas – ne, vaikai po truputį praranda vadovavimo įgūdžius.

Nors apie vaikų žaidimų sukomercinimą rašoma daug, tačiau beveik nieko nekalbama apie šalutinį šio fenomeno poveikį. Elkindo nuomone, žaidimai nebeteikia tokios naudos vaikams kaip kad anksčiau. Viena pagrindinių žaidimo funkcijų – padėti vaikams išmokti kontroliuoti save bendraujant su kitais. Nors dabar manoma, jog tik intelektinė veikla gali lavinti vaiko protą, tačiau būtent žaidimai yra svarbiausias elementas, skatinantis kognityvinę vaiko raidą. Daugybė vaikų ir suaugusiųjų tyrimų parodė, jog socialinis įsipareigojimas iš tiesų lavina protinius įgūdžius: sprendimų priėmimo, atminties bei mąstymo greitį. Visa tai neturėtų stebinti, ypač jei turėsime mintyje, jog žmogaus protas evoliucionavo tam, kad galėtų spręsti socialines problemas.

Amžinoji bambagyslė
Kad ir kaip būtų negerai, jog šiandienos vaikai yra auginami psichologinio šiltnamio sąlygomis, tačiau tai dar ne viskas. Taip pat nebeliko jokių laiko ir erdvės ribų, o dėl to galima kaltinti naudojimąsi mobiliaisiais telefonais. Netgi koledže, o galbūt kaip tik daugiausia koledže, mokiniai paprastai net keletą kartų per dieną susisiekia su tėvais nuolat raportuodami apie kiekvieną net menkiausią nutikimą. Vienas tokių pokalbių, kuriuos teko nugirsti: „Labas, mama. Ką tik nusipirkau porciją ledų vaflyje; ar gali patikėti, jie barsto juos šokoladu ne tik iš viršaus, bet ir apačioje!“

Vaikai nuolat kalbasi su savo tėvais, tačiau tai juos verčia nuolatos ilgėtis namų. Žinoma, kartu su saviškiais jie neaptarinėja absoliučiai visko ir neskambina jiems sakydami: „Praėjusį penktadienį taip įsisiautėjau ir bijau, kad nebūčiau „pasigavęs“ chlamidijų; kaip manot, gal man vertėtų kreiptis į venerologą?“

Galimybė bet kada kreiptis į tėvus skatina jaunimo infantilumą, nes jie taip ir neišmoksta būti nepriklausomi. Iškilus net ir menkiausioms problemoms, jaunuoliai ne patys ieško išeities, o kaipmat teiraujasi tėvų patarimo.

Taigi mobilųjį telefoną galima įsivaizduoti kaip amžiną bambagyslę. Vienas iš būdų suaugti yra tėvo bei motinos ir jų duodamų patarimų bei kuriamų vertybių internalizavimas. Tvirtas vidinis ramstis leistų nusiraminti kiekvieną sykį, kai tik susiduriame su sunkumais. Tam tikru atžvilgiu bręsdami mes tampame tais išmintingais suaugusiais žmonėmis, kuriuos turėjome garbės pažinti anksčiau. Tačiau mobilieji telefonai kliudo šiam natūraliam tapsmui, ir jei šiuolaikinis jaunimas ką nors ir turi, tai tik vidinę programą: „Skambink mamai arba tėčiui“.

Kai kurie psichologai pripažįsta, kad dar iki dabar trūksta nuodugnių tyrimų, kurie išsamiai išsiaiškintų visą naudojimosi mobiliuoju telefonu daromą įtaką vaiko raidai. Yra daugybė neatskleistų kintamųjų, kurie galėtų paaiškinti priežastis ir pasekmes, tačiau jau neabejojama, kad priklausomybė nuo mobiliojo ryšio griauna jaunuolių gebėjimą iš anksto planuoti savo gyvenimą. Mokytojų teigimu, tik ką iš pamokos išleisti moksleiviai pirmiausia čiumpa telefonus ir galima nugirsti juos tariantis: „Aš ką tik išėjau iš klasės; susitinkam bibliotekoje po penkių minučių.“ Tačiau telefono neturint po ranka, tokius susitarimus tektų apmąstyti ir planuoti veiksmus iš anksto.

Šioje vietoje glūdi dar vienas galimas kelias, vedantis į depresiją. Už gebėjimą planuoti yra atsakinga prefrontalinė smegenų žievė. Tai vykdomoji smegenų sritis, sudaranti savireguliacinės sistemos pagrindą, todėl yra neišvengiamai susijusi su depresija – sutrikimu, kurį sukelia „nesureguliuoti“ minčių modeliai arba, kitais žodžiais tariant, intelektinio tikslumo trūkumas. Šiuo atveju gali pasitarnauti kognityvinė terapija, kurios metu žmogus mokosi susidoroti su savo emocijomis, sistemingai taikydamas kritinį mąstymą. Tolesnis žingsnis pasveikimo link – ateities tikslų kūrimas ir nuolatinis judėjimas jų link (kad ir koks jis gali atrodyti pilkas ir neįdomus). Būtent toks kasdieninis aktyvumas gali padėti pasipriešinti depresijai.

Tačiau ne tik mobilieji telefonai, bet ir gausi plataus vartojimo prekių paklausa bei galimybė akimirksniu gauti bet kokią sumą pinigų šioms prekėms įsigyti, susilpnino asmens savireguliacijos procesus ir taip paskatino jaunų žmonių pažeidžiamumą. Mes įpratome, kad viskas turi įvykti tučtuojau. Šiandien jau tapo natūralu, jog norime picos dabar, tačiau tokie lūkesčiai jau taikomi ir santykių sferoje. Mes lengvai susierziname, tampame nekantrūs ir net nesiteikiame spręsti atsiradusių problemų. Galiausiai tokiu būdu visi santykiai priversti žlugti, o tai ir yra tiesiausias kelias į depresiją.

Nuo perdėto rūpestingumo iki nerimo… ir to, kas slypi už jo

Pasikeitus vyraujančiam požiūriui, 1990-aisiais tradicinėje psichopatologijoje įvyko perversmas. Anksčiau depresijos atvejai daugiausia plito tarp vyresnių nei 40 metų žmonių, tačiau dabar šis sutrikimas tampa vis jaunesnių vaikų problema.

Neseniai išgarsėję Harvardo universiteto psichologo Jerome Kagano vaikų temperamento tyrimai atskleidė, jog būtent nuolatinis tėvų sukinėjimasis aplink ir pastangos apsaugoti vaikus nuo stresinių situacijų sukėlė jų nerimastingumą. Nustatyta, jog 20 proc. visų naujagimių jau gimsta itin jautrūs; tai galima pastebėti vaisiui dar esant įsčiose, kai fiksuojamas didesnis nei įprasta širdies dūžių skaičius. Taigi iš prigimties tokių vaikų nervų sistema yra pernelyg jautri ir nuolatos siunčia klaidingus signalus apie tai, kas gali sukelti pavojų. Tokie vaikai daugelyje situacijų, kurios kitiems atrodo visiškai įprastos, patiria didelį stresą. Netgi suaugę jie baiminasi nepažįstamų žmonių ir nepatirtų įvykių, tampa užsisklendę ir drovūs. Mokykloje tokie vaikai itin atsargūs, tylūs ir intravertiški. Palikti likimo valioje jie galiausiai pradeda vengti visokio bendravimo, jiems stinga pasitikėjimo savimi ir drąsos apginant savo nuomonę ir sprendimus. Taigi, galima teigti, jog tokius individus nuo depresijos skiria vos keli žingsniai.

Iš pirmo žvilgsnio visiems vaikams toks įgimtas reaktyvumas ateityje turėtų sąlygoti nerimo sutrikimus. Be pernelyg jautraus temperamento kūdikystėje ir gebėjimo susidoroti su nerimu, yra dar vienas reikšmingas veiksnys – tėvų įtaka. Kagano nuostabai, galimas nerimo sutrikimų išsivystymas visiškai nepriklauso nuo įgimtų individo charakteristikų. Ištyręs 2 metų amžiaus vaikus, psichologas nustatė, jog jautrią nervų sistemą turėję kūdikiai nebebuvo tokie baugštūs, jei jų tėvai nepersistengdavo beatodairiškai juos kontroliuodami ir sudarydavo optimalias sąlygas vaikų savarankiškumui. Tuo tarpu perdėtas tėvų globėjiškumas vaikams atnešė tik žalos.

Tik nedidelis procentas vaikų gimsta kone visiškai atsparūs nerimui. Tačiau didžioji dauguma vaikų atsiduria šio kontinuumo viduryje. Būtent jiems netinkamas auklėjimas gali lemti polinkį į depresiją ar nerimo sutrikimus.

Taigi Kagano vykdyti tyrimai – puiki pamoka tėvams. Tėvai, kurie savo vaikams leidžia patiems susidoroti su kasdienėmis problemomis, iš tiesų padeda jiems ugdyti sugebėjimą greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas. Vaikams būtinas švelnus padrąsinimas imtis rizikos, nuraminant, kad nieko bloga negali nutikti. Taip palaipsniui jie supras, jog pasaulis nėra toks pavojingas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. O dėl perdėto tėvų rūpestingumo vaikai be perstojo gali jausti nepasitikėjimą aplinka ir vėliau nukenčia nuo atsiradusių nerimo sutrikimų.

Tėvų sukuriamos šiltnamio sąlygos gali pakenkti ir kitais būdais. Nuolatinis vaiko stebėjimas ir priežiūra skatina perdėtą vaiko drovumą. Dėl šios priežasties jie tampa ne tokie komunikabilūs ir stengiasi paslėpti savo tikruosius jausmus. Blogiausia, jog toks vaiko drovumas kartu slopina jo norą žaisti ir eksperimentuoti. Davidas Andereggas teigia: „Jei kiekvienas piešinys bus kabinamas gerai matomoje vietoje, ant šaldytuvo, vaikas ilgainiui nebesijaus laisvas eksperimentuoti, kvailioti ir daryti klaidas.“

Taip pat toks tėvų globėjiškumas gali paaiškinti, kodėl tiek daug paauglių yra itin ironiški. Tai jiems tampa priemone atsiriboti nuo tėvų ir pasislėpti nuo nuolatinės ir nepertraukiamos priežiūros.

Tėvai nuolat rūpinasi, kad jų vaikai pasižymėtų aukšta saviverte. Tačiau ką jie nori apgauti, kai, suteikdami įvairių patogumų ir naudingų patarimų, jie stengiasi savo vaikų vardu aplenkti kitus? Iš tiesų tokiu būdu tik naikinamas vaiko savasis „aš“ ir pradedama galvoti, jog yra dalykų, kurių jis pats niekaip negalėtų padaryti: „jei man vis prireikia kitų pagalbos, tikriausiai kažkas tikrai man negerai.“ Ir taip – stačia galva į depresijos liūną.

Kitų psichologų nuomone, minėti padariniai yra dar pražūtingesni; taip palaipsniui slopinama visa visuomenės struktūra. Jaunuoliai tiesiog akyse tampa vis pažeidžiamesni ir paklūsta bandos jausmui. Jie pernelyg trokšta visur pritapti, nebėra tokie atkaklūs mokykloje, nebesugeba paprieštarauti tėvams, suabejoti autoritetais ir yra vis labiau linkę patenkinti kiekvieno, darančio įtaką, lūkesčius.

Nesibaigianti paauglystė
Taip save apgaudinėdami, tėvai kone pasmerkia savo atžalas amžinai vaikystei. Nors tėvai iš visų jėgų stengiasi savo atžalas stumti į priekį, tačiau jie tam priešinasi ir nenori (o gal ir negali) suaugti.

Neseniai atlikta sociologinė apklausa parodė, jog suaugusiojo amžius prasideda nebūtinai tuomet, kai tik baigiasi paauglystė. Dabar įvardijamas dar vienas amžiaus tarpsnis nuo 20 iki 30 metų, pramintas ankstyvąja suaugyste. Tokie asmenys gali atrodyti kaip suaugę, tačiau dar neišpildo suaugusiam žmogui tradiciškai keliamų reikalavimų: mokyklos baigimo, karjeros pradžios bei šeimos kūrimo. Taip atsitinka, nes jie dar nėra tam pasiruošę arba jiems „nesuteiktas leidimas“.

Atsižvelgiant į egzistuojančias normas, galima pastebėti, jog 1960-aisiais 65 procentai vyrų „tapdavo suaugę“ sulaukę 30 metų amžiaus. Tuo tarpu 2000 metais tokių buvo vos 31 procentas. Atitinkamai tarp moterų iš pradžių suaugystę pasiekdavo 77 procentai, o vėliau šis skaičius krito iki 46 procentų.

Bumerangas
Stebėtina, koks ritmingas vaiko pasisekimo gyvenime maršas, kurį diriguoja tėvai, kruopščiai kontroliuojantys vaikystės režimą. Tačiau taip užauga žmonės, kuriems vėliau vis reikia laiko, kad galėtų geriau pažinti save. Dažniausiai būtent koledže arba po jo šie jauni suaugusieji gali teisėtai eksperimentuoti – eksperimentuoti būti vaikais. Istoriko Peterio Stearnso teigimu, yra pakankamai istorinių įrodymų, jog visuomenėse, kuriose vaikams suteikiama laisvė ir netgi galimybė iki tam tikros ribos reikšti savo pasipriešinimą, jie užauga kur kas sveikesni, nei visuomenėse, kurios užgniaužia tokius natūralius impulsus.

Dar vienas žymos taškas tampant suaugusiu žmogumi yra santuoka, tačiau ji tam tikru būdu taip pat siekia vaikystę. Vedybos išsirutulioja iš pasimatymų, o šie kyla iš žaidimų. Taigi kuo mažiau laiko vaikai praleidžia žaisdami, tuo mažiau socialinės kompetencijos jie turės suaugę. Būtent žaisdami mes išmokstame duoti ir imti, o tai yra visų tarpusavio santykių pagrindas. Taip pat mes išmokstame suprasti kitų jausmus bei spręsti kylančius konfliktus. Kurdami vaikystę be žaidimų, mes paskatiname atsilikimą raidos procesuose, o tai dabar aiškiai atsispindi šiuolaikiniuose socialiniuose modeliuose: paaugliai ir jauni suaugusieji it vaikai visur šlaistosi kartu su grupe savo bendraamžių. Žinoma, negali būti pamirštas ir kitas svarbus aspektas. Didėjantis skyrybų mastas trikdo ir taip pažeidžiamus vaikus, kurie vėliau vengia visų įsipareigojimų.

Ir visgi kieno ši vilkų gauja?
Galimas daiktas, jog toks tėvų matomas streso kupinas pasaulis, kuriame verda žvėriška konkurencija, iš tiesų net neegzistuoja. Net jei ir egzistuoja, tai tikriausiai ne realybėje, o tik jų pačių mintyse; to dar negalima pavadinti prasimanymu, greičiau iškraipytu veidrodžio atvaizdu. Jie tiki, jog jų vaikai, kaip ir jie patys, yra priversti nuolat gyventi tarp vilkų, kur kiekvienas pasiruošęs bet kada perkąsti kitam gerklę.

„Sunku pasakyti, kaip pasaulis atrodys po 10 metų, – teigia Elkindas. – Koks yra geriausias būdas tam paruošti vaikus? Tėvai galvoja, jog anksčiau yra geriau. Tai natūrali jų intuicija, tačiau, pasirodo, ji klaidinga.“

Kas, jeigu tėvai, stengdamiesi kontroliuoti vaikų pasisekimą, yra pasirinkę vienintelį įvykį, kurio teikiama nauda tiek atlyginimo, tiek viso gyvenimo atžvilgiu yra pervertinta? Niekas nesiginčija, jog iš tiesų yra mokyklų, koledžų, universitetų ar kitų įstaigų, kurios puikiai ruošia jaunuolius, tačiau juk prasmingą išsilavinimą įmanoma gauti visur. Reikėtų pripažinti, kad nepaprastas susirūpinimas konkurencingumu liečia daugiau tėvus nei jų atžalas. Patys vaikai taip nesureikšmina lenktyniavimo koledže, kaip tai daro jų tėvai.

Visgi privalėjimas rinktis vieną ar kitą mokymosi įstaigą prieštarauja tiek švietimo tikslams, tiek prigimtiniams jaunų žmonių poreikiams. Andereggo nuomone, tai juos tarsi verčia veikti iš pasalų. Padaroma didžiulė moralinė žala, kai gero linkintys tėvai stengiasi apeiti esančias taisykles ir naudojasi turimais kontaktais.

Tėvai išsireikalauja, kad jų atžaloms būtų diagnozuota kokia nors negalia ir stojamuosius egzaminus jie galėtų laikyti be laiko apribojimo. Tačiau tokiu būdu šie vaikai iš tikrųjų patiki, jog yra ligoti ir pažeidžiami. Universitetų administracija, priimdama būsimus studentus, net nežino, kuris jaunuolis laikė egzaminą su laiko apribojimu ir kuris – be. Tačiau patys moksleiviai žino, kai tėvai pasitelkia apgaulę jų vardu, ir dėl to jaučia neapsakomą kaltės jausmą. Be kita ko, taip pakertama jų savivertė: vaikai jaučia, kad visko pasiekė ne savo pačių jėgomis.

Įgydami savo vaikams palengvinimų, tėvai sumažina savo pačių nerimą, o vaikai tampa pažeidžiami. Mokytojų nuomone, egzaminai atspindi gyvenimo realybę, nes sukelia nerimą. Tačiau be jų vaikai niekada neišmoktų susitvarkyti su savo nerimu.

Susidorojimas su nerimu
Ne tik vaikai nukenčia nuo perdėto rūpestingumo. Nuolatiniam akylumui reikia daug pačių tėvų pastangų – jie nebejaučia pasitenkinimo ir džiaugsmo auklėdami vaikus. Viskas vyksta nenatūraliai, kone prievartos būdu: tėvai arba skiria pernelyg didelę savo laiko dalį, arba nusprendžia patys viską padaryti už vaikus.

Visgi tėvai turėtų nustoti būti perfekcionistai ir perdėtai kėsintis į asmeninę vaikų erdvę. Juk pagrindinis auklėjimo tikslas – skatinti nepriklausomą asmenybę. Anksčiau ar vėliau dauguma vaikų turės suprasti, jog jie tėra vidutinybės, t. y. tokie patys, kaip ir didžioji dalis kitų. Tėvams būtų paprasčiau sumažinti savo kontrolę, jei pamatytų, jog daugeliu atvejų jie perlenkia lazdą. Tačiau tėvai dar nesugeba susidoroti su tokiais dalykais kaip nuolatinis šiltnamio sąlygų kūrimas mokykloje ar videožaidimų, skatinančių agresiją, gausa.

Čia pristatoma vaikystės samprata gerokai skiriasi nuo tos, kuri buvo anksčiau. Visų pirma vaikams nebetenka nuo ankstyvo amžiaus pradėti dirbti. Vis daugiau laiko jie praleidžia mokykloje ir ypač tarp savo bendraamžių. Kiekvienoje situacijoje vaikai yra vis mažiau įtraukiami į suaugusiųjų bendruomenę. Taip pat atsirado daugiau vaikų teises ginančių įstatymų.

Iš dalies pasikeitė ir pati vaikystės prigimtis, nes pradėjome manyti, kad vaikai nebepajėgūs spręsti sudėtingų situacijų. Tėvai yra įsitikinę, jog, kilus keblumams, reikia kuo greičiau skubėti į pagalbą. Jie net nepagalvoja, kad tokiu atveju būtų geriau duoti laiko ir suteikti progą patiems vaikams ieškoti išeities. Tėvai išgyvena vaikų problemas kaip savas, neleisdami jiems patiems veikti.

Be to, tėvai neturėtų pamiršti, jog vienas iš aukštojo mokslo tikslų yra pagalba ugdant jaunų žmonių gebėjimą savarankiškai mąstyti.

Nors procesai, sąlygojantys vaikų pažeidžiamumą, jau įsibėgėjo, tačiau neteisinga manyti, kad šiuolaikiniai vaikai iš esmės turi daugiau trūkumų nei ankstesnės kartos. Galbūt daugelis „išsigydys“ nuo tų diagnozuotų sutrikimų, kurie jiems buvo pernelyg liberaliai priskirti. Remdamasis savo atliktais tyrimais, Epsteinas įvardija 14 pagrindinių įgūdžių, kurie apima platų interesų lauką (nuo meilės iki lyderiavimo) ir yra būtini suaugusiam žmogui, gyvenančiam Amerikos kultūroje. Mokslininko teigimu, nors paaugliai ne visada elgiasi kompetentingai, kaip tai turėtų daryti suaugę žmonės, tačiau tam jie visada turi potencialo.

Nors su sukeltu nerimu įmanoma susidoroti, tačiau kol kas ne viskas daroma teisingai. Tėvai skiria per daug dėmesio vaikams, kurie galiausiai tampa „blogi“. Kaip ir mergaitės, kuriai buvo nupirkta geštaltinio suvokimo sutrikimo diagnozė, atveju, tėvų pastangos skiriamos tokiems vaikams, kuriems to net nereikia.

Visgi yra vaikų, į kuriuos iš tiesų verta atkreipti dėmesį – tai, pavyzdžiui, vaikai, kuriems tenka gyventi skurde. Mes pernelyg susikoncentravome tik ties savo pačių atžalomis. Metas pradėti rūpintis visais vaikais.

Pagal žurnalą „Psychology today“ parengė Urtė Navardauskaitė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-29-hara-estroff-marano-istizeliu-karta/54795