NaujienosAtgal <

Psichiatras rėžė: nebausti vaiko nėra gerumas, tai – kvailumas

2018-02-09 10:57

Auklėjimas, kai vaikui pernelyg daug leidžiama, gadina ne tiktai jo gyvenimą, bet ir gali privesti šeimą iki skyrybų. Duodami vaikams valdžią auginame išlepintą ir vertybių negerbiančią kartą. Dėl tokių teiginių garsus švedų psichiatras ir knygų autorius Davidas Eberhardas (50 m.) sulaukia kritikos. Bet jis įsitikinęs – jo žodžiais kalba sveikas protas.
Stokholme klinikai vadovaujantis vienas žinomiausių Švedijos psichiatrų neatitrūksta ir nuo darbo su pacientais. Turėdamas daug psichiatrijos žinių, aštrų humoro jausmą bei verslo valdymo įgūdžių jis yra labai laukiamas ir kaip lektorius. D.Eberhardas yra parašęs keturias knygas, kurios Švedijoje tapo bestseleriais. Dar dvi – jau pakeliui. O naujausia – apie tai, kaip vaikai perėmė valdžią, – buvo išversta į dešimt kalbų ir paskatino diskusijas viso pasaulio žiniasklaidoje. Psichiatras kritikuoja šiuolaikines auklėjimo normas, kurios jau nepasiteisino. Jis tvirtina, kad pernelyg laisvai auklėdami vaikus mes sukuriame jiems klaidingą pasaulio vaizdą. Kitaip tariant, juos kvailiname. O bijodami jiems sukelti neigiamas emocijas padarome meškos paslaugą ir užaugę jie nesugeba įveikti kasdienių sunkumų.
Kelioms dienoms atvykęs į Lietuvą vesti seminarų D.Eberhardas davė išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“.
– Tai kokias klaidas daro tėvai auklėdami savo vaikus?
– Dauguma tėvų jas žino, tačiau vis tiek daro. (Juokiasi.) Didžiausia klaida – kai tėvai būna nenuoseklūs. Pavyzdžiui, jei pasakote ką nors ir nuomonę pakeičiate, jūsų vaikas tai būtinai pastebės. Jei ką nors nusprendėte, turite laikytis to iki galo. Negalite leisti vaikui, kad jis jūsų nuomonę pakeistų. Reikia kalbėti su savo vaiku, ir jei jis ginčydamasis pasakytų svaresnių argumentų, – o to tikriausiai niekada neatsitiktų, – man reikėtų pakeisti savo nuomonę. Bet iš esmės negalima leisti vaikui, kad jis spręstų, ką jam daryti. Daugybė žmonių susiduria su tokia situacija. Jei tėvai daug dirba, neturi laiko ir kantrybės atsilaikyti prieš nuolatinius vaiko prašymus ir galiausiai nejučia savo nuostatas pakeičia. Tačiau kitą kartą, kai pavargę grįšite namo, vaikas jau žinos, kad tokia strategija veikia jo naudai. Taigi jūs privalote nustatyti taisykles, kaip viršininkas darbo vietoje.
– Lietuviai kai kuriose srityse lygiuojasi būtent į Šiaurės šalių patirtį. Kokių klausimų apie vaikų auklėjimą išgirstate?
– Žmonės nori, kad būčiau jiems tarsi guru, kuris patartų, kaip elgtis. Bet aš jiems atsakau, kad niekas kitas geriau už juos savo vaikų nepažįsta. Nėra lengva pateikti instrukcijas. Vis dėlto yra keletas teorijų. pavyzdžiui, vieni auklėjimo stiliai yra sėkmingesni už kitus. Bet jie gali nevienodai veikti skirtingomis aplinkybėmis. Turi įtakos lūkesčiai, genetika, kultūra, kur jie taikomi. Be galo sudėtinga auklėti vaikus ne savo kultūroje. Reikia auklėjimo būdą pritaikyti, net jei jos nemėgsti. Aš gyvenu Švedijoje. Jeigu būčiau Pietų Korėjoje ar Kinijoje, geriausias auklėjimo būdas būtų autoritariškas. Tačiau Švedijoje praktikuojamas itin laisvas auklėjimas. Vaikai sprendžia viską. Man tai nepatinka, bet aš negaliu būti pernelyg autoritariškas. Mano vaikai tai pastebės ir ims maištauti. Aš turiu kreipti dėmesį į tai, ką aplinkui daro kiti tėvai. Tyrimai rodo, kad vaikai linkę kopijuoti, mėgdžioti, tačiau dažniau draugus negu tėvus.
– Teigiate, kad auklėjimas laisva dvasia kenkia.
– Jeigu į auklėjimą žiūrėsite pernelyg laisvai ir nuolat pildysite vaiko užgaidas, išlepinsite jį, teks nuolat kariauti. Ypač sunku moderniose šeimose, kur abu tėvai dirba. Jūs tiesiog neturėsite laiko, pradėsite pyktis su antrąja puse ir galiausiai išsiskirsite, o tai vaikui bus dar blogiau. Aišku, leiskite vaikui pareikšti nuomonę, parodyti emocijas, bet galiausiai spręskite jūs. Šeima – ne demokratija. Jūs už vaiką žinote daugiau. Vaikas turi žinoti, kad jūs esate suaugęs. Tėvų ir vaikų santykiai negali būti lygiaverčiai.
– Dalis psichologų su jumis nesutiktų.
– Yra daugybė save vadinančių ekspertais, jie tvirtina, kad tėvai neturėtų būti pernelyg dominuojantys santykiuose su vaikais. Bet aš norėčiau pamatyti tyrimus, kurie pagrįstų tokius jų teiginius. Būdami pernelyg demokratiški savo vaikams sukursite klaidingą gyvenimo vaizdą. Bus geriau, jei vaikams būsite autoritetas. Pavyzdžiui, pagal tyrimus ir apklausas, Švedijoje vaikai yra labai laimingi, tačiau tapę paaugliais – jau nebe. Tam įtakos turi būtent gyvenimo lūkesčių formavimas. Būdami vaikais jie įpranta daryti, ką nori, o paaugę ir įžengę į suaugusiųjų pasaulį nusivilia.
– Pozityvios tėvystės šalininkai sako, kad negalima vaikų bausti.
– Jiems aš atsakau: jeigu jūs galite pasirinkti apdovanojimą, tai yra geresnis būdas. Bet yra daugybė situacijų, kuriose vaikų neįmanoma apdovanoti. Jas puikiai žino visi tėvai. Pats turiu 8 vaikus ir tai žinau. Jei nueisite į parduotuvę su vaiku ir jis užsinorės saldainio, o jūs jau buvote nusprendę, kad saldainio nepirksite, yra keli variantai: nuperkate saldainį, bet tai blogai, nes to neplanavote, arba vaiką baudžiate, arba nekreipiate į jį dėmesio. Tačiau tai irgi yra bausmė. Apie tai taip pat šneka pozityviosios tėvystės šalininkai: niekada neparodykite vaikui, kad jo nepastebite. Visa tai tik skamba gražiai ir yra tipiškas švedų auklėjimo modelis: aš toks geras, aš niekada nebaudžiu savo vaiko. Tai nėra gerumas, tai – kvailumas.
– Ar tėvai gali būti draugai su savo vaikais?
– Įmanoma, tačiau tėvystė yra kur kas daugiau nei draugystė. Vaikai turi kitų draugų. Mano atžalos nenori, kad aš būčiau jų draugas, jie nori, kad būčiau jų tėvas.
– O ar galima ant vaikų rėkti?
– O ar galima ant jų nerėkti? Ar yra bent vienas tėvas, kuris niekada nepakelia balso prieš vaiką? Jei vaikas žino, kad tėvai jį myli, žinoma, galima ant jo rėkti. Vaikui būtų kur kas baisiau turėti tokį tėvą, kuris vaidina teatrą, – apsimeta išliekantis ramiu, nors viduje yra supykęs. Būti supykusiam yra normali žmogiška būsena. Nenormalu yra niekada nepykti.
– Tokios mintys tarp šiuolaikinių populiarių auklėjimo normų atrodo išskirtinės.
– Tikrai? Maniau, kad tai sveikas protas. (Juokiasi.) Bet iš tiesų šiais laikais sveikas protas tampa išskirtiniu dalyku. Ypač Švedijoje. Televizijos debatų laidoje teko dalyvauti diskusijoje su psichologijos profesoriumi ir jis pasmerkė mano pasakymą, kad toje situacijoje, kurią minėjau, saldainio reikalaujantį vaiką reikia bausti. Tačiau po 10 minučių, kai pats turėjo pateikti savo sprendimą, jis pasakė tą patį ką ir aš. Juokinga, nes iš mano lūpų tai skamba kaip bausmė, o iš jo – jau ne. Jam buvo sunku pripažinti, kad kitos išeities tiesiog nėra. Žinoma, kai kurie mano, kad aš esu griežtas, sunkus žmogus, autoritariškas. Bet aš nemanau, kad mano vaikai ir žmona jiems pritaria. Mes turėtume labiau susitelkti į realybę.
– Pastaruoju metu daug kalbama, kad negalima lyginti vaikų.
– Apie tai dabar kalbama visur. Taip pat dauguma psichologų sako, kad negalima apdovanoti vaiko netinkamu būdu. Jei vaikas man parodys savo piešinį, aš negaliu jo pagirti, nes jis esą gali pasijusti su kuo nors lyginamas. Bet juk kiekvienas tėvas nori pasidžiaugti savo vaiku. Tačiau psichologai siūlo sakyti: „Matau, kad nupiešei piešinį, koks aš laimingas.“ Bet tai yra teatras! Negalima taip elgtis! Niekas nedarė tyrimų, kurie parodytų, kodėl negalima leisti vaikams varžytis. Juos atlikti būtų sunku, nes turi reikšmės genetika ir kiti veiksniai. Tie psichologai kalba teoriškai. Gali būti, kad leisti vaikams varžytis yra blogai. Bet aš sakau, kad jie to nežino.
– Kai sakome vaikui – pažiūrėk, jis geresnis už tave – tai blogai ar gerai?
– Nei taip, nei taip. Kai kurie vaikai tiesiog mėgsta varžytis. Jeigu tokiam pasakysite: pabandyk nugalėti kitą, bus puiku! Bet jeigu paskatinsite taip elgtis kitokį vaiką, kuris nemoka laimėti arba pralaimėti, tai nebus gerai. Taigi jūs turite pažinoti savo vaiką ir įvertinti, ar tokia strategija tinka. Negalima sakyti, kad konkuruoti su kitais yra blogai. Juk tada pasaulyje nebūtų futbolo, krepšinio ir kitų sporto šakų čempionų. Argi jūs manote, kad jūsų geriausias Lietuvos krepšininkas vaikystėje nebuvo skatinamas varžytis? Iš tiesų yra skirtingų pavyzdžių. Vieni garsūs sportininkai, kurie visą gyvenimą turėjo konkuruoti su kitais, prisipažįsta, kad dabar yra nelaimingi. O kiti džiaugiasi galėję nuolat varžytis. Kvaila sakyti, kad negalima skatinti vaikų tarpusavyje konkuruoti. Kai kuriems tai patinka. O tiems, kurie nemėgsta, leiskite to nedaryti.
– Kokią pagrindinę žinią siunčiate tėvams?
– Pagal statistiką, tikrai blogų tėvų yra apie 20–25 procentus, visi kiti – žinantys, ką daro. Jiems tiesiog reikia patarimų, ar tinkama linkme jie auklėja vaikus. Pagrindinis dalykas, ką noriu perteikti tėvams: nesijauskite blogai, jeigu norite bausti vaiką tokiu būdu, kokiu jaučiate, kad reikia. Net jei to būdo nėra aprašę kokie nors specialistai, save vadinantys ekspertais.
– Pats turite net 8 vaikus – vyriausiam 21-eri, o jauniausiems dvyniams – pusantrų. Ar nesunku būti tokios daugybės vaikų tėvu?
– Kai sutikau dabartinę savo žmoną, jau turėjau 4 vaikus, o ji neturėjo nė vieno. Žinoma, ji norėjo vaikų. Pamaniau: koks skirtumas – keturi ar penki? Tada ji užsinorėjo dar vieno. Nusprendžiau, kad 5 ar 6 irgi beveik nieko nekeičia. Tada dar vieno. O išėjo du.
– Ar jūs turite problemų savo šeimoje?
– Visi turi problemų, o šiuo metu didžiausia maniškė yra keturmetis. Jis gali būti labai užsispyręs. Modernios šeimos susiduria su naujais iššūkiais. Dabar vaikus auklėja ir tėvas, ir motina. O prieš kokius 30 metų vaikus auklėjo tik mamos, tėvas tiesiog pasakydavo: „Nedaryk to“, ir išeidavo parūkyti. Nors mūsų su žmona beveik vienodas požiūris į tai, kaip reikėtų auginti vaikus, kartais imame ginčytis dėl smulkmenų. Aš esu gana užsispyręs, bet turiu ir nusileisti. Tai man be galo sunku.
– Ką galėtumėte patarti kitiems tėvams?
– Daugelis sako: išsirinkite kovas. Man tai netinka. Aš sakau: dalyvaukite visose kovose. Žmonės mano, kad yra lengviau, kai išsirenki tai, kas svarbiau. Tačiau ilgainiui tų kovų mažėja ir jie pamato, kad galiausiai jiems į viską tampa nusispjauti. Čia tiktų pavyzdys, susijęs su pirmąja žmona. Maniau, kad esu nuostabus vyras, nes niekada nesiginčydavau. Vis nusileisdavau, sakydavau: daryk, kaip pati nori, man viskas gerai. Ji galėjo nudažyti sienas mėlyna ar rožine spalva – man buvo vis vien. Maniau, kad tai meilė ir kad aš taip ją išreiškiu. Bet po kurio laiko supratau, kad tai buvo nerūpestingumas, man tiesiog nerūpėjo. Užtat dabar taikau kitokią strategiją. Ir su dabartine žmona, ir su vaikais. Ginčijuosi, diskutuoju, kalbu, sakau savo nuomonę. Tėvai bejėgiai prieš vaikų charakterio savybes, tačiau kai ko išmokyti gali. Taip jie palengvina gyvenimą ne tik vaikams, bet ir sau. Nesukurkite savo vaikams klaidingo gyvenimo vaizdo, bet, žinoma, būkite švelnūs ir palaikantys. Taip pat išmokykite juos socialinių įgūdžių: kaip reikėtų elgtis per vakarienes, viešumoje. Jie turėtų žinoti, kokios yra normos visuomenėje. To tikrai galima išmokyti savo vaikus. Ir reikia.
– Kodėl turėtume jumis tikėti?
– Neprivalote tikėti niekuo, ką sakau. Tačiau aš nesakau nieko, ko negaliu pagrįsti moksliniais tyrimais. O dauguma vadinamųjų auklėjimo ekspertų taip daro. Jie moko: reikia daryti taip ir taip. O aš siūlau daryti taip, kaip yra geriau. Bet nesakau, kad tai yra geriausias būdas. Nes tyrimai rodo, kad tėvų įtaka vaikams yra kur kas mažesnė, nei mums atrodo. Problema – kad dauguma žmonių painioja dvi sąvokas: priežastinį ryšį ir sąsają. Pirmoji sąvoka paaiškina, kodėl taip yra. O daroma daugybė tyrimų ieškant sąsajų, tačiau neieškant priežastingumo. Jei auklėsite vaikus per daug laisvai, jie taps išlepinti, egocentriški, tiesa, individualistai. Jei to norite, neturėtumėte būti pernelyg autoritariški. Man priimtiniausias iš auklėjimo stilių, apie kuriuos kalba garsi psichologė Diana Baumrind, yra autoritetingasis. Toks, kai vaikams rodai šilumą, bet nesuteiki valdžios.

Skaitykite daugiau: https://gyvbudas.lrytas.lt/seima/2018/02/07/news/kaip-ugdyti-svarbiausius-vaiku-gebejimus--4553712/