NaujienosAtgal <

12 psichologo Jordano Petersono taisyklių gyvenimui

2018-08-30 10:37

Ignė Umbrasaitė
Jordanas Petersonas – plačiai pasaulyje žinomas klinikinis psichologas, buvęs Harvardo, o dabar Toronto universiteto profesorius. Šiuo metu jis tikriausiai garsiausias viešasis intelektualas Vakaruose, akademikas, kurio populiarumas prilygsta roko žvaigždėms.
J. Petersonas ypač išgarsėjo 2016 metais, kai pareiškė nepaklusiąs Kanados Justino Trudeau vyriausybės reikalavimui kreiptis į asmenis pagal jų pačių pasirinktą lytį. Viešuose pasisakymuose profesorius dažnai polemizuoja su politinio korektiškumo bei gender ideologijos vardu primetamomis praktikomis.
Antroji jo knyga „12 Rules for Life: An Antidote to Chaos“ (liet. „12 taisyklių gyvenimui: priešnuodis chaosui“) išleista 2018 metais netruko tapti bestseleriu JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Brazilijoje, Švedijoje, Nyderlanduose ir kitur. Jau numatyti jos vertimai į 40 kalbų. Knyga sudaryta iš dvylikos skyrių, kuriuose pristatoma po vieną kasdienybėje pravarčią taisyklę. Kiekvieną jų psichologas pristato remdamasis istorijomis iš Biblijos, literatūra, mitais, asmenine patirtimi bei klinikine praktika. Toliau pateikiami apibendrinimai bei pagrindinės mintys apie kiekvieną J. Petersono siūlomą taisyklę.
1. Stovėk tiesiai, atlošęs pečius
Vėžiai, kaip gyvūnų klasės atstovai, dažniausiai prisimenami tik tapę gurmaniško patiekalo dalimi. Tačiau, net būdami mitybos grandinės apačioje, šie padarai glaudžiai siejasi su žmogaus nervų sistema. Siekdami iškovoti aukštesnį statusą, dėl kurio būtų privilegijuoti tiek teritorijos, tiek dauginimosi atžvilgiu, vėžiai dalyvauja dvikovose. Būtent šių dvikovų baigtis lemia ne tik sėkmingą vėžių smegenų funkcionavimą, bet ir koreguoja tolesnę gyvūno egzistenciją. Vėžių „laimėtojų“ smegenyse gerokai padidėja serotonino kiekis. Dėl šios priežasties, susidūrę su grėsminga situacija, jie nėra linkę pasiduoti. Priešingai – vėžiai kovoja stipriau ir ilgiau nei praėjusį kartą. Kitaip tariant, kiekvienas laimėjimas atneša vis daugiau ir daugiau naudos. Tuo tarpu vėžiai „pralaimėtojai“ susiduria su serotonino stoka, kurią charakterizuoja ne tik polinkis pasiduoti, tačiau ir susigūžusi, išsigandusi išvaizda.
Būtent toks mechanizmas funkcionuoja ir žmogaus smegenyse. Individai, užimantys aukščiausias pozicijas visuomenės hierarchijoje, yra pasitikintys, užtikrinti bei jaučiasi saugūs. O tie, kurie patiria begalę nesėkmių, susiduria su išsekimu, nuolatiniu nerimu ir bejėgyste. Iš šių būsenų išsivaduoti trukdo ne tik sutrikusi serotonino pusiausvyra, tačiau ir aplinkiniams siunčiami signalai – išsigandęs bei susigūžęs individas yra suvokiamas kaip silpnas ir grėsmės nekeliantis varžovas. Nepaisant to, sąmoningai keičiant kūno kalbą galima sukurti „vėžio laimėtojo“ įspūdį. Tiesūs pečiai bei pakelta galva ne tik daro įtaką savivokai, bet ir gali padėti atsidurti aukštesniame hierarchijos laiptelyje. Tad itin svarbu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, chaosą pakeičiant stabilia tvarka, ir netapti gniuždančių situacijų auka.
2. Padėk sau taip, kaip padėtum tam, už kurį jautiesi atsakingas
Gydytojui paskyrus vaistus, trečdalis žmonių jų nė neįsigyja, o pusė visų įsigijusiųjų juos vartoja ne pagal nurodymus. Stebėtina, tačiau net pacientai po organų transplantacijos ne visada vartoja jiems paskirtus vaistus, rizikuodami, kad organas bus atmestas. Petersonas teigia, jog savo augintiniais daugelis rūpinasi geriau nei savimi, tad labiau tikėtina, kad vaistų nuperka gyvūnui, o ne sau. Kyla klausimas, kodėl žmonės yra tokie abejingi sau? Anot psichologo, atsakymą galima rasti dar Biblijoje.
Apatiją sau žymi Ievos ir Adomo istorija, kurioje nuogi žmonės jaučiasi bjaurūs, nieko verti bei susigėdę. Šių laikų žmogus išgyvena panašias būsenas, tačiau jas sukelia ne fizinė, bet dvasinė nuogybė. Nuo pasaulio nesunku paslėpti dalį ydų ar tikrąjį savo veidą uždengti kauke, tačiau ignoruoti tik pačiam žinomas paslaptis bei praeities klaidas – ypač sudėtinga . Kitaip tariant, kiekvienas apie save žino kažką, ko nežino niekas kitas pasaulyje. Kažką, kuo nesididžiuoja, ko gailisi ir ką norėtų pakeisti. Būtent pastarosios įžvalgos sukelia neapykantą, kuri nukreipiama į save. Kadangi yra daug priežasčių nesirūpinti savimi, natūralu, jog augintinis nusipelno daugiau rūpesčio ir pagarbos.
Nepaisant dažnos nuomonės, jog visuomenėje vyraujantis asmenybės tipas pasižymi arogancija bei egoizmu, iš tiesų daugelis susiduria su priešinga problema – nepasitikėjimu, pasišlykštėjimu savimi. Tokie žmonės mano, jog aplinkiniai neturėtų kentėti, tačiau šios taisyklės nepritaiko sau. Tai paaiškina, kodėl žmogus mieliau nuperka vaistų šuniui.
Išeitį iš šios problemos galima rasti Carlo Jungo filosofijoje, kuri siūlo tarp savęs ir kitų dėti lygybės ženklą. Kiekvienas pasaulyje atlieka tam tikrą vaidmenį, todėl yra moraliai įpareigotas rūpintis savimi. Jordanas Petersonas pabrėžia, jog rūpintis savimi nereiškia, kad reikia daryti viską, ko nori, ar tik tai, kas džiugina. Pavyzdžiui, saldainis gali padaryti vaiką laimingą, tačiau akivaizdu, jog nedera vaikus maitinti vien saldainiais. Siekiant suprasti, ar elgiamasi teisingai, psichologas siūlo sau užduoti klausimą: kaip atrodytų mano gyvenimas, jei tinkamai rūpinčiausi savimi?
3. Draugauk su žmonėmis, kurie tau linki gero
Išsirinkti gerą draugą – itin sudėtinga užduotis. Svarbu ne tik įvertinti žmogų, su kuriuo bendraujama, tačiau ir suprasti intencijas, dėl kurių inicijuojamas kontaktas. Profesorius teigia, jog neretai bendravimo paskata tampa siekis suteikti pagalbą kitam asmeniui, taip paglostant savimeilę bei užsikabinant gero žmogaus etiketę. Tačiau ši intencija turi ne vieną trūkumą. Itin svarbu suvokti, ar žmogus, kuriam padedama, iš tiesų trokšta pokyčių. Galbūt jis mėgaujasi nihilisto vaidmeniu ir vengia atsakomybės už savo gyvenimą. Tokiu atveju, siūloma pagalba yra nereikalinga. Priešingai – ji tik dar labiau skatina vengti atsakomybės. Siekiant atskirti apsimetėlius nuo kenčiančiųjų verta išsiaiškinti, kas lėmė patirtus sunkumus. Teiginys, jog žmogus tapo nepalankių aplinkybių auka, nėra labiausiai tikėtinas kančios paaiškinimas. Gerokai dažniau ne situacija, o individo mąstymo klaidos sukelia nesėkmes.
Pasirenkant lengvesnį kelią atsakomybę paliekant rytojui, neretai pastatomas pamatas nihilizmui. Tuomet nesunku pasiduoti baimei, neapykantai ar priklausomybėms, taip pamažu griaunant gyvenimą. Dar vienas negatyvus bendravimo idant suteikti pagalbą aspektas – siekis nukreipti dėmesį nuo asmeninių problemų, koncentruojantis į kitų sunkumus. Padėti draugui gali būti lengviau, nei pripažinti savo ydas ir jų atsikratyti. Savaime suprantama, siekis padėti sau nėra tinkamas pateisinimas atsukti nugarą tiems, kurie iš tiesų trokšta pokyčių. Tačiau bene efektyviausia pagalbos forma tampa buvimas pavyzdžiu žmogaus, kuris jaučia atsakomybę bei vertina discipliną. Išsiaiškinus bendravimo intencijas, galima spręsti, ar verta puoselėti draugystę. Bene lengviausias būdas vertingai draugystei pažinti – savęs paklausti, ar norėtum, jog sesuo, tėtis ar sūnus turėtų tokį draugą. Jei atsakymas „ne“ – individas nėra moraliai įpareigotas palaikyti žmogų, kuris pasaulį daro blogesne vieta.
Svarbu išsirinkti draugus, kurie skatina tobulėjimą bei teisingą elgseną. Netikę draugai daro priešingai: jie pasiūlo cigaretę metančiam rūkyti ar alų buvusiam alkoholikui, pavydi, kai jų draugams sekasi labiau nei jiems. Tokia draugystė griauna ne tik tai, kas sukurta, tačiau ir žlugdo galimybes, laukiančias ateityje.
4. Lygink save su tuo, koks buvai vakar, o ne su tuo, koks šiandien yra kažkas kitas
Sparčiai augantys miestai sukelia ne vieną problemą. Viena jų – ribų trūkumas visuomenės hierarchijose. Dėl žmonių skaičiaus bei įvairovės pergalės jausmas yra beveik nepasiekiamas, nes, kad ir kaip gerai atliekamas darbas, visada bus kas nors, kas jį atlieka geriau. Mažame miestelyje gerokai lengviau tapti geriausiu santechniku nei Niujorke ar Londone. Ši problema sukelia prasmės trūkumą – kam stengtis, jei hierarchijos viršūnėje visados bus kažkas kitas? Lyginant save su kitais, vidinis balsas itin greitai randa paaiškinimų, kodėl kaimynų žolė žalesnė. Visgi tokie palyginimai nėra teisingi paties žmogaus atžvilgiu.
Gyvenimas sudarytas iš daugelio dimensijų, iš kurių kiekvienoje galima siekti meistriškumo. Pavyzdžiui, vieniems labiau sekasi mokslai, kitiems – hobiai ar asmeninis gyvenimas. Galbūt kolega gali pasigirti įspūdingais karjeros pasiekimais, tačiau jo santuoka griūva. Tuomet kyla klausimas: kas sėkmingesnis – ar žmogus, turintis įspūdingą karjerą, ar stabilią šeimą? Kai vidinis balsas individą lygina su kitais, šis procesas vyksta vienu lygmeniu. Tačiau tai nėra sąžininga, kadangi egzistuoja dimensijų įvairovė. Tai gyvenimą padaro itin sunkų, o šis – toks pat pavojingas, kaip ir per lengvas.
Kadangi žmonės retai pasitenkina esama padėtimi ir nuolat jaučia poreikį judėti į priekį, neretai sau keliami per aukšti ar pernelyg chaotiški tikslai. Tuomet nesunku patirti nusivylimą bei pasiduoti. Norint to išvengti, pravartu pradėti nuo itin mažų pokyčių. Tai pasiekti galima apsisprendus, jog rytojus bus bent kruopele geresnis nei šiandiena. Taip pat galima apsvarstyti, kaip gyvenimas galėtų pagerėti ne tik pačiam individui, tačiau ir jo šeimai, draugams. Ypač naudinga atkreipti dėmesį į tai, kas erzina, kelia nerimą. Pavyzdžiui, galbūt ant stalo guli dokumentų krūva, kurios peržiūra nuolat atidėliojama. Šiuo atveju gali padėti diskusija su savimi – gal pavyktų dešimt minučių paskirti dokumentams ir po to apdovanoti save puodeliu kavos? Jei ir tai per sunku, galbūt penkios minutės būtų mažiau gąsdinančios. Šį metodą galima pritaikyti tobulėjimui kiekvienoje dimensijoje. Tai padėtų išvengti lyginimosi su aplinkiniais – progresas būtų siejamas ne su išorinio pasaulio, tačiau su individualiais pasiekimais.
5. Neleisk savo vaikams daryti nieko, dėl ko jų nemėgtum
Tinkamas vaikų auklėjimas ne tik padeda pastariesiems būti mėgstamiems bendraamžių, tačiau ir formuoja asmenybę, gebančią prisitaikyti visuomenėje. Būtent tėvai reflektuoja visuomenės normas, taip atžalą išmokydami pasaulyje galiojančių taisyklių. Kita vertus, neretai vengiama imtis drausminančių priemonių, siekiant išlikti vaikų draugais. Tačiau tėvams neatliekant savo pareigos, anksčiau ar vėliau ją perima visuomenė, kurios auklėjimo metodai būna gerokai griežtesni. Dažnai tėvai bijo pasakyti „ne“, todėl nėra sukuriamos ribos, kuriomis galėtų remtis vaikai. Tai ne tik tampa nuolatinių konfliktų priežastimi, tačiau ir sukelia begalę problemų. Pavyzdžiui, tėtis kas vakarą praleisdamas valandą mėgindamas užmigdyti sūnų ne tik praranda daugybę laiko, kurį galėtų skirti žmonai, tačiau ir tampa irzlus, išsiblaškęs darbe bei jaučiasi pavargęs. Šioje situacijoje ypač svarbu pripažinti, jog gyvenimas būtų lengvesnis, jei vaikas noriai atsigultų į lovą.
Net pakančiausi tėvai ilgai netoleruotų tokio vaiko dominavimo, ką jau kalbėti apie aplinkinius, kuriems vaikas dažniausiai rūpi gerokai mažiau. Dėl šios priežasties auklėjant atžalas verta išmokti toleruoti laikiną pastarųjų pyktį ar neapykantą. Tuomet pravartu leisti vaikui pabūti vienam bei nusiraminti. Taip pat taikant disciplinos priemones retai pavyksta išvengti ašarų. Išsigandę tėvai linkę manyti, jog verksmas atspindi liūdesį ar kančią. Tačiau iš tiesų viena dažniausių verkimo priežasčių yra pyktis. Pastarasis jausmas gali sukelti agresyvų elgesį. Statistika byloja, jog dvimečiai yra dažniausiai smurtaujantys žmonės pasaulyje. Tai rodo, jog agresija yra įgimta. Pavyzdžiui, vaikas, trenkiantis mamai per veidą, taip elgiasi siekdamas patikrinti, ar sulauks neigiamų pasekmių. Toks elgesys paprastai kartojasi tol, kol mama paprieštarauja. Siekiant paskatinti vaiką elgtis tinkamai, ypač veiksminga apdovanoti veiksmus, kuriuos norima, kad vaikas atliktų dažniau. Taip pamažu sukuriamos ribos, kurioms ateityje noriai paklūstama.
6. Prieš kritikuodamas pasaulį, pasirūpink, kad tavo namuose būtų ideali tvarka
Akivaizdu, jog gyvenimas nėra lengvas ar teisingas, tad susidūrus su neteisybe ar skaudžiais potyriais sukeltas skausmas lemia norą abejoti būties prasme. Tai – tiesus kelias į nihilizmą, kuris pasireiškia neapykanta pasauliui. Tačiau, anot Friedricho Nietzsche‘s, skaudūs išgyvenimai sukelia dvejopą reakciją. Filosofas teigė, jog „psichologiniai, fiziniai ir intelektualiniai sunkumai nebūtinai veda į nihilizmą (tai yra radikalų vertės, reikšmės bei norų atmetimą). Tokie sunkumai visada suteikia daugybę interpretacijų“. Nietzsche manė, jog neteisybę patyrę individai to paties gali linkėti ir kitiems. Tačiau įmanomas ir priešingas scenarijus – skaudūs išgyvenimai dažnai išmoko empatijos. Pavyzdžiui, nemažai tėvų, kurie buvo mušami vaikystėje, muša savo vaikus, tačiau dar daugiau yra tų, kurie buvo mušami, bet savo vaikų nemuša. Tad pastarieji tėvai pasirenka ne nihilizmą, bet empatiją, taip apsaugodami savo atžalas nuo skausmo, kurį išgyveno patys.
Vis dėlto reali ar įsivaizduojama neteisybė neretai tampa neapykantos bei pagiežos priežastimi. Tuomet puolama ieškoti atpirkimo ožio, kuriuo tampa kapitalizmas, dešinieji radikalai ar kiti įsivaizduojami priešai. Vis dėlto tai dažniausiai neišsprendžia nė vienos problemos, kadangi norint įvesti tvarką valstybėje iš pradžių reikia įvesti tvarką asmeniniame gyvenime. Tačiau jei nepavyksta sutvarkyti savo gyvenimo, kaip galima valdyti miestą ar juo labiau valstybę? Petersonas teigia, jog visų pirma derėtų liautis darius tai, kas akivaizdžiai nėra teisinga. Kas žino, kaip atrodytų pasaulis, jei kiekvienas elgtųsi teisingai (tai yra vadovautųsi savais standartais, pasitikėdamas amžinosiomis vertybėmis). Galbūt pasaulis nebebūtų toks žiaurus ir gyventi taptų truputėlį lengviau.
7. Daryk tai, kas prasminga, o ne tai, kas lengvai pasiekiama
Apėmus tinguliui ar norui atidėlioti kasdienius darbus neretai pasiduodama impulsyviems sprendimams, kurie trukdo siekti ilgalaikių tikslų. Tačiau į žmogų žvelgiant kaip į gyvūnų klasės atstovą, galima pastebėti, jog toks elgesys neturėtų būti norma. Pavyzdžiui, bebrai stato užtvankas, nes tokia yra prigimtinė jų užduotis Žemėje – jie negalvoja, kad šiuo metu norėtų ilsėtis Meksikos paplūdimyje. Savaime suprantama, žmogus yra kompleksiškai sudėtingesnis nei bebras, tačiau ši analogija padeda suvokti neretai pamirštamą prigimties svarbą. Taip pat evoliuciniai pokyčiai lėmė daugelį mąstymo ypatumų, kurie pasitarnauja kasdienybėje.
Pavyzdžiui, per ilgą laiką žmonės išmoko, jog iš karto nesuvalgius visko, kas buvo sumedžiota, išvengiama bado ateityje. Taip buvo mokomasi instinktus pažaboti logika. Išugdyti tokį elgesį – itin sunku, nes tai, kas lengvai pasiekiama, yra impulsyvu ir skirta momentiniams įnoriams tenkinti. Tačiau jiems atsispyrus, nauda dažniausiai juntama ne tik individui, bet ir aplinkiniams. Sistemingai siekiant tikslo bei veikiant pagal gerai apgalvotą planą prisiimama atsakomybė ne tik už dabartį, tačiau ir už ateitį. Būtent tai užtikrina stabilų bei prasmingą gyvenimą. Tad tai, kas lengvai pasiekiama, gali sugriauti ilgalaikes pastangas dėl trumpalaikio pasitenkinimo, o dėl to, kas prasminga, gali tekti paaukoti ranka pasiekiamą malonumą dėl naudos ateityje.
8. Sakyk tiesą – arba bent jau nemeluok
Siekiant pokyčių gyvenime, dažniausiai tenka pasitelkti kalbą. Tiesa, neretai ji tampa tobulu įrankiu manipuliacija susižavėjusių protų arsenale. Falsifikuota kalba gali būti vartojama tikslui pasiekti, tiesai pagražinti ar norint palikti geresnį įspūdį. Visgi net pasąmoningai akivaizdu, jog melas nėra moraliai teisingas elgesys. Tai pastebima ir kūniškai – meluojant ar paprasčiausiai neatsakingai renkant žodžius jaučiama disociacija, nerimas. Šie pojūčiai apima ne tik susidūrus su klasikine melo forma, tačiau ir tuomet, kai žodžiai parenkami taip, kad įtiktų kitiems, kai mėginama paslėpti neišmanymą diskutuojant tam tikra tema ar kai pasiskolinamos svetimos mintys siekiant išvengti atsakomybės mąstyti pačiam.
Pastarosios melo formos gali pasirodyti nereikšmingos, tad kyla klausimas, kodėl svarbu nemeluoti siekiant pagražinti realybę ar tikslui pasiekti? Petersonas teigia, kad didelis melas yra sudarytas iš mažesnių melų, o šie – iš dar mažesnių. Žmogui, kuris dažnai meluoja, neretai susidaro įspūdis, jog visas pasaulis yra kvailas, nes tiki vieno individo kurtu melu. Taip žmogus pajunta galįs gyventi be taisyklių. Tačiau tai negali tęstis ilgai, nes apgaulė anksčiau ar vėliau nustoja veikti. Tad meluojančio individo gyvenimas yra pasmerktas žlugti.
9. Manyk, kad žmogus, kurio klausaisi, gali žinoti tai, ko nežinai pats
Atidžiai klausantis, apie žmones galima sužinoti nuostabių dalykų. Jei klausomasi be išankstinių nuostatų, nesunku išsiaiškinti viską, apie ką galvoja kalbantysis. Taip yra todėl, kad daugeliui mąstymas yra įmanomas tik per kalbėjimą. Kitaip tariant, kalbama tam, kad būtų galvojama. Tikras, gilus mąstymas yra itin sudėtingas, kadangi jis reikalauja vienu metu būti dviem asmenimis – kalbėtoju bei klausytoju. Tokiu būdu įsiveliama į vidinį konfliktą, kuriame viena pusė neišvengiamai pralaimi. Todėl mąstymas yra emociškai skaudus bei fiziškai varginantis procesas, kuriam pajėgumų skirti geba ne kiekvienas. Jei neišeina vienu metu būti dviguba asmenybe – kalbama su kuo nors, kas yra pasiryžęs išklausyti. Kalbant stebima klausytojo reakcija, kuri tampa visos minios atspindžiu.
Pavyzdžiui, jei klausantysis nustemba, tikėtina, kad nustebtų ir dauguma pasaulio žmonių. Visgi, nepaisant mąstymo per kalbėjimą būtinybės, tiek kalbančiajam, tiek klausančiajam tenkančios užduotys nėra lengvos. Pastarajam neretai sunku suprasti tai, kas sakoma, nes reiškiamos mintys gali būti išsakomos pirmą kartą, todėl jos nėra tinkamai „apdorotos“ – kalba labiau primena minčių kratinį nei sklandų samprotavimą. Kita bendraujant kylanti problema – žūtbūtinis pergalės siekis. Intensyvių pokalbių metu neretai siekiama ne rasti kompromisą, tačiau įrodyti savo pranašumą. Visgi šis požiūris ne tik sumenkina asmenį, su kuriuo bendraujama, bet ir trukdo mokytis klausymo metu.
Dėl šios priežasties itin svarbu pripažinti, jog žmogus, su kuriuo bendraujama, gali pasidalinti žiniomis, kurių stinga klausytojui. Pavyzdžiui, Sokratas suvokė, jog tai, ką žino, yra niekas, todėl buvo tituluojamas išminčiumi. Tad aukščiausia pokalbio forma yra apibūdinama kaip abipusis tyrinėjimas – šiuose pokalbiuose nėra nepaneigiamų pozicijų. Todėl diskutuojama ne siekiant įrodyti savo pranašumą, tačiau trokštant kuo daugiau sužinoti bei priartėti prie tiesos.
10. Kalbėk tiksliai
Visatą suprasti galima tik labai maža dalimi, kadangi pasaulis yra pernelyg įmantrus ribotam žmogaus suvokimui. Žmogiškieji limitai ypač pastebimi katastrofų akivaizdoje, kurių neretai galima išvengti pasitelkus kalbą. Viskas, kas artikuliuojama, yra supaprastinama, taigi, lengviau suprantama. Tai ypač pravartu pakliuvus į komplikuotą situaciją. Pavyzdžiui, santuoka, kurioje stinga atvirų pokalbių, dažniausiai yra pasmerkta nebūčiai. Iliuzija, jog pavyks atrasti tobulą partnerį, neretai virsta nusivylimu, suvokus, kad į santykius reikia investuoti tiek dėmesio, tiek pastangų. Daugelis sutuoktinių vengia išreikšti nepasitenkinimą partnerio elgesiu siekdami išvengti konflikto. Taip iškyla pavojus, jog likusias gyvenimo dienas reikės taikstytis su nepageidaujamu elgesiu. Galbūt iš pradžių pavyksta save įtikinti, kad pavyks numalšinti erzulį. Tačiau dažniausiai maži nepasitenkinimai virsta dideliais monstrais, kurie slepiasi po kilimu ir išlenda įgavę katastrofos pavidalą. Konfliktų vengimas santykius veda į rūką, kuriame lengva pasiklysti – tuomet santuoka griūva. Kyla klausimas, kodėl bėgama nuo šiuo metu aktualių problemų sprendimo, taip paaukojant ateities gerovę. Visų pirma, norint aptarti problemą, reikia pripažinti, jog ji egzistuoja – būtent šis procesas neretai sukelia didžiausių sunkumų. Tačiau suvokus pokalbio vengimo pasekmes tampa akivaizdu, kad tikslia bei aiškia kalba galima pabėgti nuo chaoso. Pripažįstant problemas, keliant naujus tikslus, diskutuojant nebelieka miglos, kurios nežinomybėje galėtų paskęsti tvarka.
11. Netrukdyk vaikams, kol jie važinėjasi riedlente
Prieš keletą metų Toronte buvo nuspręsta, kad vaikų žaidimo aikštelės yra nesaugios, tad jos buvo pakeistos naujomis. Tačiau netrukus buvo pastebėta, jog vaikai naujose aikštelėse nežaidžia. Paaiškėjo, kad jos nesuteikia pakankamai iššūkių ir yra pernelyg nuobodžios, tad vaikai nejaučia jokio pavojaus jausmo, esančio svarbia žaidimų dalimi. Dėl šios priežasties vaikai ėmė ieškoti pavojų kitose veiklose, pavyzdžiui, laipiodami ant namų stogų. Mėginimas apsaugoti vaikus gali būti toks pat žalingas kaip nepriežiūra, kadangi laisvė (savaime suprantama, ne beribė) moko savarankiškumo, kuris yra būtinas besivystančiai asmenybei.
Tai ypač svarbu auklėjant berniukus – tiek dėl prigimtinių charakterio savybių, tiek dėl jų atliekamo socialinio vaidmens. Šiek tiek pavojaus berniukams padeda tapti stipriais vyrais. Silpnieji dažniausiai būna savimi nepasitikintys, nedrąsūs, todėl nėra gerbiami kitų vyrų, ir dar blogiau – yra nepatrauklūs moterims. Pastarajam reiškiniui galima rasti biologinį paaiškinimą – moterys, turinčios vaikų, yra pažeidžiamos, todėl nori partnerio, kuriuo nereikėtų rūpintis. Priešingai – ieškoma vyro, kuris pasirūpintų šeima. Būtent dėl šios priežasties stiprios, protingos, patrauklios moterys ieško dar stipresnių, protingesnių, patrauklesnių partnerių. Tiesa, tai dažnai sukelia sunkumų, nes kai kurioms moterims partnerį rasti tampa itin sunku.
Didelė tikimybė, jog kuo aukštesnė vyro padėtis visuomenės hierarchijoje – tuo patrauklesnis jis bus potencialioms partnerėms. Tad vyrų bendruomenėje nuolat keliami iššūkiai, kurie skatina varžytis, taip siekiant sutvirtinti statusą. Tai paaiškina, kodėl berniukai labiau linkę papulti į bėdą, bėgti iš pamokų, neklausyti mokytojų. Taip jie siekia išbandyti limitus, atrasti ribas. Kita vertus, gali kilti abejonė, ar berniukams iš tiesų svarbu sutvirtėti bei siekti aukšto statuso. Atsakydamas Petersonas teigia: „Jei manai, kad stiprūs vyrai yra pavojingi – palauk kol pamatysi ką geba silpni vyrai.“ Anot psichologo, pastarieji kelia gerokai daugiau problemų nei tvirti vyrai.
12. Paglostyk gatvėje sutiktą katę
Ši taisyklė galioja ir šunims. Ne naujiena, kad gyvenimas gali būti labai neteisingas bei atnešti begalę kančių. Tokiu atveju laiko vienetą svarbu pritaikyti esamai situacijai – jei viskas klostosi gerai, tuomet galima kurti planus ateinančiam mėnesiui, metams ar net penkeriems. Visgi jei žmogaus koja yra krokodilo nasruose – derėtų susikoncentruoti tik ties ateinančia minute, siekiant išsigelbėti. Visų pirma vertėtų sutvarkyti netvarką, egzistuojančią būtent dabar, ir tik tada žvelgti į ateitį. Tokiu būdu galima ištverti daugelį negandų.
Nesunku pastebėti, kad žmonės gali būti labai stiprūs ir susidoroti su begalinėmis problemomis. Tačiau, norint sėkmingai jas įveikti, būtina įžvelgti gerąją būties pusę. Jei šis gebėjimas prarandamas – tuomet žmogus yra pasiklydęs, o kelią atgal rasti itin sunku. Būtent tada gali padėti katės (ar šunys). Kai bandoma paglostyti katę, kartais ji išsigąsta, kartais prisilietimą ignoruoja, o kartais mėgaujasi glostymu ir ima murkti. Pastarasis atsakas gali tapti mažu šviesos spindulėliu net ir blogiausią dieną. Atkreipus dėmesį, aplinkui galima pastebėti ne vieną panašų džiaugsmo šaltinį – galbūt pastebima maža mergaitė, šokanti gatvėje, arba pasimėgaujama itin skania kava. Tai nebūtinai palengvina gyvenimą, tačiau gali bent šiek tiek pateisinti būtyje vyraujančias kančią bei neteisybę.
Teksto autorė Ignė Umbrasaitė yra trečio kurso psichologijos studentė Škotijos Aberdyno universitete
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-08-09-12-psichologo-jordano-petersono-taisykliu-gyvenimui/171229