NaujienosAtgal <

Penkių talentingų vaikų motinai gyvenimas – ne rožėmis klotas

2011-05-04 11:22

Šis puslapis atspausdintas iš http://www.lrytas.lt
Penkių talentingų vaikų motinai gyvenimas – ne rožėmis klotas
Ernesta VINEVIČIŪTĖ
2011-05-01
Paauglės dailininkės Akiane Kramarik (16 m.) paveikslai įkainojami šimtais tūkstančių JAV dolerių. Lietuviško kraujo turinti menininkė – viena turtingiausių Amerikos paauglių. Jos motina, lietuvių pedagogo, rašytojo, kino ir teatro režisieriaus Vladislovo Blinstrubo duktė Foreli Kramarik (42 m.), įsitikinusi – kiekvienas gali užauginti talentingą vaiką.

Sparčiai išgarsėjusios Akiane šlovės spinduliuose maudosi visa jos gausi šeima – tėvai ir keturi broliai Delfinijus, Žionlu, Ilia ir Aurelijus.

Tačiau gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) iškeitusi į lietuviškąjį, Kramarikų šeima turtuose ir prabangoje nesimaudo. Gyvena, rodos, kiekvienai šeimai įprastą gyvenimą.

Nemažą dalį uždirbtų pinigų Kramarikai aukoja labdaros organizacijoms. Akiane motina tikino, kad pinigai jų šeimai niekuomet nebuvo pagrindinis variklis ir troškimas.

Prieš tris mėnesius atvykusi į Vilnių Kramarikų šeima apsistojo netoli Pilies gatvės, sostinės Senamiesčio širdyje, prie senojo Vilniaus universiteto ir Prezidentūros, dviejuose nuomojamuose butuose.

Talentingajai Akiane priklauso atskiras butas. Kasdien tapančiai, poeziją rašančiai paauglei reikia tylos ir ramybės. O didelėje šeimoje to trūksta.

Jau ne kartą aplinkui zujantis mažasis baltapūkis Aurelijus paženklino Akiane tapomus paveikslus ant jų uždėdamas delnus.

Pavadintas mažuoju, trimetis papučia lūpas ir įsižeidusiu balsu motinai pasiskundžia, kad jis nėra mažas.

Taisydama padėtį Foreli sūnų vadina jos planuojamos kurti meno ir mokslo akademijos direktoriumi. Tuomet Aurelijus laimingas krizena ir toliau iš plastilino svetainėje lipdo grybus.

Šalia svetainės – pianino rėmai, prie kurių prisėdusi Akiane kasdien tapo.

Tapymas paauglei – kaip valgis. Būtinas tam, kad išgyventų. Todėl daugybės valandų, praleistų prie paveikslų, ji nevadina darbu.

Nuo ketverių metų piešianti Akiane garsėja produktyvumu. Per metus ji nutapo 10–20 didelių paveikslų. Naujausią savo darbą – pagyvenusį Pilies gatvės akordeonistą – ji nutapė per tris savaites.

Savo erdviame bute per du aukštus Akiane paslaugiai pasiūlė arbatos. Plačiai šypsodamasi ji lietuviškai pasigyrė turinti įvairiausio skonio arbatos.

Būdama devynerių Akiane pasirodė populiariausios Amerikos laidų vedėjos Oprah Winfrey šou, nusifilmavo daugybėje televizijos laidų, bet neatrodo išpuikusi.

Jos tėvai stengiasi riboti dukters pasirodymus, interviu, dažnai jai kartoja, kad vertinama ne ji, bet jos didžiulis talentas.

„Akiane niekuomet nesirgo žvaigždžių liga. Taip, ji sunkaus charakterio, bet visuomet buvo kukli, jai nereikia prabangos”, – apie išskirtinių gabumų dukterį kalbėjo F.Kramarik.

Kuklumą, taupumą ir darbštumą Foreli ir jos vienuolika metų vyresnis vyras amerikietis Marcus savo vaikams skiepijo nuo pat mažumės. Visa šeima žino, kad gyvenime ne viskas rožėmis klota.

„Mūsų gyvenimas – vien kraštutinumai: puikus gyvenimas, kalno viršūnė ir staigus kritimas žemyn, bedugnės kraštas. Tai mus apvagia, tai apgauna, tai gresia bankrotas.

Vyresnieji sūnūs ne kartą buvo apkaltinti nebūtais dalykais. Turime daug priešų”, – tvirtino F.Kramarik.

Todėl net ir dabar, kai gali sau leisti daug, jie gyvena taip, kaip gyveno turėdami kur kas mažiau. „Juk dvejų kelnių neapsimausi, daugiau nesuvalgysi”, – šyptelėjo moteris.

Turinti genialius vaikus Foreli dabar galėtų leisti sau nieko neveikti, tik būti motina ir žmona. Tačiau ji nuo ryto iki vakaro užsiėmusi.

Moteris dažnai susitinka su kitais tėvais, padeda jiems atskleisti jų vaikų talentus. Nemokamai konsultuoja žmones iš įvairiausių šalių. Rūpinasi Akiane darbų galerija.

Visame pasaulyje jau spėjo išgarsėti ir Akiane brolis – dešimtmetis Ilia.

Jis vadinamas jauniausiu pasaulio filosofu, yra sukūręs daugiau nei 3 tūkstančius filosofinių poemų, aforizmų apie neribotas galimybes ir ateitį. Nors nemoka nei skaityti, nei rašyti.

„Fiziologiškai jis tai gali. Tačiau dabar jis to nenori. Be to, negali užrašyti savo minčių taip greitai, kaip jas išsakyti”, – pasakojo Ilios motina Foreli.

„Aš esu visatos šeimininkas – ir neegzistuoja man nė vienas vagis.” Šis Ilios sukurtas aforizmas – Foreli mėgstamiausias.

Vos įėjęs į kambarį pasisveikinti jaunasis filosofas nevaikiškai ištiesė ranką, prisistatė. Net iš pirmo žvilgsnio jis atrodo visai kitaip nei jo bendraamžiai.

„Jis supažindino mane su filosofija, kurios nė neįtariau egzistuojant”, – pasakojo kasdien atidžiai sūnų stebinti Foreli. Dažniausiai ji užrašo viską – jo elgseną, nuotaikas, žodžius.

Suvokdama, kad jos sūnus – išskirtinis, Foreli dėl jo nerimauja: „Ilia – altruistas. Jis kenčia už žmonijos ydas, kančias. Dažnai jį matau susiėmusį už galvos, dejuojantį, verkiantį.

Jam sudėtinga gyventi. Jis jausmingas. Ne kartą man yra sakęs, kad norėtų paaukoti svetimam žmogui savo inkstus, kitus organus.”

6 kilogramų svorio gimusio sūnaus talentą moteris atrado netikėtai. Kartą pribėgęs prie tėvų, kalbančių apie savarankiškai tapyti išmokusios Akiane knygą, Ilia pasakė: „Mano knygos pavadinimas bus „Ateitis niekada nepasiduoda”.

Foreli pasivijo sūnų ir paprašė pasakyti viską, kas kirba jo galvoje. Ilia nesustodamas padiktavo paties sukurtus ilgiausius poezijos posmus.

Ilia nemėgsta be reikalo daug kalbėti. Jis – stebėtojas. Baimindamasis nesėkmių jis gali dienų dienas nieko ypatinga nepasakyti.

Bet kartais išmintingi žodžiai iš jo liejasi lyg lava iš prasiveržusio ugnikalnio. Belieka suspėti viską užrašyti. Foreli pastebėjo: jei sūnus neišsako savo minčių, tampa tikru nenuorama.

Neseniai dešimtąjį gimtadienį atšventęs Ilia tėvų užsiprašė dovanos – ne žaislų, drabužių, bet tailandietišką masažą. Atpalaiduojamąjį masažą jis ypač mėgsta.

Foreli tvirtino, kad norint užauginti talentingus vaikus reikia vadovautis tam tikromis taisyklėmis. Būtini komponentai – išmintis, harmonija, didelė meilė ir kantrybė.

Tačiau svarbiausias tikslas turėtų būti ne noras užauginti genijų, bet laimingą, gyvenimą mylintį ir juo besimėgaujantį vaiką. Vaikas turi pats suvokti savo pašaukimą ir jo neatsisakyti.

„Man rūpi, kad vaikas džiaugtųsi savo gyvenimu, kūryba, veikla ir kartu džiugintų kitus.

Kai vaikas nesidžiaugia, o už jį džiaugiasi tik tėvai, nieko gero. Toks vaikas anksčiau ar vėliau sudegs.

Vaikai tarsi radijo aparatai transliuoja tam tikras bangas. Tereikia tą radiją įjungti. Nemanau, kad tai, ką daro mano vaikai, yra stebuklinga. Tai gali kiekvienas”, – įsitikinusi F.Kramarik.

Visų jos vaikų talentas atsiskleidė, kai jiems buvo ketveri–šešeri metai. Moteris pastebi, kad ilgą laiką sunkiai sirgęs trimetis Aurelijus jau dabar turi daugybę gebėjimų. Labai sunkiai vaikystėje sirgo ir Ilia.

„Galbūt daug kam mes atrodome rimti filosofai. Tačiau daugiausia laiko kikename. Juokiamės iš visko, parodijuojame. Gyvenimas yra toks juokingas, kad negali nesijuokti”, – kvatojo Foreli.

Moteris pastebėjo, kad lietuviai tarsi suakmenėja, kai į vieną kompaniją susiburia 20–30 žmonių. Jos nuomone, taip nutinka todėl, kad tuomet visi pasijunta tarsi mokykliniais metais klasėje.

Ji pati visus savo vaikus moko namuose. Nė vienas jų nelankė mokyklos ilgiau nei kelerius metus. Foreli jiems suteikė laisvę pasirinkti.

Todėl jau nuo 13 metų vietoj įprastų pamokų vyriausias vaikas Delfinijus pradėjo lankyti verslo koledžą. Žionlu nuo aštuonerių metų pradėjo sekti tėvo kulinaro pėdomis. Vos kelerius metus mokyklą lankė ir Akiane.

„Lietuvoje dažnai manoma, kad vaikai, neinantys į mokyklą, yra atsilikę. Tačiau vaikas pats viską gali studijuoti namie. Tuomet jis pasirenka, kas jam įdomiausia.

Įgyti žinių lengva. Kur kas sunkiau išsiugdyti kūrybiškumą, atsidavimą, bendravimą. Laisvės nereikia bijoti. Jei vaikai nėra įsprausti į rėmus, jei jų niekas nesupančiojo taisyklėmis, jie gali kurti.

Paklusniems, taisyklių besilaikantiems vaikams kurti sunkiau. Jie yra vykdytojai, bet ne režisieriai”, – neabejoja Foreli.

Jaunystėje patyrusi sunkią avariją ji ir pati mokėsi namuose.

Moteris mėgsta eksperimentuoti tiek augindama vaikus, tiek rinkdamasi gyvenimo būdą, vietą.

Ji kaip čigonė su visa šeima ir manta keliavo iš vieno JAV miesto į kitą.

Todėl paradoksaliai nuskambėjo Foreli prisipažinimas, esą ji mėgsta stabilumą, jai nepatinka keliauti.

Aštuoniolikmetė emigravusi į JAV ir į gimtinę sugrįžusi tik po 23 metų, Foreli norėtų pasilikti čia visam laikui. JAV ji niekuomet nepritapo. Tačiau kol kas nežino, ar jos svajonei bus lemta išsipildyti.

Moteris laukia šeimos sprendimo. O jiems Lietuvoje nėra paprasta. Už Atlanto jie jautėsi lyg svečiai. Užsieniečiais jaučiasi ir Lietuvoje. Talentingoji Akiane ir Ilia čia nesusirado tikrų draugų.

„Čia jų kryželis. Amerikoje jie turėjo tūkstančius pažįstamų, bet nė vieno draugo.

Mes rengdavome puotas, į kurias susirinkdavo šeimos su vaikais.

Troškome, kad mūsų atžaloms netrūktų bendravimo. Tačiau mano vaikai kitokie. Jiems reikia kitokių dalykų nei daugumai jų bendraamžių”, – atsiduso Foreli.

Kol kas apie nuosavus namus gimtajame Vilniuje ji negalvoja: „Pakeitėme tiek daug gyvenamųjų vietų, kad nebėra jokio skirtumo, kur gyventi.

Gyvenome ir dvaruose, pilyse, ir visai mažuose namuose. Svarbiausia, kad visą laiką buvome kartu.”

Vyriausiasis sūnus 20-metis Delfinijus keliauja po pasaulį. Verslininku prisistatantis jaunas vyras padėjo iškilti seseriai.

Jis tvarko Akiane interneto puslapį, organizuoja susitikimus, keliauja po pasaulį ieškodamas galimybių plėsti šeimos verslą.

Prieš ketverius metus pirmasis į Lietuvą atvykęs Delfinijus pamilo motinos gimtinę. Prieš savaitę į Lietuvą atvykęs vaikinas ketina čia pasilikti ilgesniam laikui.

„Mes esame linkę pamiršti tuos, kurie lieka užkulisiuose. Bet be jų niekas nebūtų įmanoma. Mūsų šeimoje kiekvienas turi savo darbus. Visi prisideda prie bendros gerovės.

Kai mes tarsi kumštis, visi darbai juda į priekį. Dabar esame išsibarstę ir jaučiame to pasekmes”, – atsiduso moteris.

JAV šiuo metu pasilikęs tik antrasis Kramarikų sūnus Žionlu. 18-metis vaikinas dirba viename garsiausių JAV restoranų tinklų kulinaru.

Žionlu neseniai susirado merginą. Tačiau Foreli neabejoja, kad ši draugystė laikina.

„Marčių dar nelaukiu. O ta mergina Žionlu tikrai nėra tinkama”, – savo nuomonės nebijo reikšti moteris.

Pasak Foreli, pakanka 15 sekundžių pamatyti, ar žmogus tinkamas bendram gyvenimui. Bent jau tiek laiko jai pakako, kad įsitikintų, jog Marcus – jos gyvenimo vyras.

Su žydiško ir lietuviško kraujo turinčiu amerikiečiu Foreli susipažino prieš 22 metus Čikagoje.

Kulinaras, dėstytojas, konsultantas Marcus šviesiaplaukei lietuvaitei zoologijos sode pasipiršo vos po vienos dienos pažinties.

Pora susituokė po mėnesio. Foreli niekuomet nesigailėjo šio spontaniško sprendimo. Nors per ilgus bendro gyvenimo metus būta visko – diskusijų, aiškinimosi.

„Viską išgyvenome tik todėl, kad mes išsikalbame. Nevažiuojame atostogauti į tolimus kraštus, neiname į vakarėlius. Nueiname į restoraną, valgome ir kalbamės.

Geriausia terapija mums – juokas, maistas, pokalbiai ir masažas. Visos smulkmenos, kurias pastebėjau per pirmąjį mūsų bendravimo mėnesį, per tuos metus nedingo.

Tai tik įrodo, kad mes negalime vienas kito pakeisti. Marcus visada buvo taikus, tolerantiškas. Net ir mano religijoms. Jų pakeičiau gal penkiolika”, – šypsojosi Foreli.

Su seserimi augęs Marcus neprieštaravo žmonos norui susilaukti daug vaikų. Nors pats daugiavaikiu tėvu būti nenorėjo.

„Maži vaikai – maži vargai. Dideli vaikai – dideli vargai”, – dažnai kartoja šeimos klijais vadinamas Marcus.

„Aplinkui viskas gali griūti, bet kai mes dviese – viskas pakeliama”, – kartojo sutuoktinį geriausiu savo draugu vadinanti Foreli.

Marcus supranta ir šiek tiek kalba lietuviškai. Nepaisant to, vis įsivelia į kurioziškas situacijas. Kartą ieškodamas medienos dėžėms sukalti vyras atsidūrė ginekologės kabinete.

„Kurioziškų situacijų mūsų gyvenime nestinga”, – kvatojo Foreli.

Sakoma, kad gyventi namuose su talentu nėra lengva. O kai jų šeimoje ne vienas, gyvenimas turėtų tapti dar sudėtingesnis.

„Jei mano vaikai būtų tokie kaip visi, galėčiau jų turėti nors ir dvidešimt. Tačiau kai jie „nenormalūs”, penkių – per akis”, – kvatojo humoro jausmo nestokojanti Foreli.

Labiausiai ją nuvargina kartkartėmis pasitaikantys šeiminiai nesutarimai. Kai kurios jos atžalos trokšta daugiau laisvės, erdvės, todėl kiti vaikai juos pykdo.

Skirtingo amžiaus ir charakterio jaunieji talentai neretai tarpusavyje diskutuoja, kartais net ir pasikumščiuoja. Kyla ir pavydo dėl dėmesio.

„Tai – normalu. Galime pasirinkti draugus, bet ne brolius ir seseris. Bet kokius santykius kurti nelengva. O kai gyveni gausioje šeimoje, tų problemų dar daugiau.

Daug ko mūsų šeimai trūksta, bet galime didžiuotis, kad išmokėme savo vaikus nuo mažumės dirbti” , – pasakojo Foreli.

Ji – griežta motina, neleidžia vaikams visko, ko tik šie įsigeidžia. Jos atžalos nežiūri televizoriaus, nežaidžia kompiuterinių žaidimų.

„Jei berniukams leisi daryti tai, ką jie nori, nieko gero nebus. Juos reikia nukreipti tam tikra linkme. Kiti man sako: bepigu tau, kai tavo vaikai tokie geri, gimę genijais.

Daugelis mano, kad man viskas klojosi puikiai. Vaikai neverkia, nekelia problemų, o aš galiu tik sėdėti ir jais grožėtis.

Bet visko mūsų šeimoje yra. Mano nėštumai, gimdymai, vaikų auginimas – tai sunku”, – pasakojo namie vandenyje visus vaikus pagimdžiusi Foreli.

Po plačia šypsena slypi ir sunkūs išgyvenimai

Klysta tie, kurie mano, kad genijus auginančios moters pasaulyje – vien šviesios spalvos.

Foreli gyvenime yra skaudulių, kurių nenuslopina ir jos vaikų pasaulinė šlovė.

Prieš daugiau nei penkerius metus mirusio V.Blinstrubo jaunesnioji duktė jaudinasi kalbėdama apie santykius su motina Aldona ir seserimi Johana.

Stabilaus ir ramaus gyvenimo trokštanti Johana neturi šeimos, dirba muzikos mokytoja Rolos mieste Misūrio valstijoje. Kadaise itin artimos buvusios seserys po tėvo mirties ir Johanos ligos nebebendrauja.

Tėvo dukterimi save vadinanti Foreli mažai bendrauja ir su savo motina. Vilniaus Fabijoniškių rajone gyvenanti sunkiai serganti moteris nenori matyti nei dukters, nei talentingų anūkų.

Daugybę metų tik laiškais su dukterimi bei anūkais bendravusi moteris net ir dabar su jais norėtų bendrauti tokiu būdu.

„Visi turi savo skausmų. Santykiai su giminaičiais – mano ašaros. Laimė, aš turiu atsvarą – Marcų ir vaikus. Iš giminių, draugų jau daugybę metų nesu sulaukusi paramos. Bet negali visko gyvenime turėti”, – samprotavo moteris.
http://www.lrytas.lt/-13041130541303739840-penki%C5%B3-talenting%C5%B3-vaik%C5%B3-motinai-gyvenimas-ne-ro%C5%BE%C4%97mis-klotas.htm