Kristina Gailienė. Kada kuriamos pasakos vaikams gali tapti grėsme valstybei?

Lietuvoje pasirodžiusi pasakų knyga vaikams “Gintarinė širdis“ yra pirmoji pasakų knyga, kurioje pateiktos dvi istorijos apie tos pačios lyties asmenų santuoką. Ši knyga buvo parašyta lietuvių rašytojos Neringos Dangvydės (pasirašyta slapyvardžiu). Knygos leidimą parėmė Kultūros ministerija.

Perskaičiusi šią knygą, su skaitytojais norėčiau pasidalinti vienu labai svarbiu aspektu, apie kurį nebuvo užsiminta ankstesniuose straipsniuose. Knygos „Gintarinė širdis“ autorė Neringa Dangvydė aiškiai įvardija pagrindinį didaktinį tikslą – šiomis pasakomis „ugdyti ne tik vaiko jautrumą, bet ir stiprią, sąmoningą, gebančią kovoti už save ir kitus asmenybę“. Tačiau be šio tikslo, aš įžvelgiu dar vieną – suformuoti vaikui kitokį suvokimą, kas yra šeima , kurią sudaro vyras ir moteris. Vienoje iš šių pasakų „Apie karalaitę, batsiuvio dukterį ir dvylika brolių, lakštingalom giedančių“ autorė labai aiškiai išsako savo požiūrį į šeimos sampratą: „Argi neaišku, kad šeimas reikia kurti tik tam, kad giminė neišnyktų ir būtų kam turtus paveldėti?“ Vadinasi, šeima, sudaryta iš vyro ir moters sąjungos, yra priešpastatoma tik kaip giminės pratęsimas, kurioje nėra jausmų, nes ji sudaroma dėl turto paveldėjimo. Kadangi šią mintį išsako neigiamas pasakos personažas, kurio šalyje nėra meilės, o šeimos kuriamos tik giminei pratęsti bei turtams paveldėti, jaunajam skaitytojui, skaitančiam šias eilutes, formuojamas neigiamas požiūris į vyro ir moters šeimą.

Prieš tai pateiktas „šeimos“ modelis, kurį sudaro dvi moterys, vaikams pateikiamas kaip geresnė alternatyva. Pripažinsiu, kad autorės išsakytos minėtos mintys apie šeimą tokiam jaunam skaitytojui mane šokiravo. Skaitant tokią pasaką galima pamanyti, kad laimingos vyro ir moters santuokos nėra apskritai. Tad man kyla klausimas, kaip turi jaustis žmonės esantys laimingi santuokoje? Ar tai nėra jiems skirtas įžeidimas? Jei santuoka kai kuriems žmonėms ir nenusisekė, tai nereiškia, kad joje nebuvo meilės, artumo, šilumos, supratimo . Juk gyvenimas šeimoje yra tekanti upė, bet kuriam iš šeimos narių gali tekti praeiti savus išbandymus. Bet ar dėl to šeimą šiandien reikia vaizduoti kaip didžiausią baubą?

Norėčiau priminti, kad dauguma psichologų, edukologų, dvasininkų, teigia, kad šeima yra svarbiausioji vaikų ugdymo institucija, svarbiausia mikroaplinka, kurioje vykdoma vaikų socializacija. Tai svarbiausias veiksnys, apsprendžiantis vaiko asmenybės raidą. Pirmiausia šeimoje yra perteikiamos ir puoselėjamos tėvams ir vaikams brangiausios žmogiškosios vertybės. Todėl šeima ugdo vaikų tapatumo jausmą. Tapatumas (identifikacija) apima elgesį ir įsipareigojimus, kai auganti karta globojama ir saugoma nuo aplinkos pavojų bei rūpinasi savo sergančiais, sužalotais ir senstančiais šeimos nariais. Be galo svarbi šeimos dvasinė psichologinė funkcija (globa, sauga ir emocinė parama), tai dvasinis komfortas šeimoje, kurio dėka, mes galime bendrauti su pačiais artimiausiais žmonėmis atvirai, nuoširdžiai. Tai leidžia šeimos nariui, ypatingai vaikui, jaustis saugiai ir tvirtai. Vadinasi, šeima yra socialinis darinys, socialinių vaidmenų paskirstymas, svarbiausia žmogaus socialinė grupė, padedanti jam tiek materialiai (buityje), tiek dvasiškai (šeimos narių meile ir prieraišumu). Todėl šeimos institucija yra reikalinga kiekvienam asmeniui bei visuomenei, kuri vykdo visiems reikšmingas ir svarbias funkcijas.

Visa tai įtvirtinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje: „Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti“. Jeigu tėvai tinkamai vykdo savo pareigas (šeimos funkcijas), tai jie išugdys morališkai ir doroviškai stiprią asmenybę. Juk būtent tėvai vykdydami savo pareigas, kuria šviesią ateitį sau ir visuomenei. Todėl Šeimos instituciją palaiko ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, teigianti, jog „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“.

Man kyla klausimas, ar šeimos sampratos keitimas nėra pradžia mažais žingsneliais griauti Lietuvos valstybę. Kaip sakė filosofas B. Kuzmickas „Tautai išlikti istorijoje ir prisikelti padeda tautinės kultūros bei tradicijų puoselėjimas ir saugojimas šeimose“. Deja, šiandien mūsų visuomenėje iškyla daug problemų, kai šeimos vertė yra sumenkinta, o į gyvenimą išeinantys jaunuoliai neturi tvirtų moralinių, tautinių, socialinių, kultūrinių bei vertybinių pamatų. Nepaisant to, Kultūros ministerija remia knygas, skatinančias vaikus nuo mažens klaidingai suvokti šeimą, taip prisidėdama prie lėto ir tendencingo valstybės griovimo. Labai norėčiau tikėti, kad šios knygos atsiradimas ant knygyno prekystalio tėra neapsižiūrėjimo klaida. Ar tikrai taip ir yra, parodys laikas.
http://www.propatria.lt/2014/04/kristina-gailiene-kada-kuriamos-pasakos.html