Gegužės 30d 17.30 val. vyks socialinės veiklos asociacijos “Šviesos kampelis” visuotinis suvažiavimas kultūrinei ir formaliai veiklai.

Asociacijos nariai, kurie negalės turės galimybę prisijungti zoom programos pagalba.

Vieta: Agnapolio g. 18, Smiltynų I km., Kauno r. (“Žalioji gamtos mokykla”)

ŠEIMŲ STOVYKLA

2022 07 O1– 2022 07 03

KVIEČIAME DALYVAUTI IR PASISTIPRINTI
Stovykloje įgysime atsparumą iš pasaulio pučiamiems vėjams, susitiksime su visomis penkiomis stichijomis, susitelksime su kitomis šeimomis, puoselėsim blaivią bendravimo kultūrą ir nuoširdžius ir šiltus santykius, bendrystę (be konkurencijos), mokysimės su kitais ir iš kitų, ugdysim darną tiek viduje, tiek išorėje; pasiganysime dvasiškai.

Stovyklos veikloje bus daug įdomios, kiekvieną asmenį praturtinančios veiklos: paskaitos, terapija bendraujant per savipagalbą ir pasidalinimą, socialiniai žaidimai, vakarojimas prie laužo, lobio paieška, darbo terapija (stovyklos tvarkos priežiūra, miško tvarkymas, ekologinis atliekų rūšiavimas), lauko mobilios pirties statymas ir kita jūsų inspiruota veikla.

Kiekvienas dalyvis turės progą inicijuoti veiklą ir pabūti jos vadovu.
Iš stovyklos grįšite dvasiškai, emociškai, psichiškai užsipildę. Turėsite puikią galimybę pabėgti nuo kasdienės rutinos, TV, kompiuterio, šiuolaikinių technologijų bei kitų priklausomybių ir atsiduoti netikėtumams.

Stovykloje bus nuolatinė savęs tobulinimo aplinka.

DAUGIAU INFORMACIJOS IR REGISTRACIJA: >>>> Čia <<<<

VAIKAMS IR JAUNIMUI (9-16 M.)
GYVYBIŠKAI SVARBI IŠLIKIMO STOVYKLA SU PALAPINĖMIS
„IŠMINČIŲ KELIAIS“

Apie mūsų stovyklą 2017 metais: https://www.youtube.com/watch?v=dPR4pCY90l4

Filmo treileris: https://www.youtube.com/watch?v=_jgiOvEMyfA

Būtina išankstinė registracija, bei daugiau informacijos: >>>> Čia <<<<

Daugiau info:
Tel. nr. 8600 81221 Jolanta, 8611 58183 Indrė

Dalinamės surinkta informacija ir faktais, kodėl dar nesiskiepijame…

Dar Nesiskepiju Nuoroda parsisiuntimui

UŽSISAKNAT KELIALAPĮ IKI 2020 GRUODŽIO 24 GAUNATE DOVANŲ 50 EURŲ NUOLAIDą„ STOVYKLOS KELIALAPIUI

GYVYBIŠKAI SVARBI IŠLIKIMO STOVYKLA SU PALAPINĖMIS

VAIKAMS IR JAUNIMUI (9-16 M.)
GYVYBIŠKAI SVARBI IŠLIKIMO STOVYKLA SU PALAPINĖMIS
„IŠMINČIŲ KELIAIS“

Apie mūsų stovyklą 2017 metais: https://www.youtube.com/watch?v=dPR4pCY90l4

Filmo treileris: https://www.youtube.com/watch?v=_jgiOvEMyfA

LAIKAS:

PAMAINOS
I pamaina 2021 07 09—07 13
II pamaina 2021 07 18—07 22
III pamaina 2021 07 26—07 30

Į stovyklos pamainos pradžią renkamės ir įsikuriame nuo 10 val. iki 11.30 val. Stovyklos pamainos atidarymas 12 val.
Stovyklos uždarymas: 17 val.

STOVYKLAVIETĖS VIETA: 15 km už Kauno ant Neries kranto

MAISTAS: tris kartus per dieną, verdamas ant laužo.

STOVYKLOS MOKESTIS: Užsisakant iki 12.24 kaina tik 100 eur., vėliau kaina bus 150 eur.

Suradę gamtoje 10 prišiukšlintų vietų ir jas sutvarkę, atsiunčiate mums vietos gamtoje foto su šiukšlėmis ir be jų, kaip įrodymą, ir stovyklos mokestis TIK 40 eurų.

Sąskaitos nr. avansui: Indrė Pavinkšnienė LT48 7044 0004 1761 1397, mokėjimo paskirtyje nurodyti vaiko vardą ir pavardę, stovyklos pamainą.

Būtina išankstinė registracija
El.paštas: sviesoskampelis@gmail.com
Tel. nr. 8600 81221 Jolanta, 8611 58183 Indrė

STOVYKLOS TIKSLAI: Padėti kiekvienam vaikui suvokti savo vertę. Mokyti dalyvaujančios doros lyderystės. Stiprinti taikius bendravimo įgūdžius, skatinti jaunuolių sanglaudą, taikumą, iniciatyvumą, atkaklumą, drąsą, ištvermę, vienybę pasitarnavimą kitiems.
STOVYKLOS UNIKALUMAS: Veikiame mišraus amžiaus grupėse – tai tarsi maža visuomenė, kurioje atsiranda daug galimybių suprasti kitų amžiaus grupių poreikius, veiksmus. Stovyklos metodikos išsklaido pagal amžių sugraduotų vaikų problemas, moko sutarti ir susitarti su jaunesniais ir vyresniais.
STOVYKLOS PROGRAMA: Vaikai kartu su vadovais kuria valstybę su įstatymų kodeksu. Kiekvienas vaikas, dalyvaujantis stovykloje tampa stovyklos programos kūrėju ir tam tikros veiklos vadovu.
Yra numatytas naktinis žygis, naktinė lobio paieška, vakarinis kinas, šachmatų turnyrai, gitaros vakarai prie laužo, vaidinimai, apyrankių pynimas, socialiniai žaidimai, orientaciniai žaidimai, stovyklos 6D televizija, paštas, talentų šou, diskoteka ir tai, ką pasiūlys vaikai.
STOVYKLOS VADOVŲ PATIRTIS DEŠIMT METŲ.
INDRĖ PAVINKŠNIENĖ
socialinės veiklos darbuotoja
JOLANTA LIPKEVIČIENĖ
socialinės veiklos darbuotoja
RŪTA GUSTIENĖ

ATSILIEPIMAI PO STOVYKLOS: ,,Bet kur būdama vis galvoju ,kaip galėčiau pritaikyti kažkokį savo naują žinojimą. Toks jausmas, jog išgyvenau kažkokį kitą, kitokį savo gyvenimo epizodą. Viso labo 5 dienos, tačiau KOKIOS!!!!!! Stovykloje išgyvenau ir liūdesį, džiaugsmą, pyktį, susierzinimą, bet labiausiai išgyvenau laimės jausmą“.Savanorė Natalija
ATSILIEPIMAI PO STOVYKLOS:
,,Šioje stovykloje aš pamačiau beribę susitarimų, o ne valdžios demonstravimo galią. Savo akimis pamačiau ir taikau tai namuose “. Savanorė Živilė

ATSILIEPIMAI PO STOVYKLOS: ,,Stovykloje susidurdamas su įvairiomis gyvenimiškomis situacijomis mokaisi praktiškai, galima šias pamokas panaudoti kasdienybėje. Išmokstam komandinio darbo, atsiskleidžia talentai, jautiesi saugus ir gali būti savimi, niekas nesityčioja, palaikoma harmonija. Negalėčiau atsisakyti šios stovyklos, nes ji tapo mano gyvenimo dalis“. Stovyklautojas Liutauras

STOVYKLOJE LAUKIAMI IR SAVANORIAI
NORINTYS MOKYTIS DEMOKRATINES LAIKYSENOS (pedagogai, tėvai, studentai ir visi, kuriems rūpi vaikai)

TO, KO TRŪKSTA MOKYKLOJE, GAUSI PAS MUS!

JAU ŠĮ SAVAITGALĮ (LIEPOS 03-06)
KVIEČIAME SU ŠEIMA PRASMINGAI PRALEISTI LAIKą„ ŠEIMŲ STOVYKLOJE “DĖL ŽALIO ŽOLYNO”
ŠEIMŲ STOVYKLOS „DĖL ŽALIO ŽOLYNO“
2020 07 03 -2020 07 06
PROGRAMA
LIEPOS 03 D. PENKTADIENIS
NUO 15 VAL. ATVYKIMAS IR ĮSIKŪRIMAS
19.00 VAKARIENĖ
20.00 STOVYKLOS ATIDARYMAS: vėliavos pakėlimas, susipažinimo žaidimas ir ratelis, stovyklos istorijos kūrimas, „Būk sekliu“.
21.30 VAKAROJIMAS PRIE LAUŽO: 6D televizija, ryšių mezgimas, bendravimas, dainos ir kt.
LIEPOS 04 D. ŠEŠTADIENIS
8.00 Giesmės
8.30 Mankšta, rytinės maudynės (Giedrius)
9.30 Apsijungimo rateliai
10.00 Pusryčiai
11.00 Išminties citatų ištraukimas – aptarimas (Indrė)
12.00 Laisvas laikas / maudynės / vaikų mugė (Prašome, kad vaikai atsivežtų savo gamybos darbelių vaikų mugei.)
13.00 Žaidimai visiems: tėčiams, mamoms, vaikams
15.00 Pietūs
16.30 Moterų ir vyrų studijų rateliai (Rasa ir Giedrius)
19.00 Vakarienė
20.30 6D TV programa
21.00 Vakaronė prie laužo
LIEPOS 05 D. SEKMADIENIS
8.00 Giesmės
8.30 Mankšta, rytinės maudynės (Giedrius)
9.30 Apsijungimo rateliai
10.00 Pusryčiai
11.00 Praktika „Surask save“ (Jolanta)
13.00 Orientacinis žygis miške su lobio paieška (Donatas)
15.00 Pietūs
16.30 Užsiėmimas – paskaita „Sveikos mitybos įpročių formavimas“ (Aistė)
18.00 Laisvas laikas / maudynės
19.00 Vakarienė
20.30 6D televizija, pirtis (pagal poreikį), dainos
22.00 Vakarojimas prie laužo
LIEPOS 06 D. PIRMADIENIS
8.00 Giesmės
8.30 Mankšta/Euritmija (Loreta)
9.30 Apsijungimo rateliai
10.00 Pusryčiai
11.00 Žaidimai dideliems ir mažiems
12.00 Lietuvos himno giedojimas
12.10 Ekskursija po mišką „Pasisemiant stiprybės iš žolynų“ (Neringa)
14.30 Pietūs
15.30 Stovyklos uždarymas: Stovyklos patyrimų pynė; vėliavos nuleidimas
NEIŠEIK, NEIŠEIK TU IŠ SODŽIAUS, NEPALIKI ŽILVIČIŲ ŽALIŲ, BE TAVą˜S VAKARAI BUS NUOBODŪS, BE TAVą˜S NEBUS SODŽIUJE DAINŲ…
Prašome, kad vaikai atsivežtų savo gamybos darbelių vaikų mugei.

Stovykloje gyvensime gamtos ritmu savo atsivežtose palapinėse ant upės kranto.
Maistą gaminsime ant laužo bendrai visi kartu. Bus pasirinkimas ir vegetarams, ir visavalgiams .

Registracija ir informacija: sviesoskampelis@gmail.com, tel. 860081221 Jolanta, 861158183 Indrė
Kaina: suaugusiam 15 eur., vaikui 7 eur.

TIKSLAS: Paauginti asmeninį ir bendruomeninį sąmoningumą.
Stovykloje įgysime atsparumą iš pasaulio pučiamiems žalingiems vėjams, susitiksime su visomis stichijomis, susitelksime su kitomis šeimomis, puoselėsim blaivią bendravimo kultūrą ir nuoširdžius santykius, patirsime bendrystę (be konkurencijos), mokysimės su kitais ir iš kitų, pasiganysime dvasiškai.

Bus laisvės ir daug įdomios, kiekvieną asmenį praturtinančios veiklos: paskaitos, studijų grupelės, socialiniai žaidimai šeimai, vakarojimas prie laužo su dainomis, diskoteka, lobio paieška, darbo terapija, lauko mobilios pirties statymas ir kita jūsų inspiruota veikla.
NAUDA: Vaikai pamatys ir kitų šeimų kultūrą. Iš stovyklos grįšime dvasiškai, emociškai, psichiškai užsipildę vertingu turiniu. Būsime pailsėję nuo kasdienės rutinos, TV, kompiuterio, šiuolaikinių technologijų bei kitų prisirišimų.

https://sviesoskampelis.lt/failai/108_Daiktai.docx

GYVYBIŠKAI SVARBI IŠLIKIMO STOVYKLA SU PALAPINĖMIS

VAIKAMS IR JAUNIMUI (9-16 M.)
GYVYBIŠKAI SVARBI IŠLIKIMO STOVYKLA SU PALAPINĖMIS
„IŠMINČIŲ KELIAIS“

Apie mūsų stovyklą 2017 metais: https://www.youtube.com/watch?v=dPR4pCY90l4

Filmo treileris: https://www.youtube.com/watch?v=_jgiOvEMyfA

LAIKAS:

Mokymai savanoriams liepos 10 d.

PAMAINOS
I pamaina 2020 07 11—07 15
II pamaina 2020 07 20—07 24
III pamaina 2020 07 28—08 01

Į stovyklos pamainos pradžią renkamės ir įsikuriame nuo 10 val. iki 11.30 val. Stovyklos pamainos atidarymas 12 val.
Stovyklos uždarymas: 17 val.

STOVYKLAVIETĖS VIETA: 15 km už Kauno ant Neries kranto

MAISTAS: tris kartus per dieną, verdamas ant laužo.

KAINA: 150 eurų

Vaikams iš šeimų, kuriose auga 3 ir daugiau vaikų, stovyklos kaina 100 eurų.
(Pinigai neturi būti kliūtis dalyvauti stovykloje, atsižvelgiame į kiekvieną atvejį individualiai).
Suradę gamtoje 10 prišiukšlintų vietų ir jas sutvarkę, atsiunčiate mums vietos gamtoje foto su šiukšlėmis ir be jų, kaip įrodymą, ir stovyklos mokestis TIK 40 eurų.

Sąskaitos nr. avansui: Indrė Pavinkšnienė LT48 7044 0004 1761 1397, mokėjimo paskirtyje nurodyti vaiko vardą ir pavardę, stovyklos pamainą.

Būtina išankstinė registracija
El.paštas: sviesoskampelis@gmail.com
Tel. nr. 8600 81221 Jolanta, 8611 58183 Indrė

STOVYKLOS TIKSLAI: Padėti kiekvienam vaikui suvokti savo vertę. Mokyti dalyvaujančios doros lyderystės. Stiprinti taikius bendravimo įgūdžius, skatinti jaunuolių sanglaudą, taikumą, iniciatyvumą, atkaklumą, drąsą, ištvermę, vienybę pasitarnavimą kitiems.
STOVYKLOS UNIKALUMAS: Veikiame mišraus amžiaus grupėse – tai tarsi maža visuomenė, kurioje atsiranda daug galimybių suprasti kitų amžiaus grupių poreikius, veiksmus. Stovyklos metodikos išsklaido pagal amžių sugraduotų vaikų problemas, moko sutarti ir susitarti su jaunesniais ir vyresniais.
STOVYKLOS PROGRAMA: Vaikai kartu su vadovais kuria valstybę su įstatymų kodeksu. Kiekvienas vaikas, dalyvaujantis stovykloje tampa stovyklos programos kūrėju ir tam tikros veiklos vadovu.
Yra numatytas naktinis žygis, naktinė lobio paieška, vakarinis kinas, šachmatų turnyrai, gitaros vakarai prie laužo, vaidinimai, apyrankių pynimas, socialiniai žaidimai, orientaciniai žaidimai, stovyklos 6D televizija, paštas, talentų šou, diskoteka ir tai, ką pasiūlys vaikai.
STOVYKLOS VADOVŲ PATIRTIS DEŠIMT METŲ.
INDRĖ PAVINKŠNIENĖ
socialinės veiklos darbuotoja
JOLANTA LIPKEVIČIENĖ
socialinės veiklos darbuotoja
RŪTA GUSTIENĖ

ATSILIEPIMAI PO STOVYKLOS: ,,Bet kur būdama vis galvoju ,kaip galėčiau pritaikyti kažkokį savo naują žinojimą. Toks jausmas, jog išgyvenau kažkokį kitą, kitokį savo gyvenimo epizodą. Viso labo 5 dienos, tačiau KOKIOS!!!!!! Stovykloje išgyvenau ir liūdesį, džiaugsmą, pyktį, susierzinimą, bet labiausiai išgyvenau laimės jausmą“.Savanorė Natalija
ATSILIEPIMAI PO STOVYKLOS:
,,Šioje stovykloje aš pamačiau beribę susitarimų, o ne valdžios demonstravimo galią. Savo akimis pamačiau ir taikau tai namuose “. Savanorė Živilė

ATSILIEPIMAI PO STOVYKLOS: ,,Stovykloje susidurdamas su įvairiomis gyvenimiškomis situacijomis mokaisi praktiškai, galima šias pamokas panaudoti kasdienybėje. Išmokstam komandinio darbo, atsiskleidžia talentai, jautiesi saugus ir gali būti savimi, niekas nesityčioja, palaikoma harmonija. Negalėčiau atsisakyti šios stovyklos, nes ji tapo mano gyvenimo dalis“. Stovyklautojas Liutauras

STOVYKLOJE LAUKIAMI IR SAVANORIAI
NORINTYS MOKYTIS DEMOKRATINES LAIKYSENOS (pedagogai, tėvai, studentai ir visi, kuriems rūpi vaikai)

TO, KO TRŪKSTA MOKYKLOJE, GAUSI PAS MUS!

https://sviesoskampelis.lt/failai/598_Registracija.docx
https://sviesoskampelis.lt/failai/745_Daiktai.doc
https://sviesoskampelis.lt/failai/193_ANKETA20.pdf
https://sviesoskampelis.lt/failai/677_Sutartis20.pdf

LR Vyriausybei

Sveikatos apsaugos ministrui

2020 m. balandžio 21 dieną LR sveikatos apsaugos ministras pasirašė įsakymą Nr. V-934 Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 49 Dėl Kompensuojamųjų vaistų sąrašų patvirtinimo“ 1 pakeitimo. Šiuo įsakymu į kompensuojamų vaistų sąrašą buvo įtrauktas preparatas Levonorgestrel. Preparatas „skiriamas merginoms nuo 15 iki 20 metų, kurios kreipiasi į ginekologą konsultacijos dėl kontracepcijos“. Kompensuoti siūloma Fleere 13.5 mg kontraceptinė ilgalaikio poveikio sistema (hormoninė spiralė), kuri yra įdedama į moters gimdos ertmę trims metams. Spiralė pasižymi dvigubu poveikiu: spiralės išskiriamas hormonas sutirština gimdos kaklelio gleives, trukdydamas spermatozoidams patekti į gimdą ir apvaisinti kiaušialąstę, tačiau išskiriamo hormono kiekis netrukdo ovuliacijai, todėl apvaisinimas yra galimas, tokiu atveju hormoninė spiralė neleidžia apvaisintai kiaušialąstei įsitvirtinti gimdos gleivinėje. Tai reiškia, kad spiralė turi abortuojantį poveikį, tačiau vaistinio preparato vertinimo apraše apie tai yra nutylima.
Su preparato naudojimu susijusi rizika. Panaudojus Levonorgestrel pasireiškia (labai dažnai >1/10 atvejų) galvos skausmas, pilvo arba dubens skausmas, spuogai arba seborėjinis dermatitas, kiaušinių cista, vulvovaginitas (išorinių lytinių organų ir makšties uždegimas), amenorėja (menstruacinio kraujavimo nebuvimas), padidėjęs menstruacinis kraujavimas. Dažnai (nuo 1/100 iki 1/10 atvejų) pasireiškia depresija, migrena, pykinimas, alopecija (nuplikimas), viršutinių lytinių takų infekcija ir kitos reakcijos. Medicininėje praktikoje negimdžiusioms moterims, juo labiau paauglėms, hormoninės spiralės yra nerekomenduojamos. Fleree preparato charakteristikų santraukoje nurodoma, kad negimdžiusioms moterims tai nėra pirmojo pasirinkimo kontraceptinis preparatas, nes klinikinė patirtis yra ribota2. Spiralė neapsaugo nuo lytiškai plintančių infekcijų, ir vėliau sekančio nevaisingumo. Priešingai, tyrimai rodo, kad vartojant Levonorgestrel reikšmingai didėja negimdyvinio nėštumo rizika.3
Poveikis psichinei sveikatai. Ankstyvas lytinis gyvenimas neigiamai veikia mergaičių psichologinę savijautą. Atlikti tyrimai rodo, kad su depresija ir mintimis apie savižudybę susiduria net iki 3 kartų daugiau merginų, kurios gyvena aktyvų seksualinį gyvenimą4, tai ypač būdinga jaunoms, iki 18 metų amžiaus, merginoms5. Moksliniai tyrimai rodo tiek levonorgestrelio intrautetrinių preparatų, tiek bendrai hormoninės kontracepcijos neigiamą poveikį pacienčių psichikos sveikatos rodikliams.6, 7 Taigi, naudojant spiralę bus sukuriama medicininio ir socialinio saugumo iliuzija, skatinamas netvarkingas lytinis gyvenimas.

Atsižvelgiant į spiralės žalojantį poveikį moters fizinei ir psichinei sveikatai, labai abejotina, ar ją galima priskirti vaistų kategorijai, ar traktuoti kaip sveikatinimo priemonę. Tai prieštarauja LR Konstitucijos 53 str. , kuris teigia, kad „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus“8 .
Tėvų ir vaikų teisės. Lytinis ugdymas ir rengimas šeimai. Pagal ministro įsakymą šio kontraceptinio vaistinio preparato skyrimas Lietuvoje numatytas išimtinai asmenims nuo 15 iki 20 metų amžiaus. Ministro sprendimas sudaro sąlygas įdėti hormoninę spiralę paauglėms be tėvų sutikimo ir netgi jiems nežinant (tėvų sutikimo sveikatos priežiūroje nebereikia nuo 16 metų), todėl jis nedera su JT Vaiko teisių konvencija, pagal kurią asmenys nuo 15 iki 18 metų yra vaikai, todėl atsakomybė už juos tenka jų tėvams arba globėjams. Toks sprendimas prieštarauja LR Konstitucijoje 26 straipsnio 4 daliai „Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“7. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas numato valstybės institucijų pareigą bendradarbiauti klausimais, susijusiais su vaiko teisių užtikrinimu. Tačiau svarstant klausimą dėl ilgalaikį poveikį turinčios kontraceptinės priemonės kompensavimo nepilnamečiams nebuvo gauta nei Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybos, nei vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos nuomonė, klausimas nebuvo svarstytas su visuomene ir tėvus atstovaujančiomis organizacijomis.
Lietuvos respublikos Baudžiamajame kodekse 1151 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už pilnamečio asmens lytinius santykius su asmeniu, kuriam nesuėjo 16 metų. Tai suponuoja, kad asmuo iki 16 metų nėra pakankamai subrendęs, kad galėtų laisvai ir sąmoningai apsispręsti dėl įsitraukimo į lytinius santykius, prisiimti atsakomybę dėl lytinio gyvenimo padarinių.
Hormoninės spiralės kompensavimas prieštarauja 2016 metais patvirtintoje Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programai. Joje teigiama, kad neleidžiama mokiniams pateikiamose programose „lengvabūdiškai, neatsakingai traktuoti lytinius santykius (20.4)“, „kontracepcijos naudojimą pateikti kaip lygiavertę alternatyvą susilaikymui nuo lytinių santykių iki pilnametystės“
(20.5).
Paskirtas finansavimas – po 862482 Eur ateinantiems 3 metams, ir preparato kaina – apie 120 Eur nurodo į planuojamas apimtis – 7200 moterų ir merginų per metus. Tokia intensyvi į nevaisingumą ir neatsakingų lytinių santykių skatinimą orientuota politika nedera su Konstitucijos 38 straipsnio teiginiais, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“7 .
Pažymime, kad nėra atlikta tyrimų, kokia dalimi produkto veikimas yra kontraceptinis, o kokia – abortuojantis. Ekstrinį abortą provokuojančios priemonės kompensavimas visų mokesčių mokėtojų lėšomis – kontraversiškas sprendimas. Tuo būdu į medicininį abortą sukeliančios priemonės finansavimą buvo įtraukti visi mokesčius mokantys Lietuvos gyventojai, nepaisant jų nuomonės šiuo klausimu.
Sprendimas kompensuoti hormoninę spiralę buvo priimtas nesitarus su šeimomis, visuomene. Šeimų organizacijos visada laikėsi nuomonės, kad kontracepcijos prieinamumo didinimas neprisideda prie paauglių ir jaunimo sveikatos gerinimo. Priešingai, mažina jaunų žmonių atsakomybę, skatina lytinių partnerių kaitą, žaloja psichinę sveikatą, skatina užsikėtimą lytiškai plintančiomis ligomis, didina krizinių nėštumų, abortų skaičių, didėja nevaisingumo tikimybė.

Reikalaujame pakeisti LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymą Nr. V-934 išbraukiant vaistinį preparatą Levonorgestrel iš kompensuojamųjų vaistų sąrašo.

Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija
Mokymosi šeimoje asociacija
Katalikų tėvų asociacija

1 https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/388bfb9183c711eaa51db668f0092944?fbclid=IwAR1byU7X0J39cDuta8fq5KZGcz1MIvb4Dr2sH2vtMPYaIVG-eaM6gWuc9QM
2 https://vapris.vvkt.lt/vvkt-web/public/medications/view/23427/33801?fileName=3219_1_2+Fleree+RPP+190729.docx
3 https://www.annemergmed.com/article/S0196-0644(03)70022-5/pdf
4 https://www.heritage.org/education/report/sexually-active-teenagers-are-more-likely-be-depressed-and-attempt-suicide
5 Savioja H, Helminen M, Fröjd S, Marttunen M, Kaltiala-Heino R. Sexual experience and self-reported depression across the adolescent years. Health Psychology and Behavioral Medicine 2015; 3(1):337-347 https://www.tandfonline.com/doi/full/10.1080/21642850.2015.1101696
6 Slattery, J., Morales, D., Pinheiro, L. et al. Cohort Study of Psychiatric Adverse Events Following Exposure to Levonorgestrel-Containing Intrauterine Devices in UK General Practice. Drug Saf 41, 951–958 (2018). https://doi.org/10.1007/s40264-018-0683-x.
7 Zettermark S, Perez Vicente R, Merlo J. Hormonal contraception increases the risk of psychotropic drug use in adolescent girls but not in adults: A pharmacoepidemiological study on 800 000 Swedish women. PLoS ONE 2018;13(3): e0194773. https://doi.org/10.1371/journal.pone.0194773
8 https://www.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm

Lietuvos Respublikos 2020 m. gegužės 19 d. Nr.05-19
Seimo nariams
Švietimo ir mokslo komitetui
Žmogaus teisių komitetui
Socialinių reikalų ir darbo komitetui

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VAIKO TEISIŲ APSAUGOS PAGRINDŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO

2020 gegužės 4 d. buvo užregistruoti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) Nr. I-1234 30, 36, 365 ir 42 straipsnių pakeitimo įstatymas.
2020 gegužės 06 d. LR Vyriausybė nutarimu Nr. 461 pritarė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 30, 36, 365 ir 42 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui ir nusprendė pateikti juos Lietuvos Respublikos Seimui.
Nevyriausybinėms organizacijoms ir tėvams kelia nerimą 365 straipsnio pakeitimas, kuriame siūloma išbraukti straipsnio 3 dalį, numatančią, kad „vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę skųsti teismui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus veiksmus dėl galimai neteisėto vaiko paėmimo atvejo.“
Ši norma tėvams yra svarbi kaip įstatyminė garantija. Anot teisininko Ramūno Aušroto įstatymo koncepcijos ji negriauna, sklandžiam institucijų darbui ji nemaišo, todėl nėra jokios būtinybės ją išbraukti. (https://laisvavisuomene.lt/ramunas-ausrotas-apie-lr-vaiko-teisiu-apsaugos-pagrindu-istatymo-nr-i-1234-365-str-pakeitimo-istatyma/)
Advokatė Rūta Visočnik išaiškina savo komentaru, kodėl svarbu išlaikyti VTAPĮ 365 straipsnį.
Pasak advokatės R. Visočnik, nagrinėjant klausimą dėl vaiko paėmimo ypatingosios teisenos tvarka, bylos nagrinėjimo terminai yra kur kas trumpesni, negu ieškinio teisenos tvarka, todėl atsiranda rizika tėvams juos praleisti. Atskirosios nutarties apskundimo terminai yra trumpi, 7 dienos. Tokiu būdu neapskundus per 7 d. teismo nutarties, apskritai būtų prarandama teisė skųsti pareigūnų veiksmus, ne tik neteisėto paėmimo (netinkamo situacijos vertinimo), bet ir neteisėtų pareigūnų veiksmų, netinkamo proceso (netinkamo tėvų informavimo, bendradarbiavimo su tėvais, motyvų nenurodymo, tėvų teisių neužtikrinimo).
Pasak advokato S.Dabrausko ši nuostata yra svarbi, nes ji užtikrina didesnio asmenų kreipimosi į teismą prieinamumo galimybę. Palikus tik atskirąją nutartį, gali būti pernelyg susiaurinama teisė į teisminę gynybą, o tai yra neproporcinga klausimui, kuris susijęs su žmogaus teisių apribojimu. Taigi atskirojo skundo teisena nesudaro pakankamos suinteresuotos teisės apsaugos. 365 straipsnio 3 dalis yra galimybė papildomai teisenai, ir žmogaus teisių užtikrinimo prasme ši nuostata yra svarbi (https://laisvavisuomene.lt/ramunas-ausrotas-apie-lr-vaiko-teisiu-apsaugos-pagrindu-istatymo-nr-i-1234-365-str-pakeitimo-istatyma/).
Teisininkas R.Aušrotas teigia, kad nagrinėjant bylą dėl vaiko paėmimo iš tėvų ypatingosios teisenos tvarka tėvai gali skųsti teismo veiksmus tik jo priimto sprendimo ribose, be to, atsisakymas tenkinti atskirąjį skundą kasacine tvarka neskundžiamas. Be to, byloje dėl vaiko paėmimo iš tėvų skųsti atsisakymą priimti atskirąjį skundą kasacine tvarka nėra, taigi, jei teismas jį atmestų, tėvai negalėtų toliau savo teisių ginti. Kitaip tariant, skundo nagrinėjimas ypatingosios teisenos tvarka, šiuo požiūriu tėvams, suteikia mažesnes procesines galimybes, negu ieškinio teisenos tvarka (https://laisvavisuomene.lt/ramunas-ausrotas-apie-lr-vaiko-teisiu-apsaugos-pagrindu-istatymo-nr-i-1234-365-str-pakeitimo-istatyma/).
Teisininko R.Aušroto nuomone, teoriškai ši norma leidžia ginčyti ne tik vaiko paėmimą, bet ir pačią vaiko paėmimo įgyvendinimo procedūrą: paimta be tėvų žinios, jiems nedalyvaujant, tėvų neinformavus, plėšiant jėga, netinkamai atlikus vaiko situacijos vertinimą ir nustačius vaiko apsaugos poreikį, netinkamai pritaikius ar nepritaikius lengvesnę vaiko apsaugos priemonę (https://laisvavisuomene.lt/ramunas-ausrotas-apie-lr-vaiko-teisiu-apsaugos-pagrindu-istatymo-nr-i-1234-365-str-pakeitimo-istatyma/).

Siekiame, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (VTAPĮ) Nr. I-1234 būtų palikta 365 straipsnio 3 dalis.

Taip pat reaguojame į Grėsmės vaikui lygių kriterijų ir grėsmės vaikui lygio nustatymo tvarkos aprašo 1 priedo (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Grėsmės vaikui lygio nustatymo anketos) 2.13 punktą: „kai vaiku tėvai laikinai negali rūpintis dėl abiejų atstovų ar vieno iš jų ligos, (…) ar kitų svarbių priežasčių“ – tai yra kriterijus, pagal kurį nustatomas antras grėsmės lygis.
Norime atkreipti dėmesį, kad sergant vienam iš tėvų, vaiku gali pasirūpinti kitas tėvas, todėl yra perteklinis spaudimas šeimai, kai antras grėsmės lygis nustatomas dėl vieno iš tėvų ligos. Ypač šiandieninės situacijos metu, kada yra paskelbta pandemija, šeimoms šis punktas kelia papildomą įtampą ir nerimą.
Siekiame, kad šiame punkte liktų antram grėsmės lygiui nustatyti tik kriterijus, kai dėl abiejų vaiko atstovų ligos tėvai negali pasirūpinti savimi ir vaiku. Nes sergant vienam iš tėvų yra dar kitas tėvas, kuris gali pasirūpinti vaiku.
Taip pat siekiame, kad tokiu atveju tėvai turėtų teisę patys parinkti savo vaikams emociškai artimus žmones, kurie jais rūpinsis jų ligos atveju.
Prašome išlaikyti tėvams pagrindines teises ir laisves į tėvystę, o vaikams – teisę ir laisvę gyventi su savo biologiniais tėvais ar tėvų įgaliotais asmenimis.
Dėl anksčiau išvardintų įstatymo pataisų atmetimo Jūsų atsakymo laukiame raštu.

Asociacijos ,,Šviesos kampelis“ direktorė Jolanta Lipkevičienė

Raštą parengė Asociacijos ,,Šviesos kampelis“
valdybos pirmininkė Indrė Pavinkšnienė

Raštui pritaria:
1. Mokymosi šeimoje asociacija Direktorė Agnė Kundrotienė
2. VšĮ „Tautinė mokykla“ direktorė Aurelija Kraujalienė
3. VšĮ Laimės kelio mokykla Alanas Petrauskas
4. Asociacija „Šventasodžio sodžiaus bendruomenė“ l.e.p. Marijus Stasinskas
5. Giminės sodybų asociacija, direktorė Nadežda Kiseliova-Žukovska
6. Braziūkų bendruomenė, pirmininkas Rolandas Rimkus
7. Giminės sodybų bendruomenė asociacija, pirmininkė Margarita Blinkienė
8. „Lietuvos tėvų forumas“, pirmininkas Darius Trečiakauskas
9. Asociacija-sąjunga „Vardant šeimos“, pirmininkė Edita Morkūnienė
10. Lietuvos ekologinių sodybų asociacija, pirmininkas Mantas Šleževičius
11. Giminės sodybų bendruomenė asociacija, pirmininkė Margarita Blinkienė
12. Všį “Galimybių laukas“, direktorė Renata Venslovienė
13. VIMS – International Meridian School, direktorė Vida Tumėnaitė-Berniukevičienė
14. Bendruomenė „Lamsodžio kaimas“, pirmininkas Romanas Gudlekis
15. VšĮ „Aš – tai Tu“, direktorius Šarūnas Kondratas
16. Lietuvos visuomenės tarybos mokslo ir švietimo grupė, vadovas Eugenijus Paliokas
17. KTU ŽK „ą„žuolas“, vadovas Karolis Talačka
18. VšĮ „Patyrimų sodas“, vadovė Jūratė Rumpienė
19. Asociacija Krunai, pirmininkas Mantas Šleževičius
20. Asociacija „Šventasodžio sodžiaus bendruomenė“ l.e.p. Marijus Stasinskas
21. Višakio Rūdos kaimo bendruomenė, pirmininkė Loreta Matusevičienė
22. Kardokų bendruomenė, pirmininkas Raimondas Vaičiūnas
23. Daugiavaikių šeimų asociacija MES, direktorė Jurgita Pocienė
24. VšĮ “Juventa”, direktorė Romualda Naučiuvienė

Lietuvos Respublikos sveikatos ministrui – 2020 m. gegužės 14 d. Nr. 05-14
Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos
valstybės operacijų vadovui
Aurelijui Verygai
Lietuvos Respublikos seimo kontrolieriaus įstaigai
Lietuvos Respublikos seimo nariams

DĖL PRIVERSTINIO TESTAVIMO REIKALAVIMŲ SVEIKIEMS PEDAGOGAMS

Reikalaujame atidžiau atkreipti dėmesį į 2020 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. V-1104 dėl prevencinių laboratorinių tyrimų COVID-19 ligai (koronaviruso infekcijai) diagnozuoti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojams.
Sveikatos Ministras įpareigojate Savivaldybių administracijas ir ugdymo įstaigų vadovus sprendime nustatyta tvarka versti registruotis ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2020 m. kovo 16 d. įsakyme Nr. V-390 ,,Dėl Tepinėlių iš paciento nosiaryklės ir ryklės paėmimo mobiliuose punktuose COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) laboratoriniams tyrimams atlikti“, užtikrinant registraciją į mobilų punktą Karštosios koronaviruso linijos telefono numeriu 1808.
ŠITA TVARKA NEUŽTIKRINA VISAPUSIŠKAI EFEKTYVAUS SAUGUMO.
Atkreiptinas dėmesys, kad numatytas vienkartinis testavimas nėra tikslingas, nes pedagogas jau po valandos gali užsikrėsti minimu virusu. Netgi kol bus sulauktas testavimo rezultatas jau asmuo gali būti užsikrėtęs. Apklausus medikus žinome, kad didžioji dalis buvo testuojami daugiau kaip prieš mėnesį, o kai kurie visai ne. Ir šiai dienai rezultatai testavimo būtų jau visiškai kiti, bet visi medikai, kurie tiesiogiai nedirba COVID-19 židiniuose reguliariai nėra tikrinami. Todėl vienkartinis diagnozavimas, nesuvaldo pandemijos plėtros ir prišokamieji patikrinimai tarnauja tik užpirktų testų išnaudojimui. Norime žinoti, ar yra numatytas dar ir tolimesnis priverstinis diagnozavimas pedagogams ir kas kiek laiko? Remiantis protingumo kriterijais suvaldant COVID-19 viruso plėtrą reikėtų testuoti pedagogus, medikus, vaikus ir kt. du kartus per dieną ryte prieš darbą ir pabaigoje darbo. O dabar tai tik perteklinės galios demonstravimas, kad pedagogai aklai paklustų neprotingiems nurodymams.
Žinome, kad yra sveikų pedagogų, atsisakančių eiti testuotis ir pasirenkančių geriau prarasti darbą. Dėl to, kad neteks sąmoningų pedagogų, kurių ir taip labai trūksta, yra sunerimę Lietuvos tėvai. Logika remdamiesi tėvai nujaučia ir baiminasi, jog tolimesnė strategija lems, kad ir sveiki vaikai bei tėvai bus verčiami testuotis nepatikimais niekiniais testais.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos policininkai viso karantino metu dirbantys su žmonėmis nebuvo verčiami atlikti prevencinių laboratorinių tyrimų COVID-19 ligai ( koronaviruso infekcijai) diagnozuoti, jiems buvo tik rekomenduojama. Absoliučiai visi medikai gydantys žmones irgi nebuvo priversti atlikti prevencinių laboratorinių tyrimų COVID-19 ligai diagnozuoti.
Tai kodėl prievarta taikoma visiems pedagogams atlikti prevencinius laboratorinius tyrimus COVID-19 ligai diagnozuoti?
Įrodymais pagrįstos medicinos grupės koordinatorius – Kembridžo universiteto ligoninės gydytojas Tumas Beinortas pabrėžė, kad testas netinkamas COVID-19 diagnostikai. Jis neaptinka ligos pačiu pavojingiausiu metu, kai asmuo yra labiausiai užkrečiamas (https://www.alfa.lt/straipsnis/50416466/kam-ministrui-puse-milijono-ne-tinkamu-covid-19-testu).
Ir Sveikatos ministras A. Veryga spaudoje yra pasisakęs, jog – greitieji testai negali nustatyti, ar žmogus serga COVID-19. A. Veryga informavo, kad ministerija gavo ekspertų išvadas dėl greitųjų testų veiksmingumo. Anot ministro, po ilgų tyrimų vis dėlto pasitvirtino, kad greitieji testai neturėtų būti naudojami COVID-19 ligai patvirtinti. „Gavome ekspertų išvadas. Greitieji testai nėra tinkami nustatyti šiuo metu sergančius koronavirusu“, – sakė A. Veryga.
Mokslininkų vertinimu, greitieji testai galėtų būti naudojami tik patikrinimui, ar žmogus yra sirgęs koronavirusine infekcija, ar ne, t. y. vadinamajai serokonversijai nustatyti. Tačiau tam turi būti atliktas validavimas. Anot ekspertų, testai netinka ankstyvai diagnostikai. Ar jie bus naudingi ligos persirgimui identifikuoti – paaiškės po validacijos tyrimų. Savo ruožtu SAM yra pavedusi Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai atlikti greitųjų testų (IgM/IgG) koronavirusinei infekcijai atitikties vertinimą. Tai reiškia, kad, pasitelkus ekspertus medikus, bus nustatytos aiškios šių testų naudojimo indikacijos. (https://www.alfa.lt/straipsnis/50416466/kam-ministrui-puse-milijono-ne-tinkamu-covid-19-testu; https://www.diena.lt/naujienos1/sveikata/sveikata/veryga-pateikia-naujausia-informacija-del-koronaviruso-tiesiogiai-962766).
Mokslininkai dar tik aiškinasi, ar tie testai patikimi, ar ne, bet Lietuvoje jau privaloma testuotis. Akivaizdžiai kalbama apie tai, kad testavimo pagalba vykdomas tyrimas dėl kuriamos vakcinos. Taigi, mūsų nuomone, priverstinai testuodamiesi žmonės be savo sutikimo dalyvauja moksliniame tyrime (https://www.15min.lt/m/id/mokslasit/laboratorija/ar-antikunu-tyrimai-gali-pagreitinti-ribojimu-atsaukima-mokslininkai-tik-dabar-aiskinasi-kiek-jie-patikimi-650-1315834).

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje išdėstytos šios konstitucinės normos:
– Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (6 str.),
– negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Galioja tik paskelbti įstatymai. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. (7 str.);
– žmogaus asmuo neliečiamas. Žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai. (21str.)
Pedagogų versti jokiems vidiniams kūno intervenciniams testams ar tyrimams atlikti negalima ir remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso norma, nustatyta 2.25 straipsnyje (Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą):
Fizinis asmuo neliečiamas. Be paties asmens (o kai asmuo neveiksnus šioje srityje, – be jo atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Šis sutikimas turi būti išreikštas raštu (1 dalis);
taip pat remiantis Konvencija dėl žmogaus teisių ir orumo biologijos ir medicinos taikymo srityje, kurią Lietuvos Respublika ratifikavo 2003 m. vasario 3 d.:
Žmogaus viršenybė (2 straipsnis): Žmogaus interesai ir gerovė yra svarbesni už išimtinius visuomenės ar mokslo interesus;
Bendroji taisyklė (5 straipsnis): Kiekviena intervencija sveikatos srityje gali būti atliekama tik gavus atitinkamo asmens laisvai duotą ir informuotumu pagrįstą sutikimą.

Reikalaujame, kad vyriausybė aiškintų tautai pagrįstai taikomų priemonių reikalingumą ir tartųsi! Kalbėtų su tauta, o ne tik nuleidinėtų įsakymus iš viršaus. Demokratijos principų laužyti nevalia!
Ar galima tokius savivaldybių grasinimus pavadinti demokratiškais?
Savivaldybės rašte dėl pedagogų testavimo yra toks punktas: ,,Įstaigų darbuotojai, atsisakę užsiregistruoti Tyrimui ir vykti jį atlikti, informuojami apie tai, kad esant įtarimų, jog Įstaigos darbuotojai serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamomis ligomis ir tuo sukelia pavojų aplinkinių sveikatai, gali būti priverstinai hospitalizuojami ir (ar) būtinai izoliuojami Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo nustatyta tvarka“.
Jei vaikai ateidami iš šeimos, ar darbuotojai kurie buvo atlikę diagnostinį testavimąsi( pavyzdžiui prieš parą) bus tapę viruso nešiotojais, tai kaltė teks vis tiek tiems pedagogams, kurie bus sveiki, bet atsisakę testuotis.
Ar tai nėra perteklinės galios demonstravimas?

Reikalaujame paaiškinti anksčiau išvardintų žmogaus teises ginančių dokumentų ir Sveikatos ministro pasisakymų viešose masinio informavimo priemonių kontekste, kodėl sveiki pedagogai yra verčiami, nusižengiant Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normoms, Konvencijai dėl žmogaus teisių ir orumo biologijos ir medicinos taikymo srityje, atlikti prevencinį laboratorinį tyrimą COVID-19 ligai (koronaviruso infekcijai) diagnozuoti.

Žemiau pasirašiusios organizacijos tai pat pasisako už saugumą taikant protingas priemones.

Atsakymo laukiame raštu.

Asociacijos „Šviesos kampelis“
Direktorė Jolanta Lipkevičienė

Raštui pritaria:
1. Lietuvos visuomenės tarybos mokslo ir švietimo grupė, vadovas Eugenijus Paliokas
2. Lietuvos ekologinių sodybų asociacija, pirmininkas Mantas Šleževičius
3. Mokymosi šeimoje asociacija Direktorė Agnė Kundratienė
4. Giminės sodybų asociacija, direktorė Nadežda Kiseliova-Žukovska
5. VŠĮ “Melkio mokykla” vadovas Tadas Stasytis
6. VšĮ „Tautinė mokykla“ direktorė Aurelija Kraujalienė
7. VšĮ Laimės kelio mokykla Alanas Petrauskas
8. Asociacija „Šventasodžio sodžiaus bendruomenė“ l.e.p. Marijus Stasinskas
9. VšĮ „Aš – tai Tu“ direktorius Šarūnas Kondratas
10. Asociacija Krunai, pirmininkas Mantas Šleževičius
11. Višakio Rūdos kaimo bendruomenė, pirmininkė Loreta Matusevičienė
12. Kardokų bendruomenė, pirmininkas Raimondas Vaičiūnas
13. Braziūkų bendruomenė, pirmininkas Rolandas Rimkus
14. Giminės sodybų bendruomenė asociacija, pirmininkė Margarita Blinkienė
15. Jogos ir aikido studija ,, Visata“ direktorė Jurgita Valančiauskienė
16. Sąmoningos tėvystės centro ir humanistinio ugdymo vaikų darželio VšĮ ,, Saulė ir mėnulis“ vadovė Ramunė Žilienė
17. VšĮ Lauko darželis, direktorius Žilvinas Karpis
18. VšĮ Žalioji gamtos mokykla direktorė Jolanta Lipkevičienė
19. Panevėžio tėvų asociacija, pirmininkė Diana Micevičienė
20. VšĮ Švietimo gidas, direktorius Konstantin Aleksandrovič
21. VšĮ Kardokų gamtos mokykla, direktorius Rolandas Juodžbalis
22. VšĮ Patyrimų sodas Jūratė Rumpienė

https://www.youtube.com/watch?v=1yYvBdL5iHo

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Nr. 04-28 , 2020 m. balandžio 28 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybei

Ekonomikos ir inovacijų ministerijai

Finansų ministerijai

Socialinių reikalų ir darbo ministerijai

Kauno miesto savivaldybei

DĖL RIBOJIMŲ PREKIAUTI VERSLO LIUDIJIMUS TURINTIEMS SMULKIEMS VERSLININKAS

Mūsų asociacija prašo skubiai atkreipti dėmesį į smulkiųjų prekybininkų, dirbančių lauko sąlygomis (prie kapinių ar aikštelėse), ribotus veiklos apribojimus karantino metu.

Dalis verslininkų leidimus prekiauti skintomis gėlėmis, puokštėmis, žvakėmis ir vazomis įsigijo dar 2019 m. gruodį. Kiti – vėliau, pavyzdžiui, pilietė O.J. leidimus prekiauti prie Kauno Eigulių kapinių turi nuo 2020 m. balandžio 11-os dienos.

Dėl pandemijos nebuvo galima prekiauti berods iki balandžio 23 d., smulkieji prekybininkai patyrė nuostolius. To, kas sumokėta įsigyjant leidimus, o taip pat kitų sumokėtų mokesčių, vyriausybė grąžinti nežada.

Viena Lietuva, bet verslui sąlygos nėra vienodos: prašome atkreipti dėmesį, kad prie Kauno rajono Karmėlavos kapinių skintomis gėlėmis ir kitomis prekėmis, aptvėrus jas metaliniu tinklu ir plėvele, prekiauti leidžiama, o prie kapinių Kaune – neleidžiama. Ir paaiškinimas iš viešos tvarkos pareigūnų, toks Vyriausybės sprendimas, parašyta tik sodinukais leisti prekiauti. Žmonės nežino kodėl parduotuvėse galima prekiauti įvairiomis prekėmis, o prekyvietėse ne.

Atkreipiame dėmesį, kad didmenininkams įvežti į Lietuvą skintas gėles šiuo metu galima, mažmenininkams jas įsigyti taip pat galima, o parduoti lauko sąlygomis – ne. Viešosios tvarkos pareigūnai grasina baudomis, draudžia prekiauti, nors leidimus prekiautojai turi.

Prašome paaiškinti, kodėl tokie skirtingi sprendimai ir kuo remiantis taikomi tokie draudimai?

Laukiame skubaus sprendimo ir atsakymo, nes šią savaitę, artėjant Motinos dienai, smulkieji verslininkai dar turi galimybę užsidirbti pragyvenimui.

Mes, socialinės veiklos asociacija ,,Šviesos kampelis”, šiuo klausimu atstovaujame savarankiškai dirbančius, pašalpų neprašančius piliečius.

Prašome įsigilinti ir priimti prekiautojų gyvenimus nesutrikdantį sprendimą.

Kitaip – dėl neracionalios, nelanksčios tvarkos – šiuo sudėtingu metu piliečių darbas, teisėta veikla ir teisė užsidirbti bus nusviedžiama ten, kur ir neparduotos gėlės ( šiukšliadėžėn).

Nuvylė ministro pirmininko S. Skvernelio viešas pasisakymas, kad ,,toks ten ir verslas, jei neišgyvens per karantiną“. Ministras pirmininkas turėtų viešai atsiprašyti tautos. Piliečiai, gebantys išlaikyti save ir savo šeimas, juolab šalies ekonomikai kritiniu metu ar nenusipelnė pažeminimų. Juk Vyriausybė nenori turėti dar daugiau išlaikytinių, pašalpų gavėjų ir įstumtųjų į bankrotus.

Asociacijos „Šviesos kampelis“

Direktorė Jolanta Lipkevičienė

2020 m gegužės 22 d. 18 val. šaukiamas socialinės veiklos asociacijos “Šviesos kampelis” visuotinis susirinkimas. Susirinkimas vyks adresu: Agnapolio g. 18, Smiltynų I km., Kauno raj.

Foreli Kramarik pranešimas apie ugdymąsi šeimoje iš 2019-11-06 Konferencijos „Teugdo šeimos laimingus vaikus“

https://www.youtube.com/watch?v=yjL_oLFHSTU

Viešojoje erdvėje netyla diskusijos apie partizanų vaidmenį pokario laikotarpiu, apie valstybės simbolius ir jų vietą, apie emigraciją ir tėvynės meilę. Ginčai, nuomonės, pranešimai – visa tai veikia kiekvieną šeimą, kurios namuose bent kartais įjungiamas televizorius ar radijas.

Suaugusieji turi daug daugiau patirties ir žinių, kad galėtų susidaryti savo nuomonę, o kaip tai veikia vaikus – mažuosius Lietuvos piliečius, kuriems iš tiesų ir priklauso antrasis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis? Šia tema kalbiname gamtininką, vaikų rašytoją Selemoną PaltanavičiKaip manote, ar yra amžiaus riba, nuo kurios galėtume pradėti kalbėtis su vaikais apie tautiškumą?

Esu tikras: tokios amžiaus ribos nėra. Aš net neįsivaizduoju, kad mes apie save, apie savo tautą, savo kalbą, Lietuvą ir jos vietą pasaulyje vaikui galėtume kalbėti tik nuo… na, visai nesvarbu, nuo kiek metų. Tokios ribos, nustatomos kieno nors, būti negali. Vaikai daug ką geriausiai suvokia ir priima būdami kūdikiai, kai tėvai net nenutuokia apie tokias jų galimybes. Kalbos žodžiai, tarpusavio santykiai, pagarba, pagaliau – valstybės simboliai ir Tėvynės vardas turi skambėti ir būti suprantami kaip duotybė. Vaikai mokosi regėdami, girdėdami, net pajausdami ir užuosdami, jie tikrai daug jautriau suvokia suaugusiųjų nuotaikas, todėl ne visad būtini žodžiai. Pakili šventės meto rimtis, susikaupimas ypatingų valstybės dienų proga, džiaugsmas kuo nors labai savu yra tai, ką mažas žmogutis greitai perima ir iš ko kuria būsimą savo „aš”. Žinoma, atsargiai reikia elgtis su meile Tėvynei ir kitais šventais dalykais, nes negrabus elgesys juos gali paversti priešpriešos objektu. Kaip vaikams negalima sakyti „būkite geri”, taip ir neįmanoma liepti „mylėti Tėvynės”. Jei tikrai norite, kad vaikai elgtųsi priešingai, būtinai taip sakykite. Rezultatas garantuotas!

Kam tenka atsakomybė dėl vaikų pilietiškumo ugdymo? Kas šiuo atveju svarbiau – mokykla ar šeima?

Mūsų didžioji klaida – manyti, kad net savo vaikus auklėti ir ugdyti turime ne mes, o kažkas kitas: gal mokykla, gal kitos institucijos? Vaikas – šeimos dalis, visą savo grynąją ir gerąją pradžią jis turi gauti joje. Juk vaikas prie mamos glaudžiasi ne todėl, kad yra to mokomas, jis tokią laimę – turėti artimą sielą ir kūną – atsinešė gimdamas, atsiskirdamas nuo mamos. Mama visada jaučia savo kūdikio nuotaikas ir būklę; panašiai reaguoja ir mažasis žmogiukas. Ar jam būtina skaityti paskaitas? Versti mylėti, būti piliečiu? Tikrai ne. Jam reikia leisti juo būti tik kartu su tėvais. Na, o mokykla gali prie to prisidėti. Žinoma, negadindama vaiko, nepaversdama jo klusniu vykdytoju, negniauždama kūrybinių pradmenų.

Kaip tėvams, kurių niekas nemokė būti pilietiškais žmonėmis, mokyti savo vaikus?

„Niekas”, vadinasi, – jų tėvai. O tėvai nėra „niekas”. Jie turi savo tėvus, šie – dar savo ir taip toliau. Iš tikro, mumyse vis giliau keroja nežinojimas, abejingumas ir susvetimėjimas. Tokia terpė neretai tarpsta šeimose… Tai labai jautru – būti pilietiškam. Ko gero, pirmiausia kartu su visa šeima reikia kuo daugiau sužinoti apie savo valstybę, apie ją kūrusius žmones, apie kainą, kurią jie už tai sumokėjo. Ir dar – iš ko susideda mūsų valstybė, kuo ji garsi pasaulyje, kuo svarbi mums. Knygoje „Aš – lietuvis” stengiausi papasakoti apie kai kuriuos svariausius mūsų šalies dalykus, kurie tikram piliečiui turėtų būti žinomi, galbūt – net artimi. Aš manau, kad kartu su vaikais perskaityti tekstai daug kuo gali padėti ir tėvams, seneliams. Tačiau kad neatrodyčiau nekuklus, pasakysiu: jeigu vieną dieną vaikai paprastai, niekieno neklausiami pasakys: „Mes – lietuviai”, tai bus jau šis tas…

Ar tautinis suvokimas atsiranda savaime, ar jo yra išmokstama?

Su juo užaugama. Arba – jis atgaivinamas iš kažkur mūsų gilumoje rusenusių tautiškumo grūdelių. Tiesa, apie tautiškumą kalbėti visada reikia protingai. Pasaulyje mes – ne vieninteliai, esame viena iš daugelio tautų, kuri turi būti savimi ir žinoti savo stipriąsias bei silpnąsias puses, vienas palaikyti, kitas – stiprinti. Išmokti tautiškumo sunku, ypač jeigu apie tai nežinota nieko. Protingą tautiškumą reikia savyje puoselėti, neužmiršti, kad ir išvykus iš Lietuvos netektų dėl savęs raudonuoti. Lietuva mus užaugino, mus išsaugojo. Kodėl turime prieš ją burnoti?

Lietuvos istorija permaininga, sudėtinga, mokykloje vaikai gauna tik dalį žinių pagal savo amžių. Ar reikia su vaikais kalbėtis sudėtingomis temomis: apie partizanus, holokaustą, Sausio 13-ąją?

Lietuvos istorija – nepaprasta. Bėda ta, kad ne visi apie ją žinome, labai ilgai negalėjome gauti apie ją žinių. O ir ne visos žinios buvo pateikiamos tinkamai – gali būti, kad tai net blogiau, nei jų neturėti. Ar su vaikais reikia kalbėti apie viską? Žinoma! Būtinai! Galiu pasakyti tiesiai: mano tėvai, paprasti suvalkiečiai, savo keturis sūnus augino nuo pačių mažiausių dienų pasakodami viską. Mums nebuvo staigmena Lietuvos okupacija, partizanai (užaugau prie Kazlų Rūdos girios, mūsų namuose jie būdavo dažni svečiai, tik manęs dar nebuvo…), holokaustas. Pamenu, kaip skaudžiai mano tėtė pasakodavo apie dvi kaimynų žydų šeimas, gyvenusias prie Kauno–Marijampolės plento… Nuo vaiko dienų tėtė labai draugavo su savo kaimynais ir pergyveno, kai jie buvo suimti, nužudyti. Vienas jų sužeistas grįžo, pasislėpė buvusiuose savo namuose, tačiau vieno iš kaimynų buvo išduotas ir nužudytas. Kaimas su tuo žmogumi atsiteisė – nelaikė jo doru kaimynu, nesitarė, nekvietė į talkas. Na, o Sausio 13-oji, ir ne tik ji, yra tai, apie ką vaikai privalo žinoti nuo mažų dienų. Tai – mūsų piliečių auka už Lietuvos laisvę. Kaip gali to nežinoti? O mokykloje… Manau, kad tokių žinių vaikai čia gauna per mažai arba jas pateikia, deja, ne taip, kaip turėtų būti perduota tokios svarbos žinia.

Kaip vaikui paaiškinti emigraciją?

Nelengvas čia klausimas… Man pačiam būtų labai svarbu išgirsti, kaip vaikams apie savo išvykimo priežastis teisingai (būtent – teisingai) aiškina emigrantų tėvai. Kas kita – vaikai, kurių emigracija nepalietė. Jie apie emigraciją, ko gero, turi labai virtualų supratimą. Bet… šiandien emigracija palietė labai daug šeimų ir giminių. Kita vertus, žmonių judėjimas vyko ir vyksta visada. Tačiau kur kas svarbiau, kaip tie emigrantai elgiasi su savo vaikais, kaip juos moko. Skaudus dalykas – tautiškumo ir ypač kalbos praradimas. Kitos tautos (kad ir vokiečiai) niekada sau neleistų skurdinti vaikų kalbos ir tautinės savimonės vien todėl, kad keletui metų išvyko dirbti į kitakalbę valstybę. Mums, atrodo, taip neišeina…

Kokie dalykai mus skiria nuo kitų tautų? Kokie patys svarbiausi?

Jau minėjau kai ką… Buvo toks Algirdo Dausos filmas, pastatytas pagal Vaižganto kūrinį „Dėdės ir dėdienės”, – „Tas prakeiktas nuolankumas”. Rodos, paskutiniai du šimtai metų gerokai sujaukė mūsų tautos savigarbą ir savimonę, ir tas „prakeiktas nuolankumas” tapo mūsų gyvenimo dalimi. Mes dėl menkniekio atsisakome savo tautybės, savo vardo (ir vaikus krikštijame taip, „kad airiai vardą ištartų…”). O paskui išpūtę akis meluojame, kad kitaip negalėjome, kad mums būtų mokėję mažesnį atlyginimą, kad… Mums trūksta protingo išdidumo, kokį turi estai, mums trūksta daug ko. Tai neįgyjama greitai. Būtų gerai, kad trečia ar ketvirta mūsų karta visa tai pakeistų mūsų tautos labui ir naudai.

Jūsų linkėjimas viso pasaulio mažiesiems lietuviukams

Pasakysiu jums atvirai – tai jūs kuriate ir kursite ateities Lietuvą. Kada tą pradėti? Dabar, šią akimirką. Nes Lietuva negyvens be jūsų, o jūs – be Lietuvos. Būkite stiprūs!

https://www.tavovaikas.lt/lt/veidai/g-1210-s-paltanavicius-musu-didzioji-klaida-manyti-kad-vaikus-aukleti-ir-ugdyti-turime-ne-mes-o-kazkas-kitas

Tačiau moteris abejoja, ar gebėtų nesijausti auka, dirbdama valstybinėje mokykloje. Žaliosios gamtos mokyklos įkūrėja mato, kad dauguma pedagogų yra išsekę, pikti ir jaučiasi aplinkybių aukomis. „Labai drąsiai mokytojus raginu eiti ten, kur jie galės meilei pasitarnauti“, – savo seminaruose ji atvirai ragina pedagogus suvokti savo vertę ir galimybes.
Kodėl gyvenimas mokykloje bėga pagal komandas?

Ankstyvoje vaikystėje Jolanta daug laiko leido kaime su seneliais. Vienkiemyje, kuriame ganėsi avys ir arkliai, ji jautėsi laisva ir mylima. Nereikėjo jokių žaislų, užteko to, ką dovanoja gamta. Pargrįžusi į Kauną pas tėvus, bendrabučio tipo name ji jautėsi lyg uždaryta ankštoje dėžutėje. Tėvai dirbo pamainomis, todėl neturėjo kitos išeities ir leido abu vaikus į savaitinį darželį. Jolantos brolis krisdavo ant žemės ir verkdavo: „Mamyte, nepalik.“ Dabar Jolanta prisimena buvusi jam kaip guodėja. Būtent darželyje jai kilo pirmieji klausimai apie ugdymo sistemą. Kodėl visi vaikai tuo pačiu metu turi sėstis ant puoduko? Kodėl visas gyvenimas bėga pagal komandas?

Nepasitenkinimas ją lydėjo ir mokykloje. Jolanta tai stengėsi būti pirmūnė, tai nesistengdavo ir gaudavo dvejetus. Tačiau prasmės jausmo nebuvo. Baigusi mokyklą ji pasijuto lyg nuo pečių būtų nukritusi našta.

„Ir dabar man atrodo, kad gyvenime niekada daugiau nejaučiau tokios beprasmybės kaip mokykloje“, – užtikrintai kalba netoli Kauno įsikūrusios Žaliosios gamtos mokyklos vadovė. Baigusi vidurinę, ji norėjo studijuoti pedagogiką, bet tėvas neleido išvykti į kitą miestą. Tada mergina nusprendė nestudijuoti išvis. Ji įsidarbino fabrike ir sparčiai kilo karjeros laiptais. Paskui sukūrė šeimą ir ėmė kartu su vyru kurti gėlininkystės verslą.
Eglė Pranckūnienė aiškina, kad net labai kūrybiški žmonės likę vieni gali perdegti. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Eglė Pranckūnienė aiškina, kad net labai kūrybiški žmonės likę vieni gali perdegti. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

Vėl kelti klausimus apie prasmę ji ėmė tada, kai atėjo metas leisti į mokyklą savo vaikus. Tėvai neturėjo kito pasirinkimo, tad teko pirmąjį vaiką vesti į tradicinę valstybinę mokyklą. Mama eidavo į klasę savanoriauti, norėdama matyti, kas joje vyksta.

„Kalbėdavomės su sūnumi apie jo rūpesčius. Tačiau kartą pajutau, kad jis nuo manęs nutolo. Atsikėlusi sekmadienio rytą, paklausiau, ar ką nors ne taip pasakiau ar padariau, kad jis nenori su manimi dalytis. O vaikas ir sako: „Mama, tai, ką tu siūlai, mokykloje neveikia, tai ką man čia tau pasakoti“, – J. Lipkevičienė prisimena sūnų mokiusi būti pakantų ir kalbėtis. – Vienas jo klasiokas rašikliu badydavo kojas šalia esantiems. Mokytoja jį sodindavo su skirtingais vaikais, kad vieno neužbadytų, taigi kiekvienam ateidavo eilė patirtį smurtą. Sakydavau sūnui, kad tas vaikas yra sužeistas, ir skatinau siųsti jam meilę ir šviesą.“

Po pokalbio su sūnumi ji nusprendė vaikus gelbėti nuo smurto. Paaiškėjo, kad klasės mokytoja tiesiog nežinojo, ką daryti. Smurtaujantį mokinį pedagogė kaip tik stengėsi išaukštinti. Klasėje šalia jo nuotraukos buvo prierašas: „Jis yra geriausias.“ J. Lipkevičienei mokytoja paaiškino, kad pagyros – už gerus rezultatus krepšinyje. Į jos pasiūlymą patikslinti, kurioje srityje vaikas geriausias, atsako nebuvo… Dabar J. Lipkevičienė supranta – mokytoja bandė mąstyti pozityviai, tačiau nelabai suprato, kas yra tikrasis pozityvus mąstymas.
Pozityvus mąstymas – tai ne dirbtinė šypsena

Irma Liubertienė tvirtina, kad pozityvų mąstymą mes be reikalo tapatiname su mėginimu visiems įtikti. „Yra atvirkščiai – jei dirbtinai šypsausi, nerodau jausmų, apsimetu, kad man gera šitoje darbo vietoje, esu be galo negatyvus ir skleidžiu negatyvą, – pabrėžia Pozityvaus ugdymo instituto įkūrėja ir Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidentė. – Yra net tyrimų, kai buvo matuotas vaiko pulsas. Paaiškėjo, kad daugiausia streso vaikams kyla tada, jei mokytojas yra piktas, bet jis užspaudžia emociją ir elgiasi tarsi nieko nebūtų įvykę. Daug geriau būtų, jei jis tiesiai šviesiai pripažintų, kad žiauriai supyko.“ Ji tvirtina, kad tikras pozityvumas yra autentiškumas.

I. Liubertienė vaikystėje labiausiai mylėjo lietuvių kalbos mokytoją. „Lietuvių kalba man sekėsi prastai. Tačiau atėjo naujas mokytojas, kuris buvo be galo autentiškas. Jis taip mylėjo savo dalyką, kad į jį žiūrėdama įsimylėjau lietuvių kalbą, – ji prisimena tada pradėjusi net rašyti eilėraščius. – Mačiau, kad jis manimi tiki. Tačiau jis nebuvo pūkuotas ir gražus. Tiesą sakant, jis buvo tikras kirvis.“

Jei mokytojas blogai jaučiasi darbe, I. Liubertienė pirmiausia jam siūlo pagalvoti apie kūno poreikius: „Ar aš pavalgęs, pailsėjęs, išsimiegojęs? Jei pamiršau pavalgyti ir esu alkanas, jokie streso valdymo seminarai nepadės.“ Jei kūno poreikiai patenkinti, tada metas pažvelgti į savo emocijas: „Kiek šioje mokykloje jaučiuosi saugus? Ar jaučiuosi kaip bendruomenės dalis?“ Pasak I. Liubertienės, dažnai mokytojai apkalbinėja kitus ir ant visų pyksta, nes nesijaučia bendruomenės dalimi.

„Jei kalbame apie aukos sindromą, turime suvokti, kad svarbi ne tik auka – tas žmogus, kuris skundžiasi kitais ir juos apkalba. Dar svarbesni yra tie, kurie nieko nepadaro, kad nutrauktų apkalbas. Apkalbos liaunasi, kai nėra norinčių į jas įsitraukti, nes vienam žmogui būti auka nėra įdomu“, – tvirtina I. Liubertienė.

„Jei losim ant kitų, kiti irgi los“, – I. Liubertienė dėl to nedvejoja. Tačiau pirmiausia būtina pamilti save. Per savo mokymus ji duoda užduotį, per kurią reikia papasakoti, kaip save myliu ir vertinu. Kartą viena mokyklos direktorė nusprendė, kad ši užduotis yra nesąmonė. Atvykusi kitą dieną, ji pareiškė neatlikusi namų darbų. I. Liubertienė nesutriko ir tarė: „Ši užduotis buvo tik jums. Jeigu nenorite – nedarykite, mums svarbu, kad dalyvautumėte.“ Direktorė sutriko, nes tikėjosi dėl savo poelgio būti nuteista. Per pertrauką ji atliko užduotį, o po mėnesio net kiti pastebėjo, kad jos akys žiba. Pasak I. Liubertienės, raktas į žmogaus širdį visada yra nuoširdus dėmesys.
Pasak Irmos Liubertienės, raktas į žmogaus širdį visada yra nuoširdus dėmesys. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Pasak Irmos Liubertienės, raktas į žmogaus širdį visada yra nuoširdus dėmesys. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

Kita direktorė skundėsi, kad kolektyve nėra su kuo pasikalbėti. Vėliau vis dėlto pripažino: „Na, gal trys žmonės ir yra.“ Pozityvaus ugdymo instituto vadovė įtikino ją, kad su tais trimis žmonėmis verta kartą per savaitę susitikti ir kalbėtis apie viską, išskyrus darbą. Direktorė pakvietė kolektyvo narius gerti arbatos. Pirmąją savaitę atėjo trys, o vėliau susidomėjo ir kiti – jiems kilo klausimas, kodėl išėję iš direktorės kabineto kolegos taip gerai jaučiasi. Taip viskas išsiskleidė.
Geriausi mokytojai „džiazuoja“

Lina Mieliauskienė buvo anglų kalbos mokytoja, o paskui tapo verslininke. Dabar ji – pokyčių valdymo konsultantė ir laidos „Atvirai su vadovu“ vedėja. Kartais trijų vaikų mama ima mąstyti apie švietimą. Ir jai liūdna, nes sparčiai besikeičiančiame pasaulyje mokytojai vaikus moko ne to, ko reikės ateityje, o remiasi senomis praeities taisyklėmis.

„Pedagoginį baigiau prieš trisdešimt metų. Ir net tais laikais jau mąsčiau, kad vaikus turėtume kūrybiškiau ugdyti. Kai bandžiau pristatyti savo idėjas, dėstytojai tai pavadino nusišnekėjimu, – prisimena L. Mieliauskienė. – Dėstytojų algos yra mažos, todėl ir dabar studentams dėsto daugelis senų pažiūrų profesorių. Jų paskaitos yra tokios pat nuobodžios, kaip buvo man. O šiais laikais žmonės išlaiko dėmesį tik septynias minutes.“ Jos nestebina, kad paskui pedagogai nemoka per savo pamokas išlaikyti vaikų dėmesio.

Prislėgti mokytojai jaučiasi ir todėl, kad jiems reikia rašyti beprasmiškus darbo planus. „Versle planai rašomi pirmaisiais metais, nes mums reikia patiems žinoti, kas kaip sudėta. Tačiau tikrai ne po penkiolikos metų, kai žmogus jau gali „džiazuoti“, – ji įsitikinusi, kad patys geriausi mokytojai yra tie, kurie su vaikais kuria meną. – Tokie pedagogai su vaikais eina į nežinomybę. Vaikai vis dar smalsūs kurti iš nežinojimo. Ir jie nori eiti pas tuos mokytojus, kur jų smalsumas gali pasireikšti.“

Pokyčių valdymą L. Mieliauskienė gerai išmano. Todėl ir klausiu jos, kaip sistema galėtų pasikeisti. Konsultantė tyli. O paskui ištaria: „Labai liūdna… Jei po truputį ledai ims judėti, gal per dešimt metų kas nors pasikeis.“ Jos manymu, sunku net privačioms mokykloms, nes jos irgi privalo išmokyti vaikus to, kas privaloma pagal normatyvus.

„Labai reikia daugiau smalsių žmonių, kurie bandytų pažiūrėti, kas yra už kampo. Siųsti jaunus mokytojus į užsienį ir grįžusius juos palaikyti“, – L. Mieliauskienė tvirtina, kad palaikyti mokytojų užsidegimą yra itin svarbu. Gerų idėjų netrūksta ir dabar, tačiau sistema jų kūrėjus „suvalgo“.

Pasak L. Mieliauskienės, įprotis skųstis ateina iš vaikystės. Daugelis mūsų klykdami parduotuvėje sugebėdavome išsireikalauti žaislų ar saldėsių. Todėl ir suaugę nesąmoningai skundžiamės, kad aplinka kalta, sistema supuvusi. Taip pasąmoningai tikimės, kad ateis mama ir mūsų problema bus akimirksniu išspręsta… Todėl svarbu savyje pastebėti negatyvumo apraiškas.
Kaip prasideda negatyvumo grandinė?

Į mokytojų bejėgystės būseną „Renkuosi mokyti“ programos įkūrėja Eglė Pranckūnienė žvelgia mokslininkės žvilgsniu. Savo disertacijoje ji tyrinėjo, kaip mokytojai ir mokyklų vadovai išgyvena, patiria pasitikėjimą. Dirbdama prie projekto „Lyderių laikas“, mokslininkė bendrauja su mokytojais ir mokyklų vadovais visoje Lietuvoje, taigi gerai jaučia pedagogų nuotaikas.
Jolanta Lipkevičienė žino: mokytojai ne visada supranta, kas yra tikrasis pozityvus mąstymas. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Jolanta Lipkevičienė žino: mokytojai ne visada supranta, kas yra tikrasis pozityvus mąstymas. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

„Kai jautiesi visiškai bejėgis ir negalintis nieko pakeisti, kai niekas nebeįdomu ir neteikia džiaugsmo, tai jau yra perdegimas“, – šios ekspertės mintys skatina susimąstyti, kad perdegę gali būti daugybė Lietuvos pedagogų. E. Pranckūnienė aiškina, kad net labai kūrybiški žmonės, likę vieni lauke, gali perdegti. Todėl ji visada pataria ieškoti pozityviai mąstančių bendraminčių. Jei mokyklos kolektyve tokių atrasti neįmanoma, tada atramos derėtų ieškoti kitur ar net keisti darbą.

Stengtis įtikti tiems, kurie nuolat apkalbinėja ir kritikuoja kitus, – ne pati geriausia idėja. „Jei esi negatyvioje aplinkoje, galiausiai ir pats imi skleisti negatyvą, – E. Pranckūnienė ima pasakoti apie savo tyrimą. – Vienos mokyklos direktorius man pasakojo apie negatyvumo grandinę. Jis nueina į savivaldybę, o ten kalba su juo pakeltu tonu. Tada grįžęs jis nesusilaiko ir apšaukia mokytojus, o šie klasėje ima rėkti ant vaikų…“ Gera žinia čia yra ta, kad lygiai taip pat prasideda ir pozityvumo grandinė. Tereikia nuoširdaus, atviro bendravimo…
Kaip pozityviai mąstyti, kai trūksta pinigų?

„Viena mokytoja man su ašaromis akyse pasakojo, kaip viena augina du vaikus. Kaskart, gavusi algą, ji padalija ją į kelias dalis, skirtas būtiniausiems poreikiams patenkinti“, – I. Liubertienė tvirtina ne kartą girdėjusi tokių istorijų. Tačiau net ir nepriteklių patiriantiems ji pasakoja metaforą apie stiklinę.

Turbūt žinote istoriją, kad optimistas iki pusės pripiltą gėrimo stiklinę matys pusiau pilną, o pesimistas – pusiau tuščią? Pasak I. Liubertienės, matydami pusiau tuščią stiklinę, mes tik dar labiau pabloginame santykius su aplinkiniais ir savo sveikatą. Mūsų genuose užkoduota nepritekliaus baimė ateina iš tų laikų, kai skurdas galėjo reikšti bado mirtį. Tačiau, pasak I. Liubertienės, grėsmę sveikatai dažniau kelia ne finansinis nepriteklius, o baimė, skatinanti nuolat visur skubėti.

Visi jau žino, kad pokyčiai prasideda nuo vizijos. „Mus sugadino „europiniai“ pinigai, kuriuos reikėjo įsisavinti – tai yra išleisti. Žmonės eidavo į seminarus, kuriuose reikėdavo „atidirbti“. Įprato rašyti vizijas tik tam, kad jos būtų užrašytos. Ir dažniausiai tai tėra pakilūs žodžiai – norime būti gražiausi, geriausi, patikimiausi. Tai primena sovietmečio penkmečio planus“, – šį fenomeną L. Mieliauskienė pastebi verslo įmonėse ir neabejoja, kad ta pati bėda kamuoja ir švietimo sistemą.

„Kodėl esu mokytojas? Ar tikrai esu ten, kur turėčiau būti? Ar atskleidžiu visas savo galimybes? – L. Mieliauskienės manymu, retas pedagogas yra sau kėlęs šiuos klausimus. – Jei žmonės atsakytų sau, kodėl nori dirbti mokytojais, švietimo vizija tiesiog iššoktų iš burnos.“

O kaip su pinigais? „Nemanau, kad didesni pinigai gali ką nors pakeisti iš esmės, – L. Mieliauskienė gūžteli pečiais. – Versle žmonės irgi kartais sako, kad geriau dirbs, jei jiems daugiau mokės. Tačiau tai tėra iš sovietmečio atėjęs mitas. Jei dirbame tai, kas mums svarbu, tada tam atiduodame visas savo jėgas. O jeigu man svarbiau yra namie megztinius megzti, tada absurdas sakyti, kad dirbčiau geriau kaip mokytoja, jei man daugiau mokėtų. Savo potencialą mes visada išnaudojame ten, kur mums labiausiai patinka.“

Ką vis dėlto daryti tiems, kurie nori likti švietime? Pokyčių valdymo konsultantė siūlo pedagogams nė negalvoti, kad turi pasikeisti švietimą reguliuojančios institucijos. „Galvok apie ministeriją kaip apie nepajudinamą sieną. Ir tomis sąlygomis daryk tai, ką gali geriausia, – jos receptas trumpas ir paprastas. – Juk tas pats ir versle – biurokratija, mokesčiai… Todėl neverta skųstis tuo, ko negali pakeisti. Daug geriau galvoti apie tai, ką gali pakeisti esamomis sąlygomis.“
Mokykla apvaliame name prasidėjo nuo vizijos

„Augau ne ant „sofkelės“ sėdėdama, o ėjau tiesiai į mokyklos gyvenimą, – atstovaudama tėvų pozicijai mokykloje, J. Lipkevičienė pajuto, kad mokyklos gyvenime jai dalyvauti sekasi. – Tai buvo gera erdvė mokytis, kaip kalbėti paveikiai.“ Ji baigė socialinės veiklos studijas ir tapo Lietuvos tėvų forumo tarybos nare.

Prieš dešimtį metų atsirado mokyklos vizija. J. Lipkevičienė norėjo mokyklą statyti nuo pamatų. „Aplinkiniai stebėjosi – kam statyti, juk galima pastatą išsinuomoti? Tačiau aš norėjau mokyklą įkurti apvaliame iš medžio ir vilnos name“, – moteris džiaugėsi, kad vyras jos idėją palaikė. Kol idėja brendo, ji ėmė siūlyti mokykloms tarpininkavimo paslaugas tarp vaiko tėvų ir šeimos. Pedagogikos nebaigusi moteris netgi ėmė vesti seminarus mokytojas apie tai, kaip geriau suprasti vaikus.

„Labai mėgau svajoti. Iki detalių įsivaizdavau ir net piešiau, kaip mokykla turi atrodyti, – J. Lipkevičienė nekreipė dėmesio į aplinkinių perspėjimus, kad neužteks pinigų. – Kai dėjom pamatų akmenis, buvo žmonių, kurie sukiojo pirštus prie smilkinių. Tačiau šia idėja šventai tikėjau ir jaučiau, kad atsiras žmonių, kurie padės finansiškai.“ Svarbiausia – ji žinojo, kokia bus ši mokykla. Pavyzdžiui, tai, kad mokytojai bus mentoriai. Mentorius vaikui nenurodinėja, ką daryti, tik sukuria aplinką, duoda priemones ir padeda mokytis pačiam.

Per septynerius statybų metus Lipkevičių šeima atsisakė bet kokios prabangos. Pajamos iš gėlininkystės verslo atitekdavo statybai. „Vasaros atostogos bėgdavo palapinėse – vesdavome vaikams išlikimo stovyklas“, – dabar moteriai džiugu ir tai, kad bendra kūryba sustiprino šeimos ryšius. Anksčiau jai atrodė, kad viskas vyksta per lėtai. Paskui vieną dieną suprato – kai ateis laikas, idėja taps tikrove.

Praėjusių metų rugsėjį atsirado vaikų, kurių šeimos nori mokytis. Atsirado žmonių, kurie parėmė statybas. O vienas rėmėjas net spustelėjo, kad mokykla būtų atidaryta tučtuojau. J. Lipkevičienę labiausiai stebino tai, kad vaikus jai patikėjo labai išsilavinę tėvai. Taip Kauno rajone, Smiltynuose, dešimt kilometrų nuo miesto rugsėjį įsikūrė Žalioji gamtos mokykla. Joje – tik viena mišraus amžiaus devynių vaikų klasė. Tačiau viskas dar prieš akis.

Gal paprastas mąstymas, neapkrautas žiniomis iš pedagogikos studijų, J. Lipkevičienei kaip tik padėjo sukurti tai, kas kitiems atrodo neįmanoma? „Aš siekiu, kad Lietuvoje daug savanoriavę praktikai ir susirinkę asmenines kompetencijas gautų akademinį pripažinimą ir jiems nereikėtų sėdėti kiekvieną dieną universiteto suole, – J. Lipkevičienė tvirtina, kad kitose šalyse tokių galimybių yra. – Bent dukart per mėnesį vykstu kur nors mokytis, tačiau svarbu mokytis tai, kas įdomu ir įkvepia aukštesniems darbams.“

Plačiau: https://www.vz.lt/premium/verslo-klase/2019/04/07/svietimas-kaip-mokytojai-gali-pamatyti-pusiau-pilna-stikline#ixzz6KuC0LTqs

Šiuolaikinio švietimo pagrindas

„Pagrindinė mano pranešimo mintis – švietimas yra kiekvieno žmogaus teisė. Mano supratimu, tai šiuolaikinio švietimo pagrindas, suformuluotas po Antrojo pasaulinio karo. 1948 m. šalys sutarė siekti taikių ir tvarių visuomenių“, – pranešimą pradėjo profesorius. Pagrindiniai principai buvo išvardyti Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje – visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. 26.2 straipsnyje rašoma: „Švietimas skirtas tam, kad visais atžvilgiais būtų ugdoma žmogaus asmenybė ir didinama pagarba žmogaus teisėms.“ Nieko nerašoma apie gebėjimus ar aukštus akademinius pasiekimus. Vėlesnis Lietuvos dar neratifikuotas dokumentas (dar tik siekiama tą padaryti), kurį kitos šalys žino ir į jį atsižvelgia, – UNESCO konvencija prieš diskriminaciją švietime. Turime suprasti, kad švietimas, kuris neįtraukia, nepajungia, pašalina, neveda link tvarių bendruomenių, pats savaime neatliepia savo prigimties, gali pažeidinėti žmogaus teises arba būti diskriminuojantis, sukuriantis atskirtį.

JT Vaiko teisių konvencija įpareigoja saugoti vaiką nuo bet kokių diskriminacijos formų, tenkinti visų vaikų pagrindinius mokymosi poreikius (nepasakyta „kai kurių“, tiesa, Lietuva neseniai savo strategijose yra pasakiusi „gabių“). UNESCO Pasaulio švietimo forumas, kuriame kas 20 metų susirenka visų valstybių atstovai, švietimo lyderiai, nusprendžia, kur link judėti, kokie yra skaudžiausi neįgyvendinti švietimo momentai. Pirmasis švietimo forumas vyko 1990 m., tada priimtoje Jomtieno deklaracijoje apie švietimą visiems skelbiama, kad negali būti atskirčių, visi turi teisę gauti kokybišką išsilavinimą. 1993 m. atsirado naujas dokumentas, apie kurį Lietuva beveik nieko nežino, – pasaulio veiklos programa, ten pateikiamos galimybių išlyginimo taisyklės negalią turintiems asmenims. Jo esmė – visi vaikai turi mokytis kartu. Iki tol ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje negalią turintys vaikai buvo kažkur kitur, ne su visais.

Kitame pasaulio švietimo forume pasaulio švietimo lyderiai nutarė „užtikrinti lygiateisį prieinamumą į švietimą pažeidžiamiems ir atstumtiesiems“. Paskutinis dokumentas, kurį Lietuva įsipareigojo perkelti į savo nacionalinę teisę, strategiją ir praktikas, – 2015 m. UNESCO Incheono deklaracija. Buvo patvirtinta „Švietimas 2030“ programa, kurioje aiškiai pasakyta: „Įtrauktis, teisingumas ir prieinamumas yra kertiniai švietimo akmenys, nė vieno nepaliekant nuošalyje.“ Ši deklaracija tapo Darnaus vystymosi tikslų pagrindu. Ketvirtas Darnaus vystymosi darbotvarkės tikslas yra „užtikrinti įtraukųjį ir lygiavertį kokybišką švietimą ir skatinti visą gyvenimą trunkantį mokymąsi“. Tai galioja visoms pasaulio šalims. Kai kurios iš jų nenori to girdėti. J. Ruškus mano, kad Lietuva nori, bet neturi lygiateisiškumą užtikrinančių dokumentų, įstatymų, taip sukuriamas diskriminacinis švietimo pobūdis.

Trečiasis Lietuvos švietimo strategijos tikslas sako: „Užtikrinti prieinamumą ir lygias galimybes, tenkinti specialiuosius ugdymosi poreikius“. Kyla klausimas, kas tie specialieji poreikiai? „Mokyklose, švietimo struktūrose gerinti lygių galimybių visiems teikimą ir orientuotis į aukščiausius rezultatus“. Kas tie aukščiausi rezultatai? Nacionalinė pažangos strategija antrina: „Visų besimokančių poreikiams užtikrinti, bet remti gabių vaikų…“ Kas yra gabūs vaikai? „Man atrodo, prisimename prieš kelerius metus suformuluotą ir palaikomą tendenciją, kad gabūs yra tie, kurie turi puikius akademinius pasiekimus, puikiai mokosi visus dalykus ir puikiai išlaiko brandos egzaminus. Su kolega ir bičiuliu Dainiumi Žvirdausku prieš kelerius metus atlikome ikimokyklinio ugdymo tyrimą ir pamatėme įdomius rezultatus – pirmoje vietoje Lietuvoje yra konkurencinis stimuliavimas ir pasiekimai“, – kalbėjo J. Ruškus. Jau nuo darželio pradedama konkuruoti. Viename Kauno darželyje kalbintas tėtis pasakė: „Paprašiau savo vaiką leisti į dviem metais vyresnių vaikų grupę, kad jis išmoktų konkuruoti su kitais, kautis.“ Profesorius jo paklausė, kodėl kautis, konkuruoti. „Pažiūrėkite, kokia mūsų švietimo sistema, o kaip vėliau gyvenime? Jau mokykla turi tam ruošti. Juk vaikai ištisai turi konkuruoti tarpusavyje, parodyti, kad yra stipresni už kitus“, – tokia yra tėvų ir pedagogų nuomonė, buvo apklausti tūkstančiai jų. Štai bendruomeniškumas, socialinis jautrumas yra paskutinėje vietoje, o drausmė, tvarka, paklusnumas užima aukštesnę poziciją.

J. Ruškaus nuomone, Lietuvoje nėra atpažinta švietimo kryptis. Antai suomiai 1960–1970 m. apsisprendė ir pasakė, kad jų šalis nuo šiol eina tautiškumo ir lygybės keliu. Nuo to viskas prasidėjo, o šiandien Suomija dažnai rodoma kaip geras pavyzdys. Suomija visada laikėsi šios krypties. Profesorius mano, kad šios idėjos turėtų būti artimos Lietuvai.

Atskiras fenomenas yra vadinamųjų prestižinių mokyklų, atsirenkančių vaikus, sindromas. Lietuvoje egzistuoja įdomus dalykas – ne vaiko ar jo tėvų teisė rinktis mokyklą, bet mokyklos teisė rinktis vaikus. Užsieniečiai tai išgirdę stebisi, kaip tai įmanoma. Niujorke gyvena lietuvių šeima, kuri dirba misijoje ir augina sūnų, turintį Dauno sindromą (savo patirtimi jie dalijasi „Facebook“ puslapyje „Mato diena“). Lietuvoje berniuko niekur nepriėmė: nei į mokyklą, nei sportuoti, visur sakė: „Nėra sąlygų, nepriimsime.“ Niujorke berniuką nuvedus į eilinę mokyklą, iš karto pribėgo kiti vaikai, kvietė: „Ateik su mumis“, mokyklos bendruomenė tėvų ir vaiko paklausė pagrindinio dalyko – kokie yra jų poreikiai. Mokykla kitaip elgtis negali, tokia yra įstatymais nustatyta tvarka. Jei tėvai pasakys: „Norime, kad mūsų vaikas visą laiką būtų klasėje su kitais vaikais“, bus naudojami visi resursai, kad taip ir būtų.
Specialusis ugdymas kaip diskriminacijos forma
Specialusis ugdymas ir mokymas namuose yra atskirtis ir diskriminacijos forma. Lygiai tas pats yra dėl vaikų lyginimo tarpusavyje pagal akademinius rezultatus, ignoruojant individualią pažangą. Sąvoka „gabus vaikas“ vartojama kalbant tik apie akademinius rezultatus ir juos pervertinant, ignoruojant visą kitą kontekstą. Profesorius su D. Žvirdausku ir komanda atlikdamas kitą tyrimą pastebėjo, kad vyresnėse gimnazijos klasėse vaikai beveik nebelanko neformaliojo ugdymo užsiėmimų – tai lemia egzaminų, kurių patikimumu kasmet smarkiai suabejojama ir kurie drąsiai išskirsto vaikus į gabiųjų arba negabiųjų sąrašus, „baubas“. LAMA BPO prezidentas yra pasakęs: „Visi Lietuvos vaikai pagal savo akademinius rezultatus surikiuojami į vieną ilgą eilę“ – kažkur yra gabūs, kažkur – kiti. Profesoriaus nuomone, vaikų patyčios nėra psichologinė problema, o įvairovės ir sąlygų lygybės stokos rezultatas. Lietuva labai didžiuojasi tarptautine statistika – deklaruojama, kad 11,01 proc. specialiųjų poreikių vaikų mokosi bendrojo ugdymo mokyklose. Pasirodo, specialieji poreikiai, anot J. Ruškaus, tai apgaulinga, netgi melaginga sąvoka. Neįgaliųjų iš to skaičiaus yra tik 11,62 proc., visa kita (87,01 proc.) yra kalbos ir komunikacijos sutrikimų turintys vaikai (kuriems reikia logopedo pagalbos) ir 1,37 proc. vaikų, turinčių mokymosi sunkumų. Beveik visi negalią turintys vaikai lanko specialiąsias mokyklas arba mokosi namuose. Jiems nėra vietos Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose.

Lietuva dažnai sako, kad nediskriminuoja mokinių. Bet tai daroma netgi įstatymuose – Švietimo įstatymo 29.10 punkte rašoma: „Mokykla, dėl objektyvių priežasčių negalinti užtikrinti mokiniui, kuris mokosi pagal privalomojo švietimo programas, psichologinės, specialiosios pedagoginės, specialiosios ar socialinės pedagoginės pagalbos, suderinusi su jo tėvais (globėjais, rūpintojais), pedagogine psichologine bei vaiko teisių apsaugos tarnyba, siūlo jam mokytis kitoje mokykloje.“ Kitaip tariant, eiti į specialiąją mokyklą, į diskriminacines sąlygas, kurias Lietuva neblogai finansuoja. Lietuvos švietimo strategija ne mokyklai, ne sistemai priskiria gebėjimą integruotis, o pačiam vaikui: „<…> specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, kurie sunkiai integruojasi į bendrą besimokančiųjų srautą.“

JT neįgaliųjų teisių konvencija kalba ne apie neįgaliuosius, o apie valstybes, jų įsipareigojimą užtikrinti nediskriminuojantį ir įtraukųjį ugdymą. Diskriminacija dėl neįgalumo tai bet koks išskyrimas, atstūmimas ir apribojimas. „Kai mokykla, remdamasi Lietuvos švietimo įstatymu, pasako nepriimsianti vaiko, tai yra diskriminacija. Slovakija žengia toliau – Aukščiausiasis teismas priėmė nutarimą, kad bet koks atsisakymas priimti vaiką yra diskriminacinis aktas, mes iki to dar nepriėjome. Neįgalieji yra tie, kuriems neleidžiama lygiavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime, kurie susiduria su kliūtimis aplinkoje. Mūsų mokykla ir švietimo sistema turi įstatymų ir kitokių kliūčių, kurios paverčia žmogų, švelniai tariant, nematomu, o griežčiau tariant – diskriminuojamu“, – sakė J. Ruškus. Valstybės įsipareigojimas sudaryti tinkamas sąlygas yra įsipareigojimas savo piliečiams, vaikams (taip pat ir turintiems negalią) sudaryti sąlygas naudotis savo teisėmis. Lygybė užtikrinama ne pasakant „visi lygūs, visi vienodi“, o išlyginus ekonominius, socialinius netolygumus, garantuojant tinkamą sąlygų pritaikymą.
Įtraukusis ugdymas

Įtraukusis ugdymas – ne vienos mokyklos klausimas, o visos švietimo sistemos. Mokytojas yra jos pagrindas, parama pedagogui yra viena iš ugdymo esmių. „Kalbėdami apie tinkamų sąlygų pritaikymą, pateikiame rekomendacijas, kaip dirbti, jei vaikai turi skirtingas negalias (neregiai ir silpnaregiai, kurtieji ir neprigirdintieji), ką daryti, jei vaikai turi kalbos ir komunikacijos ar komunikacijos ir elgesio sutrikimų, kaip teikti pagalbą ir sudaryti tinkamas sąlygas, ką daryti, jei mokiniai turi intelekto sutrikimų“, – vardijo profesorius.

„Esu Geros mokyklos koncepcijos bendraautoris. Manau, mums pavyko sukurti gerą instrumentą, žinau, kad yra mokyklų, kurios koncepciją įgyvendina. Praleidome vieną dalyką – nepamatėme negalią turinčių vaikų, nes gera mokykla taip pat gali būti diskriminuojanti. Bet jei pridėsime įsipareigojimą neįgaliam vaikui, geros mokyklos modelis ypač tinka įtraukiai mokyklai kurti. Tereikia atsisakyti 29.10 punkto, t. y. kiekvienai mokyklai, į kurią kreipiasi negalią turintis vaikas, įsipareigoti jį priimti ir suteikti reikiamas sąlygas. Taikant Geros mokyklos koncepciją, viskas atsistoja į savo vietą“, – kalbėjo J. Ruškus. Kaip gerus pavyzdžius jis paminėjo Klaipėdos Simono Dacho progimnaziją, kuri saugojo autizmą turintį vaiką, nepasidavė kitų tėvų spaudimui pašalinti jį iš mokyklos, Kovo 11-osios gimnaziją ir pan. Bet tai tik mokyklų bendruomenių gera valia, trūksta sisteminio pagrindo.

Gera mokykla – tai kokybiškai įtrauki mokykla, kurioje kiekvienas vaikas yra svarbus. Įtrauki mokykla nėra skirta tik neįgaliesiems, o tokia, kurioje sudarytos sisteminės sąlygos visiems vaikams mokytis drauge, ugdymas vyksta be atskirties ir diskriminacijos. Kai aplinka derinama prie vaiko gebėjimų, o ne vaikas – prie standarto. Kol kas Lietuvoje atskirtis yra moraliai priimtina. Profesorius kvietė atsigręžti į UNESCO ir JT švietimo bazinę kryptį ir švietimo prigimtį – užtikrinti įtraukųjį ir lygiateisį kokybišką švietimą ir skatinti visą gyvenimą trunkantį mokymąsi.

Konferencijos vaizdo įrašą galite peržiūrėti čia – www.youtube.com/watch?v=GXxUsNKzDpw. J. Ruškaus pranešimas nuo 1:08:00 iki 1:37:27.

Skaitykite daugiau: http://www.svietimonaujienos1.lt/svietimas-yra-kiekvieno-zmogaus-teise/?fbclid=IwAR1Bah_lLMlOoqFoXZOx1UczszySVBnH1jBd26GYU5FuEVleIuUtsDI5iJE

Lietuva dar nėra ratifikavusi UNESCO – pasaulinės švietimo ir kultūros organizacijos – Konvencijos prieš diskriminaciją švietime. Švietimas mūsų šalyje – labiau prekė nei žmogaus teisė, sako Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys Jonas Ruškus.

Jo teigimu, neoliberalioji politika, kolonizavusi Lietuvos švietimą, jį pavertė laisvos rinkos ir diskriminacijos objektu. O pasiūlos bei paklausos santykiu grįsta švietimo politika marginalizavo žmogaus teisę į ugdymą. „Įvyko stebėtina jungtis – Lietuvos švietimas, dar neatsikratęs sovietinių, drausme ir paklusnumu grįstų, įpročių, impregnavosi neoliberalistiniais efektyvumo, selekcijos ir meritokratijos nuodais. Verslo logikos Lietuvoje vedamas jis tapo efektyvumo, selekcijos ir meritokratijos – vaikų atrankos pagal nuopelnus – įrankiu. Tačiau ekspertai ir visuomenė vis labiau pagrįstai abejoja dėl vaikų atrankos mechanizmų. Visų pirma – dėl nacionalinių brandos egzaminų patikimumo, o šių metų lietuvių kalbos vertinimo rezultatai šokiruoja“, – pažymi profesorius. Anot jo, nepriimtina tai, kad politikų energija yra nukreipta į diskriminacinės šeimos sampratos įtvirtinimą, surūšiuojant šeimas į valstybės paramos vertas ir nevertas, tačiau neskiriama pastangų kiekvieno Lietuvoje gyvenančio vaiko bei kiekvienos šeimos gerovei palaikyti.

„Kaip paaiškinti, kad Lietuva iki šiol negali aprūpinti visų Lietuvos vaikų nemokamu, visiems laisvai prieinamu kokybišku ikimokykliniu ugdymu, kai turime daug laisvų patalpų ir parengtų pedagogų? Kodėl Lietuvos ateitis, jaunos šeimos, pradedančios kabintis į darbo rinką, turi būti diskriminuojamos ir verčiamos mokėti už savo vaikų ugdymą privatiems ar net valstybiniams darželiams? Kaip paaiškinti, kad Lietuvoje vis dar priimta viešai kalbant teisėtai rūšiuoti vaikus į gabius ir negabius, kai net Nacionalinė pažangos strategija išskiria gabių vaikų rėmimą, nežinia kokiu pagrindu atrūšiuodama kitus, numanomai negabius, vaikus?“, – retoriškai klausia VDU profesorius. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad „orveliška dvasia vaikus surūšiuojantys ir jų likimą nulemiantys momentiniai“ brandos egzaminai įsiūbavo masinį korepetitoriavimą – paralelinę šešėlinę tėvų pinigais apmokamą švietimo erdvę. O mokyklų rūšiavimas į prestižines ir apkiautėles, kaip pavadino vienas mokyklas reitinguojantis žurnalas, buvo priimta kaip norma, nors ir akivaizdu, kad mokyklų misija neapsiriboja egzaminų rezultatais. Profesoriaus nuomone, prieš septynetą metų įvesti „krepšeliai“ neišsprendė aukštojo mokslo problemų, bet prikūrė jų naujų. Vadinamųjų „krepšelių“ principas įtvirtino vaikų selekciją pagal vis labiau abejotino patikimumo brandos egzaminų rezultatus. Dėl kelių dešimtųjų konkursinio balo skirtumo valstybė vieną vaiką priskiria gabiųjų grupei ir pasiūlo valstybinį studijų kolegijoje ar universitete finansavimą, o kitą vaiką siunčia į mokamas studijas, praktiškai be šansų gauti valstybės finansavimą, net jei jis ar ji studijuos puikiai. „Nemyli Lietuva savo vaikų, įteisindama diskriminacines švietimo praktikas. Mūsų šalis nėra tokia turtinga, kad galėtų savo piliečių sąskaita leisti paralelines mokamas studijas (įskaitant korepetitoriavimą) ir taip ciniškai švaistyti savo brangiausią turtą – žmones. Emigraciją dar galėtume stabdyti, iš esmės reformavę švietimo sistemą žmogaus teisių pagrindu. Būtina atsisakyti rinkos sąlygų švietime ir pripažinti švietimą kaip viešąjį gėrį. Turime pripažinti, kad kiekvienas vaikas yra reikalingas, gabus, ir sudaryti jam sąlygas mokytis bei studijuoti pagal savo norus ir gebėjimus, kas įtvirtinta Lietuvos Konstitucijoje“, – pabrėžia profesorius J. Ruškus.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/education/j-ruskus-svietimas-paverstas-laisvos-rinkos-ir-diskriminacijos-objektu.d?id=71936116

Pamatęs reklaminius skelbimus apie vyksiančią „Pasaulinę lyderystės konferenciją“ buvau visiškai abejingas, kaip ir kitiems panašaus turinio renginiams. Maniau, kad reklamoje graži kalnų nuotrauka panaudota kaip metafora, ir apie keliones ten bus kalbama tik dvasine prasme. Tai manęs nedomino, tačiau… suintrigavo Bearo Gryllso nuotrauka: „O, geras, nejaugi ir šis garsus keliautojas ir išgyvenimo laukinėje gamtoje propaguotojas atvyksta į Lietuvą?“ Nutariau išbandyti laimę ir apsilankyti jau dešimtą kartą Lietuvoje vykstančioje „Pasaulinės lyderystės konferencijoje“.

Pastudijavęs programą supratau, kad nei vienas pranešėjas neapsilankys Lietuvoje, o transliacijos vyks medijų pagalba. Dar vienas nusivylimas, nes ketinau pakalbinti B.Gryllsą, gauti autografą, kuriuo galėčiau papuošti savo gausią egodokumetikos – kelionių dienoraščių kolekciją.

Sėdžiu „Siemens“ arenoje ir klausausi pranešimų. Konferencijos vedėjas Telšių vyskupas ordinaras Kęstutis Kėvalas laimina salėje dalyvius, o man ima šmėžuoti mintis, ar nepatekau į religinės bendruomenės suėjimą? Pirmas pranešėjas Craigas Groeschelis – taip pat pastorius iš JAV, todėl sėdžiu kaip ant žarijų ir žvilgčioju į laikrodį.
Klausausi įdėmiai ir imu suvokti, kaip galima apsirikti ir pirmi įspūdžiai gali būti klaidingi. Ne veltui sakoma, sutinkama pagal rūbą, išlydima pagal protą… Pirmasis pranešėjas pateikia puikių pavyzdžių, kaip reikia tobulėti, o didesnės investicijos nebūtinai atneš didesnę naudą. Jo posakis „jeigu gausi dabar ko nori, gali pražiopsoti tai, ko tau išties reikia“ skatina susimąstyti ir suprasti, kad apribojimai skatina kūrybingumą.

Stebiu pilną klausytojų salę ir jų kruopštumą užsirašyti tai kas svarbu, pasižymėti tai, kas kiekvienam asmeniškai aktualu. Matosi, kad daugelis konferencijos dalyvių čia tikrai ne pirmą kartą ir pranešėją iš ekrano priima tarsi jis gyvai dalyvaujantį renginyje. O šis kalba tiesiai šviesiai: „Aš galėčiau atvykti pas jus, tačiau pagalvokime, kokios būtų sąnaudos, kiek laiko aš prarasčiau kelionėje ir kiek žmonių mane išgirstų? O dabar su medijomis tai gali padaryti šimtai tūkstančiai visame pasaulyje, o aš šį laiką galiu skirti savo šeimai“.
Logiška, nes tikrai stebint sklandžius pasakojimus ir puikų vertimą laikas prabėga nepastebimai, o skirtumo, ar jis išties salėje, nėra. Didžiuliame ekrane buvo rodomi geriausi šių metų rugpjūčio mėnesį Čikagoje, JAV vykusios Pasaulinės lyderystės konferencijos pranešimai, išversti į lietuvių kalbą.

Kito pranešėjo Beno Sherwoodo lūpose žodžiai skamba taip: „Idėjos kyla iš smalsumo ir troškimo pažinti pasaulį! Nenustok tikėti stebuklais, tačiau lyderystės krizės metu turi veikti kaip realistinis optimistas ir niekuomet nepamesti iš akių orientyro!“ Jasonas Dorseyjus su užsidegimu pasakoja apie kartų skirtumus, jų privalumus ir trūkumus – niekuomet apie tai net nesusimąsčiau, kad realybėje tokie dideli tarp jų skirtumai!
„Lyderystė ir mokymasis yra vienas kitam būtini“ – taip pasakė John F. Kennedy, o ši konferencija apibūdinama kaip lyderystės įgūdžių tobulinimo kelionė, o aš – jos keliautojas. Dvi dienos prabėga labai turiningai, tikras pranešėjų perliukų rinkinys, tačiau su nerimastimi laukiu, pasirodymo to, kuris paskatino čia apsilankyti – tai Bearas Gryllsas, man jis įkūnija nuotykį. Buvęs Britanijos specialiųjų pajėgų narys B.Gryllsas įkopė į Everestą, pripučiama valtimi perplaukė Arkties vandenyną ir padeda įkvėpti kelionėje esančius žmones dalyvaudamas įvairiose išgyvenimo laukinėje gamtoje laidose.
Pasižymintis nepalenkiamu ryžtu, ištverme ir tikro lyderio savybėmis, nuotykių ieškotojas Bearas Gryllsas veda laidą „Žmogus prieš gamtą“ („Man Vs Wild“), kuri nominuota „Emmy“, ji tapo žiūrimiausia programa pasaulyje – ją matė apie 1,5 milijardo žmonių. Jis taip pat veda NBC laidą „Laukinėje gamtoje su Bearu Gryllsu“ („Running Wild With Bear Grylls“) bei naująsias „National Geographic“, „Netflix“ ir „Amazon“ serijas. B.Gryllsas – perkamiausių knygų autorius, pardavęs per 18 milijonų egzempliorių, tarp jų „Purvas, prakaitas ir ašaros“ („Mud, Sweat and Tears“), o šiemet išleido naują knygą apie tikėjimą – „Penas sielai“ („Soul Fuel“).
Bearas kalba, kad visi lyderiai vienu ar kitu metu kopia į viršukalnes arba eina per slėnius, kovoja su sunkumais ir abejonėmis. Jis aptaria keturis dalykus, kurie formavo jo lyderystės įgūdžius bei padėjo išgyventi sunkiuose gyvenimo etapuose, ir kviečia apmąstyti, kaip jie galėtų padėti mūsų lyderystės kelionėje.
„Man didelė privilegija sakyti kalbą Pasaulinėje lyderystės konferencijoje. Tai, ką darote, – nuostabu. Stipri, gera, pozityvi įtaka milijonams žmonių visame pasaulyje. Žaviuosi vertybėmis, kurias ginate ir siekiate įtvirtinti. Labai norėjau pasidalinti su jumis savo perliukais, tiesomis, kurios išryškėja mano gyvenimo kelionėje. Tai buvo reikšmingos akimirkos, variusios mane į priekį ir formavusios mane. Galbūt kai kas jus ir nustebins. Mane ne kartą buvo apnikusios dvejonės, kai abejojau savimi, bet žvelgdamas į šaltą veidrodį aiškiai regiu keturis mane formavusius dalykus. Manau, tas ketvertukas mane lydėjo per daugelį audrų, ir jis toks skausmingas, mane lenkė lyg metalą. Tikiuosi, kad pabaigoje suprasite, kodėl. Pirmasis ir turbūt svarbiausias iš tų keturių būtų – nesėkmės.“

„Mes mėgstame užglaistyti nesėkmes. Tačiau tiesa ta, kad mano nesėkmių daugiau nei sėkmių. Daugiau nepavykusių ekspedicijų, žlugusių projektų, net buvau prie mirties. Naktimis vis sugrįžta ir aplanko tos akimirkos, kai mirtis alsavo į nugarą. Tačiau nesėkmės padėjo per laiką man išsiugdyti greitai atsitiesti ir atgauti jėgas. Žvelgdamas atgal suprantu jų galią. Matote, siekiant tikslo, nėra aplinkkelio, leidžiančio apeiti nesėkmes.“
Antras Bearo Gryllso įvardintas dalykas yra baimė. Bearas tiki, kad gyvenimas apdovanoja tuos, kurie baimei žiūri į akis, o ne bėga nuo jos. Artinantis prie baimių jos pradeda tirpti. B.Gryllsas drąsina mus pasitelkti baimę kaip varomąją jėgą, leidžiančią judėti į priekį. Mūsų nesėkmės ir baimės turėtų virsti jėga. Vidinė ugnis mums padeda veržtis pirmyn nepaisant sunkumų ir ištverti tai, kas viršija mūsų jėgas. Ugnis yra mumyse ir padeda pasiekti rezultatų bei žengti dar truputį į priekį. Ugnis įvardijama kaip trečiasis tobulėjimo faktorius.
„Kol gyvas, nepamiršiu kuomet kopiau į Everestą. Tas kalnas pareikalavo keturių gyvybių: du mirė nuo šalčio, kiti dar du nukrito, aukštuose kalnuose tai dažnai nutinka.

Niekada nepamiršiu ant to kalno praleistų valandų. Buvome 8,5 km aukštyje ir kopėme jau 55 dienas. Ore tvyrojo 40C šaltis, o virš manęs stūkso pusės kilometro tamsaus ledo atkarpa, kuri varė siaubą. Kitos 24 valandos visiems laikams pakeis mano gyvenimą – gerai supratau, kad tokį ilgą išbuvęs tokiame aukštyje jaučiausi nusilpęs ir psichiškai išsekęs. Stoviu iki krūtinės įklimpęs puriame sniege tarpeklyje, ir atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Su kiekvienu žingsniu slystu vis atgal ir nebesu toks tikras, kad man pavyks. Pasitikėjimo nelikę… Balsas mano viduje vis kartoja, kad po anos nelaimės man nelemta kopinėti kalnuose – tau čia ne vieta… pasiduok. Kai jau pasiduodu tam raginimui, staiga šmėsteli mintis – kartais tiek ir tereikia, vienos žarijos. „Nepasiduok, niekuomet nepasiduok“. Vidinė ugnis mano brangiausias ginklas, ne talentas, ne įgūdžiai ar žinios, o ištvermė, gebėjimas greitai atgauti jėgas“.
B.Gryllsas mano, kad paprasta, bet ne visuomet lengva, žengti dar vieną, mažą žingsnelį, kuris tave skiria nuo viršūnės. Jeigu būtų lengva, kiekvienas pasiektų savo viršukalnes, bet dauguma taip jų ir nepasiekia. Ištvermė pareikalauja kilti aukštyn ir atrasti tą ugnį, kuri dega mūsų širdyje. Ta ugnis visada ten, kartais ji pasislėpusi, arba rusena kaip žarija, bet ji yra Dievo duota dovana ir gali pakeisti viską.

Bearas kalba apie jėgas sekinantį kopimą į Everestą bei kaip kiekvienas iš mūsų turi savo everestus. Jis pasakoja, kaip tikėjimo pamatas arba, pasak jo, stuburas, padėjo jam atsitiesti kasdien ir ištikus sunkumams. Tikėjimas, tai ketvirtasis dalykas, kuris skelbia, kad esame pažinti, mylimi ir kad mums atleista, nesvarbu, kiek kartų kluptume ar kristume. B.Gryllsas supranta, kad jo stiprybė ateina iš vidaus, kad kiekvienas kopimas į viršukalnę reikalauja nesėkmių, baimių, vidinės ugnies ir tikėjimo. Paskutinis elementas – tikro lobio radimas. Bearas įsitikinęs, kad būtent čia randame gerumo ir dėkingumo galią.

„Tikėjimas, tai tarsi slapta stiprybė, labai asmeniška. Jis palaiko mane kiekvieną dieną. Praeityje buvo dienų be tikėjimo, kurį laiką laikiausi ir išlikau. Bet supratau, kad vieni neišstovėsime, laikas ir aibė nuotykių mane pamokė, kad norint turėti pilnatvę, pajausti, kad iš tiesų gyveni, reikalingas gyvybę teikiantis Kristaus artumas, tą būtina įsisąmoninti. Tai ir tikrų nuotykių pradžia.“

Pasak B.Gryllso, tikėjimas yra kaip ramentas: „Pasižiūrėkite, o ką gali ramentas? Jis padeda išstovėti ir dar gali būti visai neblogas ginklas. Reikia nepamiršti, kad tikėjimas skiriasi nuo religijos. Juk vargu, ar kam reikia sausos religijos. Tikėjimas yra kelionė, į kurią leidžiamės kiekvieną dieną ir kuriai reikia tikros drąsos. Tas kelias dažnai pasirodo sunkesnis negu manėme, bet gyvenimas ir laukinė gamta mane pamokė, kad kuo viskas sunkiau, tuo didesni pasitenkinimas laukia tavęs pabaigoje. Meldi nuraminti ir sustiprinti dvasią, visuomet jaučiuosi taip, tarsi neturėčiau ką prarasti, o tik daug ką laimėti. Man tai ir yra tikėjimo esmė“ – sako Bearas.

Everestas – tai dvasinė būsena. Svajonės visada pareikalauja klaidų. Nesėkmės ir baimė bus nuolatinis palydovas, bet mums duota širdyje ugnis, kurią pasitelkę galite kovoti ir tikėjimas ištverti, padės nenuleisti rankų. Galiausiai Bearas Gryllsas sako: „Nesu aš joks herojus, mane užgriūva sunkumai, žinau, ką reiškia, kai apninka dvejonės ir baimė, bet žinau, kokie ginklai man geriausi, juos imu iš vidaus. Mano tarnybos draugai, tie su kuriais kopėme į Everestą ar leidomės į aibę kitų ekspedicijų, mūsų laidų filmavimo komandos, tai neapdainuoti didvyriai, kurie sunkiai darbuojasi kartais itin sunkiomis sąlygomis, man jie yra tikrieji didvyriai. Būkime nuolankūs ir žinokime savo vietą po saule, dėkokime už geras dovanas. Aš pats 21 kartą tik gal per plauką vos negavau galo filmuojant „Išlikimo“ ir kitų laidų serijas. Nesakau, kad tuo didžiuojuosi, tačiau esu dėkingas likimui, kad tikėjimas buvo visuomet greta ir viskas laimingai baigdavosi“.

Pasaulinė lyderystės konferencija pasibaigė, likau nustebintas pranešėjų nuoširdumu, patirta išmintimi ir mokėjimu ja pasidalinti su kitais. Supratau, kad nesėkmės mus grūdina, be jų niekaip neišsiversime, tai nuolatinės mūsų gyvenimo palydovės, tačiau tai lyg gyvenimo druska, be kurios mūsų likimai gal būt susiklostytų visai kitaip…

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/kelioniu-pulsas/bear-gryllsas-nesekmes-baime-vidine-energija-ir-tikejimas-man-padejo-ikopti-i-everesta-637-1237960?fbclid=IwAR2ysYkej3UhmO54WJ0CcZf1w_zo_bkpM3jW1CoVG1du1WJoPSG0_Rx8EHQ

Kokio ugdymo (ne)reikia, kad vaikai (ne)taptų dėžučių žmonėmis?
Pranešimas LTF konferencijoje.

Jolanta Lipkevičienė
Žaliosios gamtos mokyklos direktorė, LTF tarybos narė, socialinės veiklos asociacijos “Šviesos kampelis” direktorė