Rugsėjo pirmosios šventėje nieko vaikus džiuginančio ir vaikiško?

Rugsėjo pirmosios šventėje nieko vaikus džiuginančio ir vaikiško?
Jolanta Lipkevičienė
Kaip ir visi vaikai prieš rugsėjo pirmąją , taip ir mūsų globojama mergaitė, psichologiškai ruošėsi į kitą mokyklą. Ji savivaldybės tarybos sprendimu, reorganizuojant mokyklas, turėjo pakeisti mokyklą einant į ketvirtą klasę. Džiaugėmės buvusios trečios klasės mokytoja, ji buvo ypatinga. Visą vasarą stengiausi sumažinti jos jaudulį , kai sakydavo aš nenoriu eiti į kitą mokyklą. Atsakydavau ,, suprantu tavo nerimą, nieko negaliu pakeisti, nes viską sprendžia valdžioje esantys dėdės. Tik žinok tavęs laukia nauja patirtis, ypatingas susitikimas su nauja gražia mokykla, naujas tau bus tavo klasėje stalas, nauji draugai ir tave pasitiks vaikus mylinti mokytoja. Ir netoli tos mokyklos gyvena tavo močiūtė, ji dažniau tave aplankys“.
Mergaitė per vasarą susitaikė su pasikeitimais ir ruošėsi susitikimui su mokytoja. Iš vakaro padarė mažą atvirutę, pririšo prie išrinktos mokytojai rožės ir užrašė linkėjimą:
,, Mokytoja, linkiu jums būti laiminga ir laimingais daryti kitus“
Palydėjau savo mergaitę į mokyklą, mane liūdino visa tai ką mačiau. Vaikus ugdančioje įstaigoje nieko nebuvo džiuginančio ir vaikiško. Prie klasės durų visa įsitempusi pasitiko mus mokytoja. Mergaitė pasiūlė savo gėlytę, bet mokytoja pasakė, dar ne dabar, nes ji rūpinosi, kad būtų įteiktos gėlės direktorei, pavaduotojoms. Vis taisė ant lentos kabantį raudoną plakatą visai nedominantį nei vaikus, nei tėvelius. Dar ant lentos buvo prikabinta daug vaikų nuotraukų. Matėsi, kad mokytojai labiausiai rūpėjo jos paruoštų nuotraukų ekspozicija ( ją juk galima parodyti auditoriams), bet ne prieš jos akis sėdintys vaikai.
Mergaitė pamačiusi mokytoją slėpėsi man už nugaros. O mokytoja direktyviai pasakė: visi vaikai atėję į klasę pasisveikina, pasako savo vardą ir sėda į suolą. Labiau panašu į kariuomenę, bet ne į švietimo įstaigą, kuri yra deklaruojanti – vaikus įkvėpti, pakylėti , apšviesti.
Kaip jums atrodo ko laukė iš mokytojos vaikai?
Pirmoji metų pamoka prasidėjo nuo techninės informacijos, kas buvo priimta mokytojų posėdyje, kad vaikai turi klausyti mokytojų, kad į tuoletą galės eiti tik po vieną, kad tuoj reiks eiti į kiemą bendrai šventei, paskyrė kas įteiks direktorei ir pavaduotojai gėles. Viena mergaitė sėdėdama suole pradėjo verkti. Mokytoja stovėdama prie lentos ištransliavo: klasėje niekas neverkia ir kas čia tau pasidarė?
Supratau, kad mokytojos turbūt niekas nemokė emocinio raštingumo ir vaikai mokykloje ,, turės jausmus palikti namuose, o gal už durų arba išsioperuoti“. Bet esu tikra, kad programų puslapiuose tikrai puikuojasi- socialinis emocinis vaikų ugdymas, tik realybėje jo nėra.
O gal švietimui skirtam budžete galėtume sutaupyti lėšas, jei mokytojus pakeistių į robotus, kurie tai pat mokytų tik akademinių žinių , be širdingo jautrumo .
Mokykloje vaikai vis dar su nuostaba laukė juos įkvepiančios programos.
Mokyklos kieme nuskambėjo tautinė giesmė, kalbėjo direktorė, kurią girdėjo gal tik šalia stovintys. Nuskambėjo įrašas mokyklos himno. Pakalbėjo klebonas, kviesdamas vaikus į mokslo metų žygį. Mergaitės akys suspindo ir ji man pakuždėjo, o bus Žygis. Ji ne kartą buvo buvusi įspūdinguose žygiuose ir jai susisiejo, kad ir mokykloje tai patirs. Bet aš jai paaiškinau, ką klebonas norėjo pasakyti.
Vaikai vis dar laukė stebuklo.
Toliau pagal scenarijų , pasveikino su gėlėmis mokyklos administraciją ir vėl visi buvo nukreipti į klases. Pagaliau ir iš vaikų mokytoja priėmė gėlės, besidairydama į šonus, galbėdama su kolege. Nei vienam iš dešimt vaikų nepažiūrėjo į akis priimdama gėles. Mano mergaitei taip rūpėjo, kad mokytoja pastebėtų prie rožės koto pririštą mažutę jos rankų darbo atvirutę, bet deja… mokytojai tai buvo tik mažmožis.
Vaikai dar vis laukė staigmenos…
Klasėje mokytoja rūpinosi, kad tėveliai užpildytų įvairius dokumentus. Vaikams padalino per tą laiką pavartyti knygutes. Ir dar mokytoja blaškėsi išeidama ir grįždama į klasę, rūpinosi, kad šventėje dalyvavęs klebonas būtų deramai pavaišintas arbata. Vaikams paaiškino, kad tai labai garbingas svečias. Ir vis sugrįždama į klasę vaiksčiojo lygindama eilėse suolus, nes vaikai nenusėdėjo vietoje. Labiau buvo svarbu, kad suolai būtų lygiai išrykiuoti eilėmis, bet ne tai, kaip jaučiasi vaikai, kokie jų lūkesčiai. Po to stragiai perėjo, surinko iš vaikų knygas, neleisdama net pabaigti pradėto skaityti sakinio. Mano mergaitė nusistebėdama tyliai man pasakė: kodėl mokytoja nepasakė žodelio , prašau duoti man knygą? O priėjo ir atėmė. Atsakiau , kad nežinau.
Vaikai vis sėdėjo, o mokytoja judėjo. Anot Marijos Montesori (gydytojos, vaikų psichologės 1900m.) jei mokytojas veiklus, o mokiniai neveiklūs, nejudėdami turi sėdėti suoluose ir tylėdami klausytis mokytojo aiškinimo, mokiniai nenorės mokytis, vengs pamokų. Fizinis neveiksnumas sumenkina ir protinį pajėgumą. Kai vaiko kūnas yra neveiksnus, tai ir protas sustingsta, darosi abejingas, tingus. O po to nustatome, kad vaikai negabūs…
Į klasę keletą kartų įėjo mokyklos darbuotojai ir mokytoja vis vaikams primindavo, kad būkit mandagūs įėjus žmogui atsistokite ir pasakykite – labą dieną. Ir vaikai , gal keturis kartus stojosi ir sveikinosi.
Dvigubi standartai mokytoja su vaikais nėra mandagi, o vaikai privalo būti mandagūs.
Mačiau vaikams taip buvo nuobodu sėdėti suoluose, kad jie nuolat šnekučiavosi tarpusavyje, o mokytoja juos nuolat tyldė.
Atėjome į šventę, kurioje nebuvo nieko švento. Išėjome, kaip liaudis sako: it musę kandę. Vaikus ugdančioje įstaigoje nei vaikiškumo, nei žaismingumo.
Bet turbūt viskas buvo pagal protokoląâ€¦

https://www.15min.lt/ikrauk/naujiena/as-manau/rugsejo-pirmosios-sventeje-nieko-vaikus-dziuginancio-ir-vaikisko-516-450765