Amerikoje užaugusi be teliko ir mėsos

Agnė Urbonaitė
http://www.panele.lt/lt/naujienos1/zurnalas_panele/lietuve_amerikoje_sugebejo_uzaugti_be_cukraus_mesos_ir_mokyklos/

Be mėsos, cukraus, televizoriaus ir net mokyklos auginta Amerikos lietuvė Ana Bird (24) grįžo į senelių tėvynę mokytis žemdirbystės paslapčių, kurias su ekologinėmis idėjomis gabens į Ameriką.
Kai milijonai amerikiečių kliunkino kokakolą ir noriai ragavo mėsainius, Ana augo be cukraus ir mėsos. Kai visi JAV paaugliai ėjo iš proto dėl „X Failų“, televizoriaus neregėjusi Ana braidė po miškus ir ravėjo daržus prie ekologiškai įrengto vienkiemio. Ji niekada nelankė mokyklos, bet iš tėvų išmoko genialiai groti net trimis muzikos instrumentais, o po to lengvai įstojo į norimą specialybę universitete. Dabar mergina savanoriauja gamtai draugiškuose ūkiuose visoje Europoje, kur gyvendama atšiauriomis sąlygomis mokosi žemdirbystės meno. Juk grįžusi į Ameriką ketina kelti ekologinę revoliuciją ir šiltnamiais apsodinti net didmiesčius!
EMIGRANTŲ ANŪKĖ
„Į Ameriką mūsų giminę nuvedė seneliai, kurie, bijodami trėmimų, karo metais nusprendė bėgti iš Lietuvos. Paskubomis susikrovė kuklią mantą, čiupo vos dviejų metukų amžiaus mano mamą, ir lėkė, kur akys mato. Pradžioje glaudėsi pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, po to pakliuvo į laivą, kuris plukdė emigrantus į Jungtines Amerikos Valstijas. Įsikūrė klimatu į Lietuvą panašioje Baltimorėje, netoli Vašingtono, sakydami, kad Lietuvai atgavus laisvę, sugrįš. Tik va, atsitiko taip, kad įstrigo Amerikoje visam gyvenimui. Jau užaugusi mama tapo istorijos mokytoja, sutiko amerikietį elektros inžinerijos universiteto dėstytoją – mano tėtį – ir kaip iš maišo ėmėm byrėti mes. Iš viso – keturi vaikai. Trys seserys ir vienas brolis.“
VAIKYSTĖ BE CUKRAUS IR MĖSOS
„Jau su pirmojo vaiko gimimo mama išėjo iš darbo ir ėmė keisti savo požiūrį į ekologiją. Susimąstė, kuo mus maitinti, kaip auklėti, kad užaugtume sveiki ir taip smarkiai nepaveikti vartotojiškos visuomenės vertybių. Sužinojusi, kad Amerikoje negalima gauti mėsos be hormonų, ją visam laikui išbraukė iš meniu. Taigi mes nė vienas niekada nesame ragavę dešros ar mėsainio. Kitas dalykas – namuose nebuvo ir cukraus. (Kodėl?) Nes tai nesveika dantims ir visam organizmui. Be to, mama pastebėjo, kad suvalgę saldainių tapdavome hiperaktyvūs, kas yra įtartina. Taigi kai dauguma amerikiečių šaldytuvų lūžo nuo riebių sausainių, saldainių, šokoladų, mes apie tai galėjome tik pasvajoti, cukraus gaudavome tik labai retai. Neturėjome ir mikrobangų krosnelės, nes mokslininkai įrodė, kad ten pašildytas maistas nepadeda sveikatai. (O druska?) Ją irgi ribodavome.“
NEIKIT, VAIKAI, Į MOKYKLą„
(Ar nesijautėte keistuoliais, matydami, kad draugai mokykloje maitinasi visai kitaip?) „Tam nebuvo progų – mama nusprendė, kad visi jos vaikai nelankys mokyklos. (Kaip taip galima nuspręsti?) Paprastai. Amerikoje tėvai gali mokyti vaikus patys, įstatymai to nedraudžia. O kadangi augom keturiese, tikrai nenuobodžiavome, be to, tėvai visus namuose mokė ne tik matematikos ir istorijos, bet ir muzikos. Pavyzdžiui, aš puikiai groju pianinu, violončele ir net kanklėmis. Moku šokti liaudiškus lietuviškus šokius, nes vaikystėje dažnai apsivilkdavome specialiai mums iš Lietuvos siųstus tautinius drabužius ir trypėme polką. (Bet ar nesijautei izoliuota nuo aplinkos?) Ne, juk nuo trejų metukų lankiau baleto būrelį, o vaikystėje šeštadieniais dar ir į lietuvių kalbos pamokas užsukdavau. Jas mečiau tik devynerių, kai iš standartinio balto amerikietiško namo priemiestyje persikraustėme į Vakarų Virdžinijos valstijoje (Masontown regione) esantį vienkiemį, kurį tėvai statė naudodami ekologiškas medžiagas.“
PABĖGIMAS Į GAMTą„
„Štai tada prasidėjo mano tikroji pažintis su ekologija ir ūkiu. Vietoje televizoriaus, kurio neturėjome, bėgdavom į mišką grybauti ir uogauti, o didžiųjų prekybos centrų daržoves ir vaisius pakeitė tai, ką užsiaugindavome patys. Aplink namą plytėjo didžiuliai daržų plotai, turėjom net vištų, kurias auginome, kad turėtume chemijos nepaliestų kiaušinių. Sunkiausia buvo su vaismedžiais ir riešutmedžiais – jie absoliučiai priklausė nuo šalnų, o jos mūsų sodą dažnai lankydavo. (Iš kur gavote pieno produktų?) Pirkome iš ūkininkų. (Spėju, tekdavo dažnai kuistis ūkyje?)Taip, pradžioje tai erzino, vėliau pajutau didelį malonumą – smagu panardinti rankas į žemę, žinoti, kad valgai tai, ką puoselėjai pats.“
SAVANORIŠKA VERGOVĖ
„Šiek tiek nuo ekologijos nutolau tik studijuodama (Anna pasirinko antropologijos specialybę – gilinosi į lietuvių emigrantų elgesį), bet gavusi bakalauro diplomą nusprendžiau grįžti prie to, kas brangiausia – su gamta draugaujančio ūkio reikalų. Aptikau tokią savanorystės programą WWOOF, kai žmonės iš viso pasaulio keliauja po įvairius ekologiškus ūkius bei fermas, jose nemokamai dirba už maistą ir pastogę, taip gilindamiesi į žemdirbystės technikas. Nenuostabu, kad pirmąjį savo ūkį išsirinkau savo senelių gimtinėje – Lietuvoje, kur dar ketinau pagilinti ir savo kalbos žinias. (Iš ko ketinai gyventi?) Buvau susitaupiusi pinigų iš įvairių padienių darbelių bei privačių šokio pamokų, nes netapusi profesionalia balerina, esu nebloga šio šokio mokytoja.“
PIKTŽOLIŲ KARPYTOJA
„Pirmas dvi savaites Lietuvoje praleidau vaikštinėdama po sostinę, kad nors truputį susipažinčiau su šalies istorija, o po to jau išvykau į pirmąjį ūkį – „Visko Ko“ sodybą Rokiškio rajone, kuriame jauna, energinga porelė buvo užsibrėžusi verstis man iki tol dar neregėta daržininkyste. Jie dirvų nearė, net neapkaupė, nes tikėjo, kad pakanka purenimo, kurį atlieka vabalai ir sliekai, gyvenantys žemėje. Taip pat neravėjo daržų, o piktžoles karpė žirklėmis, nes suirusios jų šaknys naudingos augalams. Dar įdomiau, kad visą dirvą buvo padengę šienu ir šiaudais, nes pagal jų filosofiją, tik taip augalai gauna pakankamai maistingųjų medžiagų ir trąšų. (O kaip gyvenimo sąlygos?) Praustis reikėjo kūdroje, tualetas styrojo lauke, miegojau sukrypusioje trobelėje. Taigi net ir man, pratusiai prie vienkiemio ir gamtos, buvo prie ko priprasti, juolab kad ten praleidau kelis mėnesius. Dar linksmiau, kad tokiomis sąlygomis vis tiek sugebėjau priaugti 4 kilogramus, nes namų šeimininkė gamino ypač gardžius patiekalus, visur pylė daug sviesto ir grietinėlės.“
MUILAS IŠ SMĖLIO, ŠAMPŪNAS – IŠ DUMBLO
„Kitame ūkyje Ukmergės rajone jauna šeima buvo nesenai įsikėlusi į savo rankom statytą namą iš šiaudų. Čia su civilizacija draugauta dar mažiau. Nors buvo jau rugsėjis, nakvojau palapinėje, su vandentiekio neturinčiais šeimininkais maudžiausi ežere. Čia išmokau naudoti ne ekologiškus muilus, bet gamtines priemones. Galvą jie muilindavo purvu iš ežero, kūną šveisdavo smėliu. (O kaip elektra?) Ją vangiai gamino šviesos kolektoriai, taigi ryšio su civilizacija – beveik jokio. Nenuostabu, kad po tokio asketiško mėnesio perbėgau į tame pačiame rajone esantį milžinišką ūkį. Čia jau plytėjo ištisi įvairių daržovių hektarai, taigi su savo vienmete šeimininkų dukra Ieva ardavau nuo saulėtekio iki saulėlydžio, net padėdavau jai prekiauti gamtos gėrybėmis ekologiškuose turgeliuose.“
ĮKALINTA KLIMATO
(Ką nusprendei daryti žiemą?) „Likti čia, nes savanorystės programa tęsiasi apie metus, o kažkur skristi neturėjau lėšų. Grįžau į Vilnių, įsidarbinau šokių mokytoja privačioje vaikų mokyklėlėje. Iš tiesų, teko labai daug kartų perlipti per save, nes visąlaik jaučiausi kaip afrikietė Aliaskoje. Kai seneliai ir mama pasakodavo, kad Lietuvoje šalta, negalvojau, kad TAIP šalta. Realiai, beveik visą žiemą tik nubėgdavau iki darbo ir parbėgdavau atgal. Daugiausia laiko sėdėjau namie ir su artimiausiais žmonėmis kalbėjau „Skype“ programa. Dar retkarčiais padėdavau paskutinio ūkio savininkei prekiauti turgeliuose, už tai ji man nemokamai teikdavo vaisius ir daržoves.“
NUO PIEMENAVIMO IKI SŪRIO SLĖGIMO
„Maniau, kad po žiemos ūkius šturmuosiu gegužę, bet taip užkniso šaltis, kad į Prancūziją (jaukią ožkų fermą) išvykau balandį. Kelis mėnesius prižiūrėjau 66 ožkas, kurių pradžioje labai bijojau, bet vėliau persilaužiau. Pamažu išmokau piemenauti, melžti gyvulius ryte ir vakare, taip pat iš pieno slėgti ir gaminti nuostabaus skonio sūrį. Pasigardžiavimui dar mėnesį praleidau Italijoje, kur prižiūrėjau ekologiškam restoranėliui produkciją tiekiančius daržovių augintojus, o dabar vėl grįžau į Lietuvą.(Liksi senelių tėvynėje?) Ne, tiesiog čia neseniai atskrido jaunėlė sesuo Aldona, kuriai noriu aprodyti šalį, o po to lėksim atgal į Ameriką, ten darysime ekologinį perversmą.“
NAUJA SUSILAIKYMO RELIGIJA
„Grįžusi skatinsiu amerikiečius nepirkti produktų, kurie atvežti iš kito pasaulio galo, nes jie tikrai prikimšti chemijos. Manau geriausia laikytis sezoniškumo – maitintis tuo, ką šiuo metu gali rasti turguje, o atvežtiniais produktais skanauti tik labai retai. Pavyzdžiui, Lietuvoje neauga bananai, taigi gali jų suvalgyti kartą per mėnesį, bet ne pirkti kasdien. Geriau valgyk vyšnias, mėlynes, obuolius, ką darė ir supermarketų neturėję senoliai. (O ką valgyti žiemą, kai tų daržovių apskritai nėra?) Štai aš visą šaltąjį sezoną maitinausi gėrybėmis, kurias gavau iš Ievos ūkio. Juodaisiais ridikais, morkomis, porais, ropėmis, bulvėmis, svogūnais, konservuotomis daržovėmis. Nors labai norėjau pomidorų, agurkų ir salotų, nepirkau. Juos ėmiau valgyti, kai atsirado turgeliuose. (Ar ne kančia?) Oi, tai malonumas! Juk po ilgo susilaikymo atsikandus pomidoro, pajutus tikrą, ne cheminį jo skonį, norisi rėkti iš laimės. (Bet kaip praeiti pro pomidorų prikrautas lentynas parduotuvėje?) Neiti į parduotuvę dažnai, kad kiltų kuo mažiau pagundų.“
APŽELDINS NET NIUJORKą„
„Planuoju steigti ekologiškai gyvenančią bendruomenę, kurią mokysiu pamažu atsisakyti prekybos centrų, auginti maistą namuose. (O jei žmogus gyvena Niujorke, Čikagoje ar dar kitame didmiestyje?) Yra šimtai galimybių, ypač priemiesčių gyventojams! Kam, pavyzdžiui, švaistyti plotą apie namus žaliai vejai, jei ji gali būti skirta šiltnamiams? Kodėl neužsodinus palangių ne gėlėmis, o bazilikais ir svogūnais? Kodėl neišnaudojus terasų? Dar viena, jau tolimesnė svajonė – turėti savo ekologinį ūkį ir kartu su bendraminčiais gyventi darnoje su gamta. Turėti namą, pastatytą tik iš ekologiškų medžiagų, elektrą gamintis tik iš saulės ir vėjo, kasdien daryti viską, kad planetai nuo mūsų veiklos būtų lengviau.“
IEŠKOMAS ŽALIAS JAUNIKIS
(Ar dažnai žmonės klausia, kodėl taip keistai kalbi ir gyveni?) „Nuolat. Visiems atkertu, kad nesu keistesnė už juos. Tiesiog jie eina lengvu keliu, o aš – sudėtingesniu. Šiais laikais negalime atsiriboti nuo civilizacijos naujovių, tačiau galime keistis po truputį. Pati beveik nesidažau, naudoju ekologiškas kūno priežiūros priemones, rūšiuoju šiukšles, perku labai mažai drabužių, iš mamos išmokau megzti, kad kuo daugiau dalykų pasigaminčiau pati. (Ar nesunku su tokiu gyvenimo būdu ir svajonėmis ieškoti vaikino?) Labai sunku, kaip ir rasti tikrų draugų. Tačiau anksčiau ar vėliau sutiksiu tą, kuris norėtų suktis daržuose, auginti gyvulius ir kalbėti su manimi apie ekologiją.“
Agnė Urbonaitė
http://www.panele.lt/lt/naujienos1/zurnalas_panele/lietuve_amerikoje_sugebejo_uzaugti_be_cukraus_mesos_ir_mokyklos/