Vaikų gyvenimus užnuodija konkurencija

Copyright © 1987 by Alfie Kohn. Autoriui leidus versta iš http://www.alfiekohn.org/parenting/tcac.htm Vertė Agnė Zolubienė
Mes, amerikiečiai, kalbėdami apie konkurenciją, pripažįstame tik dvi teisingas pozicijas: entuziastingą pritarimą ir dalinį pritarimą.

Pirmieji tvirtina, kad kuo aršiau mūsų vaikai (ir mes patys!) pasineria į kovą, tuo geriau. Konkurencija stiprina charakterį ir skatina tobulėti. Antrieji pripažįsta, kad mūsų visuomenė per daug įsijautė siekdama visur pirmauti, kad per stipriai spaudžiame vaikus laimėti ir reikalaujame per greitos pergalės, bet vis tiek teigia, kad konkuruoti gali buti smagu ir sveika, jei išlaikome tinkamą perspektyvą.
Anksčiau priklausiau antrajai stovyklai. Tačiau praleidęs penkerius metus rinkdamas informaciją šia tema iš psichologijos, sociologijos, švietimo ir kitų sričių įsitikinau, kad abi minėtos pozicijos yra klaidingos. Konkurencija – nieko gero; ir ne vien todėl, kad persistengiame konkuruodami ar konkuruojame neteisingai. Bėda pačioje konkurencijoje. Tinkamiausias konkurencijos kiekis mūsų vaikams – jokios konkurencijos, o frazė „sveika konkurencija“, tiesą sakant, prieštarauja pati sau.

Mano teiginiai gali pasirodyti kraštutiniai ar net apskritai neamerikietiški. Tačiau kai kurie dalykai yra netinkami ne todėl, kad vartojami nesaikingai; kai kurie dalykai yra iš prigimties destruktyvūs. Ir vienas iš tokių – konkurencija, kuri reiškia, kad vienas žmogus gali patirti sėkmę tik tada, kai kiti patiria nesėkmę. Konkurencija visada ne vietoje – nei mokykloje, nei žaidimuose, nei namuose.

Susimąstykite, kokius tikslus keliate vaikams. Tikriausiai norėtumėte, kad jie išsiugdytų sveiką savivertę, priimtų save kaip iš esmės gerą žmogų. Tikitės, kad jiems seksis, kad jie tobulės, kiek leidžia jų galimybės. Norėtumėte, kad jie užmegztų meile ir palaikymu grįstus santykius. Ir dar norėtumėte, kad jiems tiesiog būtų gera.

Puikūs tikslai. Bet norint juos pasiekti, konkurencijos nereikia – atvirkščiai, ji trukdo.

Savivertę konkurencija veikia kaip cukrus dantis. Dauguma žmonių pralaimi daugumą kovų, ir savaime suprantama, kodėl tai kelia abejones savo jėgomis. Bet net ir pergalė nesustiprina savo vertės pajautimo, tik leidžia vaikui patirti trumpalaikį triumfą. Tyrimai parodė, kad dėl konkurencijos savivertės jausmas tampa priklausomas nuo išorinių vertinimo šaltinių: žmogus vertas tiek, kiek jis padaro. Dar blogiau – esi tuo geresnis, kuo daugiau žmonių tau pralaimėjo.

Konkurencinėje kultūroje vaikui tvirtinama, kad neužtenka būti tiesiog geram – reikia triumfuoti prieš kitus. Sėkmę imama tapatinti su pergale, nors tai du skirtingi dalykai. Net ir tada, kai vaikas laimi, kalbant psichologijos terminais, įsisuka užburtas ratas: kuo labiau vaikas konkuruoja, tuo daugiau konkuruoti jam reikia, kad galėtų būti savimi patenkintas.

Kai savo teiginį išsakiau Filo Donahju laidoje (Phil Donahue Show), man ryžtingai paprieštaravo toje laidoje dalyvavusio septynmečio teniso čempiono, vardu Kailas, tėvai. Kailas laimėdavo varžybas nuo tada, kai vos dvejų metų amžiaus jam į rankas buvo įduota teniso raketė. Bet pačioje laidos pabaigoje kažkas iš studijos paklausė, kaip jis jaučiasi, kai pralaimi. Kailas nuleido galvą ir vos girdimai atsakė: „Man būna gėda.“

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad vaikams nereikia išmokti disciplinos ir atsparumo, kad jų nereikia skatinti patirti sėkmę ar saugoti nuo susidūrimo su nesėkme. Tenoriu pabrėžti, kad tokia patirtis nereikalauja laimėti ir pralaimėti, tai yra stengtis nugalėti kitus vaikus ir išgyventi nerimą, kad pats gali būti nugalėtas. Kai klasėje ar sporto aikštelėje vaikai bendradarbiauja, o ne rungtyniauja tarpusavyje, jie ir jaučiasi geriau. Vaikai gali dirbti kartu su kitais, o ne prieš kitus, o jų savigarba nepriklauso nuo, ar jiems pavyko laimėti taisyklingo rašymo konkursą ar kvadrato varžybas.

Vaikams sekasi nepaisant konkurencijos, o ne dėl jos. Dauguma mūsų užaugome tikėdami, kad geriausiai dirbame tada, kai varžomės – tai yra, kad be konkurencijos taptume nutukusiomis aptingusiomis vidutinybėmis. Mūsų visuomenė tiesiog religiningai įtikėjusi šia tiesa. Bet tai mitas.

Tyrimais tvirtai įrodyta, kad dėl konkurencijos darbo našumas prastėja. Dar dažniau tai pasitvirtina klasėje. Deividas Džonsonas (David Johnson), Minesotos universiteto socialinės psichologijos profesorius, kartu su kolegomis peržiūrėjo visus nuo 1924 iki 1980 metų šioje srityje atliktus tyrimus. 65 tyrimai parodė, kad vaikams mokytis sekėsi geriau tada, kai mokydamiesi jie bendradarbiavo, o ne konkuravo, aštuonių tyrimų rezultatai buvo priešingi, o 36 tyrimuose pastebimų skirtumų nenustatyta. Kuo sudėtingesnę mokomąją užduotį vaikai turėjo atlikti, tuo prasčiau sekėsi vaikams, priverstiems konkuruoti tarpusavyje.

Brandeiso universiteto (Brandeis University) psichologė Teresė Amabile (Teresa Amabile) daugiau dėmesio skyrė kūrybiškumo tyrimams. Ji paprašė 22 mergaičių, kurių amžius svyravo nuo 7 iki 11 metų, sukurti „nerimtus koliažus“. Vienos mergaitės varžėsi dėl apdovanojimų, kitos ne. Po to septynių menininkų komisijos buvo paprašyta įvertinti mergaičių darbus. Paaiškėjo, kad vaikų, kurie siekė pergalės, koliažuose buvo daug mažiau kūrybiškumo – t.y., jie buvo mažiau spontaniški, ne tokie sudėtingi ir įvairūs kaip kitų mergaičių.

Vienas po kito tyrėjai visoje šalyje priėjo išvados, kad mokymosi procesą pavertus konkurencine kova vaikai nepradeda mokytis geriau. Kodėl? Pirma, konkurencija dažnai kelia vaikams nerimą, kuris trukdo susikaupti. Antra, konkuruodami vaikai negali vienas su kitu dalytis savo gebėjimais ir ištekliais kaip bendradarbiaudami, todėl negali mokytis vienas iš kito. Galiausiai, stengdamiesi laimėti pirmą vietą, vaikai tiesiog užmiršta, kad turėtų dar ir mokytis. Nors iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, studentas, kuris visą dėmesį sutelkia į apdovanojimą (dešimtuką, auksinę žvaigždutę ar medalį), ima mažiau domėtis tuo, ką daro. Rezultatas: suprastėjęs pažangumas.

Nors versti vaiką pasirodyti geriau negu kiti mažina pažangumą, nereiškia, kad vaikams nereikia žinoti, kaip jiems sekasi. Normalu tikrinti savo pasiekimus pagal objektyvų standartą (kaip greitai nubėgo, kiek klausimų atsakė teisingai) ar pagal tai kaip sekėsi vakar arba pernai. Tik kiekviena mama, kuriai rūpi jos vaiko intelektinė raida, turi suprasti, kad mokymosi proceso pavertimas lenktynėmis prie gero nepriveda.

Konkurencija didina priešiškumą. Pagal apibrėžimą ne kiekvienas varžybų dalyvis gali tapti laimėtoju. Kai vienas vaikas laimi, kitas pralaimi. Vadinasi, kiekvienas vaikas neišvengiamai ims kitus laikyti kliūtimis savo kelyje į sėkmę. Būtent tai – o ne trupmenos ar įvarčiai – ir yra tikroji pamoka, kurią išmoksta mūsų vaikai konkurencinėje aplinkoje.

Dėl konkurencijos vaikai ima pavydėti laimėtojams, niekinti pralaimėjusiuosius (anglų kalboje turbūt mažai labiau niekinančių epitetų kaip „Nevykėlis!“) ir įtariai žiūrėti į kiekvieną kitą. Konkurencinėje aplinkoje sunku kitame įžvelgti galimą draugą ar pagalbininką; net jei šiandien nesi mano priešas, rytoj gali juo tapti.

Neteigiu, kad konkurentai būtinai jaus neapykantą vienas kitam. Tiesiog, kai stengiesi pasirodyti geriau už kitus, sunku jais pasitikėti – tiesą sakant, būtų neracionalu pasitikėti tais, kuriems tavo nesėkmė naudinga. Geriausiu atveju, dėl konkurencijos palydime vienas kitą įtariais žvilgsniais; blogiausiu atveju, pasidarome agresyvūs. Santykiai tarp žmonių tampa įtempti kaip styga, o beužsimezgančios draugystės dažnai nuvysta nepražydusios.

Mokslo tyrimai padeda paaiškinti, kodėl laimėti-pralaimėti sistema tokia destruktyvi. Varžantis tarpusavyje vaikams sunkiau suvokti perspektyvą, tai yra, pažvelgti į pasaulį kito akimis. Viena studija tvirtai įrodė, kad konkuruojantys vaikai yra mažiau empatiški, o kitas – kad konkuruojantys vaikai yra ne tokie dosnūs.

Priešingai nei konkurencija, bendradarbiavimas padeda vaikams geriau bendrauti, didina pasitikėjimą kitais ir skatina priimti tuos, kurie atrodo kitokie. Konkurencija trukdo siekti šių tikslų, o jos pasekmė gali būti net asocialus elgesys. Mums telieka rinktis: kaltinti konkrečius vaikus, kurie ima apgaudinėti, agresyviai elgtis ar užsidaro savyje, ar pripažinti, kad šiuos negražius dalykus sukelia konkurencija.

Beje, tyrimai atskleidžia ir tai, kad konkurencija tarp grupių nėra mažesnė blogybė negu konkurencija tarp individų. Vaikams nebūtina vienytis prieš bendrą priešą, kad galėtų patirti bičiuliškumo ir sėkmės džiaugsmus. Iš tiesų bendradarbiaujant nereikia nurungti kitos grupės.

Kad būtų smagu, nebūtina žaidimo aikštelės paversti karo lauku. Nuostabu, kai susimąstai, kad mokydami vaikus smagiai praleisti laiką skatiname juos žaisti griežtos struktūros žaidimus, kuriuose vienas individas ar grupė privalo laimėti prieš kitą.

Prisiminkime vieną iš pirmųjų žaidimų, kurių išmoksta vaikai: „muzikines kėdes“. Kiekvienu ėjimu pašalinama viena kėdė ir vienas žaidėjas, kol sėdėti lieka tik vienintelis laimėtojas, o visi kiti vaikai išmesti iš žaidimo. Jums tikriausiai puikiai pažįstama ta nesmagi gimtadienių scena, kai muzika nutyla, ir dar vienas žaidimo dalyvis tampa nevykėliu, priverstu likusį laiką sėdėti greta kitų nusiminusių vaikų. Štai taip Amerikos vaikai mokosi linksmintis.

Teris Orlikas (Terry Orlick), žaidimų ekspertas iš Kanados, siūlo pakeisti „muzikinių kėdžių“ tikslą – pasiūlyti visiems vaikams tilpti ant mažėjančio sėdynių skaičiaus. Galiausiai, septyni ar aštuoni laimingi kikenantys vaikai mėgins susispausti ant vienintelės kėdės. Visiems smagu ir nebėra nei laimėtojų, nei pralaimėjusiųjų.

Kas tinka „muzikinėms kėdėms“, tinka ir visam laisvalaikiui; tereikia kruopelės išradingumo, ir galime sukurti žaidimų, kuriuose įveikti reikia pačią užduotį, o ne priešininką ar priešininkų komandą.

Tiesą sakant, nė vienam iš sportui ar žaidimams, kuriuose rungiamasi, priskiriamų tikslų pasiekti, nereikia konkurencijos. Vaikai gali puikiausiai sportuoti nekovodami vienas su kitu. Darbas komandoje? Žaidimai, kuriuose skatinamas bendradarbiavimas, moko veikti drauge, bet nesukuria priešų. Įgūdžių tobulinimas ir iššūkiai? Puikiausiai pakaks objektyvaus standarto ar palyginimo su savo ankstesniais pasiekimais.

Kai Orlikas grupę vaikų išmokė nekonkurencinių žaidimų, du trečdaliai berniukų ir visos mergaitės mieliau rinkosi šiuos žaidimus negu tokius, kuriuose reikia kovoti su priešininku. Mūsų visuomenėje manoma, kad norint gerai praleisti laiką reikia konkuruoti – tikriausiai todėl, kad niekada nebandėme nieko kito.

Kaip auginti konkuruoti nesiekiantį vaiką konkurenciniame pasaulyje? Konkurencija griauna vaiko savigarbą. Trukdo mokytis, ardo draugystes ir yra visai nereikalinga, jei norime pasilinksminti. Tačiau kaip auginti vaiką visuomenėje, kuri dar viso to nesuprato?

Paprasto atsakymo nėra. Yra tik vienas aiškiai netinkamas atsakymas: išmokykite savo sūnų ar dukra konkuruoti, kad jam būtų lengviau pritapti „tikrame pasaulyje“. Tai visai nepageidautina – dėl visų pirmiau išvardytų priežasčių – ir tik perduoda konkurencijos užkratą dar vienai kartai.

Vaikams galima parodyti, kas yra konkurencija, paruošti juos susidūrimui su griaunama jos jėga neskatinant patiems be klausimų ir abejonių pasinerti į kovą. Apie konkurenciją vaikams galime papasakoti taip pat, kaip aiškiname jiems apie narkotikų vartojimo ar neatsargaus vairavimo žalą.

Jums teks apsispręsti, kiek leisitės į kompromisus, kad jūsų vaiko neišstumtų ar neišjuoktų konkurencinėje aplinkoje. Tačiau dabar bent jau galite remtis savo žiniomis apie konkurencijos žalą. Galite bendradarbiauti su kitais tėvais, vaikų mokytojais ir treneriais ir drauge imtis keisti vaikus supriešinančias struktūras. O galbūt ryšitės paieškoti bendradarbiavimą skatinančių mokyklų ir vasaros stovyklų, kurių šalyje jau ima rastis.

Štai keletas pasiūlymų, kaip mažinti priešiškumą ir konkurenciją namuose:

* venkite lyginti vaiko pasiekimus su jo brolio ar sesers, klasės draugo ar savo vaikystės pasiekimais;
* neskatinkite varžytis namuose („Kas pirmas iššluostys lėkštes?“). Stebėkite, kaip kalbate, ir venkite konkurenciją skatinančių teiginių („Kas geriausia mergytė visame pasaulyje?“);
* stenkitės, kad vaikui rodoma meilė ir pripažinimas niekada nepriklausytų nuo vaiko pasiekimų. Kai kurie tėvai daro subtilias užuominas; vaikui jie sako, „Svarbiausia, kad tu padarytum taip gerai, kaip gali“, bet mažyliui aišku, kad mamai jis mielesnis, kai laimi. Tur būt niekas taip psichologiškai nežlugdo, kaip tai, kad jauti pritarimą tik tada, kai laimi;
* supraskite savo rodomo pavyzdžio svarbą. Jei jaučiate poreikį nugalėti kitus, vaikas to išmoks iš jūsų, kad ir ką besakytumėte. Pamoka bus dar didesnė, jei jūs vaiko pergales priimsite kaip savas.

Augindami sveikus, laimingus, produktyvius vaikus kartu kuriame ir geresnę visuomenę. Pirmas žingsnis kelyje į šiuos abu tikslus yra pripažinti, kad konkurencijos vertė paremta grynais mitais. Mūsų vaikai – ir mes – galime rasti geresnių būdų dirbti, žaisti ir gyventi.
http://www.geramama.lt/node/454