Po konferencijos „Kokių pokyčių reikia, kad mūsų vaikai būtų laimingi švietimo įstaigose?”

Po respublikinės tęstinės (5) konferencijos „Kokių pokyčių reikia, kad mūsų vaikai būtų laimingi švietimo įstaigose?”, kuri įvyko 2013 05 15, socialinės veiklos asociacija „Šviesos kampelis” parengė raštą LR švietimo ir mokslo Ministrui D.Pavalkiui ir Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkei A.Pitrėnienei.
Kviečiame susipažinti su raštu:

LR švietimo ir mokslo
Ministrui D.Pavalkiui 2013-06-07 Nr. RŠ- 06-07
Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto
Pirmininkei A.Pitrėnienei
Dėl vaikams švietimo įstaigose trūkstamo saugumo psichine, emocine, vertybine, fizine prasme
Kreipiamės į jus su dideliu susirūpinimu dėl mokyklose, darželiuose esamo mikroklimato, vaikų jausenos, psichinės sveikatos rodiklių. Informuojame, kad reguliariai kas du tris mėnesius organizuojame kasdieninėms švietimo aktualijoms nagrinėti respublikines konferencijas Kauno m. Savivaldybės salėje. Konferencijų rengimo iniciatyvą palaikantys draugai: Lietuvos tėvų forumas, Kauno jungtinis demokratinis judėjimas, Tautos ateities forumas, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, Visuomeninė piliečių sąjunga, Judėjimas “Vytis“.
Nuo 2011 metų įvyko jau penkios viešos konferencijos. Susidomėjimas didžiulis, konferencijas aktyviai lanko apie 110 dalyvių. Penkta konferencija vyko „ Šeimos dienai „ paminėti 2013-05-15.
Lūkestis: Mes tėvai vedame vaikus pas mokytojus, kad abu susitiktų ir būtų padrąsinti: vienas – mokytis, kitas – mokyti, dalytis iš meilės žiniomis ir patirtimi.
Konferencijos tikslas: telkiant švietimo institucijas, NVO, aktyvius piliečius, pedagogus, tėvus vaikus ir jaunuomenę bendrai ieškoti priemonių kaip turtinti švietimo pasaulį , kad Lietuvos vaikai būtų laimingi noriai eitų į švietimo įstaigas. Visiems susitelkus ieškoti priežasčių ko trūksta, kad Lietuvoje tiek nelaimingų vaikų, sunkiai įgyvendinami išsikelti švietimo tikslai, uždaviniai, kurie deklaruojami Bendro lavinimo mokyklų programų ir išsilavinimo standartų puslapiuose. Ugdymo procese pamirštamas dorinių vertybių, bendražmogiškų idealų puoselėjimas, pagrinde plėtojamos vien tik vaikų žinios, įgūdžiai. (Pagrindas Švietimo įstatymas (3 str.), Švietimo koncepcija, Bendrosios programos, išsilavinimo standartai.)
Problema: vaikams švietimo įstaigose trūksta saugumo psichine, emocine, vertybine, fizine prasme.
Konferencijų temos:
1. Patyčių dinamika mokyklose
2. „Geroji naujiena, kaip patyčių lauką mokykloje keisti į meilės pripildytą atmosferą“
3. “Geroji naujiena – mokykla turi ugdyti brandų žmogų“
4. Kokių pokyčių reikia, kad vaikai noriai eitų į švietimo įstaigas?
5. „Kokių pokyčių reikia, kad mūsų vaikai būtų laimingi švietimo įstaigose?”
Lietuvos švietimo sistemos tikslas yra išugdyti kūrybingą, iniciatyvią ir atsakingą asmenybę. Tai gana aiškus ir pagrįstas siekis, kuris tenkintų kiekvieną tėvą, išleidžiantį savo vaiką į mokyklą. Atrodytų, kad tai įmanoma pasiekti. Tačiau daugumai tėvų, kurių vaikai mokosi Lietuvos mokyklose, tai yra utopinis siekis. Ir ne todėl, kad mokyklose dirba nekompetentingi pedagogai ar pati švietimo sistema yra niekam tikusi. Tiesiog vaikas mokykloje susiduria su daugybe tokių problemų, kurių fone būti kūrybingu ar iniciatyviu nėra jokių galimybių. Konferencijose pakviesti skaityti mokiniai negeba kūrybiškai atsakyti į auditorijos užduotus klausimus, kadangi mokinių labiausiai yra ugdoma atmintis, bet ne mintys, dialogo kultūra. Šių laikų mokyklose yra pervertinamos akademinės žinios ir per mažai atkreipiamas dėmesys į gyvenimo įgūdžius bei žinių pritaikomumą, asmenybės ugdymą, ruošimą gyvenimui.
Mokyklose dažniausiai sprendžiama problema yra mokymosi motyvacijos stoka. Motyvacijai įtakos turi keletas veiksnių: palanki emocinė aplinka, bendradarbiavimu grindžiami santykiai, patrauklus veiklos procesas. Štai čia ir prasideda problemos.
Mokyklose plintančios ne tik emocinės, bet ir fizinės patyčios kuria nesaugią atmosferą, kad mokymosi motyvacija nustumiama į paskutinę vietą. Dar blogiau, kad patyčios, kaip tam tikra išjuokos forma, yra norma ne tik tarp mokinių, bet ir mokytojų.
Mokinių darbo diena, susumavus, beveik kaip vidutiniškai dirbančio suaugusio. Vaikai nebeturi laisvo laiko, nemokomi turiningai praleisti laisvalaikį, įtampa tvyro nuo pat pradinių klasių ir vis didinama iki dvyliktos klasės, dėl būsimų egzaminų ir jų kiekio.
Remiantis Švietimo įstatymu, kuriame yra išdėstyti švietimo tikslai – švietimo sistema sukurta tam, kad būtų lengviau gyventi, žmonės turėtų galimybę išsakyti mintis, bendrauti, susikalbėti su užsienio šalių atstovais, pažinti pasaulį… O ne akademinių žinių įsisavinimui, kurias galima rasti enciklopedijose, kompiuteriuose.
Su tokiais klasių komplektais, kuriuos turime šiai dienai, mokytojai yra nepajėgūs įgyvendinti švietimo tikslų, todėl pagrindiniu tikslu tampa skubomis išdėstyti medžiagą, nesigilinant į konkrečių vaikų, klasės poreikius.
Pripažįstama, kad dokumentai yra paruošti aukščiausio lygio, deja, realybėje tai neįmanoma įgyvendinti. Dėmesys kreipiamas tik į dokumentus, standartus, bet ne į tai, kaip jaučiasi mokinys ir mokytojas. Šiai dienai tarptautiniai tyrimai vis dar rodo, kad mūsų vaikai yra nelaimingiausi. Mokyklose tiek mokinys, tiek mokytojas patiria didžiulį stresą. Deja, nemažėja vaikų, kurie galvoja apie savižudybę, žudosi. Net 10 proc. 10-12 metų vaikus yra apnikę suicidinės mintys. Tai reiškia kiekvienoje klasėje turime po 2-3vaikus kurie praradę gyvenimo džiaugsmą.
Pradėjus Lietuvos mokyklose diegti Olweus patyčių prevencijos programą, buvo atlikti tyrimai, kurie parodė, kad 33 proc. mokinių patiria patyčias iš bendramokslių ir net 48 proc. mokinių prisipažino, kad juos žemina mokytojai.
Tad pradeda aiškėti pagrindinė priežastis, kodėl vaikas nenori eiti į mokyklą ir neturi motyvacijos mokytis. Pasirodo, kad pedagogas, pats neturėdamas pakankamo savo vertės suvokimo, negali ugdyti vaiko kaip asmenybės, pastebėti kūrybiškumo apraiškas ar skatinti iniciatyvą. Žema savivertė pedagogą verčia įsivelti į kovą su mokiniu, įrodinėjant savo autoriteto svarbą. Taip norima priversti mokinį paklusti, bet nesiekiama kurti kitokius santykius, grįstus pagarba ir bendradarbiavimu. Jaunas žmogus, atsidūręs nepalankioje situacijoje ir suvokęs savo bejėgiškumą, ima protestuoti. Dažnai protestas pasireiškia labai agresyvia forma, ką ir stebime mokyklose.
Mokyklose bendruomeninis jausmas labai silpnas, miestuose jis praktiškai iš viso neegzistuoja. Bendruomenei turėtų tekti tam tikras rūpestis – jeigu šeima negeba tinkamai vaikupasirūpinti, pagalbos ranką turėtų ištiesti aplinkiniai kompetentingi suaugę asmenys. Šiuo metu stebime tendenciją, kad už vaiko ugdymą visą atsakomybė atiduodama tik šeimai, o mokykla nuo atsakomybės nusišalina akcentus dėdama tik į akademinius rodiklius. Turi būti kuriama strategija, kaip suvienyti mokyklą ir šeimas ne tik švenčių šventimui, bet viso pedagoginio proceso kūrimui. Bendradarbiavimas yra būtinas, kad ugdymas ir auklėjimas būtų kiek galima nuoseklesnis tiek šeimoje, tie mokykloje.
Nerimą kelia ir mokyklose vykdomi abejotinos vertės projektai, griaunantys šeimos vertybinius pamatus, kurie prisideda prie mūsų vaikų klaidingos pasaulėžiūros kūrimo. Projektai, kurie patenka į mokyklas, turi būti atidžiai analizuojami prie savivaldybių esančiose šeimų tarybose pagal turinį ir jo poveikį jaunuomenei, o ne tik pagal finansų panaudojimą.
Priede Jums pateikiame konferencijose dalyvaujančių tėvų nuolat išsakomas mintis.
Klausimas – ar įmanoma išugdyti laimingą, kūrybingą ir atsakingą asmenybę – liks neatsakytas tol, kol už švietimą atsakingos institucijos neįsivertins realių pajėgų kurios yra pajėgios įgyvendinti aukščiausius švietimo tikslus ir nesiims realaus švietėjo vaidmens, o ne tik formaliai tai deklaruos.
Prašome pasidalinti savo realiais sumanymais, kokias poveikio priemones taikysite, kad vaikai būtų laimingi mokyklose?
Lauksime atsakymo raštu.
Socialinės veiklos asociacijos „ Šviesos kampelis“ direktorė Jolanta Lipkevičienė

PRIEDAS
Tėvų įžvalgos
„Mano vaikas nuo rugsėjo 1-osios jau brauko dienas kalendoriuke iki atostogų“. „Mano dešimtmetis sūnus nenori eiti į mokyklą, nes yra nedrąsus ir jam nesiseka bendrauti su vaikais“. „Mano trečiokei patinka pamokos ir mokytojai, bet ji bijo savo bendraklasių – jie kiekvieną dieną tyčiojasi iš mano dukters“. „Mano ketvirtoko sūnaus klasėje nuolatos vyksta muštynės”.
„Mokytojai su mūsų vaikais bendrauja kasdien ir jeigu jie sugebėtų, pajėgtų tų neklaužadų energiją nukreipti teigiama linkme, su šia energija galima būtų nuveikti daug gero. Juk blogiau ne mokinys su netinkama iniciatyva, bet mokinys visai be iniciatyvos“.
Mano šeštokas galvoja, kad pasaulyje yra įdomesnių užsiėmimų už pamokas ir namų darbus“. „Mano vaikui pirmose klasėse mokytoja per dailės pamoką nuolatos sakydavo, kad „galėjo ir gražiau nupiešti” – po tokių apibūdinimų maniškis įsitikinęs, kad „nemoka piešti”, tai kam stengtis?“.,, Mano vaikas jau nuo šeštos klasės mokykloje yra apsuptas klasiokų kurie skatina pradėti rūkyti, gerti alkoholinius gėrimus, platina pornografines nuorodas internete, paprašius skirti dėmesį prevencijai mokytojai atsako jog neturi laiko.“
„Vaikams mokykloje nuobodu ir neįdomu. Išimtiniai atvejai – mokytojai, kurie tikrai puikiai išmano savo dalyką ir yra stiprios asmenybės. Tačiau tokių – tik vienas kitas. Visa kita – prastoki specialistai ir dar silpnesnės asmenybės. O vaikams reikia uždegančio pavyzdžio. Mokytojai turėtų mokėti susikalbėti vaikų kalba. O pasitaiko net ir tokių, kurie pastoviai skundžiasi mokiniams, kaip jiems sunku dirbti ir pragyventi!“.
„Mokomoji medžiaga yra vis dar parengta sausai ir orientuojamasi tik į faktų ir sausos medžiagos pateikimą. Jei vaikui kuris nors dalykas yra mažiau įdomus, o medžiaga yra sausa ir mokytojas niekam tikęs, tai kaip vaikas gali norėti eiti į mokyklą??!!“.
„Kai mokytojai nesikiša į mokinių tarpusavio santykius, susidaro situacija, kai klasėje atsiranda „gaujos vadas”, kuriam dauguma pataikauja, o kiti tampa atstumtaisiais, iš kurių tyčiojamasi ir tai vaikus supanti kasdieninė norma“.