Apie humanistinę pedagogiką

Kaip teigė Vydūnas, S.Stulginskis, A.Maceina, St.Šalkauskis, M.Lukšienė, A.Piličiauskas, N. ir J.Rerichai, J.Korčakas, K.Ušinskis, L.Tolstojus, J.H.Pestalocis, Š.Suzukis ir kiti filosofijos bei pedagogikos klasikai, siekiant išauginti išsilavinusią, kultūringą, harmoningą asmenybę, švietimo sistemoje būtinas ne dalinis (paprastai grįstas tik logika), o visuminis ugdymas. Visuminiu ugdymu siekiama per visų mokomųjų dalykų pamokas mokyti vaiką save ir pasaulį suvokti kaip nedalomą materijos (proto) bei dvasios (jausmo) vienį.

Šiandien mokslas jau neneigia, kad egzistuoja ir regimasis (materialusis), ir neregimasis (dvasinis) pasauliai. Todėl visuminis ugdymas (loginis kartu su dvasiniu) šiandienos ir ateities mokykloje yra neišvengiamas kaip harmoningos asmenybės išugdymo garantas.

Per dalyko pamoką yra svarbu užtikrinti, kad vaikas gautų ne tik protinės informacijos, bet per jas ieškotų ir gyvenimo prasmės. Svarbu išmokius konkrečių žinių mokyti vaiką jas pritaikyti gyvenime, per tas išmoktas žinias pakviesti jį pažvelgi į savo vidinį pasaulį ir taip vaiką priartinti prie amžinųjų vertybių, sustiprinti jo ryšį su Kūrėju.

Siekiant visuminio ugdymo, žinių ir įkvėpimo mums suteikia humanistinė pedagogika. Humanizmas, humanizavimas ir yra procesas, kuriame proto pagalba ieškoma dvasingumo. Humanizmas kaip tikslas yra minimas ne viename Lietuvos švietimo dokumente. Tai džiugina, bet kol mokykloje vaikai nebus mokomi žinių pagalba išskleisti savo vidinio pasaulio, kol bus treniruojama tik logika, tol kalbėti apie humanizmą mūsų švietimo sistemoje pagrindo bus mažai.

„Šiandien mes susiduriame su fragmentinio mąstymo problema. Pasaulį mes matome “gabaliukais“. Visuminiam pasaulio suvokimui reikalingas panoraminis mąstymas. Panoraminis mąstymas leidžia gimti neordinarinėms įžvalgoms, idėjoms ir padeda išeiti iš aklaviečių. Mokyklos užduotis – išmokyti vaiką mąstyti, jausti, suvokti ciklus. Visa istorija, kultūra, žmonija juda ta pačia linija, egzistuoja priežasties ir pasekmės ryšys, dėsniai. Mes atiduodam į mokyklą nuostabius vaikus – smalsius, gyvybingus. O ką paimam po 11 metų? Tokia minia patogi. Patogu ją valdyti. Patogu iš jos viską išsiurbti ir palikti dvasinėje dykumoje“,— taip šiandienos švietimo problemą nusako prof. M. Kazinikas, mokslininkas, Nobelio premijos teikimo ceremonijos koncertų ekspertas, menotyrininkas, muzikos terapijos tyrinėtojas, kultūrologas, pedagogas.

„Iš šiuolaikinio Mokyklos supratimo dingo dvasingumo esmė ir džiaugsmo esmė, ir mokyklą pradėjome vadinti mokymo įstaigą, teikiančia augančiai kartai žinių ir gebėjimų. Neabejodamas žinių svarba vaiko asmenybės formavimui, vis dėlto drįstu tvirtinti, kad iš bazinių žinių atsiradusios žinios, jų kokybė, idėjų, minčių ir žmogaus veiklos vertė nusakomos ne tik žinių teisingumu, bet ir jų dvasiniu prisodrinimu, asmeniniu žmogaus požiūriu į žinias. Humanistinė individuali pedagogika grindžiama klasikine formule: Vaikas ne tik ruošiasi gyvenimui, bet jau gyvena… Iš čia ir principas, kuris yra ugdymo proceso šerdis: tobulinti ir auklėti Vaiko gyvenimą pačiu gyvenimu“, — taip šiandien ugdymą suvokia humanistinės pedagogikos puoselėtojas, Tarptautinio humanistinės pedagogikos centro įkūrėjas, mokslininkas, pedagogas ir psichologas prof. Š.Amonašvilis.

Įmanoma visa tai paneigti?! Nejaučiant žmogaus prigimties — galima…

Mieli Kolegos! Pasidalinkime savo pedagoginiais ieškojimais, rezultatais, matymu, išjautimu, siekiais ir kartu siekime proto ir širdies darnos! Tegu visuminė pasaulėžiūra mūsų mokyklose būna nebe naujiena, o pakylėta kasdienybė — tada ir jokių prevencijų liūdniems reiškiniams mažinti nebereikės.

Silvija Baranauskienė, Šiaulių Gegužių progimnazijos direktorė, Lietuvos humanistinės pedagogikos asociacijos narė