„Mes pamiršome, kad mokykla sukurta vaikams”
„Mes pamiršome, kad mokykla sukurta vaikams”
Pažymiai yra didelis blogis. Ir jie neturi būti skirti mokiniui. Vaikams turi būti aišku, ko jie nežino ir kaip to išmokti. Mokiniai savo mokykloje neturi jaustis mažiausiai reikšmingi, nes ši institucija sukurta jiems ir dėl jų. Jie neturi būti motyvuojami gąsdinimais ir biurokratinėmis priemonėmis. „Įsivaizduokite mokyklą, į kurią norisi eiti”, – su tokia vizija Nerijus Buivydas dalyvauja nacionaliniame konkurse „Talentas keisti”.
Jūs galite pagalvoti, kad šis žmogus naivus ir gyvena utopijomis. Kad jo entuziazmas nuslops, vos tik jis atsidurs akis į akį su švietimo realybe. Tačiau Nerijus – ne teoretikas ir ne naujokas.
Talentas keisti
Nacionalinio konkurso „Talentas keisti”, kuris yra pasaulinės programos dalis, rengėjai iki šių metų liepos mėnesio ragino iniciatyvius asmenis, turinčius drąsių idėjų, galinčių vaikų gyvenimą padaryti laimingesnį, siųsti paraiškas su savo socialinio verslo planais.
Komisija išrinko keturis geriausius kandidatus ir pristatė juos visuomenei. Iki rugsėjo 30 dienos už vieną idėją ir jos autorių galima balsuoti internetu www.talentaskeisti.lt (vienas asmuo balsuoja tik vieną kartą).
Finalo laimėtojas, pasiryžęs kurti geresnį pasaulį vaikams, dalyvaus ne pelno organizacijos „Reach for Change” inkubatoriaus programoje: jis gaus finansinę, ekspertinę ir viešinimo paramą savo idėjai įgyvendinti.
Tarp keturių šio konkurso finalo dalyvių – ir klaipėdietė Eglė Jokužytė, kurios idėja – inovatyvūs leidiniai neregiams. Juos galima skaityti ar suvokti pasitelkiant skirtingus pojūčius: regą, lytėjimą, klausą, uoslę ar net skonį. „Neregiai vaikai neturi galimybės įsigyti knygų Brailio raštu, nes jų knygynuose nėra. Brailio raštas nyksta, neregiai tampa beraščiais. Šio rašto mokytis itin svarbu nuo ankstyvosios vaikystės, jis sąlygoja vaikų galimybes ateityje įgyti išsilavinimą, susirasti darbą bei būti finansiškai nepriklausomiems”, – sako E. Jokužytė.
Trečioji finalininkė – Ineta Baukienė, kurios idėja – daugiafunkciai terapijos centrai, teikiantys kompleksines biosocialinių funkcijų atkūrimo programas. Tokiuose centruose specialiuosius poreikius turintiems vaikams būtų suteikiama galimybė gauti nuolatinės terapijos kompleksą, kurį sudarytų ne tik tradicinio gydymo metodai, bet ir alternatyvieji.
Ketvirtoji konkurso dalyvė – Violeta Masteikienė, besirūpinanti gausiomis šeimomis. „160 tūkstančių vaikų auga šeimose, turinčiose tris ar daugiau vaikų. Kas trečia gausi šeima Lietuvoje gyvena ties skurdo riba”, – sako ji ir skatina keisti esamą situaciją derliaus perteklių naudojant daugiavaikių šeimų gerovei bei reputacijai kurti. „Vaikai gyvenimo modelį perima iš tėvų – dalyvaudami projekte, skindami vaisius ir uogas, drauge virdami uogienę ir ja vaišindami mokosi aktyviai kurti savo ateitį. Iš sodų savininkų pasidalintų obuolių ir rėmėjų dovanoto cukraus pasiruošusi atsargų žiemai bei parduodama uogienes šeima sutaupo ir uždirba pinigų būreliams, ekskursijoms ir kitoms vaikams reikalingoms priemonėms. Visuomenė mokosi atsakingai vartoti, nešvaistyti, įsitraukti, o matydami aktyvias gausias šeimas, jų gebėjimą bendrauti, ugdyti ir perduoti vertybes”, – savo idėją pristato socialiai aktyvi moteris.
Bėgimas už vaikus
„Vakarų ekspresas” kalbina Nerijų Buivydą, kurio idėja keisti švietimo principus ir požiūrį į mokinius sulaukė daugiausiai visuomenės dėmesio.
„Už pokyčius švietime ir laimingesnius vaikus mokyklose!” Su tokiu šūkiu, manau, laimėtumėte ir prezidento rinkimus. Kodėl įsivėlėte į šitą košę ir kokius pokyčius matote kaip būtiniausius, kad vaikai taptų laimingesni?
Manau, didžiausia problema, kad mes švietimo srityje pametėme esmę. Pamiršome, kam tas švietimas skirtas, dėl ko jis sukurtas. Nes kai mokyklose pakalbinu vaikus ir paprašau jų prioriteto tvarka išvardinti, kas yra svarbiausi mokykloje, jie direktorių mini pirmoje vietoje, mokytojus antroje, o patys jaučiasi mažiausiai svarbūs.
Taip neturi būti. Mokiniai savo mokykloje neturi jaustis mažiausiai reikšmingi. Mokykla sukurta jiems ir dėl jų. Todėl paprasčiausios pagarbos ir įsiklausymo į vaikų poreikius nebuvimas, nuoširdaus bendravimo trūkumas ir yra didžiausia švietimo bėda.
Kai vaikas nesijaučia gerai mokykloje, mes negalime kalbėti apie jo motyvaciją lankyti ar gerai mokytis tokioje mokykloje. Tada vienintelė išeitis suaugusiesiems lieka naudoti baimės, gąsdinimų ir biurokratines priemones, norint priversti vaikus mokytis. O tai, be abejo, veda į vaikų nepaklusnumą, elgesio problemas ir norą maištauti. Tada visi su džiaugsmu, nusimesdami atsakomybės naštą nuo savęs, pareiškia, kad šiais laikais jaunimas nemotyvuotas, neklauso ir nesimoko.
Bet švietimo sistemos trūkumų tema tokia pabodusi, kad tikrai nebūčiau vien su ja ėjęs į šį konkursą, – juokiasi.
Kokia dar mintis jus skatino?
Man kilo mintis sujungti savo aistrą bėgimui ir norą padaryti pokyčių švietimo srityje.
20 dienų, 20 maratonų, 20 vizitų į šalies mokyklas. Kodėl pasirinkote būtent bėgimą? Jūs – sportininkas?
Bėgimas jau trejus metus yra didžiausia mano aistra. Čia kaip koks narkotikas: jei nori bėgiodamas pasiekti tą patį malonumą, nuolat turi didint atstumą, – juokiasi. – Nes kai tik priartėju prie savo galimybių ribos, suprantu, kad dar yra rezervo, kurį vėl norisi pasiekti. Kai nubėgau 42 km, kitais metais jau nubėgau 84 km, o šių metų gegužę per mažiau nei 10 valandų įveikiau 101 km atstumą nuo Būtingės iki Nidos. Tad per 20 dienų nubėgti 20 maratonų aplankant 20 Lietuvos mokyklų – tai naujas mano iššūkis.
Kada atbėgsite į uostamiestį?
Kada konkrečiai būsiu Klaipėdoje, dar nežinau, bet pats bėgimas vyks kitų metų gegužę.
Jūs vienas bėgiosite ar su kompanija?
Labai džiaugiuosi, kad pradėjus kalbėti apie šią idėją atsirado daugiau norinčiųjų prie jos prisijungti. Jei pavyks laimėti konkursą „Talentas keisti”, manau, vyks graži bėgimo akcija per Lietuvą „Už pokyčius švietime”.
Pirmadienio rytas
Pakalbėkime apie jūsų viziją. Aš ką tik paprašiau vienos paauglės įsivaizduoti mokyklą, „į kurią norisi eiti”… Ji labai keistai į mane pasižiūrėjo. O kaip įsivaizduojate ją Jūs?
Pirmadienio rytas… Įėjęs į savo mokyklą, nusiauni batus, pasidedi daiktus ir leki į virtuvėlę pasidaryti arbatos. Gurkšnodamas gėrimą iš savo mėgstamo puoduko skubi pas mokytoją, kurio dalyką esi nusprendęs mokytis.
Nedidelėje grupelėje visi susėdę prie apskrito stalo aptariate naują temą, diskutuojate, keliate klausimus, juokaujate. Bet kada gali atsistoti ir toliau mokytis individualiai arba su keliais draugais eiti į koridorių ir susėdę ant sofos aptarti, kaip vykdysite naujai prisiimtą projektą.
Tu jauti, kad mokytojas tavimi pasitiki, todėl tu jo stengiesi nenuvilti.
Tu mokaisi to, kas tave labiausiai domina, vadinasi – to, kas labiausiai tinka tau. Todėl nereikia nuolat prisiversti. Tave skatina smalsumas ir patyrimo džiaugsmas. Tai nepaprasta tobulėjimo kelionė.
Gražu. Jūs ketinate įkurti demokratinio ugdymo institutą, kuris rūpintųsi demokratinio ugdymo principų diegimu ir kitose Lietuvos mokyklose. Kokiais būdais? Manote, prūsiško ugdymo tradicijos lengvai įsileistų demokratiją?
Noriu, kad valdiškos mokyklos irgi keistųsi. Todėl tos, kurios bus atviros naujovėms ir turės motyvacijos pokyčiams, galės kreiptis į institutą pagalbos. Jau su komanda esame sukūrę demokratinio ugdymo diegimo programą ir keliose mokyklose ją išbandę. Pavyko sukurti vaikų ir mokytojų bei administracijos bendravimo ir tarimosi mechanizmus, kurie leido vaikams prisidėti prie sprendimų priėmimų ir pokyčių mokyklose. Aišku, ne visos mokyklos to norės, ne visos norinčios lengvai ir greitai pasikeis. Bet tos, kurios bus pasiryžusios naujovėms, mes jas konsultuosime ir dirbsime kartu.
Mokykla – pelninga monopolija, besąlygiškai aprūpinta ją finansuojančiais vartotojais. Į mokyklą eiti privaloma, ir jos negalima pasirinkti: priskiriama pagal gyvenamąją vietą. Paradoksas, bet valstybės investicijos į ją didėja tada, kai ji dirba blogai, o tai dar didesnis monopolijos stiprinimas. Kokią matote išeitį?
Mokykloje, kaip ir bet kurioje kitoje organizacijoje, norinčioje sėkmingai vykdyti savo veiklą, svarbiausia sėkmės sąlyga yra žmonės. Palaikau naują vadovų skyrimo tvarką, kai būsimi mokyklų direktoriai privalo pereiti griežtą ir nepriklausomai vykdomą atranką. Teisinga yra tai, kad tikrinamos ne tik profesinės žinios, patirtis, bet ir vadybos lygis bei emocinis intelektas. Bėda, kad ta atranka negalioja jau esamiems mokyklų vadovams. Tikrai pritarčiau, jeigu būtų priimti įstatymai, įpareigojantys ir dabartiniams direktoriams atitikti šiuos naujus kokybinius reikalavimus. O geriems vadovams reikėtų leisti laisviau formuoti ir mokyklos personalą. Tik taip mes galime pasiekti efektyvumo ir mokyklos instituciją pakelti į aukštesnį profesionalumo lygį.
Laimingi vaikai mokosi geriau
Mastrichto universiteto atlikto tyrimo duomenimis, Lietuva pagal kūrybingumo rodiklį užima 17 vietą Europos Sąjungoje, o kūrybingumo klimato palankumas įvertintas 24 vieta. Kodėl – jūsų manymu?
Manau, didžiausia problema, kad mūsų švietimo sistema orientuota į gerą egzaminų išlaikymą, o ne į vaiko paruošimą gyvenimui. Taip turbūt istoriškai susiklostė, nes anksčiau universiteto baigimas garantuodavo gerą darbą, o įstojimas į universitetą reikalaudavo gerų egzaminų rezultatų. Dabar sovietiniai laikai praeityje, ir darbe labiau nei paklusnumas ir nurodymų vykdymas vertinamos kitos savybės – kūrybiškumas, savarankiškumas, gebėjimas dirbti komandoje, pačiam sau kelti užduotis ir jas spręsti. Bet mūsų švietimo sistema tokia nepaslanki ir bijanti keistis, kad mes ir toliau stringame praeityje ir visą dėmesį telkiame į dalykines, o ne bendrąsias kompetencijas. Ignoruojame XXI a. iššūkius ir pasikeitusius poreikius. Tą ir atspindi mūsų švietimo kokybės vertinimas.
Valstybinis švietimas yra viešai nubrėžęs, kokių specialybių reikia valstybei. Jūsų demokratinė mokykla leistų moksleiviui pačiam spręsti, kokių disciplinų, kiek ir kaip mokytis. Manote, jums tai būtų leista? Lietuva priklauso grupei radikaliausių šalių, kurios laisvo vaikų mokymosi principą (vad. unschooling) draudžia.
Demokratinė mokykla vykdytų valstybines bendrąsias ugdymo programas. Naudosimės maksimaliomis laisvėmis, kurios tik leidžiamos įstatymais. Nes jau dabar švietimo įstatymas įgalina ugdymą organizuoti ne pamokų, o individualių ugdymo planų kiekvienam vaikui principu. Nors vaikams leisime tobulėti kiekvienam savo tempu, bet minimalų privalomą žinių lygį visuose dalykuose stengsimės užtikrinti. Bet didžiausią dėmesį skirsime dalykams, kurie domins kiekvieną vaiką, kad jam būtų sudarytos visos sąlygos gilintis ir domėtis savo mėgstama sritimi, patirti joje kuo daugiau nuotykių. Ir suprantama, kad gyventi vadovaujantis laisvo pasirinkimo principais pirmiausiai reikia išmokti, todėl pradėsime demokratinę mokyklą nuo pirmųjų klasių.
Anot jūsų, vaikai patys turėtų spręsti, kiek, ko ir kaip mokytis. O jeigu nuspręs visai nesimokyti?
Jie negali išeiti iš mokyklos pamokų metu, bet eiti į pamokas neprivalo.
Skamba keistai.
Žinau. Pirma mintis, kylanti suaugusiesiems: „Tik leisk – ir jie visai nesimokys!” Bet toks suaugusiųjų mąstymas ir yra didžiausia klaida. Pabandykite bent minutę leisti sau galvoti kitaip. Priimkite informaciją, kad iš principo vaikai nori mokytis. Žmogaus smegenys smalsios, jos ieško naujų žinių, naujų patyrimų. Jeigu mokytojai nekištų savo dalyko per prievartą, o vaikus stengtųsi sudominti savo mokslu, atskleisdami jo ryšį su supančiu pasauliu, pateikiant viską vaikui įdomia forma, o ne patogia sau… Demokratinės mokyklos tą daro! Jos iki 12-13 metų vaikui leidžia žaisti, dūkti ir natūraliai pabaigti vaikystės etapą. Šalia yra mokytojai/mentoriai, bet viskas individualu – pagal kiekvieno tempą ir pasiektą lygį. Vaikai gali ieškoti savęs, gilintis į skirtingas sritis, suteikiama galimybė domėtis, kuo tiktai nori. Atradus savo sritį, sudaromas aiškus tobulėjimo planas – su mentoriaus pagalba. Taip mokykloje susiformuoja ir jas baigia autentiškos asmenybės! Taip mokyklose auga laimingi vaikai, o laimingi vaikai mokosi geriau!
Pažymiai verčia jaustis nevykėliu
Ar demokratinėje mokykloje pažymiai būtų rašomi? Jei ne, kaip būtų vertinamos žinios? Kokie, Jūsų nuomone, yra svarbiausi vaiko mokymo(si) tikslai?
Pažymiai yra didelis blogis. Jie neduoda jokios naudos. Tas skaičius nuo 1 iki 10 nieko nepasako. Jeigu aš neišmokau daugybos lentelės ir gavau 2, o rytoj jau ją išmokau ir gavau 10, tai mano vidurkis tik 6. Nors aš moku daugybos lentelę dešimtukui.
Be to, vaikai, galėdami rinktis, visada rinksis atlikti lengvesnę užduotį ar skaityti plonesnę knygą. Ne todėl, kad jie tinginiai, bet todėl, kad jie labai racionalūs ir nori gauti geresnį pažymį. Nes to iš jų reikalauja mokytojas, tėvai, sistema. Tad toks vertinimas neskatina daugiau, giliau, sunkiau mokytis.
Mokymo institucijos labai vienpusiškai vertina žmogų – pagal išmoktus faktus, paskirtas užduotis, o juk tai nieko nesako apie asmenybę. Todėl demokratinėje mokykloje pažymių vengsime. Juos rašysime minimaliai, kiek tik galime, ir jie nebus skirti mokiniui. Vaikams vietoj pažymio pasakysime, ko jie nežino ir kaip to išmokti. Nes vaikui tai daug naudingiau negu kažkoks skaičius pažymių knygelėje.
Ar Jūs gerai mokėtės mokykloje? Turiu galvoje pažymius.
Mano mokyklos baigimo pažymėjime devintukai ir dešimtukai – tik iš „lengvų” dalykų: dailės, kūno kultūros, geografijos, politologijos. Tad pagal pažymius mokykloje buvau nevykėlis ir teoriškai turėjau nieko gyvenime nepasiekti. Kaip sakydavo mokytojai, kasti griovius.
Griovio kasimas jūsų atveju galėtų būti nebent taikli metafora: jūs įkūrėte sėkmingai veikiančią neformalaus ugdymo organizaciją, ketinate įkurti pirmąją demokratinę mokyklą Lietuvoje… Kasate griovius švietimo srityje.
Taip, baigiau universitetą, mano įkurta VšĮ „Sėkmės mokykla” gyvuoja ir plečiasi, turiu prasmingų tikslų, štai dabar dalyvauju nacionaliniame konkurse „Talentas keisti”, turiu nuostabią šeimą ir tikrai nesijaučiu nevykėliu, kokiu buvau priverstas jaustis mokykloje.
O ką vis dėlto atsimenate iš to, ko mokėtės mokykloje? Ką labiausiai pritaikėte gyvenime?
Aš asmeniškai mokiausi turėti savo nuomonę, klausti ir drįsti mąstyti kitaip. Visa tai ir pritaikiau gyvenime.
Sūnui ir visiems vaikams
Ar „Sėkmės mokykla” ir jūsų naujoji demokratinė mokykla skirta lyderiams?
Visai jaunajai kartai. O apie lyderius manau taip: jeigu Lietuvoje kiekvienas žmogus galvotų, kad jis gali kur kas daugiau nei tik vykdyti nurodymus, kad būtent jis yra lyderis, būtent jis yra tas drąsus žmogus su drąsiomis idėjomis, tai visa mūsų šalis būtų lyderė. Dabar daugelis žmonių bijo suklysti. Nes už klaidas baudžiama jau mokykloje – pažymių mažinimu. Bet be klaidų nėra patirties, o be patirties nėra tobulėjimo.
http://www.ve.lt/naujienos1/visuomene/zmones/mes-pamirsome-kad-mokykla-sukurta-vaikams-1241053/