Ezio Aceti. Vargas su… tėvais

Tekstas skelbtas žurnalo šeimai „Artuma“ 2013 m. Nr. 9

Lietuvoje gegužę viešėjęs italų psichologas Ezio Aceti nuolat savo paskaitose ir knygose kalba apie vaikų vystymąsi, remdamasis įvairių laikmečių ir krypčių psichologinių, medicininių, sociologinių tyrinėjimų rezultatais bei žinomų vaikų ugdymo specialistų, dvasinių lyderių patirtimi, įžvalgomis. Mokslininkas stengiasi ne ką nors paneigti ar patvirtinti, bet susisteminti tas žinias ir patirtis. Šįkart aptarsime keletą labai artimų mūsų kasdienybei jo įžvalgų apie vaiką.

Dauguma nesusipratimų ir konfliktų tarp tėvų ir vaikų, daugybė nesėkmių ir ugdymo sunkumų kyla vien iš nežinojimo, kas yra vaikas. Tikriausiai kiekvienam teko matyti mamą, beviltiškai bandančią įrodyti savo trimečiui tiesą, savaime suprantamą suaugusiajam. Galbūt ir patys prarandame savitvardą, kai vaikas į mūsų klausimus, prašymus ar siūlymus atsako vieninteliu žodžiu „ne“. O juk turėtų paklusti, būti geras. Kaip galima nesusitvarkyti su savo vaiku?

Tačiau geri vaikui turėtume būti mes, kad padėtume jam užaugti ir pažinti tikrąjį Gėrį, nes vaikas ir taip yra geras. Jėzus mums visiems yra pasakęs: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra Dangaus Karalystė“ (Mt 19, 14).

Ezio Aceti neretai kartoja: „Kiek daug kantrybės vaikams reikia su mumis.“ Skamba neįtikėtinai, ar ne? Juk tai mes aukojamės, esame kantrūs su vaikais. Tai tiesa, tačiau vaikui dar sunkiau, nes jis negali suvokti daugybės mūsų reikalavimų. Vaikas paprasčiausiai kalba kita kalba nei mes.

Vaikas iki šešerių–septynerių metų gyvena dabartimi. Todėl mūsų pastangos su juo susitarti dažnai lieka be atsako. Visi tėvai, seneliai iki kaulų smegenų žino, ką reiškia apsipirkimas su vaiku. Prieš įžengdami į parduotuvę, su kokių trejų metų žmogučiu lyg ir susitari, kad nieko nelies, bus geras. Tačiau vos tik įėjęs vaikas pradeda viską liesti, imti, krauti, prašyti… Kodėl? Jis mus apgavo? Ne. Vaikas gyvena dabartimi ir negali suvokti ryšio tarp prieš ir po (susitarimas prieš įeinant į parduotuvę ir jo elgesys parduotuvėje – jam du skirtingi dalykai). Žinoma, yra vaikų, su kuriais „galima susitarti“. Tačiau tokio amžiaus vaikai klauso tėvų tik dėl dviejų motyvų: iš pagarbos arba iš baimės. Labai abejotina, kad trejų–ketverių metų vaikas suvokia, kas yra pagarba, ir labai tikėtina, kad jis paklūsta tėvams iš baimės. Ar norime, kad vaikai mūsų bijotų?

Kitas tokio amžiaus vaiko bruožas – tai jo egocentriškumas; jam sunku suvokti, ką jaučia kitas. Dažnai girdime: „Toks mažas, o jau egoistas.“ Iš tiesų, tai natūralu.

Pagrindiniai elgesio su tokiu vaiku principai yra prevencija ir tolerancija. Aš renkuosi, ar visai neiti su vaiku į parduotuvę (prevencija), ar eiti, žinodamas, kad jis viską ims, lies, o aš ramiai imsiu ir dėsiu į vietą daugelį kartų (tolerancija). Prieš einant į parduotuvę, vaikui pasakysiu, kad šiandien pirksime tik maisto, kad jis žinotų; bet ir aš turiu žinoti, kad vaikas viską lies ir aš jam tai leisiu. Svarbu kalbėtis su vaiku – žodis suteikia jam saugumo.

Visai kitaip yra su šešerių–septynerių metų vaiku. Jis jau nebe vaikas. Jo suvokimas, gebėjimas racionaliau mąstyti ir vis geriau suprasti kitą teikia jam naujo bendravimo su aplinkiniais galimybę. Su vaiku jau ne tik galima, bet ir reikia tartis, derėtis. Bet ir dabar iš jo negalima reikalauti besąlygiško paklusimo arba į jo klausimą „kodėl“ atsakyti „nes aš taip pasakiau“. Toks mūsų bendravimo būdas gali arba sukelti vaiko pasipriešinimą, agresiją, arba jis užsisklęs savyje, todėl nesukursime su juo nuoširdaus pasitikėjimo ryšio.

Su vaiku nuo septynerių metų reikia susitarti lygiai taip pat, kaip su darbdaviu. Abu turime savo reikalavimų ir norų, bet galiausiai pasiekiame susitarimą, kuriuo abu liekame patenkinti.

Per šį nuolatinės diskusijos, derybų santykį, kuriame abu esame teisūs ir verti pagarbos bei meilės, vaiko gebėjimas bendrauti, priimti sprendimus auga; jis pajunta, jog savo gyvenime ir pasaulyje yra ne pasyvus stebėtojas ar kitų nurodymų vykdytojas, bet toks pat kūrėjas kaip ir kiti. Taip ugdoma ir vaiko atsakomybė, nes įsipareigojimai, pareigos, susitarimai nebuvo jam primesti – tai jo pasirinkimas, jis pats taip nusprendė. Vaikas gebės laikytis susitarimų net ir tuomet, kai mūsų nebus šalia.

Buvimas šalia vaiko, jo ugdymas – tai nuolatinis darbas. Galėtume pasakyti, jog šių dienų pasaulyje tėvai yra per daug užsiėmę, kad galėtų tiek laiko skirti vaikui, prevencijai, tolerancijai, susitarimams. Tačiau vaikai labai greitai užauga, ir šis buvimas šalia jo, nuolatinė diskusija su savimi ir aplinkiniais ieškant tinkamiausio atsakymo į kasdienybės iššūkius, – tai investicija, kurios nauda vaikui, mums patiems ir visai visuomenei neįkainojama.

Parengė Vilma Banytė
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-09-19-ezio-aceti-vargas-su-tevais/107421