Rūtos Gustienės asmeniniai pastebėjimai apie Žlabių šeimą
Dalinamės mūsų organizacijos socialinės veiklos asociacijos „Šviesos kampelis” narės Rūtos Gustienės asmeniniais pastebėjimais apie Žlabių šeimą, kuriuos pridėjome ir prie rašto valstybinėms institucijoms.
Su Smiltėjos šeima pirmą kartą susipažinau netiesiogiai maždaug 2021–2022 m., dalyvaudama kelių dienų renginyje Kardokuose. Nuo to laiko šią šeimą ne kartą teko sutikti įvairiuose gamtoje vykusiuose renginiuose, ekogyvenviečių suvažiavimuose, amatų mainuose bei Žemės šventėse, todėl susidarė galimybė stebėti šeimą skirtingose situacijose ir ilgesnį laiką – paprastai bent keliuose renginiuose kasmet.
Pirmasis įspūdis buvo ramios, natūraliai savo ritmu gyvenančios šeimos. Kai kuriuose renginiuose jie, kaip ir nemaža dalis dalyvių, gyvendavo palapinėje. Nors šeimoje augo daug mažamečių vaikų, neatrodė, kad tėvai būtų nuolat įsitempę ar skubantys. Susidarė įspūdis, kad jų kasdienybėje pirmiausia atsižvelgiama į vaikų poreikius, o tarpusavio pareigomis tėvai dalijasi bendradarbiaudami. Dažnai matydavau tėtį aktyviai įsitraukiantį į vaikų priežiūrą, padedantį mamai bei rūpinantis šeimos gerove.
Ypač įsiminė vienas šeimos atvykimo į renginį momentas. Jie įsikūrinėjo neskubėdami, ramiu tempu. Tėvai nešė pagrindinius daiktus ir rūpinosi mažaisiais vaikais – vieną iš jų tėtis laikė ant rankų, kitą vedė už rankos. Tuo metu vyresnieji kiekvienas rankose turėjo po nedidelį daiktą, kurį galėjo panešti pagal savo amžių ir galimybes. Nors jų indėlis buvo simbolinis, atrodė, kad vaikai natūraliai įtraukiami į bendrus šeimos darbus. Man tai paliko bendrystės, atsakomybės ir tarpusavio pagalbos įspūdį.
Įsiminė ir pats įsikūrimo tempas – be skubos, ramus, leidžiantis vaikams dalyvauti procese, o ne vien stebėti jį iš šalies. Man asmeniškai toks bendravimo ir veikimo būdas priminė humanistinėje pedagogikoje akcentuojamą pagarbų vaiko tempui požiūrį, kai nėra skubinimo ar bereikalingos įtampos, o kiekvienas šeimos narys gali prisidėti pagal savo galimybes. Susidarė įspūdis, kad šeimai buvo svarbiau ne kuo greičiau įsikurti, bet kartu išgyventi patį procesą.
Keliuose renginiuose šeimą sutikau Karališkėse (Ukmergės raj.). Vienais metais Smiltėja laukėsi kūdikio, kitais jau dalyvavo su gimusiu mažyliu. Buvo matyti natūrali vaikų raida – kasmet augo jų savarankiškumas, gebėjimai ir įgūdžiai, atitinkantys jų amžių.
Kadangi jauniausieji vaikai dažniausiai būdavo šalia tėvų, ne kartą teko stebėti, kaip tėvai ramiai ir užtikrintai skatindavo jų savarankiškumą, kartu išlaikydami saugų ryšį. Pavyzdžiui, viename renginyje mačiau mamą ramiai sėdinčią, o vos vaikščioti pradėjusį mažylį – drąsiai tyrinėjantį aplinką. Vaikas vis atsisukdavo pasižiūrėti į mamą, o ši išlikdavo rami ir stebėdavo jį, leisdama pažinti aplinką tiek, kiek tai buvo saugu. Man tai paliko saugaus emocinio ryšio ir pasitikėjimo vaiku įspūdį.
Taip pat ne kartą mačiau Smiltėją bendraujančią su kitomis moterimis. Kiek teko stebėti, jų pokalbiai dažnai sukdavosi apie motinystę, vaikų auginimą, moterystę ir kasdienį šeimos gyvenimą. Ji atrodė atvira dalytis savo patirtimi, tačiau kartu pagarbi kitų nuomonei. Man susidarė įspūdis, kad bendruomenėje ji natūraliai kūrė šiltus tarpusavio ryšius, nors pati neatrodė siekianti būti dėmesio centre.
Stebint vaikus įvairiose bendruomenės veiklose man susidarė įspūdis, kad jie gana lengvai įsiliedavo į aplinką. Palyginti su kai kuriais kitais renginiuose dalyvaujančiais vaikais, kuriems reikėdavo daugiau nuolatinės suaugusiųjų priežiūros ar dėmesio dėl impulsyvaus elgesio, Smiltėjos šeimos vaikai atrodė ramesni, labiau savarankiški ir gebantys užsiimti prasminga veikla. Nepamenu situacijų, kad tėvams reikėtų nuolat juos drausminti ar spręsti elgesio problemas. Ypač vyresnieji vaikai sudarė atsakingų, savo elgesį gebančių reguliuoti vaikų įspūdį.
Pastaraisiais metais ekogyvenviečių suvažiavimuose ir amatų mainų šventėse buvo malonu matyti, kad du vyriausieji vaikai jau turėjo savo rankdarbių bei skanėstų staliukus. Stebint susidarė įspūdis, kad jie ilgą laiką domėjosi kitų amatininkų veikla, mokėsi stebėdami, o vėliau patys pradėjo kurti ir pristatyti savo gaminius. Bendraudami su lankytojais bei kitais amatininkais jie elgėsi mandagiai, pagarbiai ir užtikrintai.
Mano nuomone, tokia veikla prisideda prie įvairių vaikų kompetencijų ugdymo: verslumo, atsakomybės, bendravimo ir bendradarbiavimo, praktinių matematinių įgūdžių (skaičiuojant, prekiaujant), kūrybiškumo, savarankiškumo bei gebėjimo tinkamai bendrauti su skirtingais žmonėmis.
Prisimenu ir vieną konkrečią situaciją iš pastarosios mugės. Tvarkantis savo prekybos vietą man prireikė pagalbos suskleidžiant palapinę. Paprašius pagalbos, vyresnysis berniukas labai geranoriškai ir noriai padėjo. Tai paliko malonų įspūdį apie jo paslaugumą ir norą padėti kitam žmogui.
Taip pat ne kartą teko girdėti Smiltėją dainuojant folkloro dainas įvairių renginių metu. Ji dažnai būdavo kviečiama organizatorių vesti bendrą dainavimo ratą. Kol ji vesdavo užsiėmimą, šalia būdavo šeima. Jeigu tuo metu vaikams prireikdavo dėmesio ar pagalbos, jų tėtis ramiai perimdavo rūpinimąsi vaikais – prireikus su jais atsitraukdavo į šalį, išspręsdavo iškilusias situacijas ir netrukdydavo vykstančiai veiklai. Man tai atrodė kaip pagarbus tarpusavio bendradarbiavimas ir gebėjimas dalintis atsakomybe už vaikų priežiūrą.
Per visą laiką, kiek teko šią šeimą sutikti įvairiuose renginiuose, man nesusidarė įspūdis, kad jie siektų būti dėmesio centre ar keltų papildomų rūpesčių organizatoriams ar aplinkiniams. Priešingai – šeima atrodė rami, santūri, tačiau draugiška ir įsitraukianti į bendruomenės gyvenimą. Vaikai bendravo pagarbiai, o tėvų santykis su vaikais atrodė paremtas dėmesiu, bendradarbiavimu ir natūraliu kasdieniu rūpesčiu.
Per visą laikotarpį, kiek man teko matyti šią šeimą įvairiuose bendruomeniniuose renginiuose, nepastebėjau situacijų, kurios man būtų sukėlusios susirūpinimą dėl vaikų saugumo, tėvų elgesio su vaikais ar vaikų priežiūros.
Tai yra mano asmeniniai pastebėjimai, susiformavę per kelerius metus matant šią šeimą įvairiuose viešuose bendruomeniniuose renginiuose.