DĖL VAIKO TEISIŲ APSAUGOS INSTITUCIJŲ PAREIGOS GINTI ŠEIMŲ TEISES IR UŽTIKRINTI TEISĖTŲ TĖVŲ PASIRINKIMŲ GERBIMĄ

Socialinės veiklos asociacija „Šviesos kampelis” išsiuntė raštą 

Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriui bei Valstybinei vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „Dėl vaiko teisių apsaugos institucijų pareigos ginti šeimų teises ir užtikrinti teisėtų tėvų pasirinkimų gerbimą“.

Šis raštas parašytas Žlabių šeimos atvejo įtakotas, kai valstybinės institucijos smerkia šeimą dėl jų pasirinkto gyvenimo būdo bei vaikų ugdymo būdo. Supažindiname su rašto turiniu.

Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriui
Valstybinei vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

2026 m. rugpjūčio mėn. 02 d., Nr. 2026/08/02

DĖL VAIKO TEISIŲ APSAUGOS INSTITUCIJŲ PAREIGOS GINTI ŠEIMŲ TEISES IR UŽTIKRINTI TEISĖTŲ TĖVŲ PASIRINKIMŲ GERBIMĄ

Esame socialinės veiklos asociacija, veikianti pagal socialinės ekologijos principus ir vienijanti asmenis savanoriškai veiklai pasitarnaujant visuomenei.

Kreipiamės į Jus dėl viešojoje erdvėje plačiai aptariamos vienos Lietuvos šeimos situacijos, kai po skaudžios dviejų mėnesių kūdikio netekties visuomenėje kilo didelė diskusija dėl šeimoje augančių šešių vaikų ateities bei šeimos gyvenimo būdo, dėl institucijų priimto sprendimo iš šeimos paimti visus šešis vaikus.

Suprantame ir pripažįstame, kad kiekviena vaiko netektis yra didžiulė tragedija, kuri turi būti išsamiai, objektyviai ir profesionaliai ištirta. Vaikų saugumas ir gerovė turi būti aukščiausias prioritetas. Tačiau kartu norime atkreipti dėmesį ir į kitą ne mažiau svarbų aspektą – šeimos teisių apsaugą ir būtinybę užtikrinti, kad tėvai nebūtų vertinami ar diskriminuojami vien dėl to, kad jų pasirinktas gyvenimo būdas skiriasi nuo visuomenėje vyraujančių normų ir supratimų.

Šiuo metu viešojoje erdvėje matome ne tik klausimus dėl konkretaus įvykio aplinkybių, bet ir platų šeimos pasmerkimą dėl jų pasirinktų teisėtų sprendimų: ugdymo šeimoje, gimdymo namuose su dula bei atsisakymo tam tikrų sveikatos priežiūros nusistovėjusių praktikų, įskaitant ir skiepus.

Matome, kad ši situacija atskleidė platesnę visuomenės problemą – netradicinius vaikų sveikatos priežiūros, ugdymo  būdus, tačiau teisėtus šeimų pasirinkimus automatiškai vertinti kaip neatsakingumo ar grėsmės vaikui požymį.

Kitoks pasirinkimas neturėtų būti vertinamas automatiškai kaip  blogas pasirinkimas.

Vaiko teisių apsaugos institucijų pareiga nėra tik nustatyti galimus pažeidimus. Ne mažiau svarbi jų misijos dalis – šviesti visuomenę,  ginti vaiko teisę augti šeimoje, stiprinti šeimą ir užtikrinti, kad tėvų teisių įvairovė būtų gerbiama. Vaiko teisių apsauga negali būti suprantama vien kaip kontrolė ar intervencija. Ji turi apimti ir šeimų teisėtų pasirinkimų apsaugą. Viešuose komentaruose iš vaiko teisių apsaugos specialistų to labai pasigedome.

Nelaimės paliesta šeima yra pasirinkusi ugdymą šeimoje ir tai nėra nelankymas mokyklos, o lankymas pagal nustatytą grafiką. Ugdymas šeimoje Lietuvoje yra teisės aktuose įtvirtinta ugdymo forma nuo 2020 metų. Šeimos, pasirinkusios šį kelią, neatsisako vaikų ugdymo – jos prisiima didelę atsakomybę už vaikų mokymosi procesą ir reguliariai bendradarbiauja su švietimo sistema. Ar ne vaikų teisių apsaugos tarnybos būtų pareiga bendradarbiauti su žurnalistais ir juos apšviesti, kad nebūtų tokių straipsnių antraščių, kaip, kad vaikai nelanko mokyklos?.. Kiek buvo vaikų teisių apsaugos specialistų, susisiekusių su žurnalistais ir jiems paaiškinusiais ir paprašiusiais parašyti paaiškinančius straipsnius, kad atstatyti šeimos garbę ir orumą? 

Ar vaiko teisių specialistai gerai žino vertingumą mokymosi šeimoje? Kiek teko bendrauti su specialistais tai jie nieko apie tai nesupranta ir turi išankstinį nusistatymą prieš mokymąsi šeimoje, nežino jokių vertingų argumentų ir gerų pasiekimų. 

Todėl kelia nerimą viešojoje erdvėje pasigirstantys pareigūnų pasisakymai, kuriuose pabrėžiama, kad vaikai „nelanko paprastos mokyklos“, tik „puse lūpų“ pripažįstama, kad jie lanko oficialią ugdymo įstaigą.

Tokios formuluotės formuoja klaidingą visuomenės supratimą, kad kitoks ugdymo pasirinkimas savaime yra problema. Viešų pareigūnų žodžiai turi didelę įtaką visuomenės nuomonei, todėl tokiose jautriose situacijose ypač svarbu sudėti tinkamus akcentus, kurie neprisidės prie išankstinio nusistatymo formavimo ir šeimos stigmatizavimo.

Vaiko teisių apsaugos institucijos turėtų būti tos, kurios padeda visuomenei suprasti, kad teisėtas šeimos pasirinkimas nėra grėsmės vaikui įrodymas.

Kita jautri tema dėl teisės pasirinkti gimdymo būdą. Gimdymas yra viena jautriausių ir asmeniškiausių moters gyvenimo patirčių. Tai nėra vien medicininė procedūra – tai patirtis, susijusi su moters kūnu, emocine būsena, saugumo jausmu ir šeimos sprendimais.

Dėl tėvų teisės priimti sprendimus dėl vaikų sveikatos. Skiepų ir kitų sveikatos priežiūros sprendimų tema visuomenėje dažnai sukelia stiprias emocijas. Tačiau demokratinėje valstybėje būtina atskirti medicininę diskusiją nuo žmogaus teisių klausimo.

Tėvai turi teisę gauti informaciją apie sveikatos priežiūros priemones ir priimti sprendimus dėl savo vaikų sveikatos priežiūros. Tai nereiškia, kad visi sprendimai yra vienodai vertinami medicinos bendruomenės, tačiau tai reiškia, kad šeimų pasirinkimai turi būti vertinami pagarbiai, o ne per visuomeninio pasmerkimo prizmę.

Jeigu pasirinkimo teisę giname tik tada, kai žmogus pasirenka tai, ką renkasi dauguma, tai nėra tikra pasirinkimo laisvė.

Neatsitiktinai ir viešojoje erdvėje pasisakantys politikai atkreipė dėmesį, kad šioje istorijoje kyla pavojus sutapatinti kitokį gyvenimo būdą su netinkama tėvyste. Buvo viešai pabrėžta, kad šeimos pasirinkimai – ugdymas šeimoje, lauko ugdymo įstaigos ar kiti teisėti sprendimai – negali tapti pagrindu šeimą laikyti „keista“ ar iš anksto abejoti jos gebėjimu auginti vaikus. Manome, kad būtent vaiko teisių apsaugos institucijos turėtų aiškiai patvirtinti šį principą savo viešoje komunikacijoje ir praktikoje.

Šioje situacijoje ypač svarbu priminti, kad vaiko teisių apsaugos institucijos turi ne tik pareigą reaguoti į galimas grėsmes, bet ir pareigą ginti šeimą nuo nepagrįsto stigmatizavimo.

Šeima neturi būti vertinama pagal tai, ar jos sprendimai yra įprasti. Ji turi būti vertinama pagal tai, ar realiai užtikrinami vaiko poreikiai, saugumas ir teisės.

Todėl prašome:

I.     Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos:

1.      įvertinti, ar valstybės mastu formuojama praktika nediskriminuoja šeimų dėl teisėtų, bet nuo daugumos besiskiriančių pasirinkimų;

2. pateikti oficialią poziciją, ar ugdymas šeimoje, mažesnis gyvenamasis plotas, gimdymas namuose ar atsisakymas skiepyti savaime gali būti laikomi grėsmės vaikui požymiais;
3. įvertinti, ar reikia metodinių rekomendacijų vaiko teisių specialistams dėl tokių šeimų vertinimo;
4. užtikrinti, kad Tarnybos viešoji komunikacija būtų neutrali ir neformuotų išankstinio nusistatymo prieš šeimas, kurios renkasi kitokį, tačiau teisėtą gyvenimo kelią (ugdymas šeimoje, gimdymas namuose…);
5. įvertinti bendresnę vaiko teisių apsaugos sistemos praktiką ir prireikus inicijuoti teisės aktų arba metodikos pakeitimus;
6. viešai stiprinti žinią, kad kitoks šeimos pasirinkimas savaime nėra vaiko gerovės pažeidimas..

II.   Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus

1.      pradėti tyrimą dėl Tarnybos ir konkretaus teritorinio skyriaus veiksmų;

2. įvertinti, ar visų šešių vaikų paėmimas buvo individualiai pagrįstas, būtinas ir proporcingas;
3. patikrinti, ar kiekvieno vaiko situacija buvo vertinta atskirai, o ne automatiškai pagal bendrą šeimos gyvenimo būdą;
4. įvertinti, ar buvo išklausyti vaikai, atsižvelgiant į jų amžių ir brandą;
5. nustatyti, ar prieš paimant vaikus buvo realiai apsvarstytos mažiau šeimos gyvenimą ribojančios priemonės ir pagalba šeimai;
6. įvertinti, ar Tarnybos vieši pareiškimai neprisidėjo prie šeimos ir vaikų stigmatizavimo;
7. pateikti rekomendacijas dėl nustatytų pažeidimų pašalinimo.

III.      Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos:

1.      atlikti konkretų teritorinio skyriaus veiksmų ir priimtų sprendimų vidaus patikrinimą;

2. įvertinti, kokie konkretūs faktai ir pavojai buvo nustatyti kiekvienam iš šešių vaikų;
3. paaiškinti, ar ugdymas šeimoje, mažesnis gyvenamasis plotas, gimdymas namuose ir sveikatos priežiūros pasirinkimai buvo laikomi savarankiškais rizikos požymiais;
4. įvertinti, ar buvo laikytasi individualumo, proporcingumo ir vaiko paėmimo kaip kraštutinės priemonės principų;
5. patikrinti teritorinio skyriaus darbuotojų kompetenciją ir galimą išankstinį nusistatymą prieš ugdymą šeimoje;
6. įvertinti viešą Tarnybos atstovų komunikaciją;
7. nustatyti kokiu būdu ir iš ko buvo gauta informacija tarnyboje apie vaiko mirtį;
8. paaiškinti, kokios pagalbos priemonės pasiūlytos šeimai;
9. gerbti tėvų teisę priimti sprendimus dėl vaikų sveikatos priežiūros, užtikrinant informavimo ir dialogo principus.;
10. dirbti su šeimos socialine aplinka, kaimynais, formuojant tinkamą požiūrį į šeimą ir į jų gyvenimo būdą.

Vaiko interesai ir šeimos teisės nėra priešybės. Stipri valstybė yra ta, kuri geba apsaugoti vaiką kartu gerbdama jo šeimą.

Linkime, kad vaiko teisių apsaugos institucijos šioje situacijoje atliktų ne tik kontrolės, bet ir šeimos teisių gynimo vaidmenį – padės užtikrinti, kad Lietuvoje būtų gerbiama tėvų atsakomybė ir teisė rinktis teisėtus gyvenimo sprendimus.

Laukiame atsakymo raštu, vertinant objektyviai  vaiko teisių apsaugos institucijų darbą.