Europiečių pergalė kovoje dėl demokratijos?

Vytautas Raškauskas. Europiečių pergalė kovoje dėl demokratijos?
2014-02-07
Teksto autorius – Laisvos visuomenės instituto atstovas
Vasario 4 d. Europos Parlamente (394 europarlamentarams balsavus už, 176 – prieš ir 72 susilaikius) pritarta 2-ąja pataisa vadintam pasiūlymui dėl rezoliucijos „dėl kovos su homofobija ir diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės veiksmų plano“. Šį dokumentą, reaguodama į Europoje kilusį masinį pasipriešinimą pradiniam pranešimo variantui, su būreliu kolegų balsuoti pateikė pati pranešimo autorė Ulrikė Lunaček. Be kita ko, 2-ojoje pataisoje numatyta, jog, jai pritarus, dėl pirminio teksto net nebūtų balsuojama.
Europiečių spaudimas paskatino redaguoti tekstą?
Keletą pastarųjų savaičių Europos žmonės, tarp jų ir lietuviai, Europos Parlamento narius stebino aktyvumu. Palyginti neseniai europarlamentarės Editos Estrelos pasiūlymas dėl rezoliucijos buvo atmestas, piliečiams reagavus gerokai vangiau. Šįkart peticiją, raginančią europarlamentarus nepritarti Lunaček pranešimui, pasirašė daugiau kaip 210 tūkstančių žmonių. Dalis šių parašų europarlamentarus pasiekė laiško forma. Štai vieno socialinių tinklų paskyroje EP narys Ashley Foxas paskelbė per 5 dienas sulaukęs 50 tūkst. laiškų su prašymais balsuoti prieš. Negana to, Madride bei Varšuvoje vyko specialiai tam skirti piliečių protestai. Nors beprecedentė Europos žmonių savimobilizacija europarlamentarų daugumos nepaveikė taip, kaip to tikėtasi – tai ypač keista omenyje turint artėjančius rinkimus – pranešimo tekstas priėmimo procedūros eigoje buvo smarkiai modifikuotas.
Ko nebeliko priimtos rezoliucijos tekste?
Visų pirma, U. Lunaček iniciatyva, iš pirminio dokumento varianto, kuriam 2013 m. gruodžio 17 d. pritarta EP Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete, pašalinta eilutė „įskaitant įregistruotas partnerystes, santuokas ir teisėtą lyties pripažinimą“. Skirsnis iš pradžių skambėjo taip: „Komisija turėtų teikti pasiūlymus dėl visų civilinę būklę patvirtinančių dokumentų galiojimo savitarpio pripažinimo [įskaitant įregistruotas partnerystes, santuokas ir teisėtą lyties pripažinimą] siekiant sumažinti diskriminuojančias teisines ir administracines kliūtis savo laisvo judėjimo teise besinaudojantiems piliečiams ir jų šeimos nariams“ (skirsnis H ii).
Nebeliko ir pranešimą lydėjusios „Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomonės“ dalies, stebinusios savo turiniu. Nors išsami šios „nuomonės“ analizė buvo pateikta kiek anksčiau, išskirti galima, kad ir 14-ąjį punktą, mat juo ES valstybes nares norėta raganti „remiantis ES taisyklėmis pripažinti visų formų santuoką, partnerystę ir tėvystę, kurią jų teritorijoje gyvenantys ar dirbantys asmenys yra sudarę/įgiję kitur, ir ragina Komisiją imtis veiksmų prieš valstybes nares, kurios šito nedaro“ (14 pranešimo psl.). Maža to, 15-uoju punktu buvo siūlyta valstybes nares raginti „svarstyti, kaip pritaikyti savo šeimos teisę prie šiandien kintančių šeimos modelių ir formų, ir įtraukti galimybę vaikams turėti daugiau kaip du tėvus (arba teisėtus globėjus), nes taip atsivertų galimybės labiau pripažinti vadinamąsias vaivorykštines šeimas ir LGBT šeimas bei iš naujo sukurtas šeimas“ (14 pranešimo psl.).
Ko gero, ne be pagrindo naujojoje, nuosaikesnėje, U. Lunaček dokumento versijoje atsirado papildomas 6 paragrafas, kuriuo pabrėžiama, „kad reikėtų puoselėti saviraiškos laisvę ir laisvę demonstruoti įsitikinimus bei nuomones, laikantis idėjų pliuralizmo principo, su sąlyga, kad nebus kurstomi neapykanta, smurtas ar diskriminacija.“
Kodėl visgi raginta nepritarti priimtam dokumento variantui?
Nors ir gerokai patobulintame, kompromisiniu vadinamame, priimtosios rezoliucijos tekste gausu neaiškumų. Tiesa, už ją pasisakę Lietuvos europarlamentarai (Leonidas Donskis, Vytautas Landsbergis ir Justas Paleckis) tekste neįžvelgia nieko nederamo. Visgi toliau šiame poskyryje pateikiama analizė leidžia pagrįstai dėkoti nepabijojusiems pasisakyti prieš. Tai: Algirdas Saudargas, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Rolandas Paksas, Valdemaras Tomaševskis, Juozas Imbrasas.
Pradėkime nuo esmingiausių klausimų. Štai skirsnyje A (i) rašoma, kad „Komisija turėtų stengtis visose savo darbo ir kompetencijos srityse užtikrinti esamas teises, į visą atitinkamą veiklą (pvz., į būsimos politikos formavimo ir pasiūlymų rengimo arba ES teisės aktų įgyvendinimo stebėsenos procesus) įtraukdama su LGBTI pagrindinėmis teisėmis susijusius klausimus.“ Sunku pasakyti, kas turima omenyje teiginiu „LGBT pagrindinėmis teisėmis“, mat nėra jokių pagrindinių teisių, kurios galiotų tik LGBT asmenims. Tuo tarpu visos pagrindinės žmogaus teisės yra daugybę kartų patvirtintos pagrindiniuose teisiniuose dokumentuose, kaip vienodai ir lygiai priklausančios visiems be išimties.
Bene sunkiausiai pagrindžiamas yra šis raginimas: „Komisija turėtų tęsti savo darbą Pasaulio sveikatos organizacijoje, siekiant iš psichikos ir elgesio sutrikimų sąrašo išbraukti lytinės tapatybės sutrikimus ir derybose dėl Tarptautinės ligų klasifikacijos 11-os versijos (TLK-11) užtikrinti, kad lytinei tapatybei būtų taikoma nauja nepatologinė klasifikacija“ (skirsnis E ii). Ar Europos Parlamentas bei Europos Komisija yra kompetentingi nustatinėti ligų klasifikaciją ar dėl jos derėtis? Argi šis darbas neturėtų būti paliktas mokslininkams?
Nors U. Lunaček priimtojoje rezoliucijoje skyrė vietos subsidiarumo principui (t.y. pasidalijimo kompetencijomis tarp ES bei jos valstybių narių) paminėti, kiek dviprasmiškai tokiame kontekste skamba teiginys, jog „valstybės narės turėtų nustatyti arba peržiūrėti teisines lyties pripažinimo procedūras, kad jomis būtų visapusiškai paisoma translyčių asmenų teisės į orumą ir fizinį neliečiamumą“ (skirsnis E vi). Europos Sąjunga neturi kompetencijos pasisakyti šiuo klausimu. Tai valstybių narių apsisprendimo reikalas.
Dar vienas rezoliucijoje likęs neaiškumas atsiskleidžia šiame sakinyje: „Komisija, stebėdama Direktyvos 2004/113/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą dėl galimybės naudotis prekėmis bei paslaugomis ir prekių tiekimo bei paslaugų teikimo, įgyvendinimą, ypatingą dėmesį turėtų skirti translyčių asmenų galimybėms gauti prekes ir paslaugas“ (skirsnis F i). Neaišku, kokiais pagrindais tokiems asmenims turėtų būti skiriamas „ypatingas dėmėsys“. Taip pat – tai galimai reikštų privataus verslo, nesutinkančio teikti tam tikrų paslaugų tokiems asmenims kad ir dėl moralinių įsitikinimų, diskriminavimą.
Galiausiai „valstybės narės turėtų registruoti ir nagrinėti neapykantos nusikaltimus prieš LGBTI asmenis ir priimti baudžiamuosius įstatymus, kuriais draudžiamas neapykantos kurstymas dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės“ (8 psl., skirsnis J v). Baugina tai, jog dokumente neapibrėžta, kas būtų laikoma neapykantos kurstymu. Esant neaiškiems pagrindams kaltinti būtų galima net ir dėl objektyviai neegzistuojančio tvarkos pažeidimo, kaip kad neigiamų kaltintojo emocijų, sukeltų kaltinamojo žodžių. Šiuo atveju situacijos nepataiso net ir tas pats jau minėtas 6-asis paragrafas, užtikrinantis „idėjų pliuralizmo principą.“
Būta ir mažiau problematiškos alternatyvos
Svarbu tai, jog vasario 4-osios dienos balsavime visų pirma balsuota dėl 1-osios pataisos, kuri, sėkmės atveju, būtų dar kartą patvirtinusi tai, dėl ko Europos Sąjungoje esama visuotinio sutarimo, būtent, kad Europos Komisija, valstybės narės ir atitinkamos agentūros raginamos „savo kompetencijos ribose dirbti siekiant visiems piliečiams sudaryti sąlygas visapusiškai naudotis pagrindinėmis teisėmis.“ Taip pat, kad valstybes narės ir atitinkamos agentūros raginamos „dirbti įgyvendinant pagrindines teises ir užtikrinti pusiausvyrą tarp teisės į lygias galimybes ir kitų pagrindinių teisių.“ Deja, šis pasiūlymas rezoliucijai buvo atmestas. Jį palaikiusieji lietuviai yra Juozas Imbrasas, Rolandas Paksas, Valdemaras Tomaševskis, Algirdas Saudargas, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė bei Vytautas Landsbergis.
Pabaigai – aktyvėjanti Europa
Nors U. Lunaček iniciatyva po E. Estrelos tėra antroji, sulaukusi tiek visuomenės dėmesio, demokratijos kokybės gerėjimo tendencijos akivaizdžios. Net ir itin radikaliomis pažiūromis Europos Parlamente garsėjantys politikai didelio europiečių aktyvumo dėka yra priversti ieškoti visiems tinkamo ar bent jau nuosaikesnio savo propaguojamų idėjų varianto. Tai žinant, akivaizdu, kiek nedaug iš kiekvieno mūsų tereikia, kad būtume atstovaujami, o Europa, gerėjant jos demokratijos kokybei, taptų labiau namais.
Bernardinai.lt
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-02-07-vytautas-raskauskas-europieciu-pergale-kovoje-del-demokratijos/113754