Ezio Aceti: „Lietuva gali tinkamai pasirūpinti savo vaikais“
2013-05-03
Šiuo metu Lietuvoje apie 10 000 nepilnamečių yra netekę savo tėvų globos. Iš jų apie 4000 gyvena vaikų globos įstaigose, kurių turime 106. Apie pusseptinto tūkstančio vaikų globoja laikini globėjai, o šeimynose auga apie 400. Nerimą kelia faktas, kad kūdikių ir mažamečių iki 3 metų į šeimas patenka dukart mažiau nei į institucijas. Žinant, kokią neigiamą įtaką vaikui daro augimas ne šeimos aplinkoje, daugelis Vakarų valstybių atsisako vaikų gyvenimo globos namuose. Tam kuriamos vaikų globos šeimoje sistemos, kai laikinieji ar nuolatiniai globėjai priima vaiką į savo šeimą.
Nors Lietuvoje tokia vaikų globos idėja gana lėtai skinasi kelią, tačiau pažangos yra. Kaune balandžio 27–28 d. tarptautiniame seminare „Vaiko orumas – kelias į socialiai atsakingą visuomenę“ dalyvavo beveik pusantro šimto žmonių iš visos Lietuvos. Seminaro klausytojai buvo ne tik norintys globoti, bet ir specialistai, tėvai auginantys savo vaikus, jau įvaikinę ar globojantys, studentai…
Plačiau apie renginį ir vaikų situaciją Lietuvoje mintimis su „Bernardinai.lt“ skaitytojais dalijasi pagrindinis renginio pranešėjas – profesorius Ezio Aceti (Milanas, Italija). Svečias turi daugiau nei trijų dešimčių metų psichologinę-pedagoginę praktiką, nuolat veda seminarus ir mokymus tiek gimtojoje Italijoje, tiek ir užsienyje, yra dešimčių knygų ir daugybės publikacijų autorius, Fokoliarų judėjimo „Naujųjų šeimų“ atšakos narys.
Kokie įspūdžiai po seminaro Kaune? Kokie rezultatai, jūsų manymu, svarbiausi?
Mano įspūdis toks, kad lietuvių šeimos turi didžiulę vidinę jėgą, tačiau dar galutinai šito nesuvokia. Nedrįsta imtis iniciatyvos, pavyzdžiui, įsivaikinti tėvų netekusį vaiką, tačiau viduje tikrai turi visas reikiamas savybes. Panašus įspūdis kyla ir bendrai apie visą tautą – lietuviai šiek tiek depresyvūs, tačiau be galo trokšta atsigauti. Mano nuomone, jeigu mes lietuviams suteiktume daugiau žinių apie žmogų, apie vaiką, parodytume, kad įvaikinti institucijoje augantį vaiką yra iš esmės kažkas labai gražaus, kas realizuoja ir juos kaip šeimą, žmonės įgautų polėkio, atgautų gyvybingumą. Pradėtų skleistis priėmimo kultūra vietoj baimės kultūros, globos kultūra vietoj atmetimo kultūros.
Kauno arkivyskupijos vyskupai savo laiške Gyvybės dienos proga pabrėžė rūpestį dėl tėvų globos netekusių vaikų, atkreipdami dėmesį ir į laikinos globos galimybę. Ar galite plačiau papasakoti, kokiais būdais šeimos galėtų keisti dabartinę situaciją?
Atidžiai įsiklausiau į vyskupų laišką. Kadangi jie yra Dievo apaštalai, remiasi paprasta mintimi: „Ką padarėte vienam mažiausiųjų, man padarėte“. Manau, kad jeigu šiandien Jėzus ateitų į Lietuvą, pamatytų, kad šiuo metu „mažiausieji“ Lietuvoje yra globos institucijose augantys vaikai, apleisti vaikai. Tai – viena didžiausių Lietuvos žaizdų.
Ką Jėzus padarytų? Manau tai, apie ką kalba vyskupai. Stengtųsi pasirūpinti jais kuo protingiau, mėgindami pridengti tą apleistumo žaizdą, gydyti ją.
Jėzus tai darytų, atsižvelgdamas į prigimtį ir į mokslą. Psichologinis-pedagogikos mokslas mums sako, kad apleistas vaikas, augantis be glaudaus ryšio su artimu žmogumi iki 6 metų amžiaus, patenka į didelės rizikos situaciją. Kyla rizika, kad jį slėgs apleistumo, vienatvės jausmas, tyko depresijos pavojus. Jeigu sugebėtume pasiekti, kad Lietuvoje šeimos pasirūpintų visais vaikais iki 6 metų, manau, tai būtų išties protingas atsakymas į šį poreikį.
Ką padarė vyskupai? Kreipdamiesi į šeimas, stengiasi sužadinti jų sąmoningumą, pirmiausia, žinoma, katalikų šeimų, tačiau tai galioja kiekvienai šeimai. Ragina jas suprasti, kad net laikina globa, kuri nėra tokia įpareigojanti kaip nuolatinė, gali būti vertingas, šeimos galimybes atitinkantis, atsakas vienatvės ir skurdo akivaizdoje.
Ar galite plačiau paaiškinti, kokie konkretūs pavojai kyla vaikui, augančiam be prieraišaus ryšio?
Kai gimsta vaikas, jam reikia ne tik motinos pieno bei rūpesčio, bet ir ypatingo ryšio. Prigimtis lemia, kad tas ryšys įvyksta labai anksti, tai – ryšys su motina.
Ką jis reiškia? Du dalykus: pirmiausia apsaugo vaiką nuo mirties baimės, nuo baimės jaustis apleistam; antra, leidžia vaikui pajusti, kad buvo verta gimti, kad gera gyventi, įlieja saugumo jausmą. Be šio ryšio vaikas jaučiasi sutrikęs, jaučia baimę, jaučiasi vienas, auga menkai vertindamas save. Užaugus šis menkavertiškumas gali pasireikšti dviem formomis, atskleidžiančiomis nejaukumo situaciją, kurią Lietuvoje, mano galva, daug žmonių patiria. Vienu atveju žmogus galvoja, kad jis yra dėl visko kaltas, jaučiasi prislėgtas, vienišas, todėl bijo gyventi, tampa priklausomas nuo alkoholio, narkotikų, pornografijos. Žodžiu, tampa priklausomu žmogumi. Kitu atveju mano, jog kalti yra kiti, tad užsipuola aplinką, ima smurtauti, dažnai užsipuola moterį, jį supančius asmenis. Šios abi reakcijos liudija apie vaikystėje patirtą apleistumą.
Lietuvoje turime palyginti daug vaikų globos namų. Visi sutinka, kad jie nėra labai sveika aplinka, nepaisant dedamų pastangų paversti ją kuo palankesnę augančiam žmogui. Įmanoma optimizuoti globos institucijų veiklą, ar vertėtų ieškoti kitų globos būdų, pavyzdžiui, remiant įvaikinimą?
Manau, kad kiekvienu pereinamuoju laikotarpiu derėtų vengti perdėto idealizmo ir utopiškumo, tačiau kartu ir neveiklumo. Reikia veikti protingai, atsižvelgiant į vietos kultūrą ir tradicijas. Reikia labai aiškiai žinoti, kur norime nueiti.
Tikslas turi būti – vaikų globos institucijų uždarymas. Dėl to, kad institucija, nors šiuo metu ji atrodo neišvengiama, yra neteisingas atsakymas. Juk institucijoje gyvena daug sužeistų vaikų ir net jeigu ten įdarbinčiau pačius geriausius psichologus, pedagogus ar ugdytojus, vis tiek po kurio laiko aplinka tampa griežta, autoritarinė, nepadedanti vaikui. Institucija pagal savo struktūrą nėra pritaikyta vaikui. Tad tikslas turėtų būti – ištuštinti vaikų namus, nors keliai, žinoma, gali būti įvairūs.
Norėčiau pasiūlyti tris. Pirmasis, kurį pavadinčiau prevencijos keliu. Tai yra pradėkime stengtis, kad naujai gimę vaikai daugiau nepatektų į kūdikių namus. Kaip tai pasiekti? Skleidžiant kūdikystės kultūrą, ruošiant tėvystei jaunus žmones, kad tėvai, auginantys vaikus, žinotų, kas vyksta jų galvose, duokime jiems žinių, kaip geriau vaiku pasirūpinti, duokime žinių, kurios leistų pajusti, kaip gražu ugdyti vaiką! Žodžiu, skatinkime juos atrasti ugdymo grožį – visais lygiais. Šis pirmasis preventyvinis veikimas tikrai daug nekainuoja – užtektų, kad, pavyzdžiui, kartą per metus kiekvienoje savivaldybėje įvyktų pora susitikimų, kur būtų kalbama apie vaikus, ugdymo grožį, kur naujos mamos ir tėčiai būtų mokomi, kaip elgtis su vaikais. Tokia kampanija puikiai skleistų sveiką vaikų ugdymo kultūrą.
Antrasis veikos būdas, apie kurį kalba vyskupai, tai – išvystyti laikiną globą, kad vaikai, ypač maži, nepatektų į globos įstaigas arba būtų paimami iš vaikų namų, suteikiant paramą šeimoms, kurios nori tai daryti. Padedant įveikti įvairias baimes, kurios gali kilti. Jau Aristotelis sakė, kad kai ką darant, po kurio laiko tampama ekspertu. Iš pradžių mamos gal kiek jaučiasi netvirtos, tačiau pamažu įgauna drąsos ir jėgų.
Trečias dalykas: mano supratimu, pribrendo laikas, kad Lietuvos vyriausybė pasirūpintų šiek tiek rimtesne šio reiškinio moksline stebėsena. Negali būti, kad vienas ministras būtų jautresnis vaikų globos klausimams, kitas – mažiau jautrus. Čia turi dirbti visa specialistų komanda, kuri rinktų duomenis, prižiūrėtų institucijas, įsikištų į kritines situacijas, pralaužtų biurokratijos užtvaras, kurios, kiek man teko girdėti, kartais stabdo svarbius projektus.
Neretai viešojoje erdvėje ar privačiuose pokalbiuose vis ištraukiamos klišės ir baimės dėl galimų sunkumų, susijusių su įvaikinimu. Esą, nežinia, kas iš to vaiko išaugs, nes kas ten žino, kokius genus atsineša; kad tai brangiai kainuos, pareikalaus daug vargo. Ką jūs atsakytumėte žmogui, iškeliančiam visas šias abejones?
Baimė visada atspindi gilų nesaugumo jausmą. Prisiminkime tai. Jeigu bijau kažką daryti, vadinasi, bijau savęs, nes netikiu savimi, menkai vertinu savo vidinius gebėjimus. Manau, kad derėtų pasirūpinti stiprinti visos jūsų visuomenės narių savivertę.
Antras dalykas, šį darbą derėtų vykdyti ne tik mokyklose, bet ir visiems besiruošiantiems santuokai, sužadėtiniams – reikia stiprinti jų savivertę, rodyti pagarbą jiems. Ir svarbiausia – atėjo laikas pedagoginį darbą atiduoti į rankas vyrams. Dar per daug žmogaus ugdymas patikėtas vien moterims, kurios ne tik turi rūpintis vaikais, bet ir savo geriančiu sutuoktiniu, turi atlikti begalę dalykų, o visam tam trūksta to, ką vadiname norma, taisykle, autoritetu.
Visuomenė, kuri patyrė ilgą priespaudą, stiprią baimę, sunkiai geba būti autoritetinga. Jai arba dar reikia valdymo iš viršaus, slegiančios biurokratijos, kažko, kas jai pasakytų, ką ji turi daryti, arba tokia visuomenė tampa atmetanti, bijo, atsitraukia.
Reikia išmokti naujos kalbos, naujo buvimo, kuris remtųsi pasitikėjimu žmogumi, pasitikėjimu savimi. Tai pasiekiama šiek tiek daugiau dėmesio skiriant vyrų ugdymui. Siekite, pavyzdžiui, kad ir tėčiai dalyvautų pedagoginiame procese, ugdant vaikus, kad eitų į mokyklą pasikalbėti su mokytojais, sužinoti, kaip sekasi vaikui. Siekite, kad tėčiai dalyvautų tėvystės kursuose. Žodžiu, atėjo laikas tėčiams, užuot buvus biurokratais, tapti lygiaverčiais diskusijos dalyviais ir paimti į rankas savo tautos likimą. Tiesa, ir dabar vyrai yra paėmę tautą į savo rankas, bet, mano galva, gana paviršutiniškai, nors išties yra puikūs žmonės.
Kalbant apie vyrą – ugdytoją, net ir „gerose šeimose“ neretai vaizduotėje iškyla žmogus su diržu rankoje. Lietuvoje aptarinėjant smurto prieš vaikus draudimą, diskusijos dalyviai dažniausiai nesutinka priimti minties, kad galima ugdyti vaikus be fizinių bausmių.
Organizacija „Gelbėkime vaikus“ pravedė kampaniją, siekdama visose pasaulio šalyse uždrausti fizines bausmes mažamečiams. Tokia bausmė yra visiškas absurdas. Reikėtų savęs paklausti, kodėl prieinama iki tokio taško? Dėl paprasto motyvo – todėl, kad nepažįstame vaikų. Esu tikras, jeigu mama ar tėtis žinotų, kas vyksta vaiko viduje, iškart uždraustų bet kokią fizinę bausmę. Parašykite didelėmis raidėmis, kad Lietuvoje nėra nei vieno blogo vaiko, nėra nei vieno kaprizingo vaiko, nėra nei vieno tingaus vaiko!
Tiesiog vaikų logika skiriasi nuo mūsiškės, jie veikia kitaip negu mes; yra vaikų, kurie turi menką savivertę, neturi motyvacijos. Tačiau jeigu aš nepažįstu jų – ateinu su išankstinėmis nuostatomis. Diržas visada yra tam tikros kultūros pasekmė. Aš išplaku tave diržu, nes galvoju, kad to nusipelnei, manau, jog turi būti nubaustas, nes, mano supratimu, tai, ką padarei, yra blogai.
Kodėl taip galvoju?
Todėl, kad nepažindamas tavęs galvoju, jog tą dalyką tu padarei tyčia prieš mane. Jeigu tave pažinčiau, suprasčiau, kad tai, ką padarei, yra pats teisingiausias dalykas, kokį galėjai padaryti! Smurtas visada kyla iš melo apie žmogų. Sugrąžinkime šviesą apie žmogų, ir visi tai pripažins.
Kalbant apie baimes įsivaikinti – nes gal tai narkomanų vaikas, „kažin kaip pradėtas“ – galiu pasakyti tik viena: joks alkoholiko ar narkomano vaikas, jeigu bus gerai ugdomas, netaps alkoholiku ar narkomanu. Chromosomų įtaka mūsų gyvenimui yra vos 5%, 95% įtakos turi ugdymas. Jeigu tai dviejų alkoholikų ar narkomanų paliktas vaikas, kuris 95% gyvenimo buvo teisingai prižiūrimas, jis gali tapti valstybės vadovu arba popiežiumi, arba pačiu geriausiu žmogumi šiame pasaulyje!
Kokie yra alternatyvūs metodai, padedantys nustatyti ribas ugdant vaiką?
Jie yra keturi. Matote, kai Bažnyčia kalba apie meilę kitiems, turi galvoje kažką labai konkretaus. Meilė reiškiasi keturiais bruožais. Pirmasis yra klausymas, antrasis – pažinimas. Jeigu aš pažįstu ką nors, nes jo klausausi, sugebu suprasti, kad tai, ką jis daro, nėra nukreipta prieš mane. Trečiasis bruožas yra žodis. Jeigu vaikas daro kažką netinkamo, aš jį išklausau, paskui kalbu pats – jį išklausęs – ir tai, ką sakau, yra ribos nustatymas. Vaikas jaučiasi suprastas ir daugiau nebesielgs netinkamai. Ketvirtas bruožas – palaikymas, ir tai, ko gero, yra pats svarbiausias dalykas. Jei vaikas auga su tėvais, kurie į jį žvelgia pozityviai, po kurio laiko jis liaujasi rodęs kaprizus, nes įgyja pozityvų savęs suvokimą.
Jeigu jūs patektumėte tarp 10 000 laimingų žmonių, po poros dienų ir jūs pasijustumėte laiminga, bet jeigu jie visi būtų blogi – ir jūs taptumėte tokia pati. Ugdymo esmė yra šviesos žvilgsnis į vaiką. Kaip išlaikyti tokį šviesų žvilgsnį? Reikia pažinti vaiką. Jeigu pažįstu vaiką, sugebu stebėtis, tai yra pamatyti jo grožį. Ugdyti vaiką, vadinasi, matyti tikrąją jo tapatybę.
Didysis ugdytojas, šventasis Jonas Bosko, turėjo rimtą problemą – tą pačią, kurią turi ir Dievas. Reikėtų didelėm raidėm parašyti: „Dievas turi rimtą problemą“. Dievas turi didžiausią įsivaizduojamą problemą – jis įsimylėjęs. Dievas įsimylėjęs mus. Būdamas įsimylėjęs, kai į mus žvelgia, nemato mūsų nuodėmių, nemato mūsų varganumo – mato gražiąją pusę. Patirdami tą žvilgsnį, mes tampame geresni, gabesni, šaunesni.
Lygiai taip pat, jeigu gimdytojas sugeba pamatyti savo vaiko gražiąją pusę, vaikas tampa geras, išmoksta viską, tampa tikrai ypatingas.
Nėra lengva būti šalia vaiko, kuris rodo pyktį, provokuoja, maištauja. Daugelis suaugusiųjų, net ir specialistų, pasijunta bejėgiai. Ką patartumėte?
Į galvą man ateina du atsakymai. Pirmasis: tiesa, būti šalia tokio vaiko nėra lengva. Jis rodo pyktį, tarsi nukreiptą prieš mus, tarsi norėtų mums kenkti, tačiau jeigu labiau pažinčiau pedagogikos mokslą, suprasčiau, kad jis rodo pyktį tam, kad jį prisiimčiau ir leisčiau vaikui pajusti, kad jis yra vienodai vertingas, net jeigu buvo blogas. Tokio vaiko problema yra noras suprasti, kas jis. Tarsi sakytų: „Ar tu myli mane, nors esu blogas? Myli mane, net jeigu rodau tau savo pyktį?“ Kas nutinka, jei suaugęs žmogus parodo, kad vis tiek myli? Vaikas susijungia su savo idėja ir nebegalvoja, kad yra toks blogas ir bjaurus, nebelieja ant kitų savo pykčio. Tai pirmas atsakymas.
Bet yra ir antrasis, kuris, manau, išgelbės visus pasaulio vaikus. Enciklikoje „Spes salvi“ popiežius Benediktas XVI žmogų apibūdina kaip dieviškumo ir žmogiškumo vienovę. Ką tai reiškia? Gimęs vaikas turi ne vien tėčio ir motinos chromosomas, bet ir Dievo chromosomas. Kiekvienas vaikas, net ir sužeistas, turi Dievo chromosomas, tai yra jis yra sukurtas meilei. Jeigu aš paimu sužeistą vaiką ir myliu jį – kodėl jis tampa geresnis? Tikrai ne dėl mano šaunumo, bet todėl, kad jis taip sukurtas, jis tam skirtas.
Dievo „chromosomos“ yra penkios: Jis yra santykyje esanti būtis, tad ir vaikas sukurtas santykiui. Dievas yra meilė, tad vaikas – „užprogramuotas“ meilei; jis „užprogramuotas“ tiesai – tad jeigu mano meilė yra tikra ir jo neapgaunu, anksčiau ar vėliau jis išsigelbės. Ketvirtas dalykas – visada galima pradėti iš naujo, vadinasi, vaikas visada galės pasitaisyti, galės ištaisyti visas kaltes ir klaidas, kurias padarė. Penkta – svarbiausia yra dabartinės akimirkos teikiama šviesa. Tai yra tėvai, kurie ugdo vaiką, dabartinę akimirką turės jėgų ir išminties jį ugdyti.
Tačiau yra šeštas dalykas, kurio nepasakiau ir kuris lems, kad vaikas pradės „funkcionuoti“. Michelis de Certeau, žymus prancūzų mistikas, jėzuitas, sakydavo, kad vaikas gimsta su „trečiąja ausimi“, kuri sugeba „išgirsti“ dvasią, antgamtę, meilę, sakralumą, dieviškumą. Visi vaikai turi šią trečią ausį. Štai kodėl juos visus galima išgelbėti.
Kalbino Saulena Žiugždaitė
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-05-03-ezio-aceti-lietuva-gali-tinkamai-pasirupinti-savo-vaikais/100228