Jolanta Ramonienė. Kampanija už šeimai palankią ES politiką: šeimos teisės

Jolanta Ramonienė. Kampanija už šeimai palankią ES politiką: šeimos teisės
2014-05-22

Gyvybės dienos proga balandžio 24-ąją Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centre vyko konferencija, kurioje pristatyta kampaniją „Šeima – Europos turtas“. Tai Europos katalikiškų šeimų organizacijų federacijos (FAFCE ) akcija, skirta artėjantiems rinkimams į Europos parlamentą gegužės 25 d.
„Federacija, jungianti 14 ES šalių katalikiškų šeimų organizacijas, ėmėsi iniciatyvos paskelbti Manifestą, kurį sudaro 12 teiginių. Tai dokumentas, kurį pasirašyti kviečiami kandidatai į Europos Parlamentą – taip pareikšdami savo poziciją šeimos ir gyvybės klausimais – sakė konferencijos iniciatorius, VAŠC vadovas Algis Petronis. – Manome, kad tai puiki galimybė patiems kandidatams įvardyti savo nuomonę, savo poziciją. Lygiai taip pat ir rinkėjams – sąmoningiau balsuoti, aiškiau žinant, už ką jie atiduoda savo balsą, kokius principus, kokias vertybes remia“.
Akcijos puslapyje www.voteforfamily2014.eu galima pamatyti, kurie kandidatai jau yra pasirašę šį manifestą.
Konferencijos pranešimai buvo skirti detaliau pristatyti manifesto teiginius. Savo įžvalgomis dalijosi žmonės, anot VAŠC vadovo, kurie patys susiduria su gyvybės apsaugos klausimais, požiūrio į vyrus ir moteris klausimais, su šeimų ekonominiais, tėvų teisių klausimais. „Manau, tai gera galimybė dar kartą apmąstyti tikrovę, kurioje gyvename, tuos kontroversiškus klausimus, su kuriais šiais laikais susiduria mūsų visuomenė ir balsuoti rinkimuose kuo sąmoningiau“ – pabrėžė jis.
Jūsų dėmesiui pirmasis pranešimas.
Šeimos teisių gynimas
Jolanta Ramonienė yra Šeimos instituto vadovė.
Šiandien kalbame apie tai, kokie yra Europos Parlamento rinkimuose dalyvaujančių kandidatų prisiimami įsipareigojimai remti šeimai palankią politiką, jei jie bus išrinkti į Europos Parlamentą.
Norėčiau Jums plačiau pristatyti paskutiniuosius Visapusiškos ir veiksmingos Europos šeimos politikos MANIFESTE „Šeima – Europos turtas“ įvardytus šeimos teisių gynimui skirtus principus:
– pripažinti neoficialaus darbo vertę,
– siekti pusiausvyros tarp šeimos gyvenimo ir profesinės veiklos,
– siekti suteikti kuo ilgesnes minimalias motinystės atostogas,
– užtikrinti, kad ekonomikos uždavinys būtų tarnauti šeimai,
– siekti, kad kiekviena šeima turėtų garbingą darbą.
Kaip žinome, Europos Sąjungoje pripažįstama, kad šeimos politika yra nacionalinių vyriausybių kompetencija. Tačiau pastaruoju metu pastebime vis didesnį ES institucijų kišimąsi į nacionalinių valstybių socialinės (taip pat ir šeimos) politikos formavimą. Be to, suvokiant, kad šeimos politika nėra aiškiai atribota nuo kitų viešosios politikos sričių, o priešingai, susipynusi su daugeliu kitų politikos sričių, tampa akivaizdu, kad ji negali likti visiškai nepriklausoma nuo sprendimų ES institucijose, taip pat ir Europos Parlamente. Viena iš tokių sričių yra užimtumo politika. Su ja ir susiję mano aptariami principai.
Būtent per užimtumo politiką nemažai su šeima susijusių klausimų atsirado ES politinėje darbotvarkėje. Europos Sąjungos institucijos, susirūpinusios, kad dėl žemo gimstamumo lėtėja ekonomikos augimas, ėmė raginti Europos šalis didesnį dėmesį kreipti į galimybių tėvams derinti darbą ir šeimos gyvenimą sudarymą, kaip svarbią sąlygą, lemiančią aktyvų dalyvavimą darbo rinkoje.
Kita svarbi užimtumo politikos formavimo kryptis yra lyčių lygybės užtikrinimas, kuris ES lygmeniu dažniausiai siejamas su moterų užimtumo skatinimu ir yra sąlygojamas ekonominių paskatų (na ir siekiant socialinio teisingumo). Paprastai tariant, tai yra moterų atitraukimas nuo šeimos per užimtumą. Moterų užimtumo lygis turi būti padidintas iki daugiau nei 60 %, šalys narės raginamos sudaryti sąlygas, kad vaiko priežiūros paslaugos būtų garantuotos ne mažiau kaip 90 % vaikams nuo 3 metų iki mokyklinio amžiaus ir bent 33 % jaunesniems nei 3 metų amžiaus vaikams (iki 2010 m.). Tokios priemonės yra reikalingos, nes Europos Sąjunga nori būti pasaulio dinamiškiausios ir konkurencingiausios ekonomikos zona. Ar mes, europiečiai, dėl to tapsime laimingesni? Matyt, toks klausimas retai keliamas ES institucijose.
Ar tikrai turime siekti tokių rodiklių? Suprasdami, kad Europos Parlamentas atstovauja mums, nes tai vienintelė tiesiogiai išrinkta Europos Sąjungos institucija, būkime drąsūs – mes galime paveikti jo sprendimus!
Grįžtu prie konkrečių Manifeste įvardintų šeimos teisių gynimo principų.
„8. Pripažinti neoficialaus darbo vertę
Įsipareigoju siekti, kad Europos Sąjunga savo kompetencijos ribose pripažintų namuose atliekamo motinos ir tėvo darbo vertę, nes šis darbas yra neįkainojamas šeimai ir visuomenei. Aš taip pat įsipareigoju pripažinti savanoriško darbo svarbą, kuriant socialinę sanglaudą.“
Siekis pripažinti neoficialaus darbo vertę nėra naujas. Kas yra neoficialus darbas, manau, aišku – tai namuose atliekamas motinos ar tėvo darbas. Prieš 20 metų apie jį buvo rašoma Šventojo Sosto parengtoje Šeimos teisių chartijoje:
„Motinos darbas namuose turi būti pripažįstamas ir gerbiamas dėl jo vertės šeimai ir visuomenei.
Pašalpos didžiašeimiams ar kompensacija už darbą namuose vienam iš tėvų turėtų būti tokie, kad motinos neprivalėtų dirbti ne namie, tuo darydamos žalą šeimos gyvenimui ir ypač vaikų auklėjimui.“
Lietuvoje mes, šeimų atstovai, 2007 m. Gyvybės dienos proga vykusios akcijos „Šeima – gyvybės lopšys“ metu LR Seimui įteikėme peticiją, kurioje vienas iš siūlymų buvo „vaikus šeimoje gimdančios ir auginančios moters įnašą į bendrąją gerovę prilyginti valstybės atlyginamam darbui.“
Tais pačiai metais pateiktame Paramos šeimai pagrindų įstatymo projekte buvo siekiama įtvirtinti nuostatas, tapačias įtvirtintoms (2002 m. redakcijos) Airijos Konstitucijoje:
„Valstybė išskirtinai pripažįsta, kad moteris, gimdydama vaikus ir rūpindamasi šeimos namais, suteikia valstybei tokią paramą, be kurios bendroji gerovė negalėtų būti pasiekta. Todėl valstybė privalo stengtis, kad moteris, auginanti mažametį vaiką, dėl ekonominių nepriteklių nebūtų verčiama dirbti ir apleisti savo atsakomybę už rūpinimąsi šeimos namais.“
Džiugu, kad Lietuvoje yra taikomos konkrečios priemonės, kurias galima priskirti kaip darbo namuose pripažinimą ir vertinimą – pvz., vieno iš tėvų draudimas valstybės lėšomis privalomuoju sveikatos draudimu, taip pat valstybinei socialinio draudimo pensijai ar nedarbo socialiniu draudimu, išankstinės pensijos skyrimas ir pan.
Atrodytų, kad šioje srityje yra vienintelė problema – ribotos valstybės finansinės galimybės, tačiau yra ir kitų trukdžių, susijusių su mūsų valstybės, kaip ES narės, įsipareigojimais. Vienoje Vyriausybės išvadoje galima perskaityti tokius papildomų lengvatų namuose dirbančioms motinoms atmetimo pagrindimui skirtus argumentus:
„…siūlomų lengvatų įteisinimas neskatintų darbingo amžiaus motinų dalyvauti darbo rinkoje. Įgyvendinant Europos Sąjungos valstybių bendrus siekius, Lietuvos strateginiuose dokumentuose kaip vienas iš Lietuvos nacionalinių prioritetų nurodytas darbingo amžiaus žmonių užimtumo skatinimas, pritraukiant į darbo rinką ir joje išlaikant daugiau žmonių, (…) sudarant galimybes derinti šeimos ir darbo pareigas. Lietuvos strateginiuose dokumentuose nurodytas ir specialusis tikslas – išsaugoti vyresnius žmones darbo rinkoje.“ Taigi, tampa akivaizdu, kaip svarbu priimant sprendimus nacionaliniame lygmenyje yra tai, ko siekti nusprendžiama ES lygmeniu.
Kalbant apie pastarąjį principą tenka pažymėti, kad su užimtumo politika susiję klausimai dažniausia vertinami finansiniu požiūriu. Taip pamirštama labai svarbi savanorystė, kuri galėtų tapti puikiu įrankiu neprarasti tam tikrų kompetencijų tėvams, namuose auginantiems vaikus, ar būdas ilgiau išlikti aktyviems senyvo amžiaus žmonėms.
Apie šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimą jau šiek tiek kalbėjau.
„9. Siekti pusiausvyros tarp šeimos gyvenimo ir profesinės veiklos
Šeimą laikysiu atspirties tašku ir sieksiu, kad būtų kuriamos tokios darbo sąlygos, kurios suteiktų šeimoms galimybę drauge leisti laiką – tokiu būdu būtų išlaikoma populiacijos dinamika ir skatinama socialinė sanglauda.
Įsipareigoju šeimos labui siekti geresnės pusiausvyros tarp šeimos gyvenimo ir profesinės veiklos, įskaitant tai, kad sekmadienis būtų bendra poilsio diena.“
Dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad ES institucijų dokumentuose ne tik įvardijama, kad vaikų priežiūros būdo (oficialaus arba ne) pasirinkimui įtakos turi kultūriniai motyvai ir šeimos tradicijos; kad reikalinga aukšta paslaugų kokybė ir įvairovė atsižvelgiant į tėvų poreikius, įvairios finansavimo priemonės ir panašūs geri dalykai, bet ir drąsiai teigiama, kad vaikų priežiūros paslaugos tėvams leidžia turėti ir išlaikyti mokamą darbą, kartu gerinti gyvenimo kokybę ir pašalinti pagrindinę kliūtį, supraskite, vaikus, trukdančią laisvai organizuoti savo laiką.
Be to, Europos Komisija, kuri neturi tiesioginės kompetencijos vaikų priežiūros srityje, nuolat stebi, kaip įgyvendinant ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategiją siekiama Barselonos tikslų, kai kuriuos skaičius jau minėjau. Esant reikalui, galima sulaukti ir specialių rekomendacijų konkrečioms valstybėms narėms.
Taigi, šiame kontekste tikrai svarbu, kad ateities sprendimuose šeima taptų atspirties tašku, kad pirmiausia būtų siekiama užtikrinti visapusišką šeimų gerovę, kad nebūtų skatinama dirbti dėl darbo, pamirštant, kad darbas reikalingas tam, kad gyventum, kad gyventum kartu su šeima, kad drauge leistum laiką.
Ir dar trumpai norėčiau pakalbėti apie kuo ilgesnių minimalių motinystės atostogų užtikrinimą.
„10. Motinystės atostogos
Pasižadu aktyviai dalyvauti derybose dėl Motinystės atostogų direktyvos, kuri užtikrintų ilgesnes minimalias motinystes atostogas.“
Šis klausimas sprendžiamas Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo. Džiugu, kad minimali motinystės atostogų trukmė vis ilginama ir šiuo metu yra, atrodo, 18 savaičių.
Teigiama, kad ilgesnės atostogos turi teigiamą poveikį motinų sveikatai. Per ilgesnes atostogas motinos gali labiau atsigauti po gimdymo ir sukurti tvirtą ryšį su vaiku. Žinoma, svarstytina, ar tikrai pakanka 18 savaičių tvirtam ryšiui su vaiku sukurti. Be to, moteriai lengviau grįžti į darbą, kai vaikas vyresnis, todėl tai skatintų moteris rečiau prašyti vaiko priežiūros atostogų, kurioms yra skirta atskira direktyva. Ilgesnės atostogos ir po motinystės atostogų sugrįžtančių moterų teisių sustiprinimas taip pat padės užtikrinti moterų ir vyrų lygybę darbo rinkos galimybių ir požiūrio į moteris darbe atžvilgiu. Padidinus motinystės pašalpą užtikrinama, kad moterys nenukentės finansiškai.
Šiuo metu motinystės atostogų trukmė skiriasi – keliose valstybėse narėse ji yra 14 savaičių, kitose – 28 savaitės, o kai kuriomis aplinkybėmis – iki 52 savaičių, bet apmokamos ne visos atostogos.
Akivaizdu, kad šiuo metu didelę įtaką sprendžiant šį klausimą turi moterų ir vyrų lygybės užtikrinimas. Argumentų už motinystės atostogų ilginimą tikrai yra. Tad kokie bus tolesni sprendimai, labai priklausys nuo to, kas bus išrinkti į naująjį Europos Parlamentą.
„11. Ekonomikos uždavinys – tarnauti šeimai
Įsipareigoju užtikrinti, kad šeimos galėtų naudotis tokiomis ekonominėmis sąlygomis, kurios leistų užtikrinti jų orumo nemenkinančius ir tobulėjimą skatinančius gyvenimo standartus.“
„12. Kiekvienai šeimai būtinas garbingas darbas
Kiekviena šeima privalo turėti galimybę pragyventi iš savo darbo vaisių. Pasižadu prisidėti rengiant užimtumo politiką, kurioje darbo rinka būtų vertinama ne tik finansiniu požiūriu, bet daugiausia dėmesio būtų skiriama asmeniui bei talentams, kuriais atskiras asmuo apdovanotas, taip prisidedant prie bendros gerovės bei siekiant užkirsti kelią skurdui ir socialinei atskirčiai.“
Tad nepamirškime – Europos Sąjungos institucijų priimti sprendimai turi įtakos kiekvienos šeimos kasdieniam gyvenimui visoje Europoje. Būkime aktyvūs, rinkimės sąmoningai, balsuokime atsakingai. O išrinktiesiems į Europos Parlamentą politikams, kurie bus pasirašę Manifestą „Šeima – Europos turtas“, linkiu neužmiršti įsipareigojimo ginti šeimos teises.
Baigdama pranešimą noriu dar kartą atkreipti dėmesį į esminius dalykus, kurių nereiktų pamiršti ne tik politikams, bet ir mums, šeimoms.
1. Šeimos politikai daro įtaką ES institucijų sprendimai per rekomendacinio pobūdžio dokumentus ir net direktyvas per ES kompetencijos sritis, tokias kaip užimtumo, socialinė politika ir pan.
2. ES institucijų rūpinimasis gimstamumo didinimu, vaikų priežiūra, motinystės atostogomis, šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimu yra lemiamas ekonominių paskatų, nes ES nori būti konkurencingiausios ekonomikos zona pasaulyje.
3. ES lygmeniu labai svarbus lyčių lygybės užtikrinimas, dažniausiai siejamas su moterų užimtumo skatinimu, t. y. moterų atitraukimu nuo šeimos per užimtumą.
4. Turime siekti, kad ES institucijų sprendimuose šeima taptų atspirties tašku.
B.d.
Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-05-22-jolanta-ramoniene-kampanija-uz-seimai-palankia-es-politika-seimos-teises/117986