Kodėl mūsų vaikai nenori eiti į mokyklą

Kodėl mūsų vaikai nenori eiti į mokyklą
Rita26
2011 m. vasario 21 d. 10:13
Lietuvos švietimo sistemos tikslas yra išugdyti kūrybingą, iniciatyvią ir atsakingą asmenybę. Tai gana aiškus ir pagrįstas siekis, kuris tenkintų kiekvieną tėvą, išleidžiantį savo vaiką į mokyklą. Atrodytų, kad tai įmanoma pasiekti. Tačiau daugumai tėvų, kurių vaikai mokosi Lietuvos mokyklose, tai yra utopinis siekis. Ir ne todėl, kad mokyklose dirba nekompetentingi pedagogai ar pati švietimo sistema yra niekam tikusi. Tiesiog vaikas mokykloje susiduria su daugybe tokių problemų, kurių fone būti kūrybingu ar iniciatyviu nėra jokių galimybių.
Pradėkime nuo to, kad mokyklose dažniausiai sprendžiama problema yra mokymosi motyvacijos stoka. Motyvacijai įtakos turi keletas veiksnių: palanki emocinė aplinka, bendradarbiavimu grindžiami santykiai, patrauklus veiklos procesas. Štai čia ir prasideda problemos.
Dauguma vaikų į mokyklą eina tarsi į mūšį, kur kasdien būtina įrodyti, kad sugebi už save pakovoti. Mokyklose plintančios ne tik emocinės, bet ir fizinės patyčios kuria tokią nesaugią atmosferą, kad mokymosi motyvacija nustumiama į paskutinę vietą. Dar blogiau, kad patyčios, kaip tam tikra išjuokos forma, tampa norma ne tik tarp mokinių, bet ir mokytojų.
Pradėjus Lietuvos mokyklose diegti Olweus patyčių prevencijos programą, buvo atlikti tyrimai, kurie parodė, kad 33 proc. mokinių patiria patyčias iš bendramokslių ir net 48 proc. mokinių prisipažino, kad juos žemina mokytojai.
Tad pradeda aiškėti pagrindinė priežastis, kodėl vaikas nenori eiti į mokyklą ir neturi motyvacijos mokytis. Pasirodo, kad pedagogas, pats neturėdamas pakankamo savo vertės suvokimo, negali ugdyti vaiko kaip asmenybės, pastebėti kūrybiškumo apraiškas ar skatinti iniciatyvą. Žema savivertė pedagogą verčia įsivelti į kovą su mokiniu, įrodinėjant savo autoriteto svarbą. Taip norima priversti mokinį paklusti, bet nesiekiama
kurti kitokius santykius, grįstus pagarba ir bendradarbiavimu.
Aišku, galima pastebėti, kad tai yra mūsų visuomenės problemos. Nepagarbūs, žeminimu pagrįsti santykiai, subtilus savo puikybės demonstravimas matomas kasdien, taip pat kasdien brukamas informacijos šaltinių.
Bet kaip tik todėl norėtųsi, kad mūsų vaikai būtent mokykloje matytų kitokį santykių modelį. Tai galėtų tapti atsvara visuomenėje įsivyravusiam chamiškumui. Tačiau dabar mokykla yra tik visuomenės atspindys. Ir bendravimo problemos joje ypač ryškios, nes su jomis susiduria dar nesusiformavusios asmenybės. Todėl ir reakcija dažnai būna neadekvati.
Jaunas žmogus, atsidūręs nepalankioje situacijoje ir suvokęs savo bejėgiškumą, ima protestuoti. Dažnai protestas pasireiškia labai agresyvia forma, ką ir stebime mokyklose. Nelinkę kovoti, pasirenka pasyvią egzistavimo formą, tai yra, bėga iš pamokų ar lieka tik stebėtojais. Ir tik sąmoningiausi, nepaisydami nieko, bando kažką keisti.
Ar tai vėlgi nėra mūsų visuomenės modelis? Tad klausimas – ar įmanoma išugdyti kūrybingą ir atsakingą asmenybę – liks neatsakytas tol, kol mokykla nesiims realaus švietėjo vaidmens, o ne tik formaliai tai deklaruos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/kodel-musu-vaikai-nenori-eiti-i-mokykla.d?id=42244491#ixzz3BVjjZWZO