Kodėl nemokome vaikų gyventi šeimoje?
Neseniai eilinį kartą teko kalbėtis apie tai, kodėl mano puspenktų metų sūnus nelanko darželio ir ką jis veikia namuose, vargšas berniukas, kaip jam ne nuobodu, tikriausiai ištisas dienas liūdnai žvelgia pro langą ir t.t.
Aš įdėmiai stebėjau savo „vargšą“ berniuką. Netgi pasikalbėjau su juo apie tai. Ir eilinį kartą įsitikinau: ne, jam neliūdna ir nenuobodu. Dar daugiau – jam gera. Tai rodo ir elgesys namuose, ir elgesys už namų ribų, ir kalbos. 4,5 metų amžiaus vaikas yra jau visiškai adekvatus ir bendrauti su juo galima labai atvirai ir pakankamai rimtai.
Jis paprasčiausiai nežino, kad namuose turėtų būti liūdna. Jis nežino, kur jam turėtų būti įdomiau.
Jis gyvena šeimoje. Dalinasi su visa šeima visus darbus, rūpesčius, džiaugsmus, nesėkmes ir visa kita. Jis gyvena tą gyvenimą, kurį gyvena jo šeima. Sugeria į save visa tai, mokosi iš tėvų to, kaip jie gyvena.
Jis nelanko ugdymo centrų – vystyti smulkiąją motoriką, sugebėjimą susikaupti, mokytis raidžių ir skaičių ir mokytis bendrauti su bendraamžiais. Nepaisant to, jis žino viską, ką turi žinoti tokio amžiaus vaikas. Neseniai susidomėjo raidėmis ir štai jau išmoko praktiškai visas, su malonumu rašo man laiškus. Be jokių ugdymo centrų.
Kaip mums pasimaišė nuo visų tų „ugdyklų“! Mums atrodo, kad be jų ne tik normalaus vaiko neišauklėsime, o apskritai jo neišauginsim. Kaipgi jis užaugs be specialių užsiėmimų, treniruojančių smulkiąją motoriką? Be užsienio kalbos pamokų? Be skaičiavimo ir rašymo pamokų? Juk dabar tokie reikalavimai – reikia nuo trijų metų amžiaus pradėti mokyti. O darželis? Vaikui reikia socializuotis! Jis neišmoks bendrauti!
Ir kas gi vyksta? Gyvena vaikas darželyje. Taip, nuo 3 metų išmoks rašyti, skaičiuoti, šokti, lipdyti, piešti (juk tai taip svarbu, kad jis užaugtų laimingu, sėkmingu žmogumi, tiesa?). Moka 25 frazes anglų kalba, tėvai tuo labai didžiuojasi. O štai gyventi šeimoje nemoka. Nes į šeimą jis ateina tik vakare, kai visi pavargę sugrįžo iš darbo, pavalgė ir išsivaikščiojo po savo kambarius pailsėti po sunkios darbo dienos. O tai – anaiptol ne tikrasis šeimos gyvenimo paveikslas. Tikrojo gyvenimo vaikas taip ir nepamato, taip ir nesužino. O per išeigines vaiką, kuris visą savaitę praleido darželyje, tarytum darbovietėje, veda pramogauti.
Nes tėvai jaučia, kad turėtų vaikui duoti kažką daugiau nei sėdėjimas namuose, juk jam ten nuobodu, jis nežino, kuo ten užsiimti. Ir nutaria, kad vaikui baisiai reikalingi pramogų parkai, akvaparkai, kino teatrai, dar ten kažkas… Ir vėl vaikas leidžia laiką dirbtinėje aplinkoje. Taip ir gyvena, atplėštas nuo realybės.
Paskui, kai paauga, pradedame stebėtis – kodėl jis nepadeda namuose? Kodėl sėdi prie kompiuterio, neatsitraukdamas? Kodėl jam patinka leisti laiką su draugais, o ne šeimos rate? O kurgi ta šeima? Jis nežino. Jis nežino, ką apskritai galima veikti šeimoje. Jam nuobodu. Ir jis eina ten, kur visada ir gyveno – pas draugus, bendraamžius. O jei namie – tai prie kompiuterio. Dėl to, kad jis moka taip leisti laiką, šito jį išmokė, šitai jam rodė ir šituo jį apdovanodavo už pasiekimus.
O paskui bandys kurti savo šeimą. Ir štai tada jis visa tai suvoks kur kas giliau. Ir teks to mokytis. Bendrauti, kurti jaukumą, gaminti maistą, auginti vaikus… Per bandymus, klaidas, ašaras, barnius, skandalus… Juk tai nepalyginamai „efektyviau“ – mokytis iš savo klaidų.