Mokslas apie žmogų apskritai vadinamas antropologija, o šio proceso dinamika – antropogeneze.
Žmonės patys save tyrinėti pradėjo vos atsiradus kalbai, t. y. kai smegenyse išsivystė tam tikra zona, atsakinga už kalbinius gebėjimus. Manoma, kad kalbą vartojo jau kromanjoniečiai (maždaug 40 tūkst. metų pr. m. e. – red. pastaba). Šiandien mes kalbos dovaną gauname „veltui“ – įgimtus kūdikio kalbinius gebėjimus lieka tik ugdyti tinkamoje aplinkoje. Skiriamos dvi žmogaus raidos kryptys: adaptacija, kuri leidžia išgyventi, ir vystymasis – tai mokymasis.
Adaptacija – tai gebėjimas tinkamai naudotis tuo, kas jau yra. Toks būdas dar sąlyginai vadinamas „moterišku“. Vystymasis – tai mokymasis, naujų struktūrų kūrimas, gebėjimo vystytis ugdymas. Šiuo metu mūsų ugdymo sistema labiau remiasi adaptacijos samprata. Vaikai nėra provokuojami naujai veiklai, vystymuisi, o verčiami rinktis iš to, kas jau yra, t. y. privedami prie adaptyvių sprendimų. Mes matome, kaip dėl to atsilieka mūsų vaikų mokymas. Jei nieko nekeisime, bus blogai.
Tam, kad vystytume naujas formas, reikalinga energija smegenų darbui, t. y. būtinos pastangos. O tam, kad naudotumeisi tuo, kas jau yra, pastangų reikia mažiau. Evoliuciškai susiklostė taip, kad mūsų smegenys pirmiausia renkasi tuos veiklos sprendimus, kurie duoda geresnį rezultatą esant mažesnėms pastangoms. Šiandien mūsų švietimo sistema atima iš vaikų galimybę tobulėti, t. y. vystytis nuo paprasto prie sudėtingo, iškart juos apkraudama sudėtingais sprendimais. Vaikai neišvengiamai pasijunta negabūs, praranda norą mokytis ir pradeda stabdyti savo vystymosi procesą. O juk būtent noras, motyvas yra vystymosi – ugdymo ir auklėjimo – pagrindas. Jei vaikas neturi motyvo, jį ko nors išmokyti yra neįmanoma.
Dabartinė mokomoji programa ir jos dėstymo būdai bendrojo lavinimo mokyklose lėtina vaikų vystymąsi. Tai galima pavadinti net rūšies gyvybingumo stabdymu. Žmogaus vystymasis yra nulemtas evoliuciškai – per tūkstančius metų mūsų smegenyse susiformavo tam tikri nerviniai centrai, kuriems pasireikšti reikia atitinkamo laiko ir sąlygų. Pedagogika ir turėtų būti mokslas apie šių centrų vystymąsi bei jų raidos kultūrą, bet šiandien taip nėra. To pasekmės – žala vaiko sveikatai, pradedant regėjimo sutrikimais, stuburo problemomis, širdies ir kraujagyslių ligomis ir t. t.
Panašiai žalojamos ir vaiko smegenys, nes dabartinė mokykla formuoja žmones su nepilnai išvystytomis smegenimis. Tai mūsų nusikaltimas ir atsakomybė be senaties termino. Suaugusiųjų užduotis – naudojantis švietimu ir kultūra iš mažo žvėriuko išauginti visavertį žmogų.
Olegas Čaginas