MOKYTOJŲ NETINKAMO ELGESIO TIKSLAI

Albina Kepalaitė

MOKYTOJŲ NETINKAMO ELGESIO TIKSLAI

Viena svarbesnių pedagoginės veiklos problemų, kuriai skiriama nepakankamai dėmesio, yra vaikų netinkamas elgesys ir klasės valdymo būdai. Edukologai svarsto poveikio vaikams būdus, gilinasi į įvairius klasės valdymo metodus. Tuo tarpu kalbant apie kitą pedagoginės veiklos dalyvį – mokytoją – apsiribojama dalyko, psichologijos ir pedagogikos žinių suteikimu. Jeigu ir pasisukama į mokytojo asmenybę, tai tik dėl to, kad būtų pabrėžiamos jo asmenybės savybės, bendravimo įgūdžiai ir pan. Kadangi pedagoginė veikla neįsivaizduojama be mokinio ir mokytojo, kylančios vaikų netinkamo elgesio problemos turėtų atspindėti ir vieno, ir kito indėlį į susidariusią situaciją. Viena vertus, mokinio elgesys sukelia atitinkamą mokytojo reakciją ir suteikia jam progą pritaikyti įgytas psichologijos ir pedagogikos žinias. Kita vertus, mokytojo elgesys gali paskatinti netinkamą mokinio elgesį. Šiame straipsnyje remiantis individualiosios psichologijos principais bus analizuojama, kaip mokytojo elgesys ir jo asmenybės ypatumai gali sukelti bei skatinti netinkamą mokinių elgesį klasėje.

Individualioji psichologija, kurios įkūrėjas yra A. Adleris (1870–1937), teigia, kad žmogus yra vientisa, nedaloma visuma. Kiekvienu savo poelgiu, veiksmu jis atskleidžia sau įprastą tikslų siekimo, sąveikos su kitais žmonėmis, darbo užduotimis būdą arba gyvenimo stilių. Be to, žmogus gimsta su paveldėtu nevisavertiškumo jausmu, kuris yra pagrindinė motyvuojanti jo veiklą jėga. Šis subjektyviai išgyvenamas jausmas yra universalus, natūralus, perteikia žmogaus prigimtį, skatina jį siekti pranašumo. Palyginti su kitomis gyvomis būtybėmis, žmogaus palikuonis ilgiausiai reikalauja globos ir rūpinimosi. Tad nevisavertiškumas jį lydi visą gyvenimą, nes visą gyvenimą tenka susidurti su tokiomis aplinkybėmis, kurios atskleidžia, kad jis kažko nesupranta, nemoka, neturi įgūdžių, kitais žodžiais tariant, žmogaus savivertė susvyruoja.

Pasak A. Adlerio (1), kaip tik šis nevisavertiškumo jausmas skatina žmogų tai kaip nors kompensuoti. Nevisavertiškumo kompensavimas gali būti adekvatus ir neadekvatus. Adekvatus kompensavimas nukreipia žmogų bendradarbiauti su kitais, spręsti problemas: tobulinti ir keisti save, ugdyti turimus ir lavinti naujus gebėjimus, mokytis naujų įgūdžių, įsisavinti naują informaciją, technologijas.

Neadekvatus savo nevisavertiškumo kompensavimas – tai žmogaus siekimas įtvirtinti save kito sąskaita: kitų išnaudojimas, žeminimas, menkinimas, nepagarbus elgesys su jais, savo sąlygų jiems kėlimas, asmeninės valdžios ir galios demonstravimas. O tai neleidžia kitiems adekvačiai prisitaikyti. Galima teigti, kad tam tikrą profesiją žmonės pasirenka dėl to, kad jų profesinė veikla sudarytų kuo geresnes galimybes kompensuoti išgyvenamą nevisavertiškumą (1; 3; 4).

Šiuo požiūriu pedagogo profesija ypač palanki neadekvačiam nevisavertiškumo kompensavimo būdui. Neadekvačiai kompensuojantis nevisavertiškumą mokytojas gali sukelti mokinių nevisavertiškumą, o šie, siekdami jį kompensuoti, pradeda netinkamai elgtis – siekti dėmesio, valdžios, keršto, bejėgiškumo demonstravimo, atsisakyti atlikti užduotis, bendrauti (2; 6). Be to, toks mokytojo elgesys ne tik skatina vaikų netinkamą elgesį, bet ir tampa neadekvataus nevisavertiškumo kompensavimo siektinu pavyzdžiu. Todėl siekiant drausmės klasėje reikėtų daugiau dėmesio skirti ne tik mokinio elgesio, asmenybės korekcijai, bet ir atsižvelgti į mokytojų nevisavertiškumo kompensavimo ypatumus (5).

Taigi daugeliu atvejų netinkamą mokinių elgesį gali stimuliuoti neadekvatus mokytojo nevisavertiškumo kompensavimo būdas. Mokytojas, išgyvendamas savivertės menkumą, pats pradeda siekti netinkamo elgesio tikslų mokinių atžvilgiu (žr. lentelę). Mokytojas tai gali atpažinti stebėdamas ir analizuodamas savo sąveiką su mokiniais, atkreipdamas dėmesį į kilusias mintis, emocijas, elgesį.
Apie pradedančią menkėti mokytojo savivertę byloja jo pastabos, reakcija į kiekvieną mokinio poelgį, kuris, pedagogo nuomone, neatitinka idealaus vaiko elgesio. Tai reiškia, kad mokytojas į savo savivertę įtraukia mokinių elgesį. Todėl toks elgesys ne padeda skleistis vaiko asmenybei, bet tik kelia mokytojo savivertę ir ją įtvirtina. Mokytojas mano, kad netinkamas mokinio elgesys, į kurį tuojau pat nereaguojama, atskleidžia jo, kaip pedagogo, nekompetentingumą. Jis pasijunta išgąsdintas, sutrikęs, kad kiti nepamatytų jo nesugebėjimo valdyti klasę. Jeigu mokytojui labai svarbu pasijusti geru mokytoju vien už pasakytas pastabas, klasėje būtinai atsiras mokinių, kurie pasijus reikšmingi jas gaudami. Mokytojas turėtų atskirti vaiko elgesį nuo savo savivaizdžio ir pasistengti sukurti bendradarbiavimu grindžiamus santykius su vaiku. Tokie santykiai ugdytų vaiko savarankiškumą ir atsakomybę.Todėl reikėtų labiau pabrėžti ne netinkamą vaiko elgesį, o padėkoti už tai, išsamiai paaiškinti, už ką dėkojate, išskirti pavyzdingai besielgiančius vaikus.

Gilesnį nevisavertiškumo jausmą atspindi netinkamas mokytojo elgesio tikslas – įtvirtinti savo autoritetą rodant savo asmeninę valdžią ir galią. Mokytojas mano, kad mokinį reikia “nusodinti“, “parodyti jam savo vietą“, “kas klasėje svarbiausias“ ir t. t. Toks mokytojas jaučia grėsmę savo autoritetui, išgyvena dėl jo žlugimo, pyksta. Aišku, kad klasėje visada atsiras mokinių, kuriems atrodys, kad mokytojo asmeninės valdžios siekimas pažeidžia jų savivertę, ir paskatins atsakomąją reakciją: įvelti mokytoją į ginčą, konfliktą stebint kitiems vaikams. Būtent žiūrovai, stebintys mokinio ir mokytojo dvikovą, padeda mokiniui pasijusti svarbiam ir reikšmingam. Šiuo atveju mokinys jaučiasi galįs elgtis kaip nori, o mokytojo elgesį varžo pedagoginis taktas. Tinkamiausia reakcija būtų valdyti situaciją, o ne mokinį ir, užuot stengusis įtvirtinti savo autoritetą bei eskalavus įtampą, ieškoti grakštesnės išeities. Pvz., mokiniui atsisakinėjant atlikti užduotis, galima ramiai, draugiškai paklausinėti apie filmus, TV naujienas ir pan., kol jis suvoks pastangų įvelti mokytoją į ginčą nevaisingumą. Reikia išsaugoti vaiko orumą, nesiekti, kad jis tik besąlygiškai, paklusniai vykdytų užduotis. Galima pripažinti mokinio jėgą, stiprumą parodant savo silpnumą, bejėgiškumą. Pvz., tiktų sakyti: “Aš esu bejėgis ir negaliu tavęs priversti daryti namų darbus, nevėluoti <...>“. Tai nuginkluotų mokinį ir parodytų jam pedagoginio konflikto nevaisingumą, atvertų kelius bendradarbiavimui.

Mokytojas, dar labiau išgyvenantis savo nevisavertiškumą negu paminėtais atvejais, gali siekti atsilyginti mokiniams. Tokio mokytojo galvoje sukasi mintys: “Aš tiek tavimi rūpinuosi <...>“, “Tiek dėl tavęs stengiuosi <...>“, “Tiek darau <...>“ ir pan. Siekiantis atsilyginti mokytojas jaučiasi įžeistas, įskaudintas, kad vaikas nepaiso jo pastangų, neįvertina jo gerų ketinimų, rūpinimosi jo gerove, neatsiliepia į mokytojo siekį “atverti kelią į mokinio širdį“. Tokių jausmų veikiamas mokytojas gali užsisėsti – pernelyg dažnai klausinėti arba neklausinėti mokinio, kad šis neturėdamas pažymio patirtų mokytojo reikšmingumą. Visa tai jis daro sukantis galvoje vienai minčiai – nubausti mokinį už kėsinimąsi į mokytojo autoritetą ir įtvirtinti save. Mokytojas turėtų ir toliau rūpintis tokiais vaikais nepriklausomai nuo jų elgesio, elgtis su jais pagarbiai, dėmesingai, kalbėti apie mokinius tik teigiamomis frazėmis.

Kraštutinį savivertės išsekimą patiria mokytojas, kuris siekia pasitraukti nuo problemiško mokinio palikdamas jį likimo valiai. Mokytojas, galvojantis: “Aš turbūt esu nevykėlis“, “Nemoku mokyti“, “Man niekas nesiseka“, – jaučiasi bejėgis, nusivylęs savimi, pasirinkta profesija. Šie jausmai verčia jį pasitraukti nuo mokinio, nebeieškoti kitokių mokymo, pedagoginio poveikio būdų. Mokinys išpildo mokytojo lūkestį – pasižymi bejėgiškumu, atsisako atlikti užduotis, nepriima mokytojo pagalbos, paaiškinimų. Tik tokiu atveju mokytojas galės sau pasitvirtinti: “Na, ar aš nesakiau, kad šio mokinio negalima nieko išmokyti, išauklėti!“. Mokytojas turėtų mokytis pats ir išmokyti mokinius pastebėti, nusakyti žodžiais ir priimti sėkmę, teigiamai kalbėti apie save, laikytis ir įtvirtinti požiūrį, kad klysti ne tik normalu, bet ir naudinga.

Taigi mokytojo išgyvenimai dėl savo menkėjančios savivertės stimuliuoja tokį mokinio elgesį, kuris padeda mokytojui įsitvirtinti, bet neskatina mokinio asmenybės, pažinimo sferos sklaidos, adekvačiai kompensuoti jo paties patiriamo nevisavertiškumo. Mokytojas turėtų stebėti, ar savo elgesiu nestimuliuoja netinkamo mokinio elgesio, ir pasirinkti naujus elgesio tikslus. Adekvačiai kompensuodamas savo nevisavertiškumą, mokytojas siektų naujų įgūdžių, mokėjimų, teorinių žinių, kurias galėtų praktiškai taikyti savo profesinėje veikloje siekdamas mokinio asmenybės sklaidos, jo poreikių patenkinimo. Toks mokytojo elgesys klasėje, kai asmenines reakcijas pakeičia profesinis santykis su mokiniu, atsiradusia pedagogine problema, turėtų sudaryti pagrindą profesionalo tapsmui.

ŽVIRBLIŲ TAKAS, 2005-ieji metai, Nr. 4