D.Klibavičius: ugdymas priklauso nuo visuomenės brandos
Adresas http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=59695403
„Sėkmės mokykla“. Metų mokytojo premijos laureatas D.Klibavičius: ugdymas priklauso nuo visuomenės brandos
„Sėkmės mokykla“
2012 m. spalio 5 d.
Humanitarinių mokslų daktaras, Kauno jėzuitų gimnazijos etikos ir filosofijos mokytojas, vienas iš 2011 metų mokytojo premijos laureatų Darius Klibavičius sako būdamas mokinys norėdavęs, kad mokytojas pakeltų akis nuo dienyno ar dalyko programos, o šiandien kolegoms rekomenduoja keisti žodyną: užuot „kontroliavus“, „protinus“ ir „kalus į galvą“ daugiau bendrauti.
– Mokytojas – moralinis pavyzdys, ugdytojas, kūrybiškumo puoselėtojas, ateities kūrėjas… Ar mokytojas, pirmiausia, neturi būti tuo, ko reikia mokiniui? O ko jam šiandien reikia? Ir ar mokytojas pajėgus tuo būti?
– Manau, kad iš mokytojo visuomet tikimasi ne vieno vaidmens ir ne vienos funkcijos. Čia sutelpa visa tai, ką jūs paminėjote ir dar daugiau. Tačiau reikia atsižvelgti į žmogiškuosius ribotumus ir laikmečio realijas. Kaip informacijos šaltinis mokytojas šiandien jau nebepajėgus konkuruoti savo žiniomis su internetu, bet kaip asmuo su savo pasaulėžiūra ir patirtimi gali nuveikti klasėje nepaprastai daug. Bėda ta, kad mes dalijamės su mokiniais ilgaamže kultūrine tradicija, bet nesame tikri, ko iš tikrųjų reikės dabartinei kartai jau visai netolimoje ateityje.
Pavasarį dalyvavau Vokietijoje Bad Wildbado miestelyje vykusiame tarptautiniame seminare „Būti mokytoju 2032 metais: besikeičiantis vaidmuo ir kompetencijos“. Jame dalyvavo 38 įvairių dalykų mokytojai iš 24 Europos šalių. Prieš pradėdami svarstyti mokytojo vaidmenį, pirmiausia bandėme įsivaizduoti, kaip per artimiausią dvidešimtmetį keisis mūsų gyvenamoji aplinka, kuri stipriai nulems ugdymui keliamus tikslus. Svarstėme mokytojui priskirtinas įvairias roles ir joms būdingas savybes: mokytojas kaip režisierius, kaip laivo kapitonas, vedlys į kalnus. Mes pamatėme, kad mokytojas iš esmės turėtų būti universalus tarsi Renesanso genijus, bet ar tai realu?
Man sunku spręsti, ko mokiniai tikisi iš savo mokytojų, nes mokiniai turi pačių įvairiausių poreikių: vieni nori tiktai aukšto įvertinimo, kiti – naujų žinių ir gebėjimų, treti siekia asmeninio dėmesio ir santykio. Galiu pasakyti, kad pats būdamas mokiniu labiausiai pasigesdavau betarpiško kontakto. Norėdavau, kad mokytojas kuo dažniau pakeltų akis nuo dienyno, vadovėlio ar dalyko programos ir iš tikrųjų pamatytų, kas sėdi jo klasėje – ne šiaip statistiniai dydžiai, bet asmenys. Man prastai sekėsi matematika. Būdamas 11 klasėje vieno kontrolinio darbo metu nieko neišsprendžiau, bet parašiau eilėraštį. Mokytoja tai priėmė kaip asmeninį įžeidimą ir pasiteiravo, ar per kitą kontrolinį darbą imsiu dainuoti?
Man ši istorija yra skaudi, tačiau labai pamokanti ir padeda geriau suvokti savo mokinių skirtingumą, jų interesų įvairovę. Tad patys ir atsakykime sau, ar mano minėtas mokytojas ugdo kūrybiškumą? Jeigu aš pats norėčiau tapti savo mokiniams moraliniu autoritetu ar nepasidaryčiau juokingu moralistu, siekiančiu postmodernioje epochoje primesti jiems vieną vienintelę „teisingą“ nuomonę, kurią jie dar turi „išmokti“? O ką kalbėti apie mokytoją kaip ateities kūrėją, jeigu kai kurie mokiniai savo žiniomis, šiuolaikinių technologijų išmanymu, kelionėmis po pasaulį jau dabar pranoksta savo mokytojus?
– Ar neatrodo paradoksalu, kad mokytojas negali būti ateities kūrėjas?
– Nereikia įsivaizduoti mokytojo kaip Dievo ar misionieriaus. Mes visi vienaip ar kitaip prisidedame prie ateities kūrimo. Švietimo sistema kaip ir daugelis kitų sistemų yra inertiška. Joje vyksta kažkas panašaus kaip su žvaigždėmis – kol jų šviesa pasiekia Žemę, jos pačios jau gali būti užgesusios, o mokiniai-studentai vis dar studijuoja tokias programas, kurios dažnai yra perteklinės arba netrukus bus visai nereikalingos.
Galime trumpam tapti futurologais ir pabandyti nuspėti švietimo sistemos dalyvių poreikius per artimiausią dešimtmetį. Ateities mokykloje greičiausiai suaktyvės skaitmeninių medijų taikymas. Norėčiau tikėti, kad mokiniams bus svarbu ne vien žinios, bet taip pat jiems sudarytos sąlygos naujų idėjų kūrimui, gerai išlavinti bendrieji gebėjimai – informacijos rinkimas ir apdorojimas, turimų išteklių planavimas, gilesnis savęs pažinimas, bendradarbiavimas su kitais žmonėmis, kūrybiška veikla, viešas kalbėjimas. Minėtame seminare kolegos sakė, kad savo pamokose dažnai naudojasi tinklalapiu TED.com, kuriame savo idėjomis dalijasi pačių įvairiausių sričių atstovai – tai yra įkvepiantys, mokinių iniciatyvą skatinantys pavyzdžiai.
– Koks ugdymo mokykloje tikslas?
– Ugdymas pats savaime neturi jokio tikslo, – sako ugdymo filosofas Johnas Dewey. Tikslus kelia ugdymo proceso dalyviai, tai yra, mokiniai, tėvai, mokytojai. Taigi ugdymas priklauso nuo visuomenės brandos, jos formuojamų tikslų ir švietimo politikos vizijos.
Bet ką galime daryti jau dabar – keisti požiūrį į save ir mokinį. Užuot vis dar žvelgus į mokinį kaip į gležną augalą, tuščią butelį ar instaliavimui paruoštą kompiuterį, pamatyti besiformuojantį asmenį su savo tikslais ir lūkesčiais. Dar pravartu keisti žodyną: mokinius ne „sudrausminti“, „kontroliuoti“, „paprotinti“, „įkalti į galvą“, o daugiau bendradarbiauti. Mokytojas neprivalo būti ekspertas, kuris jau viską žino, bet labiau tyrėjas, kuris kelia naujus klausimus ir drauge ieško atsakymų.
1969 metais medijų filosofas M. McLuhanas svarstė pirmosios televizijos kartos situaciją mokykloje ir konstatavo, kad švietimo sistema yra visiškas „galinio vaizdo veidrodėlis“, nes orientuojasi į praeities vertybes ir ankstesnes technologijas, o tarpas tarp kartų iš tiesų yra bedugnė, skirianti ne dvi amžiaus grupes, bet dvi labai besiskiriančias kultūras. O ką šiandien galėtume pasakyti apie pirmosios kompiuterių kartos poreikius mokykloje? Ar ši praraja gilėja? Kadangi mokiniams virtualios ugdymo priemonės ir skaitmeninės medijos yra įprasta aplinka, tad natūralu, kad naudodamiesi jomis jie jaučiasi žymiai geriau negu jų mokytojai.
McLuhanas sako: „Iššūkis naujai erai yra tiesiog visuminis kūrybiškas augimo procesas – vien tik faktų dėstymas ir kartojimas yra tokie pat nereikšmingi šiam procesui, kaip požeminio vandens ieškotojas atominei elektrinei. Tikėtis, kad elektroninio amžiaus vaikas reaguos į senus ugdymo būdus, greičiau jau panašus į lūkestį, kad erelis plauks. Tai yra tiesiog ne jo aplinka ir todėl jam nebesuprantama“.
Mokinius motyvuoja ne tokie atsakymai, kuriuos reikia mechaniškai atkartoti, bet tie, kuriuos reikia patiems sugalvoti. Mokiniams neįdomu kaupti žinias, kurios dažnai yra balastas ir turi menką poveikį realiam pritaikymui ar jų elgesio formavimui. Be to, mokiniams svarbus ir greitas atgalinis ryšys. Mes jau įpratę prie greitojo skaitymo, greito maisto, todėl elektronikos amžiuje norime sulaukti ir greitos reakcijos apie savo ugdymo procesą bei jo rezultatus.
– Koks yra mokytojo tikslas šiandienos pamokoje, mokslo metuose?
– Mokytojo tikslas pamokoje išliko beveik toks pat kaip visada – suprantamai pateikti medžiagą, koordinuoti veiklą ir objektyviai vertinti mokinių pažangą. Metų tikslas – pilnai išanalizuoti dalyko kursą ir paruošti mokinius egzaminams. Turbūt daugelis prisimename savo mokytojų dejones gegužės mėnesį „ai, ai, turbūt jau nespėsime išnagrinėti tos ar anos temos“?
Bet pamėginkime performuluoti jūsų klausimą atvirkščiai: koks yra mokinio tikslas šiandienos pamokoje, koks jo metų tikslas? Manau, kad nuo pat mokslo metų pradžios mokytojas su mokiniais privalo dalintis atsakomybe. Tegul patys mokiniai kelia tikslus savo ugdymui, tegul vertina savo asmeninę pažangą.
Aš esu humanizmo šalininkas ir Carlo R. Rogerso principų gerbėjas. Savo knygoje „Laisvė mokytis: požiūris į tai, kuo galėtų tapti ugdymas“ Rogersas dėsto mintis apie į besimokantįjį orientuotą mokymą, mokymosi proceso pokyčius ir mokytoją kaip šio proceso palengvintoją. Atvirumas patirčiai, jausmų refleksija ir raiška man neapsakomai padeda dirbti. Žinoma, yra mokinių, nuolat reikalaujančių dėmesio, norinčių pirmauti ir demonstruoti galią, bet iš esmės mes visi esame geri ir verti meilės. Pedagogikoje, kaip ir medicinoje, turėtų būti taikomas principas „nepakenk!“
Kitas kelias – biheiviorizmo taikymas, mokinių elgesį reguliuojant klasikiniu „meduolio-lazdos“ principu yra nelabai efektyvus. Pedagogiką suprantu kaip radikalią saviugdą – mokytojas gali mėginti klasėje pasislėpti už vadovėlio ar kompiuterio ekrano, bet tiesioginis santykis su mokiniais iš karto apnuogina, turi neišvengiamai susidurti su savo asmeninėmis stiprybėmis ir silpnybėmis, dorybėmis ir ydomis. Žodžiu, įsisąmoninti, kad esi ne žmogus-futliare, bet žmogus-procese – reikia nuolat mokytis, keistis, atsinaujinti.
Neformalios saviugdos straipsnių ciklas – bendras DELFI ir VšĮ „Sėkmės mokykla“ projektas, kuriuo siekiama kurti atsakingų piliečių visuomenę, ugdyti papildomas asmens kompetencijas ir didinti vidinį potencialą.
http://www.delfi.lt/news/daily/education/sekmes-mokykla-metu-mokytojo-premijos-laureatas-dklibavicius-ugdymas-priklauso-nuo-visuomenes-brandos.d?id=59695403