Džiugas Paršonis. Neleisti vaikų į mokyklą negalima, bet gal taip būtų geriau?

Šešerių metų vaikas neketina eiti į mokyklą. Tėvai nenori jo versti – atvirkščiai, jie mano, kad mokykla nėra geras būdas siekti išsilavinimo. Statistika ir švietimo sistemos analizė, tėvų nuojauta ir vaikų norai – vienoje pusėje, valstybės įstatymai – kitoje: Lietuvoje įstatymai draudžia vaikams nelankyti mokyklos. Jei kas išdrįstų taip daryti, jiems grėstų galbūt griežčiausia šiandien Lietuvos Respublikoje tebetaikoma bausmė – vaikas būtų atimtas iš tėvų.
Kalėjimas mažiesiems
Jei manysime, kad kalėjimas yra laisvės atėmimo bausmė, tuomet mokykla pagal pagrindinius požymius yra vaikų laisvės atėmimo vieta: negalima rinktis lankyti mokyklą ar ne (bent iki 16 metų), nustatytą laiką privalu fiziškai būti konkrečioje vietoje ir laikytis drausmės taisyklių bei disciplinos, kurių nei vaikui, nei jo tėvams nevalia keisti. Tėvai gali rinktis valstybinę ar privačią mokyklą, standartinę ar šiek tiek modifikuotą programą, tačiau vaikas negali mokytis laisvai – tada, kada nori, ir to, ko nori.
Pasaulio valstybių praktika labai marga: kai kuriose šalyse laisvas vaikų mokslas yra ne tik legalus, bet ir saugomas konstitucijos (pvz., Italijoje, Belgijoje, Airijoje), kitose vaikas gali mokytis namuose, tačiau turi būti prižiūrimas formalios mokymo institucijos (pradinės, pagrindinės ar vidurinės mokyklos). Lietuva priklauso radikaliausiųjų grupei, kurių įstatymai laisvą vaikų mokymąsi draudžia apskritai.

2000-aisiais švietimo ir mokslo ministro bei sveikatos apsaugos ministro pasirašyta moksleivių mokymo namuose tvarka numato specialią išimtį tiems vaikams, kurie dėl fizinės negalios negali lankyti mokyklos. Šis įsakymas reikalauja, kad rekomendaciją dėl mokymosi namuose pateiktų gydytojų konsultacinė komisija arba savivaldybės švietimo skyrius. Mokslas namuose gali trukti ne ilgiau kaip vienus metus – tol, „kol savivaldybė švietimo įstaigoje pritaikys mokymo vietą“. Net jei vaikas mokosi namuose, jis mokomas pagal adaptuotą mokyklos programą, kai mokytojai atvyksta į namus ir veda pamokas. Kitaip tariant, jei nenuvyksti į mokyklą, mokykla atvyksta į tavo namus.
Iš Lietuvos kaimynių tik Latvija ir Baltarusija nesuteikia jokios galimybės mokytis ne mokykloje. Savarankiškas mokymasis leidžiamas Estijoje, Lenkijoje ir Rusijoje, tačiau vaikas paprastai negali rinktis, ką mokytis. Artimiausios šalys, kuriose laisvas mokslas leidžiamas kaip tikra mokyklos alternatyva, yra Ukraina, Suomija ir Danija.
Išlaisvinanti institucija
Žvelgiant į švietimo istoriją ir vaiko gyvenimo raidą per civilizacijos amžius, kiek nedora atrodytų mokyklą vadinti kalėjimu mažiesiems. Mat visuotinė privaloma mokykla išgelbėjo vaikus nuo vergystės ūkiuose, kasyklose ir fabrikuose.
Vos žmonija pradėjo sėslų gyvenimo būdą ir žemdirbystę, vaikai tapo pigia, iš esmės beteise darbo jėga, kuri vergovės ir baudžiavos laikais turėjo tarnauti šeimai ar jos ponams. Vaikų darbo išnaudojimas ir jo pardavimas agrarinėse ir ankstyvos industrializacijos visuomenėse truko kelis tūkstančius metų, tad nenuostabu, kad visuotinis privalomas vaikų švietimas mokyklose buvo ir yra laikomas vienu didžiausių humanizmo pasiekimų.
Šiuolaikinė mokykla atsirado veik kartu su moderniais kalėjimais ir kareivinėmis ir buvo bent iš dalies reformacijos judėjimo ir palaipsnės valstybės valdžios sekuliarizacijos pasekmė. Giminystė su kalėjimais ir kareivinėmis pasireiškė ne tik laisvės varžymu, muštru, disciplina, unifikuota propaganda ar ugdymu šiose įstaigose, bet ir auklėjimo metodika. Vienas XIX a. Vokietijos mokyklos mokytojas žurnale kruopščiai žymėjo per karjerą nuveiktą pedagoginį darbą: „911 527 smūgiai rykšte, 124 010 smūgių lazda, 20 989 sušėrimai liniuote, 136 715 smūgių ranka, 10 235 smūgiai į veidą, 7 905 antausiai, 1 118 800 smūgių per galvą.“
Nepaisant prievartos, smurto, patyčių ir griežto režimo, ankstyvosios mokinių kartos turėjo iš mokyklų tikros naudos. Industrinei visuomenei ir beužsimezgančiam paslaugų sektoriui buvo reikalingi išsilavinę žmonės. Jaunoms nacionalinėms valstybėms (visuotinio švietimo plėtra veik sutapo su nacionalinių valstybių kūrimu Europoje ir Amerikos žemynuose) buvo reikalingi „naujo raugo“ politikai, karininkai, gydytojai, teisininkai, pirkliai ir fabrikantai.
Visuotinė nacionalinė mokykla užtikrino mokiniams socialinio mobilumo galimybę: žemdirbio ar darbininko vaikai galėjo rinktis kitą, geresnį gyvenimą, jei tik jiems pavykdavo gauti išsilavinimą. Gal todėl tiek daug gražių žodžių apie mokyklas ir mokytojus yra pirmosios išsilavinusios kartos raštuose (ankstyvieji tarpukario Lietuvos metai). Vėliau mokinių entuziazmas ėmė blėsti – sovietmečiu jį kurstė nebent užsakyti propagandiniai kūriniai. Ilgainiui žavėjimasis mokykla beveik išnyko, jei tik ji nebuvo naudojama kaip jaunystės, žinių ar augimo tarp bendraamžių metafora. Užpildytoje darbo rinkoje mokyklos, kaip geresnio ateities gyvenimo užtikrintojos, vaidmuo dingo.
Bergždžios pastangos
Nuo pat pradžios visuotinės mokyklos vaidmuo buvo apibrėžiamas ne tik kaip mokslo žinių sklaidos centro, bet ir kaip ideologinio ugdymo institucijos. Tas vaidmuo paveldėtas iš pačių ankstyvųjų sekmadieninių mokyklų, kurias organizavo bažnyčia. Mintis, kad jauną protą gali formuoti, kaip nori, kad prasminga „lankstyti medį, kol jaunas“, pasirodė labai gaji, nors niekas neturėjo tokios veiklos efektyvumo įrodymų: tiek Prancūzijos, tiek Rusijos revoliucijos dalyviai bažnyčios ar vienuolynų mokyklose buvo mokyti dievobaimingumo ir paklusnumo valdovui; Vokietijos nacių ar Rusijos komunistų „tobulai“ išauklėti patriotai praktiškai išnyko kitą dieną po santvarkos pasikeitimo; nepaisant penkiasdešimties metų doktrinos, sovietmečio Lietuvos mokyklose Sąjūdis tapo masiškesnis už bet kokią sovietinę organizaciją, o M. Burokevičiaus būrelis gausa tikrai negalėjo pasigirti.
Jei ideologinis ugdymas, kuriam buvusios valdžios skyrė daugiau pastangų ir resursų nei bet kuriai mokslo disciplinai iš mokyklos programos, pasirodė esąs toks netvarus, ar galime tvirtinti, kad kitas mokymas mokykloje veiksmingesnis?
Patikimų duomenų, norėdami palyginti, nerasime, nes net šalyse, kurios leidžia laisvą mokymąsi, taip mokosi vos vienas procentas (Danijoje). Daugiausia patirties turi Jungtinės Amerikos Valstijos ir Pietų Afrikos Respublika. Jungtinėse Valstijose be mokyklos mokosi apie 2,5 mln. vaikų, o seniausia „nemokanti“ Sadberio slėnio mokykla („Sudbury Valley“) Masačusetso valstijoje veikia nuo 1968 metų.
Per kelis pastaruosius dešimtmečius atlikti tyrimai rodo, kad skirtumo tarp laisvo mokslo ir mokslo mokyklose nėra – nei galimybė tęsti studijas aukštosiose mokyklose, nei dirbti norimą darbą tarp nelankiusiųjų mokyklos nesumažėja.
Tiesa, laisvai besirenkantys mokymosi dalykus vaikai paprastai anksčiau ima domėtis būsima profesija, turi galimybę apie ją įgyti daugiau žinių ir geriau susipažinti su praktika bei perspektyva. Atotrūkis tarp vaiko svajonės ir suaugusiojo realybės („svajojau būti lakūnu – tapau tiekimo skyriaus vadybininku“) yra mažesnė, jei vaikas mokosi laisvai.
Sparčiai kintančioje modernioje visuomenėje ir jos itin dinamiškoje darbo rinkoje, net pasak pačių edukologų, kur kas svarbiau turėti ne platų standartizuotą pradinių žinių rinkinį, o stiprų žingeidumą, gebėjimą sparčiai adaptuotis, mąstyti nestandartiškai, kurti ir eksperimentuoti – dalykus, kurių mokykla nesugeba ir negali įdiegti vaikams.
Mokykla prieš ateitį
Mokymo mokykloje principas palaipsniui tampa nebesuderinamas su visuomenės ateities poreikiais. Kai šiuolaikinė mokykla buvo kuriama, ji rėmėsi keletu klaidingų ir dabar jau atgyvenusių principų:
– švietimo sistema žino ateities kartos žinių poreikius,
– bendra mokymo sistema tinkama visiems vaikams,
– geriausiai žinios suvokiamos izoliuotoje nuo aplinkos vietoje,
– mokymasis – tai klausymas, kas sakoma, ir vėlesnis išgirstos informacijos pakartojimas,
– mokslo problemos turi vieną teisingą atsakymą, kurį tereikia išmokti,
– standartizuoti testai atspindi vaikų išsilavinimo sėkmę,
– įgytos mokykloje žinios yra pakankamos, kad vėliau žmogus galėtų rinktis bet kurią norimą specialybę.
Ne mažiau svarbus, tačiau ne visada deklaruojamas tikslas yra pažaboti iniciatyvą, palaužti valią ir įpratinti jauną žmogų prie taip būsimoje karjeroje reikalingos pagarbos ir baimės vyresnybei, disciplinos ir paklusnumo. Prievarta prieš vaikus ir jų laisvės atėmimas laikytinas pateisinama auka siekiant šių tikslų.
Tačiau kyla klausimas, ar toks mokyklos modelis (o jei drąsiau – ar mokyklos modelis apskritai) atitinka visuomenės poreikius. Ateities koncepcijose, kurias šaliai siūlo politikai, švietimo organizacijos ir futurologai, kalbama apie žmogaus kūrybiškumą, išradingumą, gebėjimą lanksčiai reaguoti į kintančią aplinką. Pabrėžiamas mokymasis visą gyvenimą netiesiogiai pripažįstant, kad tas, kuris gaunamas formalių studijų metu, yra neadekvatus rytdienai. Mokykla, kaip slopinimo ir lygiavos sistema, jo tiesiog neatitinka. Ypač tokioje šalyje, kaip Lietuva, kurios pagrindinis ir gal vienintelis „auksinis“ resursas yra žmonės ir jų protai.
Lietuvos mokslo ir verslo institucijos ne kartą reiškė priekaištus mokyklos (ir aukštosios) produktui. Dažniausiai minimas praktinių žinių stygius, individualios atsakomybės, išradingumo stoka, menkas atskiros srities išmanymas.
Jei mes didžiuojamės šalies biotechnologijų, medicinos ar fizikos prietaisų įmonėmis, turime atidžiau klausyti, ką apie reikalingas žinias ir iniciatyvą sako jų specialistai. Įmonės ar mokslo institucijos tikėtųsi, kad po dviejų dešimtmečių, praleistų įvairiose mokyklose (nuo darželinių parengiamųjų iki magistrantūros), ateinantis dirbti jaunas žmogus išties turėtų teisę vadintis specialistu, užuot buvęs „generalistu“ su šiek tiek didesniu kažkurios vienos srities pasenusių vadovėlinių žinių bagažu. Pažymiai ir diplomas yra nulis. Darbo interviu atsakymai į klausimus, kada pradėjai domėtis sritimi ir ką savo iniciatyva sužinojai, ką nuveikei, yra viskas.
Dalis dabartinės jaunosios kartos šią „neteisybę“ jau patyrė: mokykloje buvo žadėta viena, o atsidūrę darbo rinkoje jie suprato, kad pažadai buvo tušti. Per pastaruosius dvidešimt metų ne tik teko pakeliui išmokti „kapitalistinių specialybių“, bet netgi pakeisti požiūrį į fundamentaliųjų mokslų studijas, nes mūsų Visatos suvokimas šiandien labai tolimas nuo kokios vienos universalios tiesos – kartais atrodo, kad dėsniai priklauso nuo kiekvieno naujo į Žemės orbitą iškelto teleskopo ar eksperimento dalelių greitintuve. O ką jau kalbėti apie socialinius mokslus? Mūsų žinios apie bendruomenes, istoriją, komunikacijos raidą, ekonomiką ir technologijų įtaką visuomenei kinta sparčiau, nei įmanoma rašyti vadovėlius.
Pirmeivių vargai
Šio rašinio įžangoje pateiktas pavyzdys nėra hipotetinis. Verslininko Giedriaus Cikanavičiaus šeima išties svarsto, kaip į mokyklą būtų galima neleisti šešiamečio sūnaus, o po kelerių metų – ir jo jaunesnės sesers. Į Laisvojo universiteto auditoriją susirinkę paklausyti Giedriaus pasakojimo apie „nemokyklinimą“ išgirdo nemažą dalį čia jau išdėstytų priekaištų mokyklai, tačiau pagrindinės to nenoro priežastys kitos: pirma, mažylis puikiausiai mokosi be mokyklos, antra, mokykla yra prievartos sistema.
Vaikų žingeidumas yra įgimtas, tereikia neslopinti jo ir pasistengti, kad vaikas gautų žinių tada, kada geidžia. Aplinka ir patirtis yra žingeidumo katalizatorius, o ne vadovėlis. Daugumą dalykų vaikai išmoksta smalsaudami ir žaisdami. Harmoninga žaidimo ir pažinimo aplinka skatina kūrybiškumą. Taip gautos žinios yra gilesnės ir turi aiškias sąsajas su aplinkiniu pasauliu (yra praktiškesnės). Laisvas vaikų mokymasis yra asinchroninis: dalykas, kuris sudomina, gali patraukti vaiko dėmesį ilgam, o tas, kuris nedomina, gali būti atidėtas gerokai vėlesniam laikui. Mokykla tokio mokymosi nepripažįsta – ji dedasi žinanti, kelerių metų ir mėnesių vaikui dera pradėti domėtis biologija ir kada dera baigti domėtis geografija.
G. Cikanavičius žinojo norėsiąs vaiką lavinti laisvai dar prieš sukurdamas šeimą. Sūnus nelankė darželio, tačiau galėjo klausinėti tėvų, ko tik panorėjęs – šeima taip suplanavo laiką, kad bent vienas iš tėvų visada galėtų būti namuose su vaikais. Vaikas daugelio dalykų išmoko, nes jam buvo smalsu. Kai kuriose srityse jo smalsumas pasiekė „užgintas“ gelmes – pasak Giedriaus, jo sūnus supranta biologijos (ypač mikrobiologijos) pagrindus, reliatyvumo teoriją.
Giedriaus šeima būtų linkusi, kad sūnus ir toliau taip mokytųsi, tačiau Lietuvoje tai draudžiama. Net privačios ar „alternatyvios“ mokyklos iš esmės yra tokios pačios, kaip standartinės, – nebent užduoda mažiau namų darbų, dažniau leidžia vaikams lipdyti ką iš molio, piešti ar naudoja lankstesnę pažangos vertinimo sistemą.
Labiausiai tėvus glumina tai, kad mokykla yra priverstinė. Aiškinti vaikui, kad „taip reikia“ ir kad tu esi „dar per mažas suprasti“, iš esmės kertasi su vertybėmis, kurias jie stengiasi perduoti jaunajai kartai. Jei būsi atviras ir turėsi pripažinti, kad siųsti vaiką į mokyklą privertė valstybė, turėsi atsakyti ir į klausimą „tai kodėl mes iš čia neišvažiuojame?“.
Alternatyvos svetur
Nepaisant deklaracijų įstatymuose ar net konstitucijose, retoje šalyje leidžiamas laisvas vaikų mokymasis. Daugelyje šalių, leidžiančių vaikams mokytis namuose, iš esmės privalu namuose sukurti mokyklą: paisyti valstybinės mokymo programos, laikyti tuos pačius egzaminus ir pan. Studijuoti integralus dešimtmečiui draudžiama, kaip ir atidėti sakinio skyrybos dalykus vėlesniam laikui – visi vaikai turi būti ugdomi pagal tą patį universalų modelį.
Kai kur leidžiama tam tikrų religinių ar tautinių bendruomenių nariams mokyti vaikus namuose, jei joms mokyklos programa atrodo netinkama arba apeigos trukdo suderinti studijas su mokyklos pamokomis. Joms nepriklausančioms šeimoms nejauku apsimesti „sektantais“, bet kartais kitos galimybės gauti teisę vaikus mokyti nepriklausomai nuo mokyklos tiesiog nėra.
Kitas dalykas, kad psichologai ir švietimo specialistai nelinkę pritarti vaiko mokymuisi namuose kaip tikrai geram sprendimui. Tėvų įtaka tokiu atveju tampa neproporcingai didelė. Ilgainiui gali nukentėti vaiko socialiniai įgūdžiai, gebėjimai dirbti grupėje, dalytis darbus ir atsakomybę, derinti interesus. Analizuodami vieną vaiką auginančias šeimas ir lygindami jas su daugiavaikėmis, mokslininkai pastebi jose augusių vaikų egocentrizmą ir menkesnę bendruomeninę adaptaciją, kartais virstančią kone sociopatija. Mokykla sušvelnina „kambarinės gėlės“ efektą, tačiau gali būti, kad kaina, kurią tenka už tai sumokėti, pernelyg didelė.
Nemokyklinės mokyklos
„Nemokyklinimas“ yra visiškas naujadaras lietuvių kalboje, bet kitomis kalbomis toks žodis ir juo pavadintas reiškinys žinomas jau veik pusę amžiaus. Laisvojo mokslo mokyklų steigėjai stengiasi grįsti jas prigimtinėmis žmogaus savybėmis ir pagarba žmogaus laisvei.
Stebėdami rinkėjų-medžiotojų gentis, kurios iki šiandien nesusidūrė su žemdirbyste ar jos nepriėmė, antropologai gali tirti vaikų, iki jie prarado laisvę, mokymosi sąlygas. Vaikai tokiose bendruomenėse mokosi žaisdami ir imituodami suaugusiųjų užsiėmimus. Žaidimai vyksta mišraus amžiaus grupėse, kur vyresnieji išmoksta atsižvelgti į skirtingus žaidimo dalyvių poreikius ir gebėjimus, o jaunesnieji stengiasi greičiau išmokti to, ką geba vyresni. Konfliktai paprastai sprendžiami ieškant kompromiso, nes, atsisakius žaisti bent vienam vaikui, dažnai sugriūva pats žaidimas.
Suaugusieji tokiose bendruomenėse (žiūrint iš „civilizuotos“ visuomenės perspektyvos), atrodytų, labai atsainiai žiūri į vaikų saugumą: mažiesiems nedraudžiama karstytis po medžius, žaisti su aštriais daiktais ir pan. Tačiau vis tiek rimtų traumų ir sužeidimų yra labai nedaug. Mat vaikai tiesiog bando savo įgūdžių ir baimės ribas, instinktyviai vengdami toli jas peržengti.
Antropologų atlikti mokymosi žaidžiant tyrimai patraukė ir švietimo bendruomenės dėmesį. Žaidimo ir žinių kaupimo tyrinėjimas prasidėjo beveik tuo pačiu metu, kaip ir modernios mokyklos modelio diegimas. Vokiečių filosofas Karlas Groosas XIX ir XX a. sandūroje parašė dvi knygas „Gyvūnų žaidimai“ ir „Žmogaus žaidimai“, kuriose bandė atskleisti žaidimo įtaką evoliucijai, kultūrai ir žinių komunikacijai.
K. Grooso ir jo pasekėjų tyrimai paklojo pamatus tikrosioms mokyklos alternatyvoms – nemokyklinėms mokykloms, kurios nenaudoja jokios švietimo programos ir leidžia vaikams patiems apsispręsti, ko ir kada jie nori mokytis.
Bene žinomiausią iš jų 1968-aisiais Jungtinėse Valstijose įkūrė Kolumbijos universiteto profesorius Danielis Greenbergas. Sadberio slėnio mokykla tebeveikia iki šiol ir turi apie 30 jos principais sekančių institucijų įvairiose pasaulio šalyse (Europoje kartais vadinamų „demokratinėmis mokyklomis“).
Šių mokyklų organizacijos principas labai paprastas: nėra klasių, nėra pamokų, nėra pažymių, testų ir egzaminų. Vaikai gali patys rinktis, su kuo ir ką žaisti ar mokytis. Mokykla turi įvairių sričių specialistų ir gerą informacijos bazę bei įrangą, kad kiekvienas panorėjęs galėtų gauti atsakymus iš kompetentingo suaugusiojo. Tačiau suaugusieji raginami nesiimti iniciatyvos ir neteikti pamokymų neprašomi. „Demokratinių“ vardą tokios mokyklos gavo dėl praktikos visus mokyklos reikalus spręsti visuotiniame susirinkime, kuriame lygų balsą turi kiekvienas dalyvis – ir kasmet perrenkamas administratorius, ir ką tik į mokyklą atvykęs ketverių metų vaikas.
Tokių mokyklų Lietuvoje nėra ir negali būti. Mūsų mokyklos privalo mokyti pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą programą. Geriausiu atveju jos gali derėtis dėl to, kokius metodus naudos.
Per brangu neeksperimentuoti
Švietimo trūkumai – dažna visuomenės diskusijų tema. Gal todėl ir derinys „švietimo reforma“ yra veik nuolatinis mokyklos ir mokymo palydovas. Ar buvo bent vieni metai, kai kokia nors reforma nebuvo vykdoma ikimokyklinio, bendrojo lavinimo ar aukštosiose mokyklose?
Net ir nuolat vykdant reformas, dėl kurių sumaištis ir netikrumas dėl ateities tik pagilino mokyklos bėdas, niekas iš esmės nesikeičia. Kaip neprisiminus H. Fordo siūlytos galimybės rinktis bet kokią automobilio spalvą, jei tik ji bus juoda?
Nė viena iš švietimo reformų nebandė pašalinti pagrindinių septynių mokyklos ydų, kurias knygoje „Laisvė mokytis“ apibrėžė psichologas Peteris Gray’us:
– atimama vaikų laisvė rinktis, ką ir kaip mokytis,
– slopinama asmeninė atsakomybė ir apsisprendimas,
– slopinamas natūralus žingeidumas ir noras gauti žinių,
– vertinimo sistema skatina patyčias, melą, sukčiavimą ir cinizmą,
– trikdoma savitarpio pagalba ir skatinamas priekabiavimas,
– slopinamas kritinis mąstymas,
– siaurinamas geidžiamų įgūdžių ir žinių spektras.
Vykdomų švietimo reformų entuziastai ragina nenuleisti rankų ir toliau tobulinti dabartinę mokyklą. Noras tobulėti yra geras dalykas, tačiau kažin ar prieraišumą dabartiniam mokymui galima pateisinti žinant, kad reformos vykdomos beveik du šimtus metų, visuomenė jomis vis tiek nėra patenkinta, o vienintelis realus rezultatas, kurį pavyko pasiekti – tai fizinių bausmių vaikams panaikinimas…
Gali būti, kad švietimo sistemai Lietuvoje jau šiandien per brangu nebandyti visų galimų alternatyvų – net tų, kurios nenaudoja mokymo programos, pamokų formato ar kitų iš viršaus nuleistų ekspertinių potvarkių. Ne vien dėl to, kad Giedriaus ir kitų panašiai mąstančių jaunų tėvų šeimos liktų Lietuvoje. Dėl to, kad mums ateityje praverstų vienas kitas einšteinas ar edisonas, džobsas ar geitsas.

http://ekologija.blogas.lt/dziugas-parsonis-neleisti-vaiku-i-mokykla-negalima-bet-gal-taip-butu-geriau-26008.html?utm_source=feedburner&utm_medium=email&utm_campaign=Feed%3A+Ekonaujienos1+%28Ekonaujienos1%29