Alternatyviojo ugdymo istorija

Iš Ron Miller straipsnio „Trumpa alternatyviojo ugdymo istorija“:
Kodėl gyvuoja alternatyviosios mokyklos? Dabartinė valstybinio švietimo sistema pradėjo veikti ketvirtajame XIX dešimtmetyje, siekdama suteikti bendrą, kultūriškai suvienodinančią edukacinę patirtį visiems vaikams, tačiau jau nuo pat pradžių tam tikros pedagogų, tėvų ir pačių mokinių grupės atsisakė dalyvauti šioje sistemoje. Jų argumentai įvairūs, kaip ir jų pasirinkti alternatyvūs mokyklinio lavinimo (ir nelavinimo) būdai. Alternatyviojo ugdymo istorija – tai spalvinga socialinių reformatorių ir individualistų, tikinčiųjų ir romantikų istorija. Tačiau nepaisant šių žmonių skirtingumo, juos vienija ypač didelis dėmesys socialinei, moralinei, emocinei ir intelektinei jaunuolių raidai, be to, jie skrupulingiau, negu tai daroma kitose valstybinių mokyklų programose, taikė tuos ugdymo metodus, kurie visų pirma ir puoselėja šiai raidai būtinas savybes.
Valstybinio švietimo istorikai aprašė, kaip per laikotarpį, trukusį nuo 1837 m. (kai Horacijus Manas tapo pirmuoju įtakingu valstybinės švietimo institucijos lyderiu) iki XX a. pradžios (kai psichologijos, mokymosi ir organizacinės vadybos srityse pradėtos taikyti naujos mokslinės teorijos), itin siauras mokymo modelis buvo visuotinai įtvirtintas kaip „vienintelė geriausia valstybinio švietimo sistema“. Pagal šio modelio principus mokymo tikslas buvo panaikinti kultūrinę įvairovę ir asmeninį išskirtinumą, siekiant besiplečiančiai industrinei sistemai suformuoti lojalių piliečių bendruomenę ir efektyvią darbo jėgą. Pagrindinis ugdymo tikslas buvo suvaržyti augančią jaunuolių energiją, siekiant politinio ir socialinio vienodumo, ir užtikrinti sparčiai augančios verslo ekonomikos sėkmę. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje šie tikslai buvo trumpai apibrėžti terminu „socialinis efektyvumas“, kurį dažnai vartojo švietimo lyderiai.
Alternatyviąsias mokyklas ir mokymąsi namuose renkasi daugybė žmonių, nes, jų įsitikinimu, minėtas „socialinio efektyvumo“ scenarijus nepripažįsta tokių vertybių kaip individualumas, kūrybingumas, demokratinis bendruomenės gyvenimas ir dvasinė raida. Iš tikrųjų H. Mano siekiui – centralizuoti valstybinį švietimą – nuo pat pradžių priešinosi religiniai lyderiai ir kiti kritikai, tvirtindami, kad švietimas yra bendruomenės, šeimos ir asmens reikalas, o ne valstybės primetama politinė programa. Pavyzdžiui, XIX a. vidurio transcendentalistai (Ralfas Emersonas, Henris Toro, Bronsonas Alkotas, Orestas Braunsonas, Džordžas Riplis ir kt.) kritikavo valstybinio švietimo nelankstumą ir kai kurie iš jų įsteigė savo alternatyviąsias mokyklas. Nuo 1834 iki 1838 m. Bostone veikusi B. Alkoto mokykla (angl. Temple School), kurioje mokėsi ir jo duktė Luiza Mei, yra išskirtinis istorinis alternatyviojo ugdymo modelis. B. Alkotas nepripažino jo laikų mokymo metodų (mechaninio įsiminimo ir atkartojimo atmintinai) ir skatino Sokrato dialogą, ypač pabrėždamas moralinį ir dvasinį aspektus.
Daugeliui dvidešimtojo amžiaus alternatyviųjų mokyklų judėjimų pradžią davė trys Europos filosofai ir pedagogai: Žanas Žakas Ruso, Johanas Heinrichas Pestalocis ir Frydrichas Frebelis. 1762 m. išleistoje knygoje „Emilis“ Ž. Ž. Ruso teigia, kad ugdymas turi atitikti natūralią vaiko raidą, o ne visuomenės poreikius; tos visuomenės, kuri, kaip tvirtina autorius, linkusi prieštarauti viskam, kas organiška, natūralu ir dvasinga. Šis vidinės žmogaus prigimties raidos išryškinimas tapo svarbiausiu filosofiniu daugelio alternatyviojo ugdymo judėjimų pagrindu. Jis turėjo įtakos ne tik pažangiems pedagogams, bet ir daugybei liberalių pažiūrų žmonių. XIX amžiaus pradžioje šveicarų pedagogas J. H. Pestalocis atidarė mokyklas našlaičiams, kuriose buvo taikomi Ž. Ž. Ruso principai. Jo veikla įkvėpė Europos ir Amerikos pedagogus (tarp jų ir B. Alkotą). Vienas iš jo sekėjų Džozefas Nefas emigravo į JAV ir 1809–1827 m. trijose valstijose įkūrė mokyklas, kuriose ugdymas orientuotas į vaiką. Kitas J. H. Pestalocio mokyklos mokytojas buvo F. Frebelis, kuris vėliau išgarsėjo sukūręs vaikų darželio modelį, tačiau turbūt ne visi yra girdėję, kad F. Frebelis visus mokyklinio lavinimo lygius įsivaizdavo kaip puoselėjamus spontaniškos vaiko raidos „darželius“.
Daugiau apie alternatyviojo ugdymo istoriją Ron Miller straipsnyjer „Trumpa alternatyviojo ugdymo istorija“: http://www.alternatyvusisugdymas.lt/uploads/2009/12/11-07-14-AU-vertimas-Nr.34.Trumpa-AE-istorija.pdf
http://www.alternatyvusisugdymas.lt/index.php/alternatyvusis-ugdymas/alternatyviojo-ugdymo-istorija