Vienos geriausių šalyje gimnazijų vadovas B.Burgis tvirtai tiki, kad gyvybiškai svarbu iš esmės reformuoti visą švietimo sistemą, pirmiausia atsikratant netobulėjančiais, profesiškai degradavusiais, netgi nemokytinais mokytojais.
Mūsų mokykloje (KTU gimnazijoje. – Red.) tokios sistemos nėra, ir kol aš ten būsiu, nebus.
Kategoriškai uždrausčiau kalbėti iš rašto. Ir taip visus laikraščius užkemša jų sveikinimai. Koks nors politikas rašo: „Aš sveikinu“, lyg tas jo sveikinimas būtų koks nors Dievo žodis. Tai visiškas absurdas, Rugsėjo 1-oji ne ta diena, o mokykla ne ta vieta, kur būtų galima lįsti su savo reklaminėmis kalbomis.
Galų gale, galima šnekėti paprasta žmonių šneka, o ne mintinai išmoktomis, bereikšmėmis, trafaretinėmis frazėmis.
Baisu, nesmagu, kai visi laikosi įsikibę to, kas yra. Moksleivių skaičius mažėja, tačiau kas vyksta? Šiuo metu pati puikiausia proga reformuoti švietimo sistemą, atsisakyti didžiulių pastatų, atsinaujinti, pasikeisti, kurti visai kitokią mokyklą.
Tačiau deja, deja… Inercija tokia milžiniška, o labiausiai norima užmaskuoti tai, kad mes nieko nedarysime. Kalbama apie reformą, tačiau nieko nedaroma. Kai tik kas nors imasi konkrečių veiksmų, pasigirsta komanda „stop“ ir aiškinimai: mes turime savo darbus, savo pozicijas ir nieko nenorime prarasti.
Jeigu mokytojai turėtų galimybę įsivertinti, kiek jie yra degradavę, patys susigėstų ir išeitų. Tačiau jiems reikia sudaryti sąlygas kur nors išeiti. Jeigu visiškai nemokytini, gal kažką galėtų naudingo nuveikti?
Mokytojai, kuriuos būtina pašalinti iš mokyklų, yra tokie skirtingi, kad juos pirmiausia reikėtų surūšiuoti, o tik po to žiūrėti, kur jie gali būti pritaikomi. Kalbama, kad trūksta medicinos slaugių. Gal jie galėtų persikvalifikuoti ir dirbti tokį darbą? Taigi, pirmiausia reikia surūšiuoti, išaiškinti, kas ko vertas. O tada jau žiūrėti, ar jis gali verslu užsiimti, gėles auginti, ar vis dar ką nors mokyti. Tačiau nebūtinai mokykloje.
Kaip ir visoje šalyje, taip ir Kaune mokytojai „išsirūpina“ metodininkų ir ekspertų vardus, tačiau tai visai nenurodo jų realios kvalifikacijos, nes nėra normalios, objektyvios ir sąžiningos jų įvertinimo sistemos.
Aš tikrai pažįstu keletą Kauno mokytojų, kurie per šūvio atstumą negali būti prileidžiami iki mokyklos. Deja, jeigu jų pavardes paminėčiau viešai, man, ko gero, tektų aiškintis teisme. Kai patys mokytojai galės save įsivertinti, kai kas nors iš šalies juos objektyviai įvertins, tada galėsime pamatyti tikrąją situaciją. Nes dabar pedagogai susirenka popierėlius ir tampa mokytojais-metodininkais.
Visą straipsnį galite rasti čia:
http://www.lrytas.lt/sroves/studijos/b-burgis-rugsejo-1-oji-pedagogu-apsivalymo-iliuzija.htm