Švietimo ir moklso ministrui
Labas vakaras,
kadangi Švietimo ministerija yra atsakinga už mokymosi krūvį, aš, dešimtos klasės mokinys, taip pat drįstu pasakyti Jums savo nuomonę apie mokymosi krūvį bei požiūrį į mokyklą. Parašyt šį laišką paskatino Švietimo ir mokslo ministerijos pateiktas mokymosi krūvio vertinimas. Tikiuosi Jūsų supratingumo.
Pirmiausia, šiuo metu yra didelis nesupratingumas tarp mokytojų ir mokinių. Nors turėtume būti viena bendruomenė, tai yra lyg dvi atskiros barikadų pusės. Ir mokytojai, ir mokiniai apsiriboja tik savo interesais, savo požiūriu. Kalbant iš asmeninės patirties, kartais mokiniui prikabinama „blogiečio“ etiketė. Taip jam atimama galimybė taisytis, veiksmai klaidingai interpretuojami. Konfliktai mažina motyvaciją mokytis, atsiranda priešiškumas šiai įstaigai. Mokytojai turėtų būti kvalifikuoti ne tik savo specialybėje, bet ir bendravime su paaugliais, žinių pateikime. Visgi mokykloje be galo svarbu yra bendravimas ir tarpusavio supratingumas. Deja, dėl kylančių nesutarimų mokiniai baudžiami ar dar labiau apribojami.
Lietuvos mokyklose drausmingumą bandoma palaikyti laisvės apribojimu. Ne veltui sakoma, uždraustas vaisius skaniausias. Kuo labiau valdžia stengiasi mus priverstinai „laikyti“ mokykloje, tuo labiau norisi priešintis. Dažniausiai pavyzdingu lankomumu pasižymi tie mokiniai, kurie mato prasmę pamokose. Tai kodėl, užuot rakinus duris, mums nepadeda suprasti pamokų vertę? Apriboja ir laisve rinktis aprangą, „kiša“ uniformas ar įveda išvaizdos normas. Tai turėtų sumažinti patyčias, „padaryti“ visus lygius. Bet argi mes už mokyklos ribų irgi vaikštome su uniformomis? Nors idėja graži, tačiau užkerta kelia mokytis tolerancijos. Apmaudu, kad naikinamos problemų pasekmės, o ne priežastys. O mes toliau nesuprantame dėl ko, mes tai turime daryti.
Švietimo sistema mūzų nemotyvuoja. Bent jau dešimtoje klasėje, krūvis yra tikrai per didelis. Per daug užduotų namų darbų atima galimybę tobulėti įvairiapusiškai, turėti užklasinės veiklos. Kadangi daug „išmokstame“, tai didelę dalį žinių ir nepritaikome. Tada mums kyla klausimas, kodėl mes mokomės. Greiti tempai, neleidžia gilintis į informaciją, ji „praslysta“ paviršutiniškai. Atsiranda užburtas ratas – „daug mokomės ir nieko neišmokstam“. Nepakanka laiko įsisavinti informaciją ir prarandame norą mokytis. Didelę vertę turėtų profesionalios pamokos ar paskaitos apie gyvenimiškus dalykus: psichologiją, brendimą, bendravimą, toleranciją ir kt. Taip mokykla atrodytų mažiau „nušokusi“ nuo gyvenimo. Ne pažymiai kelia mums motyvaciją, o supratimas, kad mokytis yra vertinga.
Taigi, švietimas turėtų keistis, kaip ir pasaulis, žmonių pasaulėžiūra keičiasi. Diskusijose atrandama puikių sprendimų, todėl naudinga išklausyti ir opozicijas. Tik kartu galime atrasti išties šaunių sprendimų. Dėkoju už skirtą laiką ir tikiuos atsižvelgsite į mano nuomonę.