Kaip švedai auklėja įžūlius neklaužadas

Švedų psichiatras, rašytojas Devidas Eberhardas sako, kad liberalus auklėjimas kenkia ir vaikams, ir tėvams. Vokiečių leidinio „Die Zeit“ darbuotoja Žaneta Oto kalbasi su juo Stokholme.

Kada paskutinį kartą buvote su savo vaikais restorane?

Visiškai neseniai. Kodėl jūs klausiate?

Todėl, kad Stokholmo užeigų savininkai jau sotūs vaikais, kurie nemoka elgtis. Viena kavinė netgi uždraudė įeiti šeimoms su vaikais. Ir tai – vaikus mylinčioje Švedijoje.

Aš puikiausiai suprantu, apie ką kalbate. Visada atsiranda vaikų, kurie rėkauja, laisto gėrimus, laksto po patalpas ar esant penkiems laipsniams žemiau nulio atidaro lauko duris. Tėvai sėdi šalia ir net negalvoja kištis.

Kodėl tada vaikų nesudraudžia kiti?

To daryti niekas nesiryžta. Tėvams labai nemalonu, kai kritikuojami jų vaikai. Anksčiau gyvenome suaugusių žmonių visuomenėje. Buvo vieningos vertybės, susijusios su auklėjimu. Jeigu vaikas elgėsi nepadoriai, prie jo prieidavo ir pasakydavo: liaukis! Šito daugiau nebėra. Mes, suaugusieji, dabar esame atsakingi ne vienas už kitą, o tiktai už savo vaikus.

Jūsų nauja knyga „Vaikai valdžioje“ po kelių dienų bus išleista vokiečių kalba. Joje jūs tvirtinate, kad liberalusis auklėjimas kaip metodas sužlugo. Kodėl?

Todėl, kad tėvai daugiau nesielgia kaip atsakingi suaugusieji. Jie mano, kad turi būti geriausi savo vaikų draugai. Jie pastato save ant to paties laiptelio, ant kurio stovi vaikai, nesiryždami vaikams prieštarauti ir nubrėžti ribas. Jie daugiau nepriiminėja jokių sprendimų, o trokšta būti tokiais pat kietais maištininkais, kaip jų vaikai. Dabar mūsų visuomenę sudaro vieni paaugliai.

Jūs išties manote, kad ir vokiečių tėvai leidžia vaikams, kad tie jiems diktuotų, kur važiuoti atostogauti, kuo maitintis ir ką žiūrėti per televizorių?

Daug kas atpažins save šiame portrete. Tėvai nenoriai viešina savo problemas su auklėjimu. Jie sako: mūsų šeimoje viskas gerai, tai ne apie mus. Ir vis dėlto juos nuolat graužia sąžinė, kadangi jaučia, jog daugelį dalykų daro neteisingai. Jie grįžta vakare pavargę iš darbo, gamina tai, kas patinka vaikui, dėl to, kad nenori leistis su juo į diskusijas. Jie leidžia jam sėdėti prie televizoriaus ilgiau nei sutarta, kad galėtų pabūti ramybėje. Jie atostogauja ten, kur vaikai bus užimti, nes be vaikų jie kojos ten nekeltų. Aš nesakau, kad tai neteisinga. Aš tik sakau, kad tėvų gyvenimas neturi suktis vien tik apie vaiką. Nėra jokių mokslinių įrodymų, kad tai kaip nors teigiamai veiktų vaikų ateitį, kad jie dėl to taptų sėkmingesni ar turėtų mažiau rūpesčių suaugę.

Jūs pats turite šešis vaikus. Kas įvedinėja taisykles šeimoje?

Aš.

Ir nėra jokių šeimyninių demokratinių struktūrų?

Aš nemanau, kad šeima apskritai turėtų būti demokratišku institutu. Santykiai tarp suaugusių ir vaikų visada asimetriški. Tai meistro ir mokinio santykiai. Vienas moko, kitas klausosi. Tėvai gali geriau įvertinti aplinkybes, nes turi didesnę patirtį, jie daugiau žino. Jie ir turi nustatyti taisykles.

Kaip jums pavyksta vidury liberaliosios švediškos visuomenės auklėti savo vaikus griežta maniera?

Aš negaliu stipriai skirtis nuo kitų tėvų, kitaip mano vaikams prasidės nemalonumai.

Kitaip sakant, turite tvardytis.

Liaukitės (juokiasi). Ir kai kurie mano skaitytojai galvoja, kad trokštu grįžimo prie karinio stiliaus auklėjimo, atgal prie kūniškų bausmių. Aš niekad nieko panašaus nerašiau. Aš niekad nemušiau vaikų.

Vokietijoje šiandien daug diskutuojama apie popiežiaus pasisakymus apie lengvų pliaukštelėjimų, kaip auklėjimo metodo, priimtinumą. Savo knygoje jūs rašote, kad nėra jokių įrodymų, kad griežtai išauklėtiems vaikams vėliau blogiau gyvenasi. Kiek artima jūsų nuomonė popiežiaus nuomonei?

Šiuo klausimu aš visiškai su juo nesutinku. Kalbu apie tai, jog vaikams svarbu, kad jie būtų išauklėti taip, kad atitiktų visuomenės vertybes ir normas. Vaikų, išaugusių visuomenėje, kur tokie smūgiai yra norma, tai netraumuoja (dvasiškai). Tačiau tėvai Vakaruose šiandien visko bijo, manydami, kad netgi mažiausia kritika gali traumuoti vaiką. Jie daugiau nebelaiko būtinu dalyku pasakyti dukrai, kad ši nevalgytų tiek daug šokolado, nes papilnės. Nes bijo, kad mergaitė tučtuojau puls į kitą kraštutinumą iki pat anoreksijos. Tačiau mes tikrai galime kažko reikalauti iš vaikų, jie tai atlaikys. Nereikia elgtis su jais kaip su porceliano lėlėmis.

Iš kur kyla baimė padaryti vaikui žalą auklėjimu ir griežtumu?

Man susidaro įspūdis, kad tėvai dėl to turėtų kaltinti specialistus.

Tai yra tokius žmones kaip jūs?

Aš aiškinu tėvams, kad jie neturėtų klausyti pernelyg daug įvairių patarėjų.

Vadovautis tik jūsų knyga, ir to pakanka?

Man galima dėl to papriekaištauti. Tačiau, pavyzdžiui, Džonas Boulbis, kurio prisirišimo teorija laikoma neabejotina, neretai specialistų yra interpretuojamas pernelyg laisvai.

Danas Jesperas Julas surenka Vokietijoje ištisas sales į savo paskaitas apie autentiškumą ir partneriškus santykius su vaikais.

Och, jei panorėčiau, tai netrukus tas pats vyktų su manimi.

Kaip jūs galite paaiškinti Julo sėkmę?

Jis atsirado tinkamu momentu ir nėrė tiesiai į visą tą auklėjimo vakuumą. Autoritariško auklėjimo daugiau niekas nebenori, kaip ir „neregimos rinkos rankos“ analogo, pagal kurį vaikas pats auklėjasi. Savo tėvų klausyti niekas nenori, o pasikliauti vien intuicija yra pernelyg lengvabūdiška. Jesperas Julas kalba apie labai paprastus dalykus. Kai kurie jų protingi, kai kurie nelabai. Jo pirmoji knyga „Kompetentingas vaikas“ apsiėjo be jokių rekomendacijų, tėvams tai nerūpėjo. Ir staiga visi prakalbo apie tai, kad vaiko negalima ne tik bausti, bet ir girti.

Negalima girti?

Taip, ir apie šitai kalba ne tik Julas. Jeigu mano dukra nori parodyti man savo piešinį, tai daugiausia, ką aš galiu pasakyti: O, piešinys, kaip įdomu. Tu laiminga, piešdama jį?

Tačiau tai neteisinga komunikacija, aš toks nesu, tai kam apsimetinėti? Tėvai turi tiksliai parinkti kiekvieną žodį, prieš pasakydami jį vaikui. Kad tik jis nesusigėstų, neprarastų pasitikėjimo savimi. Problema su ekspertais slypi jų moralizavime. Jie aiškina tėvams, ką galima daryti, o ko negalima. Ieškodami orientyrų, tėvai įsikala dogmas ir ideologijas, kurių paskui ne taip paprasta atsikratyti.

Vokietijos tėvai svajoja apie Biulerbiu ir Lionebergę.

Švedai irgi iki išprotėjimo myli Astridos Lindgren istorijas ir visus tuos idiliškus paveikslus. Tačiau pagalvokite apie tai, kaip užaugo vaikai, aprašomi tose knygose. Jie ištisas dienas šlaistėsi tai šen tai ten be priežiūros, be šalmų ir kepurių nuo saulės. Michelis pririšo savo mažą sesutę Idą prie flagštoko viršūnės. O Lota iš Krachmacherio gatvės važinėjosi su broliais ir seserimis ant „folksvageno-vabalo“ stogo. Dabar tai neįsivaizduojama. Šiandien tėvai ir nepilnamečių priežiūros institucija (Jugendamtas) atidžiai stebi vieni kitus. Mano sūnaus vaikų darželyje visi vaikai turi užsidėti šalmus, kai vėžinasi rogutėmis!

Kas blogo siekyje apsaugoti vaikus?

Perdėta globa. Jeigu norime, kad vaikas užaugtų savarankiškas, turime leisti jam į mokyklą vaikščioti vienam. Šešių metų vaikas jau sugeba tai padaryti, netgi mieste su dideliu transporto judėjimu. Tėvai to daryti neleidžia, o paskui siūlo vaikui priimti sprendimus ar aptarinėti visus klausimus lygiai taip, kaip suaugusieji. Daugelis suaugusių elgiasi prieštaringai, visiškai nesuvokdami, kas būtent gali padėti auklėti vaiką, padėti jam vystytis.

Kokių tai turės pasekmių?

Mes blogai paruošiame vaikus suaugusiųjų gyvenimui, apgaudinėjame juos, kad su jais niekad neįvyks nieko blogo, kad mes visada būsime šalia, kad jie – pasaulio bamba. Savo psichiatrinėje klinikoje aš susiduriu su jaunais žmonėmis, kurie pas mane atėjo dėl to, kad, pavyzdžiui, juos paliko draugė dėl to, kad nugaišo šuniukas. Tie žmonės turi akivaizdžių sunkumų, spręsdami pačius paprasčiausius pergyvenimus.

Vokietija jau seniai orientuojasi į Švediją vaikų lygiateisiškumo sferoje. O dabar sakykite: liaukitės pagaliau mus sekioti!

Mes perlenkėme lazdą. Mes jau nekontroliuojame liberalizacijos, o lygių teisių tema pavirto visuotine dogma. Mes atiduodame vaikus į lopšelius, kai jiems sukanka 1 metukai. Toliau vyrai ir moterys dirba daugmaž lygiomis teisėmis, pagal galimybę vienodai daug, pagal galimybę lygiavertėse pozicijose. Niekas negali kabėti kam nors ant uodegos. Darbas – vienintelis būdas tapti žmogumi. Mes tai įsikalame nuo mažų dienų. Tėvystė ir motinystė pati savaime mums jau nebe vertybė. Tėvai turi iš karto nuspręsti, kas lieka namuose su vaiku ir kokiam laikui, o kas – dirba toliau.

O jeigu žmona nutars pasilikti namuose ilgesniam laikui?

To nebegali sau leisti nei viena moteris. Tokiu atveju ji susilauks pernelyg daug kaltinimų. Ji bus apšaukta reakcinga, senamadiška savo lyties išdavike.

„Hen“ – bevardės giminės asmenvardis tapo oficialiu švedų leksikone. Tuo vadovaudamiesi turime vengti vadinti vaikus „jis“ ir „ji“.

Tai labai žiaurus elgesys vaikų atžvilgiu, laimė, kol kas tai praktikuojama tik keliose vaikų įstaigose. Šita „lygiava“ anuliuoja visus mokslinius duomenis apie biologinį vaikų vystymąsi. Turime milžinišką problemą su paaugliais, savarankiškai jie jau nesusidoroja su mokyklos reikalavimais, nes su jais daugiau nebesielgiama kaip su berniukais.

Kodėl švedų mokyklų pasiekimai taip smuko, lyginant su tarptautiniais standartais?

Ne tik dėl šios priežasties. Problema slypi mūsų požiūryje į mokytojus. Jų autoritetas sunaikintas. Vaikai nemano, kad reikia jų klausyti, jeigu jau nebūtina klausyti savo tėvų. Kaip pasekmė – rezultatų smukimas. Pagal „PISA“ tyrimo duomenis, švedų mokiniai pirmauja praleistų pamokų, mokytojų įžeidimų ir vandalizmo srityse. Ir nereikia pamiršti: tarp jų ir pasitikėjimo savyje srityje.

Tai būdinga vaikams, kurie nuolatos atsiduria globos ir dėmesio centre.

Taip, ir šie vaikai – pasaulio bambos paskui suauga ir ateina, tarkime, į švedų TV šou „Stabas“. Ten ieškoma dainuojančių talentų, iš kurių rytoj padarys superžvaigždes. Ir štai jie ateina ten ir negali dainuoti. Jie šito net nesupranta. Žiuri apstulbusi klausia: tau ką, niekas nepasakė, kad nemoki dainuoti?

Jo tėvai buvo pernelyg bailūs?

Jie nenorėjo traumuoti vargšo vaiko. Taip ir užauga įžūlūs neklaužados, einantys į pasaulį su visiškai iškreiptu įsitikinimu apie savo sugebėjimus. Susikoncentravimas tiktai į vaiką – ne pats geriausias būdas auklėti. Jeigu taip būtų, tai mūsų vaikai mylėtų mus labiau, nei kur nors kitur pasaulyje. O taip nėra. Kai tik mes pasenstame ir nukarštame, jie atiduoda mus į senelių namus. Kitose šalyse šeimos gyvena drauge, kadangi tėvai ir pagyvenusiame amžiuje yra vertinami.

Seimairnamai.eu
https://balarama.lt/kaip-svedai-aukleja-izulius-neklauzadas/