Kitokia sėkmės istorija: nepritapėlė pati ėmė šviesti mokytojus
Jurga Adomo2014-03-27
Visus savo mokslo metus mokykloje stengiausi būti ta, kuri nekrenta į akis, todėl yra gana pozityviai vertinama. Negalėjau sau leisti „išsišokti“, apie daug ką pasakyti savo nuomonę, atskleisti visiškai kitokį mąstymą, nes bijojau būti nubausta pastabomis, prastais pažymiais. Jau pirmose klasėse suvokiau, kad tai bus tiesiog dvylikos metų etapas, kuriame man reikia kažkaip išmokti išgyventi. Panašiai, kaip žmonės apsisprendžia išlikti lageriuose ar kokioje kitoje prievartinėje nelaisvėje.
Šioje edukacinėje sistemoje aš negalėjau mokytis to, kas mane traukė, tiesiog tokių pamokų nebuvo ir taip pat visiškai negalėjau savęs priversti išmokti to, kas man buvo neįdomu. O neįdomu buvo beveik viskas. Todėl teko pasirinkti sistemos apėjimo planą – nusirašinėjimą. Per visus mokslo metus jį puikiai įvaldžiau, dėl ko turėjau visai gerą vidurkį ir net vidutiniškai išlaikiau egzaminus, kurie taip pat buvo visi nusirašyti.
Po vidurinės mokyklos mano gyvenimas, vertinant iš standartinės sėkmingo žmogaus pusės, buvo labai puikus. Aš baigiau aukštąjį mokslą, įgijau magistro laipsnį Dailės akademijoje.
Po mokslų iš karto gavau darbą pagal specialybę, labai geroje, didelėje ir prestižinėje kompanijoje. Pradėjau dirbti pačiame mažiausiame profesiniame laiptelyje ir per penkerius metus tapau kūrybos vadove. Dirbau su labai garsiais, dideliais ir smagiais projektais, važinėjau po užsienio komandiruotes, turėjau puikią algą ir viską, kas yra pasakojama apie sėkmingos karjeros požymius.
Vėliau toje pačioje srityje įkūriau savo firmą, kuri vėlgi labai sėkmingai važiavo į priekį. Mane pakvietė dėstyti į tą pačią, kažkada pabaigtą Dailės akademiją, į prestižinį grafinio dizaino padalinį Vilniuje, vėliau ir Kaune bei Klaipėdoje.
Po kurio laiko dizaino meno srityje aš supratau, kad išsisėmiau ir noriu visai naujos veiklos. Pasitraukiau į ramesnį šeiminį gyvenimą, mano sukauptos pastovios pajamos iš įvairių šaltinių puikiai leido ramiai gyventi ir be aktyvios darbo veiklos. Pradėjau rašyti knygas. Per pora metų dvi ir parašiau. Labai sėkmingas, labai perkamas, pastebimas ir vertinamas.
Atvirai pasakysiu: po vidurinės mokyklos aš temokėjau rašyti ir skaityti, šiek tiek skaičiuoti, tiek, kiek reikia parduotuvėje. Tas man niekaip nesukliudė pačiai išmokti naudotis reikiamomis kompiuterinėmis programomis, kurti skaičiavimo formules, kai man jų pagaliau prireikė asmeniniame versle, išmokti anglų kalbą, kai pagaliau susitikau su tikruoju tarptautiniu pasauliu, labiau suvokti pasaulio geografiją, kai pradėjau keliauti, įsigilinti į žmogaus biologiją, kai to reikėjo norint būti sveikai.
Chemijos ir fizikos taip dar ir neprireikė šiame gyvenime, taigi sąžiningai visiškai nieko ten dar nesuvokiu. Tačiau žinau, kad mažiausiam poreikiui atsiradus aš tuo iš karto užsiimčiau ir rasčiau reikiamą informaciją. Taip pat mokykloje niekaip neišmokau rašyti be gramatinių klaidų. Darydavau ir iki šiol darau jų tikrai nemažai. Tačiau tai niekaip nesusiję su turinio rašymu. Klaidas pataiso redaktoriai, svarbu turėti, apie ką parašyti.
Šiandien aš manau, kad dauguma vidurinių mokyklų yra smarkiai neatitinkančios naujos žmonijos ir naujo pasaulio poreikių. Man pačiai teko pusę metų dalyvauti mokykliniame projekte, kur turėjau pasitarnauti pedagogams savo kitokiu požiūriu į žinių perdavimą, lengvo ir traukiančio mokymosi stilių. Pastebėjau, kad dauguma mokytojų neturi elementarių psichologinių žinių, kaip bendrauti su žmonėmis (mokiniais). Bendravimas vyksta tarsi sodininkas bando paruošti karių batalioną sklandžiai kovai. Sodininkas nedaug teišmano apie šiandieninės kovos metodikas, subtilybes ir net nemoka jaunų karių kalbos. Dėl to aplink – žinantieji labai daug teorijos apie sodininkystę, augalus, metų laikus, tačiau nedaug – apie reikiamą karo meną.
Visa tai aš dar toleruočiau, jei nebūčiau asmeniškai pastebėjusi, kad mokymosi procese dauguma atvejų mokiniai yra psichologiškai traumuojami, žlugdomas jų entuziazmas, savivertė. Ypač jautriai paauglių psichikai dažnai būna išsakoma užgaulių ir labai skaudinančių žodžių, net tik asmeniškai, bet ir viešai, kas tik dar labiau jaunuolį „uždaro“ ir daro socialiai sugniuždytą, nebemotyvuotą, nesusivokusį.
Ir matau, kad tai ne dėl to, jog mokytojai yra pikti, blogi žmonės ar net kokie juodieji demonai. Jie lygiai taip pat nori visko tik paties geriausio. Tiesiog jie patys yra psichologiškai neparuošti, nepritaikyti, nemotyvuojami keistis. Dauguma suaugusių pedagogų nebeatitinka jaunuolių sąmoningumo lygio. Vadovaujasi senąja pasaulėžiūra.
Jei pagalvojus visiškai logiškai, kas gi gali nutikti su žmogaus sąmonę, jei jam 12 metų po pusę dienos kas kelias minutes nuolat sakysime, ką daryti ir ko nedaryti? Man atrodo logiška, kad toks žmogus taps savarankiškai nebemąstantis. Jis nuolat lauks nurodymų. Kur toliau jam eiti, ką valgyti, kaip kramtyti…
Esu girdėjusi tėvų pastebėjimų, kad po tokio ilgalaikio pamokų metu sukeliamo muštro, po mokyklos dauguma vaikų tolimesnius gyvenimo nurodymus randa televizijos programose, na, ir aišku vėliau, patiems nuobodžiose darbovietėse. Tada mes stebimės, kodėl šis darbuotojas toks nemotyvuotas, toks nesugebantis pats imtis iniciatyvos ir mąstyti, dirbti savarankiškai, be „bizūno“ ir kontrolės? 12 metų jam sakėm, kad dabar atsisėsk, dabar atsistok, dabar nekalbėk, dabar skaityk, dabar išeik iš klasės ir tikimės, kad tai niekaip nelems savarankiško, laisvo mąstymo? Kiek teko skaityti, dauguma didžiųjų verslininkų, sėkmės ir pripažinimo sulaukusių asmenybių, vidurinėje mokykloje buvo prie „nurašytųjų“. Prie tų, kurie nesusitaikė su nuolatine kontrole ir prievarta.
Kaip ilgai pradirbusi privačiam ir nuosavam versle, aš puikiai žinau, kas turi nutikti, kad staiga verslui prireikia sparčiai ir maksimaliai keistis, ieškoti visiškai naujų galimybių, arba jis sužlunga. Tokį pokytį lemia verslo siūlomos prekės ar paslaugos nebepirkimas. Nėra klientų – nebėra ir verslo. Vietoj jo atsiranda kiti, modernesni, reikalingesni verslai.
Iš šio požiūrio taško, aš labai pritariu žmonėms, kurie mato, kad patys sugebės daug sklandžiau paruošti savo vaikus gyvenimui ir jiems nebūtina naudotis vidurinės mokyklos paslaugomis. Aš tikiu, kad tokių žmonių dėka, mokyklos pagaliau pradės maksimaliai, kardinaliai keistis pagal naują jauno žmogaus poreikį, o nebus tik kosmetinio remonto išraiška.
Tokių mokyklų, pritaikytų šiuolaikinio vaiko sąmonei, pasaulyje tikrai yra. Jose jau nebėra nieko panašaus į mūsų suvokimą apie klases, pamokas, žinių „kalimą“. Todėl manau, kad ši idėja nėra utopinė, tačiau reikalaujanti dar didesnio visuomenės pritarimo, noro ir palaikymo. Tikiu, kad viso šio teigiamo pokyčio varomoji energija bus ne pykčio išraiška, tačiau meilės savo vaikams, naujam pasauliui ir mokytojams.
Su pagarba pedagogams, mylintiems savo darbą ir mokinius.
Jurga rašo tinklaraštį http://www.jurgaadomo.com/
http://bendraukime.lrytas.lt/man-rupi/kitokia-sekmes-istorija-nepritapele-pati-eme-sviesti-mokytojus.htm#.UzgM-qIw3rf