Esu trijų vaikų mama, aktyvi visuomenininkė, stovyklų vadovė. Daugiau kaip dvylika metų Lietuvos švietimo centruose lankiau įvairius seminarus, skirtus mokytojams, vadovams, darželio auklėtojams. Visada turėjau galimybę dalyvauti visuose man naudinguose seminaruose. Neformaliu būdu rinkau žinias, kaupiau kompetencijas, kad tapčiau dar geresne mama (globėja), žmona, piliete, socialinės veiklos darbuotoja ir galėčiau stiprinti Lietuvos švietimo atsinaujinimą. Turiu nemažą pluoštą pažymėjimų, įgytų seminaruose.
Ir štai pirmą kartą panorusi sudalyvauti Daivos Šukytės vedamuose kursuose, gavau akibrokštą, kad ji manęs ir dar dviejų kauniečių kolegių į mokymus nepriims. Elektronine erdve mane pasiekė informacija, kad lektoriai – Socialinio ir emocinio ugdymo (SEU) instituto direktorė dr. D. Šukytė bei vaikų ir paauglių psichiatras, VšĮ „LIONS QUEST“ Lietuva direktorius Linas Slušnys – visuose Lietuvos pedagogų kvalifikacijos centruose vykdys kursus „Nuoseklus socialinio ir emocinio ugdymo plėtojimas mokykloje“. Susidomėjau šia man nenauja, bet aktualia tema ir, žinodama esamą socialinio bei emocinio ugdymo poreikį, registravausi į kursus. Aprašyme buvo pateikta: „mokymų metu išsamiai sužinosite, kaip sukurti saugią mokyklą ir gerą mokymosi aplinką; kaip nuosekliai plėtoti socialinį ir emocinį ugdymą mokykloje; po seminaro į mokyklą parsivešite Nuoseklaus socialinio ir emocinio ugdymo plėtojimo mokykloje įgyvendinimo vadovą bei Priemonių rinkinį, kuris padės teoriją įgyvendinti praktiškai“.
Kovo 29 dieną šie mokymai turėjo būti Kaune. Aš su R. Gustiene ruošėmės į juos eiti, bet, neva nesusirinkus reikiamam dalyvių kiekiui, kursai buvo atšaukti. Telefonu pakalbinus Kauno pedagogų kvalifikacijos centro metodininkę Letą Dubinskienę išgirdome, kad Lietuvoje tik L. Slušnys ir D. Šukytė yra tinkamai pasirengę mokyklose diegti socialinį emocinį ugdymą ir jie vieninteliai galės vesti mokymus mokyklose. Buvo keista girdėti, kad tai vieninteliai švietėjai, kai Lietuvoje yra įvairių socialinio emocinio ugdymo programų. Todėl dar labiau sudomino programos ypatingumas.
Po kiek laiko mane elektronine erdve pasiekė informacija, kad tie patys SEU instituto direktorės D. Šukytės mokymai vyks Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centre. Užsiregistravome iš Kauno trys žmonės. Labiausiai nustebino, kai į Marijampolės M. Lukšienės švietimo centre balandžio 24-25 d. vykusius kursus ,,Nuoseklus socialinio ir emocinio ugdymo plėtojimas mokyklose“ mes trys kaunietės lektorės D. Šukytės telefonu buvome paprašytos neatvykti. Sužinojau, kad buvo kreiptasi ir į Marijampolės M. Lukšienės švietimo centro direktorę su prašymu mūsų iš Kauno atvykstančių į kursus nepriimti, tačiau direktorė atsisakė apriboti mūsų dalyvavimą šiuose kursuose, pasakydama, kad centras yra atviras visiems besidomintiems, renginys nėra uždaras bei, ji pasiūlė tarpusavyje tartis dėl sąlygų.
Ar visi lektoriai skambina sekmadieniais seminarų dalyviams?
Patikslinsiu, kad sekmadienio popietę lektorė D. Šukytė man telefonu pasakė, kad seminaras yra tik mokyklų vadovams ir mokyklų komandoms, todėl ji iš kitų aplinkų nieko į kursus neįsileis. Lektorė argumentavo, kad su Lietuvos tėvų forumu ji nedirba ir prašo neatvykti (nors aš buvau užsiregistravusi ne nuo Lietuvos tėvų forumo), nes auditorija perpildyta. Man paklausus, ar ji visada kruopščiai atsirenka seminarų klausytojus, SEU instituto direktorė (D. Šukytė) paminėjo, kad ji visada paprašo užsiregistravusiųjų sąrašo ir gerai pasigilina, atrenka, kas jos seminaruose dalyvaus. Mane labai nustebino toks sekmadienio pranešimas. Atsakiau, kad veikdama ne vienoje nevyriausybinėje organizacijoje aktyviai bendradarbiauju su mokyklomis, vedu mokiniams, mokytojams ir tėvams mokymus, organizuoju stovyklas, ir man svarbi ši tema – , todėl noriu susipažinti, kas bus diegiama į mokyklas, kad galėčiau informuoti tėvus, mokytojus ir mokinius. Esu Lietuvos tėvų forumo saviugdos klubų moderatorė, rūpinuosi savęs tobulinimu ir kiekvieną mėnesį vieną arba du kartus apsilankau kitų lektorių seminaruose. D. Šukytė nėra mano pirmoji lektorė, į kurios seminarą panorau nueiti.
Lektorei D. Šukytei sakiau, kad mokykla tai ne tik pastatas, mokytojai ir mokiniai, bet mokyklos gyvenimo dalis yra ir tėvai, ir NVO sektorius, nes jie mokykloms padeda įgyvendinti švietimo tikslus. Telefonu ji vis vardino kitas priežastis, kodėl manęs ir dar dviejų kolegių iš Kauno nepriims į kursus, ir dar pridūrė, kad ji nenorinti su nevyriausybininkais turėti jokių reikalų. Susidaro įspūdis, jog SEU instituto direktorei (D. Šukytei), aktyviai veikiančiai švietimo sistemoje, turbūt nėra žinoma, kad patys aktyviausi tėvai, globėjai veikia aktyviai ne tik atskirose mokyklose, bet ir nacionaliniu lygmeniu, nors ( D. Šukytės) kursuose pateiktose metodinėse priemonėse buvo rašoma, kad reikia raginti tėvus, globėjus prisidėti prie vaikų sėkmės. Tėvai ir globėjai turėtų būti kviečiami paremti socialinio emocinio ugdymo programas savanoriškai tampant konsultantais, mokyklų komandos nariais. Kilo klausimas, gal pati SEU instituto direktorė (D. Šukytė) nėra pasigilinusi į rekomendacines metodikas, su kuriomis eis į mokyklas, nes sunku paaiškinti, kodėl minėtame regos lauke nenori matyti tėvų.
Mano susidomėjimas dalyvauti kursuose dar labiau paaugo, nes norėjosi sužinoti, ką ten tokio ypatingo mokymų organizatoriai turi ir nori paslėpti. Į kursus iš Kauno vyko privataus darželio “Medutis” darbuotoja. D. Šukytė teigė, kad ji tokio darželio nežino ir nerado kaip veikiančios įstaigos. Po to pranešė, kad atvykstančioms VšĮ Kauno vaikų darželio ,,Medutis“ kolegėms metodinių knygų neduos, nes neva tų leidinių turi tik tiek, kiek yra Lietuvoje mokyklų. Tačiau ( melavo) kursuose visiems darželiams metodinius leidinius davė…
Aš atsisakiau sekmadienio dieną tokius skambučius vykdyti. Pasakiau, kad paskelbtoje informacijoje į kursų kainą ugdymo įstaigoms įeina ir abu leidiniai. Ji atsakė, kad tų leidinių kaina man būtų 500 eurų Ir čia tik mokyklų komandoms su nuolaida 79 eurai. Nebenorėjau daugiau tęsti šio nemalonaus pokalbio ir pasakiau, kad seminare vis tiek dalyvausiu, nes renginys nėra uždaras.
Kaip karinę paslaptį metodinę medžiagą labiausiai
saugojo nuo Lietuvos tėvų forumo
Nuvykome į kursus balandžio 24d.. D. Šukytė mūsų iš salės neišprašė, bet pradžioje kursų viešai pranešė, kad mokymų knygas duos tik mokykloms. Auditorijoje nebuvo klausytojų pertekliaus, vietoj keturiasdešimties jos minėtų žmonių buvo 31 dalyvis. Registratorės paklausus, kiek dalyvių buvo užsiregistravę, sužinojau, kad iš viso į mokymus registravosi 38 dalyviai (iš jų 6 iš darželių). Taigi paaiškėjo, kad priežastis nepriimti mus atvykstančias iš Kauno į kursus slypėjo kažkur kitur. Į kursus buvo atvykę ne tik mokyklų vadovai, bet ir pedagogai, darželių darbuotojai, kuriems išreiškus nepasitenkinimą dėl negaunamos metodinės medžiagos, lektorė (D. Šukytė) vis dėlto mokomąsias knygas davė. Tai neatitiko anksčiau minėto sekmadieninio pokalbio kaip ir to, jog telefonu dar sakė, kad darželiams šie mokymai nėra aktualūs ir prašė neatvykti, tačiau kitų darželių komandoms dėl to neskambino, kad neatvyktų.
SEU instituto direktorė (Lektorė) nuolat blaškėsi savo atsakymuose, kaltino VšĮ Kauno vaikų darželio ,,Medutis“ darbuotoją R. Gustienę be jokio pagrindo, kad ji neva plagijuos jos medžiagą, todėl ji jos neduos. Po to D. Šukytė įvardino, kad ji su privačiais darželiais nedirba. Po kiek laiko žadėjo minėto Kauno darželio ,,Medutis“ direktorei asmeniškai tiesiai į rankas perduoti metodinę medžiagą. Tris kartus buvo prižadėjusi, bet neatveždavo, paleidus šį straipsnį elektronine erdve po beveik keturių mėnesių vis dėlto darželį pasiekė metodinė medžiaga. Keturis mėnesiius kaip karinę paslaptį, savo gyvybę ar valstybės paslaptį lektorė šią metodinę medžiagą labiausiai saugojo nuo Lietuvos tėvų forumo. D. Šukytė po kiekvieno asmeniško priminimo, kad darželis laukia metodinės medžiagos patikindavo, kad ji yra ,,žodžio žmogus“ ir tikrai atveš, tačiau pažadų ilgai netesėjo.
D. Šukytės kalba ir veiksmai skyrėsi
Mokymuose D. Šukytė, pristatydama siūlomas socialinio emocinio ugdymo metodikas, pabrėždavo, kad jos parsivežtos iš Amerikos ir moko nediskriminuojančio ugdymo. Ji atkreipė dėmesį, kad reikia nuosekliai apmokyti visą mokyklos bendruomenę, tiek tėvus, tiek pagalbinį personalą, mokinius ir pedagogus. Bet, kaip matote, su Lietuvos tėvų forumo tėvais bendradarbiauti atsisakė.
Šiuose mokymuose SEU instituto direktorė (D. Šukytė) akivaizdžiai pažeidė lygių galimybių principą ir leido sau diskriminuoti seminaro dalyvius, kurie priklauso ne vienai nevyriausybinei legaliai veikiančiai organizacijai. Nesuprantami D. Šukytės veiksmai buvo ir VšĮ Kauno vaikų darželio ,,Medutis“ direktorei, kuri telefonu sužinojo, kad jos nusiųsta į kursus darbuotoja neparveš į darželį metodinių leidinių. Mokymų metu su ja telefonu susisiekė su D. Šukytės vyras L. Slušnys, kuris domėjosi, ar tikrai toks darželis veikia Kaune, ar į mokymus yra deleguota darželio darbuotoja. L. Slušnys, išsiaiškinęs visą informaciją, pasakė, kad praneš savo žmonai D. Šukytei, kad leidinius ji darželio darbuotojai įduotų. Bet kursų pabaigoje D. Šukytė metodinių leidinių nedavė, kaltindama, kad ji yra nepatenkinta, jog yra persekiojama. Ji teigė, kad tada, kai jaučianti, jog metodinė medžiaga gali būti netinkamai panaudota, tai žmonėms jos ir neduoda. Dar D. Šukytė aiškino, kad ji darželio darbuotojų nepažįsta (nors ir kitų nepažinojo, ir asmens dokumento iš nei vieno dalyvio neprašė), o parodžius darželio direktorės raštą, jog ji įgalioja darbuotoją dalyvauti šiuose kursuose, į tai visai nekreipė jokio dėmesio. Marijampolės M. Lukšienės centro direktorė ir keli darbuotojai žino, kad leidinių mums nedavė, todėl žadėjo darželiui sugrąžinti dalį mokesčio už kursus.
Visur eskaluojama, kad Lietuvoje labai neaktyvūs mokinių tėvai, bet aktyviuosius leidžiame ignoruoti, kaltinti nebūtais dalykais, diskriminuoti. Įdomu būtų suprasti tokio SEU instituto direktorės (D. Šukytės) elgesio esmines priežastis. Visa tai viešinu su tikslu sustabdyti lektorės D. Šukytės savivalę, nesantaikos kurstymą, diskriminuojantį elgesį.
Išvada tokia: tėveliai, atveskite į mokyklas savo vaikus ir nesidomėkite, kas ir ko juos mokys?
Jolanta Lipkevičienė
Komentuoja psichologė, lektorė, visuomenininkė Ramunė Murauskienė
Labai smagu, kad ugdymo įstaigose bus skiriamas didesnis dėmesys nuosekliam emocinio intelekto ugdymui. Visgi norisi akcentuoti, kad tai – jokia naujovė. Jau kurį laiką ugdymo įstaigose organizuojami įvairūs projektai, nuolat vyksta sisteminga prevencinė veikla, todėl drąsiai galiu teigti, kad daugumoje ugdymo įstaigų emocinio intelekto lavinimas jau vyko. Tiesiog, jei anksčiau ypatingai aktuali buvo patyčių prevencija, tai dabar bus nuolat akcentuojamas emocinio intelekto lavinimas.
Žinodama didžiulį ugdytojų krūvį kasdienėje veikloje, skubu nuraminti ugdymo įstaigų vadovus ir atsakingus asmenis už aptariamą veiklą: būkite budrūs ir neskubėkite stabdyti visko, ką darėte ligi šiol; jums tereikia pasižiūrėti į bendrą įvairios psichologinės, socialinės, emocinės, prevencinės veiklos kontekstą, peržiūrėti visas vykdomas veiklas, įvardinti jų efektyvumą, atsirinkti tai, kas labiausiai tiko mokyklos bendruomenei, susidėlioti veiklų planą keliems metams ir gerai pagalvoti, ar dar ko nors jums trūksta, kad jūs galėtumėte drąsiai sakyti – taip, mes nuosekliai ugdome savo ir mokinių emocinį intelektą.
Aptariama programa, kuri intensyviai peršama mokykloms, labai išpopuliarinta ir jos reikšmingumas yra akivaizdžiai hiperbolizuojamas. Sutikime: verstinė iš kitos kalbos programa nėra panacėja, o programa iš Amerikos, kuri šiai dienai švietimo sistemoje absoliučiai sunaikino vertybinį ugdymą, yra jokia siekiamybė Lietuvos vaikams, priešingai, reikėtų vengti kartoti tai, kas Amerikos visuomenę pavertė susvetimėjusių vartotojų mase.
Lietuvos švietimo sistemoje vis dar galioja “žodiniai nurodymai”. Ką tai reiškia? Viskas yra labai paprasta: jei kas nors iš ŠMM ar jai pavaldžių institucijų pasakys, jog lektoriaus Petro Petraičio seminarų nereikia užsakinėti, tai labai daugelis darbuotojų šiam nurodymui ir paklus. Net nesigilins, kodėl. Supraskime: galimai Švietimo ministerija šiuo atveju akivaizdžiai proteguoja šeimos biznį, t.y. L. Slušnio ir D. Šukytės veiklą, ir iš esmės neįmanoma atsekti, kas kada ir ką pasakė. Tiesiog kvalifikacinius seminarus organizuojantys metodininkai ugdymo įstaigoms sako: būtent ši programa yra vienintelė, todėl ją ir imkite. Mokyklų atstovai neturi laiko nei gilintis, nei analizuoti, todėl ir ima. Reikia turėti daug laiko ir kantrybės, norint susigaudyti, kas ir kaip. Nenustebčiau, jei už masiškai organizuojamus seminarus lektoriai “susimoka”. Taip vadinami “atkatai” dar kai kur egzistuoja. Ar tai paslaptis? Ne. Visi lektoriai tą žino.
Atkreipkime dėmesį į žmogaus, kuris lavina kituose emocinį intelektą, elgesį. Mano supratimu, profesionalas taip nesielgtų. Savimi pasitikintis žmogus, dirbantis sąžiningai, negaudytų potencialių jo teikiamos informacijos vagių. Ir savo seminarų dalyviams sąlygų nekeltų. Jokių. Kiekvienam lektoriui seminaras yra iššūkis. Ir kiekvienas seminaras – tai tobulėjimo dovana su piniginiu atlygiu. Kai seminarų dalyviai prašo padalomosios medžiagos ar dar ko nors, aš su dideliu malonumu duodu viską, kad tik mano skleidžiama informacija būtų platinama kuo toliau. Rytų išmintis moko: ką paslėpsi, to neteksi; kuo pasidalinsi, tą turėsi amžinai. Kokių baimių turi aptariama lektorė, ne mano reikalas. Bet aš pas tokius lektorius mokytis neičiau. Ir ugdymo įstaigos finansų jiems neskirčiau, jei būčiau atsakingas asmuo.
Lietuvoje yra puikių lektorių, su kurių pagalba kiekviena ugdymo įstaiga pajėgi susiorientuoti. Lietuvoje yra daug nemokamų prevencinių programų, kurių sąrašą patvirtino ŠMM. Naudokimės jomis. Negalvokime, kad lektoriai, pabuvę mokyklose 1-2 metus, padarys stebuklus. Stebuklai yra kiekviename bendruomenės naryje. Man visada kelia abejonių tos metodikos, tos rekomendacijos, kurių negali suprasti paprastas žmogus ar kurių be papildomų apmokymų naudoti neįmanoma. Viskas, kas yra gerai, yra paprasta. O visa kita – dažnu atveju tiesiog biznis.
Aš siūlau pigesnes išeitis. Kiekviena mokykla gali įsigyti Roma Vidos Pivorienės, Nijolės Sturlienės metodinę medžiagą TILTAI. Jei atsirastų klasių auklėtojai, kurie užsibrėžtų tikslą – nuosekliai bendrauti su vaikais pagal specialisčių parengtą metodinę medžiagą, emocinis intelektas būtų tobulinamas paprastomis priemonėmis. Bėda ta, kad mokytojai yra pavargę nuo jiems primetamų darbų. Todėl geriau kažkam mokėti ne savo, o mokyklos pinigus, kad tas kažkas ateitų ir kažką padarytų. Dar kartą sakau: svetimas žmogus mokyklos sunkumų neišspręs ir kituose žmonėse emocinio intelekto nepadaugins. Kai mokyklos atstovai patys lavins savo emocinį intelektą, jie tą pradės daryti ir vaikuose. Labai paprastai, savo natūraliu elgesiu.
Ugdymo įstaigas kviečiu taupyti savo lėšas ir neskubėti sudarinėti sutarčių su L. Slušnio ir D. Šukytės šeimos verslu. ŠMM kviečiu labai gerai įvertinti, ką kviečiasi į viešas diskusijas. Dažnas L. Slušnio, kaip specialisto, pasisakymas ginant ŠMM įgyvendinamų pokyčių interesus ir nerašytas šio specialisto verslo protegavimas Lietuvos ugdymo įstaigų mastu – akivaizdus. Ir tai garbės ŠMM ministrei nedaro. Atvirai pateikta istorija tik parodo, kokie žmonės yra drąsūs elgtis mažai žmogiškai, kai turi užnugarį.
http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=5017&catid=31&Itemid=101