Pasaulio sveikatos organizacijos užsakymu dar 2006 metais atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvoje gyvena vieni iš nelaimingiausių jaunuolių pasaulyje. Tarptautinių tyrimų metu mūsų vaikai teigė, kad nenoriai eina į mokyklą, nemėgsta šios įstaigos. Tik 28 proc. penkiolikmečių Lietuvos mergaičių ir tik 25 proc. berniukų nurodė, kad labai mėgsta lankyti mokyklą. Kaip ir atlikti tyrimai taip ir tėvų apklausos parodo, kad švietimo sistema nepakankamai siekia susitelkus spręsti patyčių, smurtinio bendravimo atvejus. Tėvams neramu, kad vaikai į mokyklą priimami kaip statistiniai vienetai ir pagrinde orientuojamasi į akademinius rodiklius. Iš pastebėtų atvejų matome, kad dažnas pirmūnas būna emociškai, dvasiškai, psichologiškai sugniuždytas, pačioje jaunystėje jau nepajėgia džiaugtis gyvenimu.
Nepaisant to, kad mokykla turėtų būti saugumo garantu, visuomenė jau pastebi, kad vaikas čia ne visada gali jaustis saugiu. Tai vis dažniau pamatome ir žiniasklaidos pateiktoje informacijoje, kuri pateikia vieną po kito atvejus apie vaikų patirtą smurtą mokykloje, apie tyčiojimąsi ir priekabiavimą. Mūsų praktika rodo, kad kaltų tokiose situacijose ieškoti sunku, dažniausiai būna akivaizdi suirusių tarpusavio santykių tarp tėvų, mokytojų ir vaikų pasekmė, nebemokame vieni kitų išgirsti, išklausyti, labai dažnai jau nebegalime pasakyti, ką jaučiame ir kuo gyvename.
Ne paslaptis, kad vaiko gerovei, saugumui būtina tėvų parama, pagalba. Tačiau dėl įvairių socialinių, ekonominių priežasčių, gyvenimo būdo vieni tėvai nesugeba pasirūpinti vaiko gerove (turim omenyje ne tik materialinę), kiti tiesiog neturi tam laiko, noro ir netgi supratimo, ko reikia jų vaikui, treti pabandę iškelti jų vaiką gniuždančias problemas susiduria su mokyklos abejingumu, kaltinimais. Todėl tėvai neretai palieka vaiką patį kovoti su patiriamomis patyčiomis mokykloje ar kieme, manydami, kad taip vaikas grūdinamas, kad taip jis išsikovoja vietą po saule. Bendravimas ir vaiko išklausymas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, kalbant apie šeimos santykius. Dar dažniau auklėjimo, vaiko emocinės gerovės kūrimo ir užtikrinimo funkcija tėvų perkeliama mokyklai, visiškai pamirštant tėvų ir mokytojų pareigą nuolatos dirbti komandoje vaiko gerovės labui.