Kodėl tėvai ir pedagogai nesusikalba: bendradarbiavimą stabdantys veiksniai
Vytis Valantinas, klinikinis psichologas,
www.ikimokyklinis.lt
Bendradarbiavimas su vaikų tėvais yra vienas iš pačių svarbiausių ir kartais vienas iš pačių sunkiausių bei labiausiai nuviliančių pedagoginio darbo aspektų. Kai pedagogas yra dar neseniai pradėjęs profesinę praktiką, pirmieji tėvų susirinkimai neišvengiamai reiškia dviejų nerimaujančių pusių (pedagogo ir tėvų) susitikimą, kuris ne visada pavyksta taip, kaip norėtųsi. Tačiau sunkumų kuriant šiltą, konstruktyvų bendradarbiavimo klimatą ugdymo įstaigoje patiria ne tik jauni, bet ir daugybę metų profesine praktika užsiimantys pedagogai.
Pasitaiko, kad pedagogai ir tėvai labai prieštaringai ir skirtingai atsiliepia apie vienas kitą.
Pedagogas gali piktintis:
tėvai dedasi apie savo vaiko rūpesčius „žinantys viską“ arba nenori žinoti apie juos nieko;
nepriima pedagogo įžvalgų;
visas problemas linkę palikti ugdymo įstaigai;
yra pernelyg nutolę nuo ugdymo įstaigos (ir deda pastangas šią „distanciją“ išlaikyti);
kelia pedagogui perdėtai aukštus reikalavimus, patys neįsitraukdami į ugdymo procesą;
elgiasi gynybiškai, neigia problemas, kaltina, grasina skundais ar žiniasklaida;
atmeta pedagogo geranoriškumą, rekomendacijas, neįsiklauso į jo pastabas;
vengia susirinkimų ir individualių susitikimų, į juos neateina;
neatsiliepia telefonu, kai auklėtojas ar švietimo pagalbos specialistas bando paskambinti,
norėdamas aptarti vaiko sunkumus.
Paradoksalu, tačiau vaiko tėvai gali jaustis dar blogiau, nebenorėti eiti į tėvų susirinkimus, bendrauti su pedagogu asmeniškai ar net svarstyti apie ugdymo įstaigos keitimą, jei:
individualių pokalbių ir susirinkimų metu pasijaučia nuvertinti, apkaltinti, sukritikuoti, neišgirsti;
nesužino nieko apie vaiko daromą pažangą, jo stipriąsias savybes, naujai įgytus įgūdžius;
neišgirsta, kuo jų vaiko buvimas grupėje svarbus, reikalingas kitiems vaikams;
stebint kitiems tėvams (ar net vaikams) išklauso sunkiai aprėpiamą nusiskundimų, priekaištų ir kritikos laviną, nesulaukdami rekomendacijų ar pagalbos.
Tokie visiško nesusikalbėjimo atvejai neatsiranda staiga. Jie „atsėlina“ pamažu, juos nulemia tam tikros tėvų ir pedagogų bendravimo klaidos. Šias klaidas, vengiant didaktinės atmosferos straipsnyje, toliau vadinsime tiesiog veiksniais, kurie gali atvesti sunkumų turinčio vaiko tėvus ir pedagogus į aklavietę.
Visi straipsnyje aptarti veiksniai teoriškai gali išryškėti jau pirmajame tėvų susirinkime: t. y. tėvų ir pedagogo bendravimas gali būti pripildytas dalykų, kurie ne traukia ir kviečia žmones dirbti išvien, bet atstumia juos vienas nuo kito. Įmanomas ir kitas variantas – transformuoti čia aprašytus veiksnius į pozityvaus bendravimo aspektus, kurie padėtų užmegzti pedagoginiam procesui itin reikalingą sąjungą su tėvais.
Pirmasis veiksnys: susirinkimai ir susitikimai su tėvais pradedami išsakant tėvams pastabas ir nusiskundimus
Neįmanoma padėti vaikui ar suaugusiajam remiantis jo silpnybėmis, priešingai – pagalba asmeniui yra galima tik remiantis jo stipriosiomis savybėmis. Įtraukti tėvus į bendradarbiavimą yra kur kas daugiau šansų, jei kalbėtis pradedama nuo pozityvo: įvardijant, kuo vaikų grupė, kuriai vadovauja pedagogas, yra stipri ir unikali.
Susirinkimų (ar individualių susitikimų su tėvais) pradžiai yra nepaprastai svarbūs pasakojimai apie tai, kaip Jums ir vaikams pastaruoju laikotarpiu sekėsi būti kartu. Kad ir kokia ši istorija paprasta – daugelio tėvų veidai nušvinta, kai Jūs papasakojate apie audringiausią metų ketvirtadienį, kai, prispaudę prie stiklų nosis, stebėjote pro langą pliaupiantį lietų, o paskui piešėte audrą dideliame popieriaus lape.
Galbūt šioje istorijoje slypi kai kas svarbaus apie vaikų daromą pažangą? Vaikams vis labiau patinka dirbti kartu, o ne atskirai? Užduotį atliko beveik visi vaikai, ir jie liko susitelkę iki pabaigos, nors užduotis truko ilgai? Šis piešinys vis dar kabo garbingiausioje grupės vietoje ant sienos?
Tokie pasakojimai kuria savotišką „sėkmės platformą“, pagrindą šiltam pozityviam bendradarbiavimui su tėvais. Tėvai ima geriau suvokti ugdymo įstaigos reikšmę jų vaikų gyvenimui, darželis imamas vertinti kaip prasminga vieta, kurioje klostosi vaikui svarbūs santykiai su auklėtoju ir bendraamžiais. Daugeliui tėvų tikrai reikia pagalbos suprasti, kokia svarbi ir kuo svarbi jų vaikui yra lankoma ugdymo įstaiga.
Antrasis veiksnys: tėvams pateikiama nepakeliamai daug negatyvaus turinio
Daugelis tėvų vaiko nesėkmę priima kaip savo pačių nesėkmę, todėl kalbėti apie vaiko sunkumus reikia labai jautriai ir atsargiai. Jei pedagogas tėvams sako, kad jų vaikas yra „blogas“, jie akimirksniu pasijunta „blogais“ tėvais, o tada paprastai ginasi, o ne imasi veikti. Tačiau jeigu tėvai gauna iš pedagogo žinią, kad jų vaikas yra geras ir normalus, tačiau turi šiek tiek sunkumų, dėl kurių Jums reikia jų pagalbos, tėvai linkę įsiklausyti į auklėtojo ar mokytojo žodžius ir suvienyti jėgas, siekdami padėti vaikui.
Kalbant apie kiekvieną vaiką, visiškai nesvarbu, kaip jis elgiasi darželyje, pasistengus galima papasakoti unikalią ir įkvepiančią istoriją, atskleidžiančią, kuo jo buvimas yra svarbus kitiems vaikams, kokios yra didžiausios jo stiprybės, kuo vienas ar kitas šio vaiko poelgis nuskaidrino pusdienį ar bent valandą. Net ir didžiausi peštukai kartkartėmis blyksteli mūsų laukiamo, puoselėjimo elgesio pavyzdžiais, ir, turint galvoje, kad tėvų susirinkimai rengiami retai, tokio elgesio pavyzdžių galima „pririnkti“ apie kiekvieną vaiką (bent po kelis).
Kodėl tat yra svarbu? Tai svarbu todėl, kad kritika turi koreguojantį poveikį tada (ir daugeliu atveju tik tada), kai išsakomi pagyrimai subtiliai viršija priekaištus. Tėvai atsižvelgia į pedagogų rekomendacijas ir rūpinasi netinkamu vaiko elgesiu tais atvejais, kai pastabos yra įvilktos į įdomią, intriguojančią ir sumaniai papasakotą istoriją apie jų vaiką. Toliau pateikiame dviejų skirtingų auklėtojo pasisakymų pavyzdžius apie tą patį vaiką.
I pasisakymas
Jūsų vaikas Jonas pastarąjį mėnesį yra visiškai nebevaldomas, lauke jis visada susiranda pagalį ir įpykęs gali uždrožti juo vaikams ar net auklėtojai, į dienos pabaigą nuolat susivėlęs ir nešvarus, atsikalbinėja ir niekada neklauso, per pietų miegą pasislepia tualete ir flomasteriu piešia sienoje raganosius. Štai duodu Jums pasiskaityti knygą apie vaikus, kurie turi tokių problemų kaip Jūsų Jonas, būtinai turite su savo vaiku dirbti. Jeigu Jūs su Jonu nedirbsite, jis užaugęs gali patekti net į kalėjimą, vargu ar šitaip elgdamasis galės mokytis mokykloje. Kai Jonas atėjo į grupę rugsėjį, prieš 2 metus, ir ėmė grūmoti kumščiu pietus atnešusiai šeimininkei, jau tada aš supratau ir sakiau Jums, kad su šiuo vaiku bus blogai.
II pasisakymas
Mūsų Jonas yra labai turtingos fantazijos vaikas, nuolat pasinėręs į žaidimų pasaulį. Jau bėgdamas laiptais į lauką jis vaizduojasi esąs karvedys, kuriam betrūksta statusą atitinkančio ginklo, kurį jis tuoj pat susiranda. Jonas taip pat yra kūrybingas ir gražiai piešia. Kaip auklėtoja turiu sunkumų siekdama, kad Jonas laikytųsi grupės taisyklių, todėl noriu paprašyti tėvų pagalbos. O labiausiai man reikėtų pagalbos kartu mokant Joną suvaldyti stiprius jausmus, kuriems kilus, jis dažnai užgauna bendraamžius. Paskolinsiu Jums knygą, kurioje rašoma, kaip stiprinti pageidaujamą vaiko elgesį, kad jis taptų dažnesnis. Sutarsime, kaip apdovanoti Joną už tinkamus poelgius darželyje. Susitikime pasikalbėti apie vaiką papildomai.
Surasti tikrovę atitinkančių pagyrimų tokiam vaikui kaip Jonas gali būti nepaprastai sunku, bet tai labai svarbi pedagogo darbo dalis. Neįmanoma pervertinti to, koks reikšmingas šis pasakojimas gali tapti Jono tėvams. Jei vaikas turi sunkumų ir kitose aplinkose (namuose, kieme, svečiuose pas draugus ir giminaičius), pedagogas gali tapti vienu iš nedaugelio žmonių, kurie šiuo vaiku tiki ir kviečia sutelkti jėgas, stengiantis jam padėti, paskatina kreiptis profesionalios psichologinės pagalbos, kai tai yra būtina.
Tikriausiai pastebėjote, kad įterpiant į pasakojimą šiek tiek pagyrimų ir žvelgiant į Jono elgesį iš kitos perspektyvos, tenka nutylėti kai kuriuos priekaištus, ir tai – pozityvus aspektas. Tėvų ir pedagogo pokalbis vyksta ne teismo posėdžių salėje, kurioje būtina išvardyti visus padarytus nusižengimus. Jūsų tikslas – ne siekti vaikui bausmės, bet jį ugdyti. Rekomenduotina susakyti tėvams ne visus negatyvius dalykus apie vaiką, o tik tai – kas labiausiai „dega“ ir „skauda“, darosi sunkiai valdoma.
Yra svarbu prašyti tėvų pagalbos dėl to elgesio, dėl kurio Jums sunkiausia, kuris kelia grėsmę pačiam vaikui ir jo bendraamžiams. Trumpai apibūdinkite dvi tris pačias didžiausias vaiko problemas ir pasiūlykite, jei reikia, apie jas pasikalbėti susitikus atskirai. Tokią informaciją tėvams bus daug lengviau priimti ir įvertinti. Priešingu atveju, išklausę apie vaiką 15 priekaištų laviną, kurioje susipynę ir svarbūs, ir nereikšmingi pastebėjimai, tėvai paprastai yra linkę atsitraukti, reaguoti priešiškai ir net nežino, ko galėtų imtis ir nuo ko pradėti. „Viskas yra blogai“ – tokią mintį tėvams sukelia pirmasis aukščiau pateiktas pasisakymas, kuriame atsakomybė už vaiko elgesį permetama tėvams. Pedagogas imasi gąsdinti, nekviečia pasidalyti atsakomybe.
Taip pat svarbu iš naujo nepriminti tėvams jų vaiko poelgių, kurie įvyko seniai, jau buvo aptarti ir dėl kurių jau nieko nebegalima padaryti. Pedagogai dažnai yra linkę kalbėti apie praeitį, kai susirinkimui vertingiausias laikas – dabartis, o svarbiausias tėvus dominantis dalykas – jų vaiko ateitis.
Tėvai skausmingai reaguoja į perdėtus (net jei tik šiek tiek perdėtus) apibendrinimus, kurie išreiškiami žodžiais „visada“, „nuolat“, „niekada“ ir kt. Tai vadinamieji nuo tiesos nutolę „žodžiai vaiduokliai“, kuriuos pedagogai vartoja tada, kai vaiko problemos sukelia jiems pyktį, neviltį, bejėgiškumą ir kitus sunkius jausmus.
Rekomenduojama ne įsakmiai tėvams nurodinėti, ką jie turėtų padaryti, bet kviesti drauge svarstyti, ko būtų galima imtis, dalytis informacija apie galimus pagalbos šaltinius, rekomenduoti naudingą literatūrą, paliekant galimybę pasirinkti vieną ar kitą knygą. Svarbu prisiminti, kad ugdant vaikus reikia dalytis ne „teritorijomis“ (namai ir ugdymo įstaiga), bet atsakomybėmis. Vienas atsakomybes turi prisiimti tėvai, kitas – pedagogai, trečios atsakomybės yra bendros tėvams ir pedagogams.
Trečiasis veiksnys: apie itin sunkaus elgesio vaiko rūpesčius kalbama dalyvaujant kitiems tėvams (o kartais – net vaikams)
Kartais galvojama, kad tėvų susirinkimas yra vienintelė vieta ir laikas, kai galima produktyviai pasikalbėti su tėvais apie vaiko bėdas, ypač jei tai – užsiėmę, retai ateinantys tėvai, kurių vaikus iš darželio paima auklės ar giminaičiai, o jie patys vos atranda laiko atvykti į susirinkimą. Šios pedagogo nuostatos pasekmė ta, kad kai kurie tėvai apie vaiko rūpesčius sužino tik susirinkimo metu, stebint kitiems tėvams.
Atsitinka netgi taip, kad grupės ar salės kamputyje, kur vyksta tėvų susirinkimas, sėdi vienas ar keletas vaikų, kurie girdi, kaip jų bendraamžis yra baramas ir kritikuojamas, o kartais – kritikuojamasis vaikas yra vienas iš jų. (Tikėtina, kad vėliau tokį elgesį vaikai atkartos žaisdami ir bendraudami tarpusavyje, plėtos ir pildys susirinkimo metu gautą „medžiagą“, kuri buvo skirta ne jiems. Panašiais dalykais, galimas daiktas, gali užsiiminėti ir kiti tėvai.) Aprašyta situacija yra visiškai netinkama, žalinga, galinti visam laikui atstumti tėvus nuo ugdymo įstaigos ir pedagogo. Tokį dalyką išgyvenę tėvai kartais jaučiasi itin įskaudinti ir pažeminti, todėl yra labiau linkę keršyti pedagogui ar nepaisyti jo nuomonės, nei su juo bendradarbiauti.
Su daugeliu tėvų įmanoma pasiekti tikrai gerą rezultatą, kalbantis apie jų vaiko sunkumus diskretiškai ir asmeniškai, nestebint kitiems tėvams. Tėvai turėtų išlaikyti teisę pasirinkti, kokia pokalbio apie vaiką forma jiems yra priimtinesnė, kartais dėl jos turėtų padėti apsispręsti pedagogas.
Jei tėvai turi laiko tik vienam susitikimui, o vaiko problemos vertos didelio rūpesčio, daug vertingesnis yra atskiras tikslinis susitikimas, turintis aiškų iš anksto aptartą klausimą ir tikslą, nei detalus vaiko sunkumų nagrinėjimas susirinkimo metu. Tikėtina, kad itin užimti ir daug dirbantys tėvai geranoriškai reaguos į tokią pedagogo iniciatyvą. Lanksčiam, į tėvų poreikius orientuotam ugdymo ir švietimo pagalbos paslaugų organizavimui prireikia tikrai daug pedagogo pastangų, tačiau šios pastangos turi didelį potencialą „atsipirkti“, keičiantis, gerėjant vaiko elgesiui grupėje.
Ketvirtasis veiksnys: besitęsianti formalaus bendravimo istorija vietoje asmeniško kvietimo įsitraukti į vaiko ugdymą
Kartais pedagogai mano, kad informavimas apie tėvų susirinkimus bei renginius ir kvietimas dalyvauti vaikų ugdyme yra vienas ir tas pats. Jie susitelkia į elektroninių laiškų rašymą, skelbimus darželio interneto svetainėje, tačiau tyrimų duomenys rodo, kad tėvai vangiai reaguoja į tokius dalykus, nesuvokia to kaip raginimo prisidėti prie savo vaikų ugdymo.
Tam, kad informavimas virstų kvietimu, reikia daug glaudesnio tėvų ir pedagogų tarpusavio pažinimu ir pagarba grįsto bendravimo, kurį tenka kurti nuo tos dienos, kai tėvai pirmą kartą ateina į ugdymo įstaigą. Pedagogas turėtų leisti tėvams suprasti, kad jis gali tapti aktyviu pagalbininku, padedančiu tėvams geriau pažinti vaiko raidos ypatumus ir pozityvaus auklėjimo būdus.
Būtent tokiame bendravime užsimezga ryšys, kuris pajėgus iš tiesų įtraukti tėvus į vaikų ugdymą. Tokios partnerystės neįmanoma sukurti ir užmegzti per vieną ar kelis tėvų susirinkimus, priešingai – ji kuriama bendraujant su tėvais tarp susirinkimų. Tėvai yra linkę kartu dirbti su tuo žmogumi, kurį gerai pažįsta, kuris geba papasakoti tėvams svarbias istorijas apie tai, kaip jų vaikui sekasi būti su kitais vaikais.
Kai tokį tarpusavio ryšį pavyksta pasiekti ir bendras tėvų bei pedagogo darbas prasideda, auklėtojas turi galimybę pradėti galvoti apie kitą vaikų gerovei naudingą žingsnį – tėvų tarpusavio bendravimo ir paramos vienas kitam stiprinimą, su jame glūdinčiomis galimybėmis (tėvai gali susilaukti pagalbos iš kitų tėvų, kuriems pavyko įveikti panašias savo vaiko elgesio ar mokymosi problemas).
Apibendrinimas
Šį straipsnį rašėme siekdami padėti išvengti situacijos, kai tėvai ir pedagogai suvokia vienas kitą neteisingai ir negali pasinaudoti vieni kitų stiprybėmis. Tėvai tada mano, kad auklėtojas tėra žmogus, kurio gebėjimai apsiriboja saugiu „pabuvimu“ su vaiku, kol tėvai dirba, ir „pasibarimu“ per tėvų susirinkimus. Tai dažniausiai nėra tiesa, nes daug metų ugdymo įstaigoje išdirbęs žmogus neabejotinai turi sukaupęs vertingos patirties ir išminties, matęs dešimtis rūpesčių turėjusių vaikų, iš jo tėvai gali daug išmokti, su juo gali pasikonsultuoti.
Pedagogai, savo ruožtu, ne visada įvertina tą didžiulę jėgą ir entuziazmą, kurį tikrai turi tėvai, kai juos pavyksta įtraukti į vaikų ugdymą, kai jiems suteikiama galimybė papasakoti apie savo vaikus, užduoti rūpimus klausimus. Linkime skaitytojams tėvų ir pedagogų susitikimų ir susirinkimų, kuriuose kalba ne vien pedagogas, kurie primena naudingą ir produktyvią diskusiją apie aktualiausių vaikų problemų sprendimą.
http://www.delfi.lt/gyvenimas/namai_ir_seima/kodel-tevai-ir-pedagogai-nesusikalba-bendradarbiavima-stabdantys-veiksniai.d?id=64453510#ixzz3D0oHHedp