Kodėl vaikas nenori mokytis – saugo save ar tingi?

Mano sūnus labai nenori ruošti namų darbų. Jį nuolat reikia raginti tai daryti. Ir tas nenoras toks didelis, kad vaikas neretai pratrūksta ašaromis, pykčiu. Kodėl jis nenori mokytis? Gal yra tinginys iš prigimties?
Kalbamės su psichiatre, Lietuvos ambulatorinių psichikos sveikatos centrų asociacijos prezidente Vida Matulioniene.
– Dėl kokių priežasčių vaikui gali būti atgrasu, gal net sunku ruošti namų darbus bei apskritai mokytis?
Priežasčių gali būti labai daug. Pirma, tai bendrosios sveikatos problemos: vaikas gali nenorėti mokytis jausdamas nuovargį, būdamas vangus, kai serga lėtinėmis, infekcinėmis, endokrininėmis ligomis. Vangumo, sumažėjusios energijos požymiai ypač būdingi sutrikus skydliaukei, ankstyvojoje diabeto stadijoje.
Antra, mokytis vengiantis vaikas gali turėti įvairių psichikos sutrikimų: sirgti depresija, justi nerimą ir pan.
Trečia, mokyklos keliami reikalavimai vaikui gali būti didesni nei jo gebėjimai. Negebėdamas arba nespėdamas įvykdyti aukštų reikalavimų ir už tai pelnydamas tėvų bausmes, užsitraukdamas pedagogų nepasitenkinimą, vaikas taip pat nenorės mokytis. Taip atsitiks ir tada, kai jis, be bendrojo lavinimo mokyklos, lankydamas ir muzikos mokyklą, būrelius ir pan., nespės atlikti visų užduočių ir taip pat bus baudžiamas arba peikiamas.
Ketvirta, atgrasyti nuo mokyklos gali ir psichologinės problemos: kai mokykloje iš kitų vaikų patiriamos patyčios, nėra kontakto su mokytojais. Vaikai teigia norį ne formalaus, o šilto kontakto su mokytojais – kad jie jais domėtųsi. Kartais skundžiasi, kad mokytojai jų nemėgsta.
Žinoma, norą mokytis numuša ir per aukšti vaiko šeimos narių reikalavimai jam, gero žodžio už pastangas stoka.
Dėl visų nenoro mokytis priežasčių vienas vaikas gali būti grubus, bėgti iš pamokų, kitas – tylėti, nereaguoti.
– Ar Jums neatrodo, kad kaip niekad anksčiau bendrojo lavinimo mokyklų mokymosi programos bei vadovėliai, pratybų sąsiuviniai (net pirmokų ir kitų pradinukų) labai „suvelti“ ir sudėtingai, tarsi kokiems mokslininkams parašyti. Jų iliustracijos nepritaikytos vaiko psichologijai: neryškios, blausios, visiškai skandinančios dalykus, apie kuriuos neva mokomasi. Ar visa tai nedidina vaiko nenoro mokytis?
Mokymosi programos turi atitikti vaiko gebėjimus. Jei mokinio intelektas normalus, gali būti, kad ugdymo įstaigoje ir namie jis sulaukia neigiamų vertinimų, nes mokymosi programos ir vadovėliai parengti atsižvelgiant į labai gabius vaikus. Ne itin didelio intelekto vaikai tuose vadovėliuose pasimeta. Dažnai ir gero intelekto mokiniai skundžiasi, kad nesupranta vadovėliuose pateikiamos medžiagos. Skundžiasi ir tėvai, kad patys pavargsta padėdami vaikui ruošti pamokas, kad vadovėliuose viena medžiaga nesusieta su kita – nėra tęstinumo.
– Gal vaiką vilioja nuo mokslo žaidimų ir kitko pilni kompiuteriai, mobilieji telefonai?
Kompiuteriai, mobilieji telefonai šiuo atveju – antriniai dalykai. Į juos vaikas „sulenda“ patirdamas aplinkos spaudimą. Panašiai suaugęs žmogus bėga nuo savo blogos savijautos – griebiasi alkoholio ir pan.
– Ar, kai vengiama mokytis, niekuo nėra dėtas paties vaiko tingumas, didelis noras žaisti? Tingėti žmogiška. Natūralu, kad vaikai nori žaisti. Tai suprasdami tėvai turėtų padėti vaikui įveikti tingulį kalbėdamiesi su juo: „Vaikeli, tingisi, bet privalai atlikti pareigą.“ Reikia vaiką pratinti prie dienotvarkės – kad jis žinotų, kada pradėti ruošti pamokas. Tėvai turi padėti ugdyti jo darbo įgūdžius – padėti suprasti, nuo ko pradėti ruošti pamokas, sukurti protingą mokymosi namie ritmą, bet vaiko nesekioti ir perdėtai nekontroliuoti, ypač – neatlikti užduočių už jį.
– Kaip ugdyti vaiko atsakingumą nekontroliuojant?
Tam tikra kontrolė būtina. Svarbu vaiko nežeminti per didele kontrole. Tegu vaikas iš tėvų bendravimo su jo mokytojais junta, jog esama sistemos rūpinantis, kad jo mokslo rezultatai būtų geri. Svarbu neperlenkti lazdos – nežeminti vaiko mokytojų, bendraklasių akyse. Tėvų bendravimas su mokytojais tegu būna ne kaip bausmė, o kaip domėjimosi juo išraiška.
Neįmanoma kiekvieną užduotį atlikti gerai. Todėl būtina vaiką skatinti už pastangas – rasti, už ką pagirti. Jei tėvų požiūris į mokslą bus optimistinis, toks bus ir jų atžalos.
– Ką reiškia optimistinis požiūris į mokslą?
Kad mokslas – tai smagus, įdomus, atradimų pilnas užsiėmimas. Kad tai svarbiausia, o rezultatai – antrinis uždavinys.
– Jei vaikas piktybiškai neruošia namų darbų arba visaip išsisukinėja nuo jų, ar tėvai gali taikyti jam bausmes, kaip antai: neleisti į lauką, pas draugus, žiūrėti „multikų“ ir pan.?
Galėtų taikyti. Bet pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis, kodėl vaikas taip elgiasi, kreipiantis į psichologą. Geriau nepatingėti tai išsiaiškinti, nei kariauti su vaiku. Su vaiku kariaudami tėvai mažiau pasieks, nei su juo bendradarbiaudami.
– Kokio amžiaus moksleiviams daugiau būdinga vengti mokytis?
Pradinėse klasėse vaikai būna stropesni. Pareigą mokytis sunkiau atlikti emociškai nesubrendusiems vaikams.
Išaugus iš pradinės mokyklos, dažnai nuo klasės kolektyvo priklauso, ar jo narys mokysis noriai. Neretai 5–8 klasių moksleiviams mokytis atrodo nemadinga. Dažnai į šio amžiaus vaikus, kurie stengiasi gerai mokytis, bendraamžiai reaguoja drastiškai, agresyviai. Paaugliams berniukams rūpi išsiskirti jėga, grubumu, mergaitėms – gražiais drabužiais. Paprastai 11–12 klasėse susitupima: kurie moksle neturi labai didelių spragų, tačiau yra gabūs, savo tikslą užsitarnauti gerus atestato pažymius pasiekia, žinoma, jei nesusiduria su sveikatos problemomis.
– Gal vengiantieji mokytis intuityviai saugo savo sveikatą? Ar psichikos sveikatos centrų darbuotojams tenka padėti jauniesiems šių įstaigų lankytojams, kuriems dėl per didelio mokymosi krūvio pakriko jų psichinė, galbūt ir fizinė sveikata? Dažnas moksleivis, turintis didelę motyvaciją mokytis, aukoja savo sveikatą ir laisvalaikį. Mano nuomone, mokymosi programos taip parengtos, kad net aukšto intelekto vaikas, norėdamas jas įsisavinti geriausiais pažymiais, to negalės pasiekti nežalodamas savo sveikatos ir neaukodamas laisvalaikio.
Iš kitos pusės, gal nereikėtų sau kelti tikslo visus dalykus mokytis tik devintukais arba dešimtukais. Nelygu mokinio gebėjimai, jam pakanka vienus dalykus mokytis stipriau, kitus silpniau – atsižvelgiant, kokie pažymiai lems būsimas studijas.
– Bet baigus bendrojo lavinimo mokyklą studijiniai polinkiai gali keistis – vėliau gali prireikti gerų pažymių tų dalykų, kuriuos, atrodė, leistina buvo apeiti. Sutiktumėte, kad tai kita opi Lietuvos mokyklos problema, savo ruožtu susijusi su pernelyg sunkiomis mokymosi programomis?
Sutinku.

http://www.delfi.lt/gyvenimas/namai_ir_seima/kodel-vaikas-nenori-mokytis-saugo-save-ar-tingi.d?id=18975690

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *