„Kultūros troškinys”

Du abiturientai iš Pakruojo, Andrius Masilionis ir Vilmantas Grubys į plačiuosius interneto vandenis paleido sukurtą filmuką apie švietimo sistemos problemas „Kultūros troškinys“

Pokalbis su vaikinais, kuris yra patalpintas
http://www.kitasvariantas.lt/naujienos1/utopistai-is-pakruojo/
UTOPISTAI IŠ PAKRUOJO
Šiais metais į plačiuosius interneto vandenis paleidę sukurtą filmuką apie švietimo sistemos problemas „Kultūros troškinys“, du abiturientai iš Pakruojo, Andrius Masilionis ir Vilmantas Grubys, taip išreiškė savo nuomonę apie šiandieninę švietimo sistemos būklę ir sukėlė diskusijų bangą ne vien tik savo mokykloje. Kas šie maištininkai?
Apie save.

Ką tik pabaigę Pakruojo „Atžalyno“ gimnaziją, Andrius Masilionis ir Vilmantas Grubys neskuba stoti į universitetą. „Mes neskubam pasiduoti masei ir stoti kažkur, norime pakeliauti, susipažinti su pasauliu.“ Andrius ketina metams išvykti į Ispaniją pasimokyti Flamenko meno, Vilmanto planai dar ne tokie aiškūs, jis norėtų pakeliauti, galbūt dirbti savanoriu kokioje nors šalyje.

„Būtų gerai…“

Stebėdami mokyklos kasdienybę ir patys virdami tame katile, jaunuoliai jautė nepasitenkinimą dėstoma programa, mokymosi kokybe, požiūriu į moksleivius bei trumparegišką požiūrį, jog mokykla jaunimą ruošia tik egzaminams. Ilgų diskusijų „kodėl yra taip, o ne kitaip“, „būtų gerai, jeigu….“ metu kilo mintis sukurti filmuką apie švietimo sistemą. Taip gimė „Kultūros troškinys“ – ironiškas beveik 12 minučių trukmės filmukas apie tai, kokios problemos graužia Lietuvos švietimo sistemą. Mokiniai čia lyginami su daržovėmis (bulvė, morka, burokėlis, agurkas ir kt.), kurios, patekusios į mokyklos puodą, verdamos ant „švietimo židinio“ kol per 12 metų yra apdorojamos ir tampa vientisa pilka mase.

Filmukas susilaukė reakcijos – tyliai bambėjo mokytojai, o patys vaikinai pirmą nuomonę sužinojo iš mokyklos bibliotekininkės: „Vaikai, ar jūs žinot, kokį skandalą su tuo savo filmu čia sukėlėt?“. Vienos socialinių mokslų daktarės internetiniame tinklaraštyje (bloge) patalpintas filmukas susilaukė 109 komentarų.

Tuomet vaikinai suorganizavo atvirą diskusiją: į mokytojų kambarį sukvietė moksleivius ir mokytojus, parodė filmuką ir, kaip jie patys sako, „leidom mus pulti“. Įdomiausia, kad išsivystė puiki diskusija, susilaukta įvairių nuomonių, kurių dauguma buvo pritariančios išsakytoms filmuke mintims. Mokytojai pritarė, kad sistemą reikia keisti, bet tuo pačiu metu išreiškė ir savo bejėgiškumą“ o ką mes vieni galim padaryti“. Maždaug, prieš sistemą vienas nepasišakosi…

Mokykloje trūksta laisvės

Noriu detaliau sužinoti, kokias konkrečias problemas mokykloje vaikinai įvertintų. Pirmiausia, jų manymu, – moksleivių ir mokytojų bendravimas – mokytojai yra aukščiau, didelis atotrūkis tarp jų ir mokinių. O kai tau nuleidžiama iš viršaus su nuoroda „privalai paklusti“ – taip ir knieti maištauti.

Trūksta laisvės – jaunimas privalo mokytis matematikos, fizikos, kalbų ir pan. Privalo skaityti tam tikras knygas, kalti formules, dėstyti savo mintis taip, kad išlaikytų egzaminus ir įstotų į visuomenėje gerbiamą ar paklausią aukštąją mokyklą. Visi moksleiviai tuomet suvienodėja, kaip tos daržovės filmuke, tampa vientisa pilka mase, kuri pasiduoda bangai ir net nemąstydama po mokyklos išplaukia į gyvenimą – stoja į universitetus, net nesuprasdami, ko jie nori, kokie specialistai bus ir pan.

Andrius ir Vilmantas savo mokykloje atliko mini apklausą – bendraklasiams uždavė du paprastus klausimus: „Ką veiksiu baigęs mokyklą?“ ir „Kokia mano aistra gyvenime?“ Daugumoje atsakymų vyravo žodelis „nežinau“. Jaunuoliai daro išvadą, jog mokykloje tuomet tuščiai leidžiamas laikas, nes moksleivis neugdomas kaip mąstantis individas. Mokiniai mokykloje neskatinami mąstyti, diskutuoti, kritikuoti ir argumentuoti. Jie nemokomi mokytis, tiesiog pakišamas gabalas, kurį reikia sukramtyti. O paskui kas – išspjauti? Todėl keista, kai taisydami lietuvių kalbos abitūros egzaminų moksleivių interpretacijas ar esė mokytojai pasigenda moksleivio mąstymo, originalumo ir kūrybiškumo… Jis to paprasčiausiai nebuvo mokomas.

Trūksta ir mokslo dalykų lygybės. „Puodų žiedimas nėra prastesnis mokslas nei matematika, o matematika – ne prastesnis nei vokiečių kalba.“ – teigia Vilmantas. Visi dalykai svarbūs, o moksleivis pats turi pasirinkti, ko jis nori daugiau. Profiliavimas šitų dalykų neišsprendė, vis vien dominuoja matematika ir lietuvių kalba, nes reikia išlaikyti egzaminus.

Kita šiandieninio mokymosi blogybė – betikslis skaičių, datų kalimas, neanalizuojant pačių įvykių priežasčių, eigos, aplinkybių. Juk egzamine tereikia teisingai apibraukti reikiamą datą.

Dar viena blogybė, į kurią jaunuoliai atkreipė dėmesį – klaidingas požiūris į klaidų darymą. Jų manymu moksleiviams turi būti leidžiama daryti klaidas ir iš jų mokytis. Juk tik taip tobulėji. Pvz. mokytojas liepia matematikos uždavinį spręsti būtent tokiu būdu ir ne kitaip, taip neleisdamas moksleiviui mąstyti ir atsakymo ieškoti savaip.

Kokia turėtų būti mokykla?

Mokykloje mokytojų ir mokinių praminti utopistais dėl savo kitokio mąstymo apie švietimo sistemą, Andrius ir Vilmantas svajoja apie mokyklą be jokių suvaržymų. Jų nuomone svarbiausia vertybė turėtų būti laisvė – turi daryti tai, ką nori daryti. Ir pamini Izraelyje egzistuojančios demokratinės mokyklos pavyzdį: „ten jei nenori eiti tą dieną į mokyklą – tai ir neini“. O į mano klausimą „Ar nebijot, jog tuomet įsivyraus chaosas, nes dauguma nelankys mokyklos?“ Andrius ramiai atsako: „Ne – nes kai žinai, kad tavęs niekas neverčia, atsiranda noras pačiam daryti viena ar kita, pačiam mokytis, sužinoti daugiau“. Vaikai mokykloje turi šypsotis, jiems turi būti gera.

Taip pat mokykloje mokiniai ir mokytojai turėtų būti lygūs, taip išnyktų baimė bendrauti ir diskutuoti. Šiandien situacija yra tokia, kad mokytojai viską žino, arba „tai į programą neįtraukta“, tad bendravimas dažniausiai yra vienakryptis: mokytojas dėsto, mokiniai pritariamai linksi galvas.

Andriaus ir Vilmanto nuomone, mokykloje reiktų pradėti vesti tokias alternatyvias pamokas kaip „Asmenybės kultas“, kuriose susipažįstama su daug pasiekusių žmonių biografijomis, diskutuojama, kas jiems padėjo išgarsėti, kokios savybės padėjo siekti savo užsibrėžto tikslo; žiūrėti įdomius filmus ir juos aptarti, diskutuoti apie perskaitytas įdomias knygas.

Mokykla turi prisitaikyti prie šiandienio pasaulio, turi praplėsti savo akiratį ir supažindinti moksleivius su tokiomis temomis kaip motyvacija, laiko planavimas, tikslų nustatymas ir pan. Vaikinai savo filme teigia: „Kūrybiškumas, pasitikėjimas savimi, kritinis mąstymas, lyderiškumas, komunikaciniai įgūdžiai, novatoriškumas – tai tik nedaugelis savybių, kuriomis turi pasižymėti 21-ojo amžiaus žmogus.“ Tokios nevyriausybinės organizacijos kaip „Kitas variantas“, „Sėkmės mokykla“ ir kitos labai prisideda prie kitokio švietimo sistemos modelio kūrimo. Savanorystę vaikinai vertina labai teigiamai ir patys žada prisidėti prie kurios nors organizacijos veiklos, Lietuvoje ar užsienyje. Liūdna tik, kad nedaug informacijos apie savanorystę pasiekia mokyklas. Mokytojai tokių dalykų neskatina, mokyklose tokios informacijos nesimato, tad belieka pačiam ieškoti internete. O dauguma tiesiog tingi tai daryti.

Vien tik mokyklai pasikeisti neužtenka. Mūsų visuomenė kalbant bendrai, yra pikta, savanaudiška, tad jei nori joje išlikti, turi toks būti pats. Šeimoje taip pat yra problemų – tėvai nesirūpina, ką mokykloje veikia jų vaikai, mokykla nebendradarbiauja su tėvais, tėvai vaikui užkelia kartelę – pasiekto to ir to, mokytis ten ir ten.

Pabaigai

Andrius ir Vilmantas nėra naivuoliai ir nelabai tiki, kad jų įsivaizduojamas mokyklos idealas galėtų būti įgyvendintas šiandien ir kad jų mini protestas galėtų ką nors ryškaus pakeisti. „Savo filmu iškėlėme dabarties problemas, parodėme, kas šiandien mokykloje yra negerai. Kad prasidėtų pokyčiai, švietimo sistemos viršūnėje sėdintys žmonės turėtų pradėti mąstyti, koks šiandien turi būti žmogus.“

Andrius ir Vilmantas taip pat pasiguodė, kad daug bendraminčių neturi ir vargu ar kas nors po jų mokykloje taip pokštaus ir rodys iniciatyvą. Prakalbus apie mokyklos rūpesčius ir problemas, kurias būtų galima keisti, moksleiviai dažniausiai atsitraukia arba numoja ranka, jog neverta: „Va tuoj baigsiu aš tą mokyklą, o po manęs – nors ir tvanas.“

Tačiau kol dar yra Lietuvoje, vaikinai ne tik filmukus kuria. Jų sugalvotas projektas „Gyvas rytas“ –būdas susiburti ir su šypsena pradėti dieną. Pakruojo miesto parke kiekvieną sekmadienio rytą renkasi jaunimas, atsineša arbatos, užkandžių, žaidžia komandinius žaidimus, diskutuoja – tiesiog kartu pozityviai pradeda dieną.

Mokyklos projektui apie patyčių prevenciją kurtas filmukas „Ar tu myli?“ (patalpintas yuotube.com) išaugo į kelių dalių istoriją apie jaunų žmonių tarpusavio santykius ir visuomenės problemas.

Prisimindama filmuką „Kultūros troškinys“ paklausiu, ar jie tarsi ta bulvė ir morka, likusios sveikos ir neapdorotos švietimo židinio? „Ne – mes irgi truputį apdoroti.“ – nusišypso vaikinai – „Juk reikėjo išlaikyti egzaminus, jiems ruoštis, pateisinti tėvų lūkesčius. Sunku nuolat maištauti, o galiausiai ir rankos kartais nusvyra…“.

Pokalbį Andrius užbaigia labai filosofiškai: „Sistema yra didelė ir ją sugriauti – beprasmiška. Tiesiog reikia atnešti šviesą ir tamsa išnyks.“ Ar mes galime tą padaryti?

http://www.kitasvariantas.lt/naujienos1/utopistai-is-pakruojo/