http://www.ve.lt/naujienos1/visuomene/psichologija/lietuviskas-auklejimo-menas/
2010-03-01,
Pastaruoju metu nuolat girdime ir skaitome, kokie žiaurūs ir nebaudžiami yra vaikai: terorizuoja bendraamžius, mokytojus, tėvus, visą visuomenę. Tačiau apie priežastis nutylime. Juk vaikai negimė žvėrimis, o elgesio mokėsi iš saugusiųjų. Visi “Vakarų ekspreso” kalbinti mokiniai sutarė dėl vieno: skaudžiausios jiems yra autoritetingų žmonių – tėvų ir mokytojų – patyčios.
Patyčios kuria griaunančią ir sergančią visuomenę. Psichikos sveikatos specialistai teigia, kad pažeidžiami, nesaugūs vaikai, kentę psichologinį ar fizinį smurtą, ateityje savo problemas spręs smurtaudami, savižudybėmis ar net žmogžudystėmis.
“Vakarų ekspresas” lankėsi viename pradinių klasių vaikų klube ir meno studijoje, kurią lanko paaugliai.
Nuovokūs pokalbininkai suskirstė mokytojus į dvi grupes: tuos, kurie įsikarščiavę paleidžia strėlę ir po to atsiprašo, ir tuos, kurie tyčiojasi iš mokinių sąmoningai, metodiškai, jausdami pasitenkinimą.
Kvailio kepurė mažam berniukui
Tomas, 8 m.: “Mūsų klasėje yra toks Justas, kuriam nesiseka mokytis. Kai atsakinėja ir pasako nesąmonę, mokytoja uždeda jam raudoną kvailio kepurę. Ir visą pamoką vaikai iš jo kikena.”
Deividas, 8 metų: “Man buvo nuskutę plaukus. Tada vaikai mane vadino kiaušingalviu. Kai neišmokau pamokos, mokytoja pasakė, kad aš – subingalvis. Kai vaikai man kaišiojo kojas ir stumdė, mokytoja tylėjo. Tik kai man ant galvos užmovė šiukšlių dėžę, ji pasikalbėjo su tuo vaiku.”
Aušra, 9 m.: “Mokytoja per sėdynę mušė berniuką beisbolo lazda, kai jis per pamoką plepėjo. Mane mokytoja tampė už ausies dėl klaidų.” Mergaitė sakė niekada nepamiršianti mokytojos, kuri dėl neteisingų atsakymų daužydavo vaiko galvą į lentą arba į suolą – kai būdavo blogos nuotaikos.
Rimas, 8 m.: “Pasiskundžiau auklėtojai, kad vaikai man kaišioja kojas, spjaudosi, pešioja, tranko per galvą. Ji pasakė, kad jeigu neišmoksiu apsiginti pats, man niekas nepadės.”
“Išlieja pagiežą”
Liudvikas, 16 m: “Jeigu sakau matematikei, kad ko nors nesuprantu, ji išvadina debilu. Sako – “Gal užpakaliu klauseisi?” Sako, ne jos reikalas, jeigu nesuprantu – eik pas korepetitorių. Jeigu visąlaik nutylėsi, tai mokytojai užsisės. Kai mane pavadino idiotu, aš atsistojau ir išėjau iš klasės.”
Audra, 14 m.: “Kodėl nesakome mokytojams, kad klasėje kas nors skriaudžiamas? Jie atsako, kad tik dirba savo darbą. “Man nemoka už tai, kad kiščiausi į jūsų santykius.”
Retas mokytojas pripažįsta klydęs. Jeigu nurodysi klaidą arba priminsi, ką pamiršo, tai keršys: kiekvieną dieną kvies atsakinėti.”
Gabrielė, 15 m.: “Jeigu prasižengia vienas mokinys, tai mokytoja penkiolika minučių šaukia ant visos klasės. O jeigu mokytojas nori įsiteikti klasei, kurioje yra “atpirkimo ožys”, tai jis irgi tyčiojasi iš to vaiko. Taip atseit pakelia save mokinių akyse.”
Denisas, 17 m.: “Mokytojai labai mėgsta, kai jiems pataikaujama. Aš pats tai darau: sakau komplimentus, dalyvauju skaitovų konkursuose. Kita mokytoja, kurios sūnus yra studentas, atleisdavo mane iš pamokos ir siųsdavo į biblioteką parengti jam referatą.”
Jurga, 16 m: “Mūsų kūno kultūros mokytoja beveik visada rėkia. Apkalba kitų klasių mokinius. Apkūnias merginas vadina telyčiomis arba lašininėmis. Vienos mergaitės netgi paklausė, ar ji kartais ne seniausios profesijos atstovė, nes buvo su auskarais ir pasidažiusi.”
Gabrielė, 14 m.: “Mokiniams labiausiai kliūva nuo tų mokytojų, kurie nekenčia savo profesijos. Jie ant mūsų išlieja savo pagiežą. Mes jiems esame nesvarbūs, nevykėliai.”
Trys agresijos priežastys
Vytautas Čepas, socialinių mokslų daktaras: “Mūsų laikais tyčiotis mokykloje nebuvo mada. Tik prisimenu vieną mokytoją, kuris manęs nemėgo ir sienlaikraštyje parašė mano pavardę šalia mokyklos keikūnų. Nors aš niekada nesikeikiau.
Mano dukra Ieva, prieš penkiolika metų baigusi mokyklą, iki šiol prisimena, kad jai buvo priekaištaujama dėl menkiausio nusižengimo: “Tu čia nesipūsk. Manai, kad tavo tėvas – miesto Tarybos narys, tai gali daryti ką nori?”
Dėl psichologinio smurto kalti šiurkštūs, sadistiški tėvai, per internetą paleisti žiaurūs žaidimai – kuo daugiau žmonių nužudei, tuo daugiau taškų gausi. Tai moko agresyvaus, psichopatinio elgesio. Yra trys agresijos priežastys: karštis, skausmas ir išpuoliai. Dabar vykstantys psichiką žeidžiantys išpuoliai tapo norma.”
“Nebūk protingesnis už kitus”
Aleksandras Slatvickis, psichiatras: “Nebuvau kvailas mokinys, savo žiniomis aplenkdavau bendraamžius. Jie ėmė priekabiauti ir tyčiotis. Mokytoja pasakė: “O tu nerodyk savo erudicijos. Tavęs klausia, sakyk – nežinau. Pritapk prie neišprususios bendruomenės.
Vieną dieną pasakiau mamai, kad į mokyklą nebeisiu. Toje pačioje mokykloje pervedė į kitą klasę, ir ten mane priėmė normaliai.”
Algis Jakulis, inžinierius: “Prisimenu, kaip dešimtoje klasėje prieš pamoką sustatydavo berniukus į eilę ir mokytoja, pridėjusi liniuotę, tikrindavo, ar plaukai nesiekia apykaklės. Mano auklėtojas buvo keistas tipas: atėjau iš kitos mokyklos, ir nors buvau geras mokinys, taip tyčiojosi, kad prieš pamoką drebėdavau, mane pykindavo. Padarysiu klaidą – į purvą sutryps. Tas psichologinis teroras, pažymių mažinimas tęsėsi tol, kol parodžiau, kad esu nepalaužiamas. Paliko ramybėje, tada užsisėdo ant mergaičių: “Jūs vištos, daunės. Marmūzės atvėpusiu palūpiu. Jus berniukai muša? Pačios prisiprašėt.”
“Aš vadinu tokias bobomis”
Nijolė Oželytė, aktorė: “Darbo sąlygos mokytojams sudarytos baisios: ilgai dirbant su trisdešimčia vaikų pašlyja psichika. Kad palaikytų tvarką, jie nuolat šaukia; jautresnį vaiką ištinka šokas. Jis nuolat laukia, kol ateis jo eilė.
Visi žino: kai neįstoja niekur, eina į pedagoginį institutą. Negavęs niekur kitur darbo, nors ir nekenti mokytojavimo ir vaikų, – eini į mokyklą. Lietuvių kalbos mokytoja taip ir sako: “Aš nekenčiu darbo, turiu geriau mokamą, todėl per pamoką jūs darykit savo darbą, aš – savo. Netraumuokime vieni kitų.”
O tyčiotis yra neprofesionalų tradicija. Kai buvau septintoje klasėje, prieidavo chemijos mokytoja ir sakydavo: “Oželyte, tau pasisekė, kad negimei prieš dvidešimt metų. Tokia ryža būtum likusi senmerge.” Žiemą vasarą nešiojau kepurę ir jaučiausi baisuokle, kapsėdavo ašaros. Tais laikais mokytojas buvo prižiūrėtojas, o tu neturėjai jokių teisių.
Viena mano dukra gyvena užsienyje. Stebėjausi, kodėl taip veržiasi į nežinią. Po metų ji parašė laišką, kad visą vaikystę mokykloje buvo labai kritiška aplinka: nuo to, kokio ilgio tavo kojos ir kokia tavo motinos pavardė priklauso statusas. Dešimtoje klasėje, kai laikė matematikos egzaminą, mokytoja atsisėdo ant jos stalo ir pasakė: “Dabar aš žiūrėsiu į kiekvieną tavo veiksmą ir darysiu išvadą, ar dukra tokia pat durna kaip motina.” Po dešimties minučių dukra raudodama išėjo.
Tas mokytojas, kurios savo nepasitenkinimą gyvenimu, šeimyninėmis problemomis užverčia ant vargšo vaiko galvos, aš vadinu bobomis.
Kai pasakėte apie tą kvailio kepurę ant vaiko galvos, kaip tik kalbėjausi su vaikų nervų gydytoja: ji pašiurpo. Vaiko gyvenimo patirtis labai maža, jis negali suprasti gerbiamo žmogaus elgesio ir jį valdyti. Panašių dalykų gydytoja girdi daug – to siaubingo tyčiojimosi iš bejėgių mažų vaikų, kuriems tai sukelia ilgalaikę depresiją, kaltės jausmą ir gėdą. Pasekmės pasirodo po keleto metų – narkomanija, savižudybės.
Kai sužaloja kūną, gali atlikti ekspertizę, bet kai sumaitoja psichiką…
Ar žinote, kokia profesija garbingiausia Kipre? Mokytojui ten mokamas ministro atlyginimas, ir paauglių nusikalstamumo nėra. Ten į mokytojus ateina šviesiausi protai, žinodami savo misiją.”
“Apie pusę mokytojų linkę tyčiotis”
Vidas Karvelis, Klaipėdos pedagoginės ir psichologinės tarnybos direktoriaus pavaduotojas: “Patyčios yra naujas terminas. Dar visai neseniai smurtas mokyklose laikytas normaliu dalyku, net parašyta mokslinių darbų, įrodinėjančių, kad tai normalu, visada buvo ir bus.
Per pastaruosius tris dešimtmečius pasaulio psichologai susidomėjo patyčių problema. Kuriamos programos, viena geriausių – Dan Olwey programa, mūsų mokyklose ji dar neįsibėgėjo.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva patyčių atžvilgiu yra lyderė tarp 35 šalių, kaip ir dėl savižudybių.
Į mokytojų smurtą ir patyčias dėmesys atkreiptas tik prieš keletą metų. Nėra tyrimų, kiek procentų mokytojų tyčiojasi, tačiau, apytiksliais duomenimis, pusė mokytojų linkę taip elgtis. Kiekviena mokykla kuria savo anketas, bet jomis dažniausiai tiriamos vaikų tarpusavio patyčios, mokytojai nevertinami.
Patyčios atsiranda, kai viena pusė stipresnė už kitą. Jeigu abi pusės maždaug lygios, tai yra ne patyčios, o konfliktas – tai gyvenimo dalis, ne nusikaltimas.
Jeigu rungiasi silpnesnis ir stipresnis, bet nėra agresijos ir pykčio, tai yra jėgos žaidimas. O patyčios yra smurtas.
Patyčias gali skatinti genai, įgimtas agresyvus temperamentas, tačiau jeigu suaugusiųjų ryšys su vaiku šiltas, mažai įtikima, kad vaikas taps agresoriumi.
Abejingai užmerktos mokytojų akys yra terpė patyčioms. Šeimoje ir mokykloje turi būti nustatytos aiškios elgesio ribos. Negalima griebtis fizinių bausmių, agresyviai reaguoti į netoleruotiną vaikų elgesį.
Kai kurie mokytojai patys yra smurto aukos – dažniausiai tai patyrę vaikystėje, o kur dar asmeninės problemos, nuovargis, ligos, frustracija… Nesugebėjimas susidoroti su tokia situacija gimdo mokytojo bejėgiškumą, ir tada, kai vaikai peržengia ribas, jiems reikia pagalbos. Tai visos Lietuvos problema.”
Vaikai visur panašūs – skiriasi mokyklos
Ką daryti tėvams, jeigu jie žino, kad mokytojas tyčiojasi iš jų vaiko?
“Tėvai neturėtų vengti dokumentuoti ir pranešti aukštesnei instancijai, – sako V. Karvelis. – Juk kai valykloje man sugadina paltą, aš skundžiuosi. O jeigu mokykla blogai teikia paslaugas?.. Nedarau nieko?
Tyrimai rodo, kad atmosfera mokykloje priklauso ne nuo “gero” ar “blogo” rajono. Vaikai visur panašūs – skiriasi mokyklų atmosfera, vidinė kolektyvo bendravimo kultūra ir sąmonė. Tai nuostatos, požiūris, kas galima, kas ne, ir tai tvyro ore.
Nors visi projektai mums atsibodę ir manoma, kad jie kuriami dėl paukštuko, bet kito kelio nėra. Reikia dalyvauti ir taip keisti situaciją.
Kuo galima būtų padėti mokytojams?
Mūsų tarnybos psichologė Regina Jonušienė paruošė gerai užsienyje prigijusią programą mokytojų kolektyvams, norintiems tobulinti vidinę kultūrą.”
Baisiau už bendraamžių patyčias
Teresė Ramanauskienė, vaikų ir paauglių psichiatrė: “Suaugusiųjų patyčios vaikams yra daug skaudesnės ir palieka gilesnį pėdsaką negu bendraamžių. Jas patiriantys vaikai linkę į depresijas, savižudybes, tampa prislėgti, savimi nepasitikintys, turi emocinių problemų.
Vaiko pyktis yra dažna reakcija į traumuojančią situaciją šeimoje ar mokykloje. Kamuoja nemiga, pilvo ir galvos skausmai. Sumažėja motyvacija mokytis, nenori eiti į mokyklą.
Kaip vaikui apsiginti, jeigu iš jo tyčiojasi mokytojas? Jis neranda išeities, todėl nori pasitraukti iš gyvenimo. Iš tikrųjų jis nenori mirti, tik nori, kad liautųsi nepakeliamas skausmas.
Tėvai turėtų pastebėti pasikeitusį vaiko elgesį. Pas mane mama atvedė paauglį, kuris sirgo depresija dėl patyčių mokykloje ir kalbėjo apie savižudybę. Be psichologinės pagalbos, jam dar reikėjo vaistų.”
“Skundų sulaukiame”
Laima Prižgintienė, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėja: “Miesto mastu tyrimų dėl patyčių neatliekame, nes negauname tam finansavimo. Psichologinio smurto, ignoravimo, prasivardžiavimo, nepagarbos mokinių atžvilgiu iš tikrųjų yra, ir tokių skambučių sulaukiame. Tačiau ne visada skundai pasitvirtina: kartais būna, kad viena papasakoja vaikas, gavęs prastesnį pažymį, o realiai situacija būna kitokia. Jeigu kyla konfliktas, sprendžiame vietoje kartu su tėvais, vaiku ir mokykla.”
Diana Čedavičienė, Liudviko Stulpino pagrindinės mokyklos direktorė: “Dalyvaujame programoje “Lions quest”, tačiau mokinių apklausose tiesioginio klausimo apie patyčias iš mokytojų nėra. Klausimai būna apie mokinių savijautą, bet iš atsakymų paaiškėja, kurios pamokos metu, su kuriuo mokytoju bendraujant jie jaučiasi pažeidžiami, nesaugūs ar tenka išgirsti mokytojo pakeltą toną, šiurkštesnį žodį.
Vaikus žeidžia ne tik netinkami žodžiai, bet ir pakeltas tonas. Būna vienas kitas atvejis, kai mokytojas nesusivaldo ir pasako grubesnį žodį po to, kai iš vaikų pusės sulaukė tikrai nederamo elgesio. Su tokiais mokytojais kalbamasi vienaip, o su tais, kurie sistemingai elgiasi neetiškai – kitaip. Nes juk ypač pradinukams mokytojas – autoritetas, ir kaip jis bendrauja, taip tarpusavyje bendrauja vaikai.
Per savo darbo praktiką dviem mokytojams esu skyrusi po nuobaudą už neetišką elgesį. Beje, vieną iš jų – kaip tik šį mėnesį.
Sulaukiau skundo dėl vienos mokytojos elgesio. Atlikus tėvelių bei mokinių apklausą paaiškėjo, kad mokytoja iš tiesų įžeidinėjo vaikus. Pakanka 2 nuobaudų per metus už pasikartojusį netinkamą elgesį, ir tokį mokytoją galima atleisti iš darbo.”
“Mokytoją išprovokuoja mokiniai”
Eugenijus Jesinas, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Žemaitijos regiono pirmininkas: “Tai, kad mokytojai masiškai tyčiojasi iš mokinių, yra dezinformacija ir melas. Jeigu mokytojui ir išsprūsta vienas kitas žodis, dažniausiai jis būna išprovokuotas mokinių.
Mokytojai šiandien neturi jokių galių sudrausminti mokinį, o nemotyvuotų mokinių kasmet daugėja kaip ir asocialių šeimų. Nemaža dalis vaikų ateina į mokyklą tik pavalgyti, ir tik nedidelė dalis – mokytis. Pastarieji persekiojami už tai, kad gerai mokosi, nepataikauja nemotyvuotiems. Patyčios egzistuoja net gimnazijose. Čia dažniausiai mokytojus provokuoja vaikai iš pasiturinčių, išsilavinusių šeimų.
Kiek mes aiškinomės, jie maištauja prieš mokytojus, nes trūksta dėmesio iš tėvų pusės. Bet maištas prieš tėvus baigtųsi finansiniais apribojimais – negautų mašinos, dienpinigių ar panašiai, o prieš mokytojus maištauti galima, nes yra nebaudžiami. Jei mano buvęs mokinys atveda savo vaiką į mokyklą ir sako: “Darykit su juo ką norit, aš nebesusitvarkau”, tai daug ką pasako.
Bet jei mokytojas kokį mokinį sudrausmina, geriausiu atveju bus nubraižytas jo automobilis, pradurtos padangos ar nulaužta antena. Bet grasinama ir mokytojų vaikams.
Kodėl mes siūlome, kad mokyklos būtų ne didesnės nei 500 mokinių? Būtų didesnė kontrolė, nes šiandien vaikai į mokyklą nešiojasi narkotikus, ateina girti. Bet visi mūsų pasiūlymai ministerijai ir Vyriausybei – kaip į vandenį.
Vaikai visą purvą, nuoskaudas, kurias gauna namuose, išpila ant mokytojų, tad mokytojai nebeišlaiko. Mes dirbame padidintos protinės, psichinės, emocinės įtampos sąlygomis. Po 15 metų darbo mokytojas jau yra emociškai išsekęs ir nebegali atsakyti už savo veiksmus. Japonijoje tai pripažįstama, ir po 15 metų darbo pedagogai išleidžiami į pensiją. O pas mus? Kokia ta pensija? Tad žmonės ir laikosi iki paskutinio.
Ačiū Dievui, ponia Šalaševičiūtė pagaliau pripažino, jog vaikų nebaudžiamumas ir gimdo šitokią agresiją.”
Ivona ŽIEMYTĖ,
Laima ŠVEDAITĖ