Mokykla naudoja prieš vaikus ir tėvus perteklinę jėgą
Atėjo laikas , kad į mokyklas turi ateiti vaikai jau mokantys rašyti, skaityti, skaičiuoti ir pagal mokyklos nusistovėjusius įpročius gebantys : paklusti, tylėti, sėdėti, nesvajoti, nežiopsoti, nežaisti, nejudėti, visada žiūrėti į mokytoją, mokytojui niekada neprieštarauti. Priešingu atveju turės reikalų su vaiko gerovės komisija, kuri ir ne visada rūpinasi vaiko gerove.
Kalbėti apie problemas verta, nes šis kalbėjimas skatina keistis
Jums pateikiame tikrą istoriją.
Vienos Kauno mokyklos Dainavos rajone administracija pasikviečia į vaiko gerovės komisijos sudėtį policininkę, kuri atlieka ,,gąsdintojos“ vaidmenį. O nuo gąsdinimų vaikai išmintingesni netampa. Šios vaiko gerovės komisijos tikslas, kuo daugiau tėvams pateikti nusiskundimų dėl jų vaiko, kad tėvai prarastų tikėjimą savo vaiku, o šeimos atmosfera būtų užnuodyta, vyrautų susipriešinimas, neviltis.
Nors švietimą reglamentuojančiuose dokumentuose teigiama, kad mokykla turėtų padėti šeimai, nes mokytojai turi pedagoginių, psichologinių žinių, kurių pagalba gali spręsti kylančius sunkumus, koreguoti mokinių elgesį. Bet pagalba tokia, kad mokykla realiai demonstruoja perteklinę jėgą, policininkė veikia dviejuose vaidmenyse neva rūpinasi vaiko gerove ir kartu būdama lojali mokyklai, kurpia administracinio teisės pažeidimo protokolus teismui, dėl tėvų valdžios nepanaudojimo arba panaudojimo priešingai vaiko interesams (LR ATPK 181str.1d..)
Mes nežinome, kaip jūsų vaiką ugdyti, veskite geriau į kitą mokyklą
Mokykla turėdama visas profesionalų kompetencijas, atvirai tėvams išsako, kad mes nežinome, kaip jūsų vaiką ugdyti, veskite geriau į kitą mokyklą. O tėvai jei nežino, tai kur vaiką turėtų išsiųsti? Mokykla jokios atsakomybės už tai neneša, kad nepasirūpina savo darbo įrankiais padėti vaikams tapti atsakingais piliečiais. Dar nei vienas tėvas Lietuvoje mokyklos nepadavė į teismą, kad įteikia mokiniams brandos atestatus, kuriuose nepamatuota branda, o tik žinios?
Tėvai namuose su šeštos klasės berniuku neturėjo jokių problemų, jiems didelė problema autoritarinė mokykla ir jos poveikis vaikui.
Tėvai išdrąsėjo ir į Lietuvos tėvų forumą vis dažniau kreipiasi prašydami pagalbos padėti apginti jų vaikus nuo mokytojų smurtinio bendravimo, mokinio nuomonės ignoravimo, autoritarinės pedagogikos.
Autoritarinė pedagogika vis dar Lietuvoje klesti, nors nuo 1988m. turėtų būtį praktikuojama tik humanistinė pedagogika. Mokytojų muštras gimdo vaikuose agresiją, vieni vaikai su užspausta agresija nuodija patys save, kiti grąžina agresiją mokytojams, perkelia vaikams, kiti parsineša į namus.
Lietuvos tėvų forumą nustebino paskutinis atvejis, kai pilietiški tėvai atidengę mokyklos neįgalumą, buvo apkaltinti už neva mokyklos atsakomybių vaikui nevykdymą nepanaudojimą tėvų valdžios arba panaudojimą priešingai vaiko interesams ir jiems taikoma LR ATPK 181str.1d.. Anksčiau, kiek teko girdėti, pagal tokius straipsnius buvo baudžiami girtuokliaujantys tėvai, paliekantys vaikus be priežiūros. Dabar atsiranda nauja praktika.
Lietuvos tėvų forumas įspėja tėvus, jei tokia praktika įsigalės, tai didelė dalis tėvų turės teistumą.
Lietuvos švietimo sistema yra pastatyta ant keturių kolonų: demokratiškumas, humaniškumas, tautiškumas ir nuolatinis atsinaujinimas. Tik šie principai niekaip nenusileidžia į kai kurių mokyklų kasdienybę. Žinant , kad ir dabar pedagoginiai universitetai mokytojams neįduoda reikalingų žmogotyros, bendravimo, bendradarbiavimo, kolektyvo formavimo įrankių, tai turėtų niekieno nestebinti. Mokytojai dar šeštoje klasėje esantiems vaikams neatranda tinkamų elgesio korekcijos būdų. Mokiniai ateina į mokyklą mokytis ne tik matematikos, rašto, bet ir tinkamų socialinių įgūdžių. Bet socialinių įgūdžių formavimas paliktas savaiminei dinamikai.
Lietuvos tėvų forumo tarybos narė tarpininkaudama tarp mokyklos, vaiko ir šeimos jau pradžioje atvejo nagrinėjimo pastebėjo mokyklos perteklinės galios demonstravimą prieš šeštos klasės mokinį ir jo tėvus.
Mokykla vis šaukdavo vaiko gerovės komisijos posėdžius ir vis siūlė išeiti iš mokyklos
Mama yra mokyklai pristačiusi medikų pažymą, kad jos sūnus yra hiperaktyvus vaikas, o anot humanistinės pedagogikos akademiko Š. Amonašvilio tokiam vaikui reikia hiperaktyvios pedagogikos. Bet mokykla vis šaukdavo vaiko gerovės komisijos posėdžius ir vis siūlė išeiti iš mokyklos, nes mokinys kelia daug problemų. O kur išeiti? Išvažiuoti iš Lietuvos? Ir koks čia rūpestis vaiko gerove, jei jį siekia išstumti iš savo akiračio?
Mama atstovaudama vaikui, prašydavo nagrinėti ir mokytojų netinkamą elgesį ir poveikį vaikui. Bet šitoje mokykloje mokytojai visada teisūs. Mama skundėsi vaiko gerovės komisijos nariams, kad mokytojai žemina jos sūnų prieš visą klasę įvardina, kad tau su galva negerai, kad turi mamytę, kuri neturi ką veikti ir mums elektroniniam dienyne rašo ilgus laiškus. Vienas mokytojas visos klasės akivaizdoje šeštos klasės berniukui pasiūlo išrašyti pastabą iš kojos, o klasiokai skaniai iš to pasijuokė. Mokinys neslepė , kad mokytojai keikiasi bendraujant su mokiniais.
Vaiko gerovės komisijai mažai rūpi ką vaikai patiria mokykloje. Svarbu, kad tyliai sėdėtų pamokose, lankytų pamokas, vykdytų mokytojų komandas ir, bet kokia kaina duotų rezultatą.
Kai vaikas su tėvų žinia nebūdavo mokykloje, elektroniniame dienyne vis tiek tą dieną būdavo įrašomos pastabos, dvejetai.
Tėvams paklausus, kodėl įrašyta pastaba ar dvejetas kai vaiko nebuvo mokykloje? Atsakoma ,,žinome, buvo nepasiruošęs pamokai todėl nėjo į mokyklą ir teisėtai parašėme dvejetą“. Anot akademiko Š. Amonašvilio, kiek mokykloje ,,dvejetukininkų“ mokinių, tiek yra ir ,,dvejetukininkų“ mokytojų. Nes mokiniai neišmoksta, kai mokytojai blogai moko.
Šis šeštokas mokykloje patyrė daug neteisybių, visokių nesėkmių: buvo sudaužyti jo akiniai ir niekas nepasirūpino, kad žala būtų atlyginta. Besistumdant buvo suplėšytas švarkas, klasėje sėdant į suolą buvo patraukta kėdė ir berniukas krisdamas prasiskėlė galvą ir t. t.
Kai berniukas pamokoje užduodavo mokytojams klausimus, atsakymo sulaukdavo:,, tylėk, sėdėk ir netrukdyk pamokos“. Jei vaikas nespėja su pačiais greičiausiais tai jo problemos, jo tėvai turi tuomet dirbti mokytojais namuose, samdyti korepetitorius arba dingti iš Lietuvos horizonto.
Mokykla laukia tik paklusnių mokinių
Iš tiesų mokiniai tik mėgdžioja mokytojus ir vadovus. Jie mato, kaip mokykloje tėvai įtraukiami į kovos lauką, tad ir patys pešasi, dėl tų pačių dalykų. Jei vaikai matytų tinkamą pavyzdį, o ne veidmainystės mokyklą, šalis turėtų daug kilnių jaunuolių. Antraip mokymasis, mokyklos lankymas yra tik laiko švaistymas užnuodijantis vaikų gyvenimus.
Anot M. Lukšienės, M. Montesori , mokykloje vaikai laiku nesulaukę pagalbos ir dėmesio, kai elgiasi gerai, dažnai pradeda elgtis agresyviai: trukdo mokytojui vesti pamoką, mušasi pertraukų metu, pasidaro nepažangūs…
Kai mokytojai ignoruoja mokinių nuomonę, elgesį ar pradeda kaltinti, moralizuoti, mokiniai ima maištauti, išryškėja neigiami jų charakterio bruožai – egoizmas, nepastovumas, nejautrumas.
Kadangi švietimo įstatyme mokytojai neneša teisinės atsakomybės už pedagoginį aklumą, kurtumą ir trumparegiškumą, tai visų problemų kaltininkais padaromi vaikai, tėvai.
Vadinama vaiko gerovės komisija mamą siunčia vaiką nuvesti pas psichiatrus, neva vaiko psichikoje problemos.
Pedagogė, gydytoja Marija Montesori dar 1896 m. įrodė, kad net ir sveiki vaikai dėl pedagoginio kurtumo, aklumo, trumparegiškumo buvo padaromi ligoniais. Ji pati su dideliu atsidavimu dirbo pedagoginį darbą su vaikais išstumtais į užribį, vadinamais ,,idiotais“. Ir po poros metų šie vaikai , nusiųsti į egzaminus su to pat amžiaus vadinamais normaliais vaikais, per egzaminus pasirodė pranašesni už normaliuosius. M. Montesori susirūpinusi svarstė, tai kas gi sutrukdė stipriųjų vaikų protinei pažangai, kad jų protinis pajėgumas teprilygo jos mokytų vaikų pasiekimams. Jos išvadose buvo kalti mokytojai nesuprantantys vaikų ir netikę mokymo metodai, kurie nesiderino su vaiko individualumu. Daugelio socialinių emocinių problemų priežastis, kad mokytojas veiklus, mokiniai neveiklūs. Ji pastebėjo, kad vaikai privalo nejudėdami sėdėti suoluose ir tylėdami klausytis mokytojų aiškinimo. Kai kūnas yra neveiklus, tai ir protas sustingsta, darosi abejingas, tingus.
Šis atvejis parodė, kad praėjus 119 metų po M. Montesori išvadų, mokyklose dar vis lipama ant to pačio grėblio.
Nenorintys atsinaujinti mokytojai lieka nepajėgūs atrasti tinkamus šios kartos vaikų mokymosi būdus . Pastebėjome, kad šeštoko berniuko mama atliko visas pareigas, pristatė mokyklai psichiatro pažymą, kurioje išvada, kad vaikas yra hiper aktyvus, viskas su juo gerai, jam jokių vaistų nereikia, tiesiog tokiems vaikams reikia specialaus priėjimo, ugdymo būdo.
Tarpininkaujant, Lietuvos tėvų forumo atstovei, direktorė ir socialinė pedagogė įvardino, kad nežino, kaip padėti mokiniui, ir mamos prašė pristatyti iš Pedagoginės psichologinės tarnybos rekomendacijas, kaip su šiuo vaiku dirbti.
Mokyklos personalas nuolat tęsė sutrikimų vaike ieškojimo operaciją.
Mama mokyklai pristatė Pedagoginės psichologinės tarnybos pažymą ir ugdymo rekomendacijas, kurios nugulė į stalčių.
Mama klausė, kodėl prieš vaiką kai kurie mokytojai naudoja psichologinį smurtą, tyčiojasi, žemina visos klasės akivaizdoje, sakydami ,,tau su galva negerai, tavo mama raštininkė‘‘, kartais net grasina ,, sekančią pastabą tau parašysiu iš kojos‘‘. Nustebino soc. pedagogės reakcija, ji nebandė sustabdyti mokytojų netinkamą elgesį, bet palaikė tokį elgesį pakomentuodama ,, kitiems vaikams tinka toks mokytojų bendravimo stilius‘‘. Direktorė įsipareigojo asmeniškai globoti šitą berniuką papriekaištavusi mamai, kad ji be reikalo nesikreipė į ją anksčiau, neva ji būtų viską efektyviau sprendusi. Bet praėjus vos dviem mėnesiams po pedagoginės psichologinės tarnybos rekomendacijų mokyklai, direktorės pažadėtos globos, tėvai buvo paduoti į teismą. Per tokį trumpą laiką neįmanoma būtų pasiekti gerų rezultatų net ir labai besistengiant. Mokykla turi visas laisves elgtis su žmogiškaisiais ištekliais nusikalstamai. Tai parodo ir Jonučių mokyklos mokinių sukurtas filmukas:
Veidmainystės mokykla
Lietuvos tėvų forumas matydamas nenorą bei negebėjimą suvaldyti situacijos vidiniais resursais, raštu mokyklos direktorės prašė nedelsiant pakviesti į apskrito stalo darbo grupę Švietimo ir mokslo ministerijos atstovą, Kauno savivaldybės Švietimo skyriaus atstovą, psichologą, berniuko mamą ir mus, Lietuvos tėvų forumą.
Nesulaukę raštu atsakymo apie porą mėnesių, kreipiamės raštu į Kauno miesto švietimo skyriaus vedėją A. Bagdoną, kuris ,,paspaudęs“ direktorę mums praneša, kad direktorė labai seniai jau Lietuvos tėvų forumui yra išsiuntusi atsakymą elektroniniu paštu ir atsiunčia mums to rašto kopiją. Bet iš tiesų tai buvo melas, kurį būtų buvę nesunku patikrinti, nes toks raštas niekada elektronine erdve nebuvo išsiųstas.
Nutarėme neįrodinėti, nes manėme, kad pokyčiai dėl berniuko gerovės mokykloje po truputį vyksta. Tikėjomės, kad mokykloje yra taikomos PPT specialistų rekomendacijos. Akibrokštas, kai vieną dieną berniuko tėvus išsikviečia Kauno Dainavos policijos komisariato specialistė, ta pati kuri ir dalyvaudavo vaiko gerovės komisijos posėdžiuose. Ji apklausia tėvus apie jų sūnaus auklėjimo būdus ir įteikia abiem tėvams šaukimus į teismą su pažeidimo esme. Pateikiamos ir nustatytos aplinkybės, kad jų sūnus mokykloje visus mokslo metus elgėsi įžūliai, nereagavo į pastabas, nuolat įsiveldavo į konfliktus, nesilankė pas psichologę, visus mokslo metus nebuvo pasiruošęs kūno kultūros pamokoms, į mokytojus kreipėsi ,,tu‘‘.
Berniukas buvo verčiamas eiti pas psichologę, kuri buvo lojali mokyklos personalui, o nei vienas nepedagogiškai besielgiantis mokytojas pas psichologą direktorės nurodymu ar vaiko gerovės komisijos nurodymu nebuvo nukreiptas. Dvigubi standartai.
PPT rekomendacijose ugdymui yra įrašai, kad berniukui reikia alternatyvaus mokymo, švietimo pagalbos teikimo.
Nustatyta, kad berniuko pakankamas socialinis supratingumas, kad jis tinkamai sprendžia socialines situacijas. Siūloma atkreipti dėmesį, kad nuo hiperaktyvumo berniukui pabosta vieno pobūdžio veikla, silpna yra girdimoji ir regimoji atmintis norint gauti geresnių pasiekimų berniuką reikia skatinti ir palaikyti emociškai.
Direktorė pasakė, kad nėra už ką tą berniuką palaikyti emociškai. Pasimatė nekompetingumas. Mama kreipėsi į žurnalistus.
Ar mokykla nustatė koks mokymosi stilius būtent šio berniuko?
Dar labai svarbu, kad būtų atpažintas mokinio prigimtininis mokymosi stilius (tai pamėgtas galvojimo, informacijos apdorojimo ir supratimo būdas), kurio mokiniui nesuteikus, ne tik akademiniai rezultatai būna prasti, bet ir elgesys destruktyvus. Švietimo ir mokslo ministerija pateikia net septynis mokymosi stilius: erdvinis, vizualinis- piešimas, schemų braižymas. (mėgsta matyti tai, ko jie mokosi). Asmeninis/ vidinis-savo jausmų supratimas, vidinė disciplina. Tarpasmeninis–buvimas komandoje, bendradarbiavimas. ( klausytojai ir girdintys-kalbantys besimokantieji.) Matematinis/ loginis–loginis darbas su skaičiais, ryšių tyrinėjimas. Verbalinis/ lingvistinis–pristatymas, prasmės perteikimas, debatai. Kūno/ kinestezinis vaidmenų žaidimai. (Nori pajusti padėtį ar judesį, ko mokosi). Aplinkos/ gamtininko–rūpinimasis aplinka, savo veiklos pasekmių supratimas.
Pagal naujausius Paulo Ginniso tyrimų duomenis: 29% mokinių turi regimąją atmintį; 34% mokinių turi girdimąją atmintį; 37% mokinių turi kinestetinę( patiriamąją) atmintį (tai pats lėčiausias įsiminimas, tačiau amžinas. Kūnas prisimena, ką lietė, jautė, užuodė, kas į jį „įdėta“).
Remiantis PPT išvadomis berniukas gali būti patiriamosios atminties šalininkas ir negavęs tinkamo mokymosi stiliaus buvo nustumtas į nesėkmių ruožą, padaromas ligoniu, o tėvai nuteistaisiais.
Teisme, mamai teisėja Larisa Tamulionienė, net paaiškinti situacijos neleido, nusprendė, jei jau protokolas surašytas tai ir nuteisti reikia.
Panašu į susidorojimą ir perteklinės jėgos demonstravimą, mama supranta mokyklos veiksmus, kaip kerštą, kad ji mokyklos pedagoginį neįgalumą išnešė į viešumą, kreipėsi tarpininkavimo paslaugų į Lietuvos tėvų forumą ir bendravo su žurnalistais.
Atkreipiame dėmesį, kad Policijos pareigūnės funkcijos susidvejino, ji būdama lojali mokyklos personalui, dalyvaudama vaiko gerovės komisijos posėdžiuose, dar ir paruošė dokumentus teismui. Panašu į suinteresuotų grupių suokalbį.
Kaip tokioje veidmainystės mokykloje vaikai gali išmokti kilnumo?
Jei direktorė su socialine pedagoge mus tikino, kad kai gausime vaiko aprašą iš Psichologinės Pedagoginės tarnybos ( PPT), ten bus ir mums rekomendacijos, kaip su vaiku dirbti, mes tuomet jas ir taikysime. Bet kai mama pristatė PPT pažymą ir rekomendacijas ugdymui, jos buvo padėtos į stalčių ir toliau buvo veikiama besiremiant senais autoritarinės pedagogikos įpročiais. Mokyklai matyt svarbiausia, kad gavus tokią pažymą iš PPT į mokyklą įplauktų didesnės mokinio krepšelio lėšos. Vietoj taikymo PPT siūlomų rekomendacijų vaiko gerovei siekti, buvo kurpiama medžiaga, kaip nubausti šeimą negalinčią ,, nulipdyti‘‘ mokyklai palankaus vaiko.
Mama pabaigoje mokslo metų iš socialinės pedagogės sulaukė priekaištų, kad retai lankosi mokykloje, nes kitų problematiškų vaikų tėvai lankosi po du kartus per savaitę. Mama paaiškina, kad dirba ir neturi tokių sąlygų lankytis mokykloje. Buvo papriekaištauta, kad jums nerūpi vaikas.
Humanistinės pedagogikos klasikai sako, kad kiekvienas vaikas-žmogus turi ir tamsiąją ir šviesiąją pusę, tad kuriai skiriame dėmesį ta ir auga.
Iš daugelio situacijų nagrinėjimo pastebėjome, kad mokytojai, mokyklų vadovai neturi pakankamų socialinio-emocinio raštingumo įgūdžių, neatranda pakantumo mokinių trūkumams. Kai kurie mokytojai yra kupini baimės, įsitempia, kad nesuvaldys mokinių. Dažniausiai slepia savo nuogąstavimus, baimes ir nemoka atvirai kalbėti apie savo jausmus. Dažnu atveju mokytojai pasirenka griežtą elgesį, agresyvumą. O tai mokinius verčia elgtis taip pat agresyviai.
Emociškai raštingas mokytojas atvirai kalba apie savo lūkesčius, norus, siekius, baimes. Jis elgiasi demokratiškai ir vadovaujasi viengubais standartais.
Levas Tolstojus rašė, ,,kad auklėjimas susideda iš paties suaugusiojo žmogaus judėjimo į priekį, auklėjimosi.
Būti teisingu ir sąžiningu su vaikais, neslepiant nuo jų to, kas vyksta mūsų sieloje – vienintelis auklėjimas.
O štai pedagogika yra mokslas apie tai, kaip, pačiam gyvenant lengvabūdiškai, daryti „gerą“ įtaką vaikams.
Panašiai veikia mūsų medicina – kaip, gyvenant prieš gamtos dėsnius, būti sveiku“.
Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia visuomenės raidą, bet deja pastebėjome, kad tėvai , šeimos greičiau į vaikus įskiepija humaniškumą, demokratiškumą, tautiškumą, o mokyklai svarbu tik akademiniai rodikliai.
Švietimo įstatymas pateikia gana miglotą ugdymo apibrėžimą, kuriame teigiama, kad turi būti sudarytos sąlygos asmeniui plėtoti dvasines galias, bet tiksliai nenusako, kaip tas sąlygas sudaryti. Trūksta aiškumo apie aktyvią pedagogo poziciją, jo misiją įgyvendinant integruotą vertybių mokymą visų dalykų pamokose. Turėtume siekti, kad Švietimo įstatyme būtų įprasminta didesnė atsakomybė asmenims, atsakingiems už savo tautos likimą.
Parengė Lietuvos tėvų forumo tarybos narė
Jolanta Lipkevičienė