„Nuo ko prasideda ugdymas”

2013-10-09 vyko diskusija „Nuo ko prasideda ugdymas?“, organizuojama įgyvendinant Europos socialinio fondo finansuojamą projektą “Pasirenkamojo vaikų švietimo finansavimo modelio sukūrimas ir išbandymas savivaldybėse“
Diskusijoje dalyvavo ir savo nuomonę šiais klausimais išsakė edukologai, neformaliojo ugdymo ekspertai, tyrėjai, patys jauni žmonės, švietimo administratoriai ir praktikai, kiti asmenys įvairiais saitais susiję su jauno žmogaus ugdymu(-si).

Diskusiją moderavo žurnalistė Rasa Tapinienė
Diskusijos dalyviai: Arūnas Kučikas, dr. Dainius Žvirdauskas, Agnė Kviklienė, Antanas Mikalauskas, Ramunė Želionienė, Jolanta Lipkevičienė, Laima Kyburienė, Asta Lesauskienė ir Žilvinas Gailius

Diskusijos tema yra „Kur prasideda ugdymas?“ Ten, kur įvyksta ugdomasis santykis tarp ugdytojo ir ugdomojo. Būti pamokoje arba užsiėmime, dar nereiškia ugdytis, nereiškia, kad vyksta ugdymo(-si) procesai. Dėl to sakome, kad labai svarbu ugdytojui pažinti vaiką arba jaunuolį (dėl to mes turime žinoti koks yra jo portretas).

Darome prielaidą, kad neformalusis ugdymas sudaro labai palankias sąlygas ugdomajam santykiui užmegzti, tačiau ką mes turime neformaliojo vaikų švietimo užsiėmimuose? Daugeliu atveju tai yra tos pačios akademinės pamokos, su tikslu ugdyti specialiąsias kompetencijas, tuo tarpu neformaliojo vaikų švietimo pagrindinis uždavinys yra ugdyti asmenines, socialines kompetencijas per įvairias veiklas. Dažnai neformaliojo švietimo mokytojai net nekalia ugdomųjų tikslų (sportininkai treniruoja, muzikantai moko groti, dailininkai moko piešti). Ar išnaudojame neformaliojo ugdymo potencialą ugdyti tokį žmogų, kurio tikimės? 50 proc. savivaldybių turi po vieną arba dvi neformaliojo vaikų švietimo mokyklas, absoliučiai tai yra menų arba sporto mokykla. Savivaldybės dažnu atveju užsibrėžia „kuo mažesnėmis sąnaudomis užimti kuo daugiau vaikų“, – kas yra suprantama, bet turbūt atėjo laikas kalbėti ne tik apie vaikų užimtumą, bet ir apie jų ugdymą). Jeigu vaikas ne menininkas ir ne sportininkas, ar mes turime ką jam pasiūlyti? Švietimo strateginiuose dokumentuose keliame tikslus išugdyti laisvą atsakingą, pilietišką, kūrybišką, iniciatyvų žmogų, bet ar gali šiandienos mokytojas išugdyti tokį žmogų? Ar gali šiandienos mokytojas įgalinti savo mokinį, ar jis pats yra įgalus?

Renginio tikslas – aktualizuoti neformaliojo ugdymo temą, svarstant klausimus: koks yra šiandien jaunas žmogus, kokie yra jo poreikiai, lūkesčiai, vertybės, kokį santykį jis kuria su aplinka, kurioje gyvena? Ir koks turėtų būti šios dienos ugdytojas, dirbantis su tuo jaunu žmogumi? Kokias savybes jis turi turėti, ką „kabinti“ ant kabliuko, kad „pagautų žuvį“ – jauną žmogų? Kokį poveikį žmogaus asmenybės brandai turi neformalusis ugdymas? Ar šiandien, siekdami strateginių švietimo tikslų, pakankamai išnaudojame neformaliojo švietimo potencialą?

http://www.youtube.com/watch?v=0dy8TjgIYCA