Šis tekstas rašytas prieš keletą metų ir buvo įtrauktas į mano knygą „Laiškai plaukiantiems prieš srovę“. Nusprendžiau priminti šias mintis, nes, mano galva, jos tikrai neprarado aktualumo.
Noriu pasidalinti ir tuo, kas man kelia nerimą. Kalbėti apie skaudulius, mano galva, verta tada, kai šis kalbėjimas skatina keistis, gydyti žaizdas. Svarbu, kad nesimėgautume problemomis, įsijausdami į aukų, nuo kurių nieko nepriklauso, vaidmenį.
Kuo yra mokykla tapusi šių dienų pasaulyje, ir ko mes iš jos tikimės? Ar mus tenkina tai, kad mokytojo profesija yra tapusi antraplanė, pedagogai, kuriems patikime savo vaikų ugdymą, dažniausiai patys save suvokia kaip serijinio žinių įrašymo į mokinių smegenis konvejerio prižiūrėtojai, o didžioji dalis dvyliktokų jaučiasi kaip alinamo maratono dalyviai ir išgyvena nuolatinį stresą? Ar neparadoksalu, jog mokyklos baigimo pažymėjimas, iki šiol vadinamas brandos atestatu, nors, pažvelgiant į jo gavimo procedūras ir į pačius abiturientus, išvysime veikiau testų įveikimo čempionus nei brandžias, visavertes asmenybes.
Tai, jog yra tikrai daug šviesių, kūrybingų, išmintingų jaunų žmonių, dažniausiai yra jų individualaus ugdymosi, o ne švietimo sistemos nuopelnas. Galima net liūdnai pajuokauti, kad šiandien asmenybės subręsta ne dėl mokyklos pastangų, bet pačios.
Tikrai nenoriu įžeisti mokyklose dirbančių mokytojų. Pažįstu daug puikių pedagogų, kurie it šiuolaikiniai sizifai kasdieną kantriai ridena savo misijos akmenį į paradoksalių visuomenės lūkesčių kalną.
Visas straipsnis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-12-16-pametem-kelia-del-takelio/138508