Susinervinęs keturmetis vandens buteliu muša mamą, nes ši veda jį iš parko. Suaugusi moteris tyliai kenčia ir elgesį ignoruoja. Kita situacijos stebėtoja pažvelgia į savo šešiametę dukrą ir jai aiškina: taip nesielki niekada. Paskui parašo tekstą apie tai, kad šiuolaikiniai tėvai per menkai griežti savo vaikams – anglakalbėse šalyse diskusijas sukėlęs pamąstymas sujudina ir lietuvių tėvų bendruomenę.
„Lietuvoje dar daug pasimetimo. Nuo autoritarinio auklėjimo, kur nelabai svarbi vaiko nuomonė, jausmai, daug tėvų pereina prie buvimo jaučiančiais, suprantančiais, besidominčiais, bet kartais praranda pusiausvyrą tarp ribų aiškumo ir „leidžiame viską“ mitologijos“, – kalbėdama apie lietuvių gebėjimą vaikams nustatyti ribas įvertino psichologė, Paramos vaikams centro vadovė ir knygos „Kaip užauginti žmogų“ bendraautorė Aušra Kurienė.
Dvimečiai kovoja su nesėkmėmis, mažo žmogaus bejėgiškumu, ir neturėdami žodžių jausmams išreikšti, gali emocijas išlieti mušdamiesi. Tėvams vietoje šio įpročio išugdyti kitą – nuoseklumo ir kantrybės reikalaujantis darbas. Vis dėlto augdamas vaikas atranda savo galias, išmoksta bendrauti, elgtis sociume. Jautresnės yra situacijos, kuriose mažas žmogus, patyręs nesėkmę, muša save – tai, kokius žodžius tėvai „įdės“ į jo atmintį, išnirs iš jos ir pradėjus eiti į mokyklą, ir suaugus imantis naujo darbo.
Keturių metų vaikas, turėjęs su mama baigti žaidimus parke, ją pradėjo mušti vandens buteliu. Ši tokio elgesio nestabdė. Viską stebėjusi kita moteris paauklėjo savo šešiametę dukrą, kad taip tikrai nesielgtų, ir paskui parašė tekstą apie tai, kad šių dienų tėvai vaikams nepakankamai griežti. Šią aprašytą situaciją aktyviai aptarinėja ir tėvai Lietuvoje. Kokia jūsų nuomonė, ar tėvai dabar tikrai praranda griežtumą ir vaikams „per daug“ leidžia?
Problema turbūt yra nevisapusiškas supratimas, kas yra ribos. Labai dažnai jos asocijuojasi su griežtumu. Nustatyti vaikui ribas nereiškia būti griežtam. Kartais – taip, situacija pareikalauja griežtesnio žodžio ar veiksmo, bet iš esmės ribų nustatymas tikrai nereiškia būti ar nebūti griežtu. Daug tėvų, kurie deda lygybę tarp ribų ir griežtumo, atsisako naudoti vaikams reikalingas ribas, juos padaro labai nesaugius ir susilaukia visokių ekscesų, kur vaikai iš nesaugumo, socialinės situacijos nesupratimo gali elgtis labai netinkamai.
Iš kitos pusės, yra tėvų, kurie matydami netinkamo, nevaldomo elgesio pavyzdžius, sąmoningai nusprendžia būti griežti, nepaisantys vaiko norų, žodžio – pasakiau, ir taškas. Čia kalbama ne apie ribas, o apie auklėjimo stilių, kuris gali būti autoritarinis arba labiau demokratiškas.
Suaugęs pasako: „Jeigu pavalgei, eik nuo stalo, su maistu mes nežaidžiame“ – tai yra riba. Ji gali būti uždėta labai įvairiai. Gali būti pasakyta: „Eik iš čia“, „Tokie, kaip tu, prie stalo nesėdi“, „Su paršeliais mes nevalgome“, arba – „Pavalgyk, kiek nori, ir kai nebevalgysi, turi nueiti nuo stalo, čia mes nežaidžiame“.
Riba gali būti nubrėžta labai mandagiai, pagarbiai, atsižvelgiant, kokio amžiaus vaikas – jeigu dviejų metukų, pasakant: „Šaunuolis, pavalgei, iškelsiu tave iš kėdutės“, jei vaikui penkeri metai, galima paaiškinti: „Žinai, prie stalo žmonės nežaidžia, stalas yra valgymo vieta“, jeigu trylika, jis gali gauti socialinį atsaką: „Tau jau trylika, turi išmokti elgtis prie stalo“, o gal ir: „Kai elgiesi netinkamai, nenoriu kartu sėdėti“.
Svarbu atskirti griežtumą kaip auklėjimo stilių, kuris pasireiškia kaip atsakas į vaiko elgesį, ir neprognozuojamą griežtumą, piktumą, kuris yra neprognozuojamas ir labiau priklauso nuo tėvų nuotaikos ar kitų aplinkybių, o ne nuo vaiko elgesio. Tai labai išbalansuoja vaiką.
Svarbiausia yra suprasti, kad aiškios ribos yra vaiko saugumo pamatas. Vaikas jaučiasi saugus suprasdamas, kaip pasaulis funkcionuoja, kad tai, kas turi įvykti – įvyksta, kas pažadėta – atsitinka, ar pažadėti geri, ar blogi dalykai. Vaikas pajėgus priimti pasekmę ir gyventi saugiai, bet kai pasekmės keičiasi kaip oro gūsiai priklausomai nuo tėvų nuotaikos, nuo to, ką žmonės pasakys, vaikai jaučiasi labai nesaugūs.
Diskutuodami apie minėtą tekstą tėvai kėlė klausimą – o kas yra tos ribos? Populiaru sakyti: „Nubrėžkite ribas“, bet pieštuku jų nenubrėši. Jūs kalbėjote, kad riba yra tam tikras saugumo jausmas, taisyklės. Kaip jas įvesti – kartoti, kad šito negalima, tramdyti fiziškai?
Pačios pirmos ribos atsiranda, kai vaikas pradeda judėti. Tyrinėdamas aplinką, nesuprasdamas jos, jis gali atsidurti rimtame pavojuje. Štai, šiame kambaryje galime leisti vaikui ramiai šliaužioti, tyrinėti tol, kol jis pasiekia rozetę. Atsiranda pirma riba, kuri vadinasi „Su šituo daiktu mes nežaidžiame“. Tada vaikui būtinas paaiškinimas, kodėl atsirado viena ar kita riba: „Tai nesaugu“. Draudimas žaisti su rozete neturi būti paremtas suaugusiojo interesais „Nes mamai nepatinka“, bendrais apibūdinimais: „Nes tu būsi blogas berniukas“. Tikslas – kad žmogus užaugęs atskirtų, saugu ar nesaugu.
Jeigu tėvai uždeda ribas ne dėl saugumo, o turėdami kitų tikslų, pavyzdžiui, „Negalima rėkauti, kai sesutė miega“, tai jau pirmi socialiniai santykiai, kuriuos mažam vaikui gali būti sunku suprasti. Bet kai mes išleidžiame vaiką į sociumą, vedame į darželį, atsiranda pirmos saugaus, arba efektyvaus, socialinio bendravimo ir bendradarbiavimo ribos, taisyklės: „Negali kitam vaikui pilti smėlio į akis“ – tai nesaugus kitam žmogui, socialiai netinkamas elgesys: su tavimi nedraugaus, tu būsi nemalonus kitam. Daug socialinių ribų paremta tuo, kad mes vaikui aiškiname pagalvoti apie kitą žmogų; bet jis turi pamatyti ir savo interesą tame. Jeigu skriausi kitą, būsi blogas draugas, jei atiminėsi žaislus, ir su tavimi nesidalins. Nuosekliai ir kantriai turime mokyti vaikus, kad jiems svarbu būti saugiems ir draugiškiems.
Ribų nėra taip labai daug – mes kartais kaip ribas įvardijame visokius „nerėk“, „nebėk“, „nestovėk“, „nežiūrėk“, kurie iš tiesų yra paliepimai, darantys vaiką patogų. Žymiai patogesnis vaikas, kuris nerėkia, nelipa, nekanda, piešia atsisėdęs, bet ribos yra ne mūsų patogumui, o vaiko saugumui. Kai tėvai supranta, kad jos būtinos vaikui, žymiai lengviau jas nustato, išlaiko ir nebūtinai dėl to būna griežti, taikantys kontroliuojančius metodus.
Yra paprastos gyvenimiškos situacijos: vaikas nori deserto, tačiau tėvai aiškiai nustato: „Pirma pavalgai, paskui – desertas“. Ir net jeigu vaikas krenta ant grindų, močiutei jo gaila, ji siūlo leisti suvalgyti „vieną saldainiuką“, suprasdami, kad sveikas maitinimasis yra vaiko interesas, suaugusieji galės išlaikyti ramybę patys ir nuraminti vaiką.
Štai ta mergaitė parke daužo vandens buteliu mamą. Keturmetis, šešiametis vaikas pajėgus suprasti situaciją: mama galėtų ramiai paimti butelį, pasakyti: „Šito daryti negalima. Dabar turime išeiti. Jeigu nenori gerti, tau nereikalingas butelis, paimsiu jį, bet manęs negali daužyti“. Paimti vaiką už rankos, išvesti pasakius, kad toks elgesys nepriimtinas.
Ignoruoti prastą vaiko elgesį, kaip kartais siūloma, nebūtų teisingas sprendimas? Būna tėvų, kurie vaikams leidžia netinkamai elgtis kavinėse, tarsi nepastebi nederamo elgesio.
Augindami vaikus, tikimės, kad jie užaugs socialiniai piliečiai – sveiki, saugūs, bendraujantys ir bendradarbiaujantys. Tikrai norėtume, kad sūnus ar dukra suprastų, jog kito žmogaus daužyti negalima, kas beatsitiktų. Kaip vaikas turėtų sužinoti, kad to daryti negalima, jeigu mama nereaguoja, daužoma vandens buteliu? Parodžius nemeilę? Gal, jeigu mama staiga nustoja kalbėtis, apsiverkia, nuliūsta, mažas vaikas supranta, kad negalima pykti. Straipsnyje minima mergaitė supyko, kad mama ją nori išvesti iš parko, supykusi mušasi, jos elgesys ignoruojamas – geriausiu atveju vaikas supranta: negalima pykti. Mano galva, tai pavojingas atradimas, nes pyktis yra būtinas – jeigu ją kas nors daužys, mes juk norėsime, kad ji supyktų ir pasakytų suaugusiems, kas įvyko.
Vaikas turėtų suprasti, kad negalima mušti, ir tą jam gali pasakyti, parodyti tik svarbus, autoritetą turintis žmogus. Jeigu mama tokioje situacijoje aiškiai pasakys: „Taip negalima elgtis niekada“, ji tikrai išgirs. Pasakius „Negali manęs mušti parke“, aiškumo nebus.
Lietuvoje dar daug pasimetimo. Nuo autoritarinio auklėjimo, kur nelabai svarbi vaiko nuomonė, jausmai, daug tėvų pereina prie buvimo jaučiančiais, suprantančiais, besidominčiais, bet kartais praranda pusiausvyrą tarp ribų aiškumo ir „leidžiame viską“ mitologijos. Japonai leidžia „viską“, prancūzai, pasirodo, „nieko“! Visas pasaulis stengiasi užtikrinti vaiko saugumą, ir jeigu to nedaroma, galima kalbėti apie nepriežiūrą, apleistumą. Mama, leidžianti savo vaikui daužyti save ar kitus, mano galva, yra vaiko neprižiūrinti mama – ji daro meškos paslaugą, tai tas pats, kas leistų vaikui vogti ir apsimestų, kad nepastebi.
Dviejų metų vaikas muša mamą, tėtį, močiutę, jie išbandė visus metodus: suimti už rankų, žiūrėti į akis, aiškinti, ramiai neleisti taip elgtis, perskaitė daugybę psichologijos knygų, metodinių patarimų – bet jie neveikia. Dvimetis nesupranta, kad muštis negalima, tėvai puola į neviltį, apsiverkia arba skiria vaikui bausmę. Tai viena iš realių situacijų, kurias patiriantys lietuviai tėvai nežino, kaip laviruoti tarp griežtumo ir demokratijos, pasijunta bejėgiai aiškinti vaikui tai, ką jis, jų nuomone, per mažas suprasti.
Dvimečiai skirtingi, vieni supranta daugiau, kiti mažiau. Tačiau pirma sąlyga tokioje situacijoje – uždrausti veiksmą, neleisti jo atlikti kiekvieną kartą. Ir kai tėvai sako: mes bandėme, bet nepadeda, dažnai tai reiškia – bandėme savaitę. Ir tai nebūtinai visą savaitę kiekvieną kartą, kai dvimetis bandė trenkti, tėvai paėmė jo ranką, sulaikė ir sakė: „Ne, šito daryti negalima“.
Net ir nešnekančiam, žodžių neturinčiam, bet visus žodžius suprantančiam vaikui, sulaikius jo ranką, galima pasakyti: „Tu supykai, trenkei. Pasėdėk, kai nusiraminsi, ateik, apsikabinkime, pasibučiuokime“. Galima parodyti, kaip atsiprašyti, apsikabinti.
Svarbu pastebėti, kokiose situacijose dviejų metų vaikas mušasi, nes dvimečių, sunkiausiai valdomų, besikandžiojančių ir besidaužančių, veiksmai kyla, kai jie pasijunta bejėgiai. Kažkas neišeina, kyla piktumas – kartais tada svarbu, kad tėvai eliminuotų tas situacijas, ne pataikaudami, bet matydami, kas sukelia pyktį.
Tos situacijos klasikinės. Dvimečiai visą laiką „ginčijasi“. Paklaustas, ar nori valgyti, normalus dvimetis beveik visada atsakys „ne“. Ir normali, pati geriausia pasaulio mama, jam sakys: „Reikia valgyti, eisime valgyti“. Tada jisai trenks, nes jo ką tik paklausė nuomonės, jis atsakė, o mama nusprendė – nebus, kaip tu nori.
Įdeda jam blyną, sako, uždėsiu uogienės, vaikas – „ne“. „Gerai, užsidėk pats“. „Man neišeina“. „Aš tau uždėsiu“. „Ne!“ Tada apsiverkia, kodėl niekas nepadeda užsidėti uogienės. Mažas vaikas negali suvaldyti sudėtingo pasaulio, ir nuolatinė frustracija yra čia pat. Nesiseka uždėti kaladėlę ant kaladėlės, brolis paėmė mašinėlę, neduoda telefono, baigėsi filmukas, nesiseka valgyti, padalino bandelę per pusę, kai norėjosi visos. Tėvams reikia žymiai daugiau pamatyti ir suprasti, kad tokiose situacijose mažylis supyksta ir neretai trenkia, meta, spiria – ir tuoj pat pasakyti: „Muštis negalima, nepavyko, supykai, bet gali nusiraminti. Arba: „Pasakyk žodžiais, ko nori, negali trenkti“. Nereikia dvimečio dažnai klausinėti: „Ar eisim valgyti? Ar eisim į kiemą? Ar nori miegelio?“ Vaikui svarbu pačiam spręsti, jis dažnai pasakys „ne“. Verčiau aiškiai pasakyti, kas bus, ir leisti pasirinkti tai, ką mažylis gali nuspręsti pats. „Dabar eisim valgyti, susirask šaukštą, kuriuo norėsi valgyti“ – jis eis, ieškos šaukšto, bus visas susikaupęs. Čia bus rimta, ir niekas nieko nedaužys.
Suformuoti kitokį įprotį užtrunka. Mes patys sakome: pabandžiau sportuoti, mečiau ir nusprendžiau, kad tas sportas svorio numesti nepadeda. Laikiausi dietos savaitę, nieko neišėjo. Kitokiam įpročiui atsirasti, jį pakeisti kitu, reikia ilgo, nuoseklaus, pastovaus darbo. Jeigu pusryčiams valgau bandelę ir noriu pakeisti ją koše, turėsiu mažiausiai pusę metų kasdien virti košę, turėsiu sąmoningai įdėti pastangų atsisakyti bandelės. Kantrybės ir pastovumo reikia ir keičiant besimušančio dvimečio įprotį. Tačiau bent kartą tai išbandę, tėvai atranda aiškumą ir malonumą būti nuosekliais, pastoviais. Tai labai padeda, vaikai darosi ramesni.
Ir vis dėlto ką daryti, jeigu esi stebėtojas situacijoje, kai vaikas viešoje vietoje muša mamą vandens buteliu, trenkia tėčiui – ar įsikišti, ar ignoruoti?
Kartais tėvai jaučia gėdą, jaučiasi kvailai, galbūt imtųsi kokių priemonių, bet vien dėl to, kad kažkas mato, nieko nedaro. Matydama, kad tėvai sutrikę, bet valdo situaciją, su vaiku bendrauja, aiškina jam arba laukia, kol jis nukritęs ant žemės išsirėks, tikriausiai ištarčiau: „Nelengva, ar ne? Visiems tokių situacijų yra buvę“. Tačiau jeigu tėvai nieko nedarytų – vaikas daužo mamą, niekas nekreipia dėmesio – turbūt paklausčiau, ar reikia pagalbos. Sakyčiau draugiškai, bet tikrai nesikreipčiau į vaiką, nes jis yra tėvų įtakos zonoje, ir sunkiai įsivaizduoju, kokiems tėvams patiktų, jeigu kiti pradėtų moralizuoti, kaip jisai netinkamai elgiasi. Tada tikrai atrodo, kad kritikuoja tavo tėvystę, mamystę.
Bet kokia pašalinio intervencija yra minutinė. Tėvai augina vaiką, jį pažįsta, ir tikrai neabejoju, kad susitvarkys su situacija taip, kaip, mano, yra geriausia jų vaikui. Mes, nepažindami vaiko, nežinodami situacijos, jokių sunkumų neišspręsime. Galime pagelbėti išlikdami draugiški ir pagarbūs.
Kartais atrodo, kad mūsų visuomenei norisi, jog vaikai viešose vietose tvarkingai sėdėtų, tvarkingai valgytų. Norime vaikus auklėti demokratiškai, aiškindami, bet viešose vietose brėžiama griežtas ribas.
Grįžtant prie įsikišimo, jeigu veiksmas vyksta kavinėje, ir vaikas prie tėvų stalelio žaidžia su duona, lipa ant kėdžių – čia jų reikalas, leisti ar neleisti. Bet kai vaikas ateina prie mano stalo ir nori imti mano duoną, lipti ant mano kėdės, aš kaip suaugęs žmogus turiu teisę, galiu ir kažkuria prasme privalau duoti sociumo atsakymą. Galima vaikui aiškiai pasakyti, koks elgesys nepriimtinas, bet tą daryti pagarbiai, parodant, kad čia yra mano riba: „Čia mano maistas, mes su juo nežaidžiame“.
Sunku kartais tokiose situacijose išlaikyti ramybę ir žinojimą, kad vaikas nėra „piktybinis“. Suaugusieji dažnai galvoja, kad vaikas taip elgiasi tyčia, piktybiškai, manipuliuoja – ir mes nustojame matyti vaiką, mažą žmogų, kuris dar nesiorientuoja aplinkoje, tik mokosi, kaip elgtis kavinėje ar parduotuvėje. Vaikus reikia nuosekliai ir pagarbiai mokyti tinkamo elgesio, nustatant aiškias saugaus ir pagarbaus bendravimo ribas.
Ar yra tiesos teiginyje, kad šiuolaikiniai vaikai judresni, dažnai hiperaktyvūs, dėl to keičiasi jų elgesys, auklėjimas?
Man atrodo, kad tai nepamatuojami dalykai. Kalbant apie dabartinius trisdešimtmečius, mano vaikų kartą – jie žymiai daugiau laiko praleisdavo lauke vieni, lakstė, statė štabus, bunkerius, kūrė spektaklius, nuolat judėjo. Antra vertus, tuo metu šeimos neturėjo didelių galimybių judėti su mažais vaikais. Dauguma vaikų pirmuosius gyvenimo metus gyveno labai stabiliai namuose, išjudėdami nebent vežimėliuose į parką ar pas gydytoją.
Dabar, kai esame mobilūs ir dar metų neturintys vaikai jau būna aplankę kelis prekybos centrus, miestus, šalis, jie daug laiko sėdi kėdutėse – automobiliuose, restorane, anksti „įstatyti“ į akademinę veiklą už staliukų, ir kai pamatome lakstantį vaiką, suvokiame jį kaip nepaprastai aktyvų, nors sunku pasakyti, kiek valandų prieš tai jis jau yra išsėdėjęs.
Maži vaikai turi judėti. Antra vertus, dažni pasikeitimai – aplinkos, kvapų, spalvų, žmonių yra didelis iššūkis mažam vaikui, reikalaujantis nuolatinio prisitaikymo prie pasikeitimų, o tai ne visiems vienodai sėkmingai pavyksta. Jautresni, labilesni vaikai gali būti nerimastingi, išsigandę ar pasimetę, jie gali atrodyti kaip mažiau valdomi, daugiau lakstantys.
Girdžiu, kad dabartiniai jauni tėvai jau ilgisi ramybės, lėtesnio gyvenimo: atidarei duris į kiemą, vaikas išėjo, ir po trijų valandų grįžo žaidęs krepšinį, statęs bunkerius.
Galbūt ir tėvai nerimastingesni, nes daugybė auklėjimo metodų, patarimų, nurodymų?
Socialinio spaudimo labai daug, jauni tėvai kalba apie tai: vieno eina, antro skaito, trečią jau į būrelius pridavė. Sunku išlaikyti asmeninį žinojimą, ko reikia tavo vaikui, ir nesvarbu, kad visi kiti jau turi. Kiek tėvų įgyja mobilųjį telefoną vaikui ne manydami, kad jam reikia, bet dėl to, kad kiti jau turi? Nelengva vaikus auginti tokiomis sąlygomis.
Reikėtų išlaikyti asmenines ribas, kad įtaka, kurią tau padaro kiti žmonės savo pastabomis, pasiūlymais, netaptų per didelė.
Kalbėjote apie tai, kad vaikai anksčiau daugiau laiko leisdavo lauke, laisvai žaisdami, ne užsiimdami „akademine veikla“ už staliukų. Dabar laisvo žaidimo, ugdymo lauke idėjos atgimsta – gal čia viena iš išeičių mažinti vaikų ir tėvų nerimastingumą, skatinti daugiau judėti?
Laisvas žaidimas dalinai buvo prarastas. Yra daugybė tyrimų, kurie rodo, kad nėra kito būdo vaiko smegenų brandai, kaip laisvas žaidimas, nes jokia technologija taip nevysto smegenų. Gerai, kad atsiranda darželių, kurie tą propaguoja, ir tėvai pradeda suprasti, kad mažiems vaikams nereikia tiek daug akademinės veiklos.
Vaikų augimas naujame pasaulyje, mokymosi dalykai keičiasi. Vaikai turi išmokti atsirinkti, kas yra tiesa, kas netiesa, kaip ieškoti informacijos.
Kiekvienas amžius turi savo iššūkius, tačiau bet kuriame etape vaikams reikės nuoseklaus ir kantraus tėvų mokymo ir pagalbos suprantant, kas yra saugu ir tinkama.
Labai svarbu kalbant apie ribas atskirti jų turinį ir įgyvendinimo metodus. Ribos savaime nereiškia nei griežtesnių, nei piktesnių tėvų, jos reiškia tėvus, kurie supranta, kas vaikui saugu ir kas netinkama. Kartais tai reikalauja griežtumo, bet tikrai ne bausmių, mušimo, riksmų. Kartais mamos sako: „Penkis kartus savo vaikui sakiau, ir jis vis tiek nepajudėjo“. Taip nutiko dėl to, kad vaikas jau turi patirtį: pajudėti reikia tiktai penktą kartą. „Taip, tada pakeliu balsą“, – prisipažįsta mama.
Reikia grįžti į pradžią, po vieno „nepajudėjimo“ paimti už rankos ir „pajudinti“ – vaikas turi suprasti, kad įvyks tai, ką mama pasakė. Iš dvimečių krizės vaikai išauga, kai atranda savo realias galias, nustoja jaustis bejėgiais – tada nustoja tiek daug pykti ir galiausiai nustoja muštis.
„Nieko tokio, tau neišėjo, dar pasistengsi, tau tikrai išeis. Tu stengeisi“. Ir nesvarbu, kad dvimetis, atrodo, neturi žodžių, jis supras mintį. Per laiką įgis žodžius, kuriais vėliau ramins ir skatins save būdamas pirmokas, trisdešimtmetis tėtis. „Nieko tokio, tu pasistengsi, ir tau išeis, tu esi protingas, tau pasiseks“.
https://www.alfa.lt/straipsnis/50169710/psichologe-kuriene-apie-lietuviu-tevu-grieztumo-ribas-kartais-praranda-pusiausvyra