Prastėjanti planetos ekologinė padėtis verčia ieškoti įvairių problemų sprendimo būdų. Dažnai tai būna kova su pasekmėmis, o ne priežastimi. Jau daug metų sprendžiami Lietuvos švietimo reformos klausimai. Kažkas svarstoma, kažkas mėginama daryti… Deja, kokia graži bebūtų idėja, mūsų visuomenėje ji dažniausiai tol „svarstoma“, kol prieinama prie tradicinio klausimo: „kiek kainuos?“ ir paprastai sulaukiama tradicinio atsakymo:„nėra pinigų“.
Pinigas… Pinigas… Pinigas… Negi jau nėra Lietuvoje patriotiškumo, tautiškumo, pilietinio entuziazmo? Iš amžių glūdumos atsklinda kalavijų skambesys ir arklių žvengimas, akyse iškyla galiūnai ąžuolai, šventosios girios, dievams pašvęstieji gojai, senosios liepos, prie kurių motinos nešdavusios tik ką gimusius vaikus, kad šie geriau augtų ir būtų stipresni. Ir iš tiesų – Lietuva buvo milžinų šalis: tiek kūnu, tiek dvasia stiprūs buvo lietuviai. Skaitome senuosius raštus ir nejučia susimąstome: kaip mūsų senoliai visa tai pasiekdavę? Į širdį plūstelėjo neapčiuopiamas, neišreiškiamas nei dainomis, nei eilėmis, nei raštais pasididžiavimo savo protėviais jausmas skatinantis mus gerbti ir branginti tai, ką jie mylėjo, domėtis savo praeitimi, ieškoti ryšio su ja. O čia – daugiausia atsakymų mūsų protėvius supusioje gamtinėje aplinkoje, kurios galias jie sugebėjo panaudoti ir pritaikyti savo reikmėms, nes žmogus išsiskiria iš kitų žemės gyventojų išradingumu ir kūrybinėmis galiomis.
Tačiau nepamirškime, kad mūsų protėvių sukurti unikalūs dalykai: raštija, menas, mokslas ir kitos vertybės, kuriomis dabartinės kartos gali pagrįstai didžiuotis, buvo sukurtos esant juos supusio aplinkos poveikio. Industrinėje XX a. visuomenėje Pasaulis neatpažįstamai pasikeitė, o Gamta neteko švelnumo ir magiškos galios, virto objektu, priemone, resursų šaltiniu, mechanizmu. Didelė mokslo pasiekimų dalis šiandien panaudojama gamtos ištekliams eksploatuoti, dažniausiai net negalvojant apie užmojų pasekmes ar kompensaciją už padarytą žalą aplinkai, todėl gamtos principų nepaisymas privedė kai kurias pasaulio vietas prie ekologinės krizės, kuri gresia ir Lietuvai. Kaip atstatyti tą fizinę ir dvasinę pusiausvyrą? Kaip sustabdyti tą grėsmę?
Atsakymas paprastas: žmogaus ryšį su gamta daug nulemia aplinka, kurioje auga vaikas. Ji stimuliuoja ir formuoja stebėjimo, dėmesio sutelkimo gabumus, kitaip tariant, formuoja asmenybę. Tai matė ir daugelis didžiųjų žmonių, todėl daugelis jų matė visuomenės ateitį ryšyje su gamta. Daugiau nei prieš 100 metų žinomas Sankt Peterburgo profesorius Dmitrijus Kaigorodovas vienoje savo knygų pranašavo, kad tolimoje ateityje, vos tik ant medžio pasirodžius pirmajam žaliam lapeliui, mokyklų klasėse visos pamokos bus nutraukiamos ir 1–2 savaitėms perkeliamos į Didžiąją auditoriją po atviru dangumi, kurioje paskaitą skaito didysis profesorius Gamta. Gaila tik, kad tos ateities dar nesulaukėme.
Vaizdžiai jaunosios kartos bendravimo su gamta problema aprašyta Juozo Kundroto etiude „Ugdyti žmogų“. „…Mes mokame daug dainų apie gamtą motinėlę, gojus ir šilelius. Nuo seno dainuojame apie rūtų darželių grožį, kvapą gniaužiančią lakštingalų giesmę, apie ąžuolą, beržą, ievąâ€¦ Bet ar dažnai mes regim tai, ką patys kartojam? Ar susimąstom? Kažin, kažin… Kas tai – pažinimo ar vidinio regėjimo stoka?“ – rašo jis. Greičiausiai tai ir viena, ir kita, o kad to nebūtų – mūsų švietimo sistema turi remtis ne tik krikščioniškąja kultūra, bet kartu ir baltiškosios mūsų tautos pasaulėžiūros ištakomis.
Tiesa, gamtosauga Lietuvos mokyklose turi senas tradicijas ir mums bereikia mokyklas pritaikyti prie natūralių šiandieninių mūsų tautos poreikių, prie tradicijų tęstinumo. Jau tarpukario Lietuvoje prof. Tado Ivanausko ir Juozo Tumo – Vaižganto autoritetų ir iniciatyvomis mokyklose buvo pasėta gera gamtosauginė sėkla, davusi gerus vaisius: net sovietmečiu, kai mokyklose buvo uždrausta Vaižganto draugija Lietuvai pagražinti, ideologijos mašina nesugebėjo palaužti gamtosauginės mokyklų dvasios. Šį darbą tęsė šimtai gamtos mylėtojų – mokytojų entuziastų, tyliai dirbusių didelius darbus. Tose mokyklose, kuriose buvo susiklosčiusios tvirtos gamtosauginės tradicijos, mokytojai entuziastai ir toliau tyliai, niekieno nepastebimi dirbo jiems įprastą gamtosaugos darbą. Tačiau pavienių entuziastų pastangų – mažoka.
Reikia pasakyti, kad mokyklose ir mūsų dienomis atliekamas ekologinis auklėjimas, tačiau teigti, kad ekologinis ugdymas, gamtosauga Lietuvos mokyklose yra reikiamo lygio, dar negalima. Biologijos (ir ne tik biologijos) mokslai daugelyje šalies mokyklų vis dar „uždaryti“ į klases, dar per mažai vaikų ugdymui panaudojama Gamtos korta. Mokyklos turi tapti ekologinio ugdymo centrais apylinkėse ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, nes jau praėjo laikai, kai lietuvis, ateidamas į pasaulį, atsinešdavo įgimtą gamtos pajautą ir meilę, kurią sustiprindavo krikščioniškas gamtosauginis auklėjimas šeimoje. Reikia vėl iš naujo praminti šį kelią.
Tokio auklėjimo pradmenys buvo matyti tuoj pat po Nepriklausomybės atkūrimo. Kultūros ir švietimo ministerija 1993 m. patvirtino Miškų ūkio ministerijos parengtą naują dėstomą dalyką mokykloms – „Lietuvos miškai“. Tai buvo viena paprasčiausių ir populiariausių mūsų grįžimo į Gamtą, o tuo pačiu prie savo senųjų tradicijų, programų, nes šis kursas apėmė tas sritis, kurios mažiau nagrinėjamos arba net neminimos per kitas pamokas. Tai lietuvių požiūris į mišką, miško įvaizdis tautosakoje, literatūroje, mene, miško ryšis su senąja lietuvių religija, mūsų tautos tradicinė kultūra ir gamtos įtaka jos formavimuisi, senosios gamtosauginės tradicijos, bei jų aktualumas šių laikų žmogui. Tiesa, kai kurie mokytojai šį dalyką mėgino sutapatinti su biologija, tačiau, pasigilinę į programą, tiek istorikai, tiek literatai, tiek ir beveik visų dalykų mokytojai rasdavo jame ką nors sava. Tad nekelia nuostabos, kad nuo pat pradžių šį dalyką pradėjo dėstyti daugelyje Jonavos, Utenos, Ignalinos, Mažeikių, Vilkaviškio, Kėdainių, Kupiškio, Panevėžio, Švenčionių, Šakių, Skuodo rajonų bei kai kuriose miestų mokyklose. Iš viso šis dalykas buvo dėstomas daugiau nei pusšimtyje mokyklų! Kartu šiose mokyklose veikė miško bičiulių būreliai.
Deja, kiekvienas dvasinis proveržis anksčiau ar vėliau prigesta. Ir „Lietuvos miškai“ šiandien jau primiršti, bet džiugu, kad, dažniausiai miškininkų rūpesčiu, mokyklose tebeveikia jaunųjų miško bičiulių būreliai – juk niekas taip nesieja žmogaus su gimtąja žeme, kaip savo rankomis pasodintas medelis. Tik tokiu būdu – per meilę gamtai, mes galėtume visam pasauliui įrodyti, kad senasis lietuvių tikėjimas nebuvo kažkas mistinio ir paneigti nuo viduramžių mūsų priešų kronikininkų skleistus gandus apie tariamą lietuvių tamsumą ir žiaurumą. Juk įsigilinę į tai, kas dar randama iš senojo mūsų tikėjimo, matome, kad didžiausias mūsų protėvių rūpestis buvo išsaugoti gamtą, aplinką, kurioje jie gyveno, o tai lėmė ir mūsų genofondo išsaugojimą. Taigi, senasis mūsų tikėjimas buvo tiesiog kasdienybė, apimanti svarbiausias žmogaus gyvenimo ir veiklos sferas: žemę, mišką, vandenį, dangaus kūnus ir kt., reglamentuota papročiais ir įvairiausiais draudimais. Tai buvo ilgais tyrimais ir stebėjimais pagrįsta tautiškų gamtosauginių tradicijų sistema, kuri dabar vadinama vienu žodžiu – EKOLOGIJA. Todėl manau, kad reikia naudotis mūsų protėvių sukaupta patirtimi ir pirmiausia šia kryptimi orientuoti Lietuvos švietimo sistemą, o naujausi civilizacijos pasiekimai ras savo kelią – jį parodys pinigai…
Šarūnas Laužadis, rašytojas, publicistas
http://www.technologijos.lt/n/svietimas/S-24285/straipsnis/S-Lauzadis:-mokinius-reikia-mokyti-remiantis-gamtiskaja-baltu-pasaulezira