Susivieniję galime daugiau
Šių dienų pedagogams ir tėvams tenka daug vaidmenų – mylinčio ir rūpestingo pagalbininko, patarėjo ir retsykiais vadovo, visada – pavyzdžio ir dažnai – vedlio, padedančio suprasti mokslo ir gyvenimo tiesas. Susibūrus į asociacijas galima pasiekti daug daugiau negu pavieniui. Prieš šešerius metus su pilietiškai nusiteikusiais tėvais sukūrėme socialinės veiklos asociaciją „Šviesos kampelis“. Remdamiesi humanistine pedagogika, siekiame kurti saugias aplinkas vaikams, inicijuoti pokyčius švietime, vaikų auklėjime. Apie mūsų veiklą ir ketinu papasakoti šiame straipsnyje.
Pagrindiniai iššūkiai
Teko daug kartų tarpininkauti tarp tėvų, vaiko ir pedagogų. Pastebėjome, kad daugeliu atvejų nesusikalbėjimas įvyksta, kai demonstruojama kompetencija ir galia, pamirštant esminę vertybę – vaiką. Visuomenės susirūpinimas vaikais auga, nes šiandien dažnu atveju vaikai kenčia nuo suaugusių neišmanymo, ir jiems reikia susipratusių suaugusiųjų pagalbos. Vaikams trūksta vedlių, kurie išvedžiotų gyvenimo keliais, įskiepytų tvirtas dorovės nuostatas. Vaikai kenčia nuo įsigalėjusio smurtinio bendravimo; daugėja neramių, ekscentriškų vaikų; vaikus klaidina žiniasklaidos iliuzinio pasaulio lavina; menkai lavinami vaikų pojūčiai; sumenkinamas socialinės bendrystės vertingumas. Susiklosčius tokioms sąlygoms, netgi tvirtų šeimų vaikai tampa nepajėgūs mokykloje taikyti dorovės nuostatas, įgytas šeimoje. Iš kitos pusės, savo darbui nuoširdžiai atsidavę pedagogai nevertinami, negirdimi, ignoruojami. Tokiomis aplinkybėmis mums susipratusiems, įžvalgiems tėvams reikia šiandien tapti ir vaikų ir atsidavusių pedagogų balsu. Savo veiklų pastiprinimui įkūrėme ,,TĖVŲ PEDAGOGŲ Są„JŪDĮ“, kad apsijungtų švietimo pažangos siekiantys tėvai ir pedagogai. Visi kartu daug efektyviau galėsime siekti meistriškumo tėvystėje, humanistinėje pedagogikoje bei alternatyvių mokyklų kūrime.
Kodėl vaikai nelaimingi
Tiesa tokia, kad tėvai iki tam tikro amžiaus yra pirmieji vaiko pedagogai. Vėliau mums, tėvams, dažnai skauda širdį, nes tenka patikėti vaikus muštro pedagogikai, savo galią demonstruojantiems, vaikų nesuprantantiems pedagogams. Mus, tėvus, liūdina, kai vaikai iš švietimo įstaigų į šeimas parsineša prieštaringas vertybes, žalingus modelius, smurtinę kultūrą. Daug tyrimų rodo, kad vaikai švietimo įstaigose yra nelaimingi – Lietuvoje per metus iš gyvenimo pasitraukia maždaug dvi klasės mokinių, patyčios neleidžia džiaugtis vaikyste, krūviai: ir emociniai, ir protiniai –nepakeliami, vaikai suniveliuojami, reiškiasi ankstyvos depresijos, veši žalingi įpročiai dar ankstyvoje paauglystėje). Perdėtas intelekto, atminties sureikšminimas. Vaikai šiandien išgyvena vertybinį badą. Kas iš to intelekto, jei nemokoma atskirti melo nuo tiesos, gėrio nuo blogio? Didžioji dalis pedagogų verčiami dirbti tarsi masinio konvejerio darbuotojai, kurie į vaikų galvas įrašinėja akademines žinias. O akademinių žinių kultas lavina tik vieną žmogaus (vaiko) būties lygmenį – protą. Kadangi klasėse ir grupėse per daug vaikų, pedagogai nepajėgūs išgirsti kiekvieną vaiką. To pasekoje vystosi begalės socialinių problemų, kurioms spręsti ateityje reikės didžiulių investicijų. Mums svarbūs sistemai nepatogūs pedagogai, nuoširdžiai dirbantys savo darbą dažnai būna ne tik neišgirsti, bet ir už meilę vaikams, atkaklumą, kūrybiškumą, drąsą nugalinami (sumažinamas pamokų skaičius, atmetamos jų idėjos ir t.t.) Todėl neatidėliojant reikia remti pečius ir širdis ir visiems kartu eiti mažais žingsneliais didelių pokyčių link. Mūsų siekiami pokyčiai – saugi pedagoginė atmosfera ir nuoširdus visų švietimo sistemos narių – mokytojų, mokinių bei jų tėvų – bendradarbiavimas.
Humanistinė pedagogika
Švietimo dokumentuose kol kas tik deklaruojama humanistinė pedagogika realybėje gyvuoja autotitarinė pedagogika. Pagal humanistinės pedagogikos principus, svarbiausia yra:
– patenkinti esminius psichologinius, dvasinius vaiko, kaip žmogaus, poreikius (tokius kaip saugumo jausmas, dėmesys, meilė, pagarba, saviraiška, leidimas būti savimi);
– galimybė įsisamoninti vaiko viduje vykstančius procesus;
– nukreipti žvilgsnį ne į pseudo problemas, o padėti įveikti rimtus būties klausimus;
– padėti vaikui įsisamoninti gyvenimo prasmę ir jos ieškoti;
– išmokyti sąmoningai apsispręsti ir savarankiškai pasirinkti;
– stiprinti pasitikėjimą savimi ir kitais;
– kurti tvarius bendruomeninius ryšius.
Tam įgyvendinti reikalingos sutelktos pajėgos ir nuoseklūs žingsniai. Kviečiu būkime kas tik galime kuo arčiau vaikų, mokyklos, darželių. Kelkime klausimus, teikime siūlymus, kurkime demokratiškas mokyklas. Už kiekvienų problemų stovi galimybės.
Šiuo metu Lietuvos tėvų forumo (LTF) kvietimu einu saviugdos klubų moderatorės pareigas projekte „Darni šeima ir tvari mokyklos bendruomenė – ateities Lietuva”. Įvairiuose Lietuvos miestų mokyklose vyksta saviugdos klubai telkiantys vyresnių klasių mokinius, mokytojus ir tėvus. Pagrindiniai saviugdos bruožai – kelti sau aukštesnius tikslus, pažinti savo galimybes, padėti atsinaujinti švietimui. Klube saugioje atmosferoje išgvildenę savo taikomų metodų, minčių, jausmų, žodžių ir veiksmų poveikį- vaikui, renkamės vaikus drasinančius, įkvepiančius metodus. Saviugdos klubo veikla siekiame padėti mokyklos bendruomenės nariams suprasti savo atsakomybes, kad gyvendami, dirbdami ir mokydamiesi drauge jie susitelktų, vieni kitus suprastų, vertintų, drąsintų, praturtintų, pasitikėtų, geriau sutartų ir susitartų. Į saviugdos klubus susitelkė asmenybės (vyresnių klasių mokiniai, tėvai ir pedagogai), besidominčios savęs ir aplinkose vykstančių procesų tobulinimu, švietimo pasaulio praturtinimu.
LTF projekte saviugdos klubuose atvira diskusija ieškome būdų, kaip mokyklose sukurti tokią aplinką, kurioje būtų vertinamas kiekvienas žmogus ir formuotųsi nuoširdūs bendruomeniniai ryšiai. Paaiškėjo, kad tvarioms bendruomenėms mokyklose formuotis trukdo egocentrizmas, kai siekiama asmeninės sėkmės sumenkinant šalia esantį. Trukdo klaidas stigmatizuojanti pedagogika, silpnas emocinis raštingumas, dialogo kultūros pagrindai, užslopintas kūrybiškumas, atmetamas dvasingumas. Vyrauja pedagoginės galios demonstravimas. Nuolatinis skubėjimas neleidžia pasidžiaugti sėkme ir pasiekimais. Tokioje aplinkoje ir darbuotojams, ir jaunuomenei tampa sudėtinga užmegzti nuoširdžius, atvirus, tvarius ryšius. Jaučiamas bendravimo alkis. O juk bendravimas yra pagrindinis sėkmės laidas. Santykiai užnuodyti konkurencine kova – kiekvienas trokšta asmeninių pergalių bet kokia kaina. Jaunuomenė, dalyvaudama mokymosi procese, negauna žinios, kad žmogus, bendravimas yra aukščiausios vertybės žemėje, ir kad kiekvienas esame svarbi visumos dalis, turinti savo paskirtį.
Pradedame nuo savęs
Negali būti vieno standarto, koks turi būti vaikas ir vieno visiems vaikams tinkamo mokymo, ugdymo būdo. Supratome, kad reikia atkakliai kurti žmogui teisingą aplinką, kurioje išnyksta visos baimės, nepasitikėjimai savimi ir kitais. Mes, kiekvienas dalyvis, prisiėmėme uždavinį nuolat gilintis, kaip kiekvienas žmogus (vaikas) veikia ir tokia laikysena užkrėsti aplinkas. Visi dalyvaujantys saviugdos klubuose sutarėme, kad visų pirma mes patys, suaugusieji, turime išmokti formuoti ne tik asmeninę, bet ir kolektyvinę atsakomybę, bendrystės pojūtį, kai nei vienas nėra svarbesnis už kitus nei dėl visuomeninės padėties, nei dėl pasiektų rezultatų. Svarbu pažiūrėti į kiekvieną vaiką asmeniškai, skirti dėmesio jam. Taip pat reikalinga skatinti jo gebėjimą gerbti grupę, išjudinti, išgauti iš jos jėgų ir būti kartu su kitais it viena visuma. Tebesvajojate apie ugdymo įstaigą, kuri sugebėtų širdingai auklėti, mokyti vaikus ir per vieną jaunuomenės kartą pasiektų aukštos pažangos? Ilgalaikė sėkmė priklauso nuo mūsų gebėjimo susivienyti. Klubų dalyviai mokyklose inicijavo tokius projektėlius: ,,Pažvelk į šalia esančių akis“, ,,Pakalbink tuos, kurių nepažįsti“, „Sustabdyk neteisybę šalia savęs“, „Savo ydas matyk ryškiai, o kitų – blyškiai“, „Papuoškime kiekvieną dieną vieni kitų širdis išminčių citatatomis“, ,,Kaip aš drąsinu šalia esančius?“, ,,Geroji patirtis: kaip mėgautis grupės jėga ir sėkme kartu su kitais?“
Saviugdos klubuose vyko savityros studijos per atvirą, artimą ryšį su kitais. Gilinomės, kaip formuoti savo asmeninį, šeimos ir švietimo gyvenimą, kuris neštų pažangą asmeniui, šeimai, švietimui, visuomenei.
Atvirumo akimirkomis dalyviai pateikdavo skaudžių pavyzdžių iš savo asmeninės patirties, kiek jiems jėgų reikėjo iššvaistyti vėjais varžantis su kitais, puikuojantis prieš kitus. Paaiškėjo, kad didžiausias pasiekimas vaikui mokyklose, darželiuose – dalyvauti bendruose veiksmuose, turėti galimybę padėti šalia esantiems. Didžiausios pergalės įmanomos, kai ir mažas, ir didelis jaučia sociumą taip, kaip pats save, ir jau nenori brėžti skiriančios linijos tarp savęs ir aplinkos. Mes, suaugusieji, atsakingi už tokios atmosferos nuolatinį puoselėjimą.
Jolanta Lipkevičienė
socialinės veiklos asociacijos „Šviesos kampelis“ vadovė