Tačiau moteris abejoja, ar gebėtų nesijausti auka, dirbdama valstybinėje mokykloje. Žaliosios gamtos mokyklos įkūrėja mato, kad dauguma pedagogų yra išsekę, pikti ir jaučiasi aplinkybių aukomis. „Labai drąsiai mokytojus raginu eiti ten, kur jie galės meilei pasitarnauti“, – savo seminaruose ji atvirai ragina pedagogus suvokti savo vertę ir galimybes.
Kodėl gyvenimas mokykloje bėga pagal komandas?
Ankstyvoje vaikystėje Jolanta daug laiko leido kaime su seneliais. Vienkiemyje, kuriame ganėsi avys ir arkliai, ji jautėsi laisva ir mylima. Nereikėjo jokių žaislų, užteko to, ką dovanoja gamta. Pargrįžusi į Kauną pas tėvus, bendrabučio tipo name ji jautėsi lyg uždaryta ankštoje dėžutėje. Tėvai dirbo pamainomis, todėl neturėjo kitos išeities ir leido abu vaikus į savaitinį darželį. Jolantos brolis krisdavo ant žemės ir verkdavo: „Mamyte, nepalik.“ Dabar Jolanta prisimena buvusi jam kaip guodėja. Būtent darželyje jai kilo pirmieji klausimai apie ugdymo sistemą. Kodėl visi vaikai tuo pačiu metu turi sėstis ant puoduko? Kodėl visas gyvenimas bėga pagal komandas?
Nepasitenkinimas ją lydėjo ir mokykloje. Jolanta tai stengėsi būti pirmūnė, tai nesistengdavo ir gaudavo dvejetus. Tačiau prasmės jausmo nebuvo. Baigusi mokyklą ji pasijuto lyg nuo pečių būtų nukritusi našta.
„Ir dabar man atrodo, kad gyvenime niekada daugiau nejaučiau tokios beprasmybės kaip mokykloje“, – užtikrintai kalba netoli Kauno įsikūrusios Žaliosios gamtos mokyklos vadovė. Baigusi vidurinę, ji norėjo studijuoti pedagogiką, bet tėvas neleido išvykti į kitą miestą. Tada mergina nusprendė nestudijuoti išvis. Ji įsidarbino fabrike ir sparčiai kilo karjeros laiptais. Paskui sukūrė šeimą ir ėmė kartu su vyru kurti gėlininkystės verslą.
Eglė Pranckūnienė aiškina, kad net labai kūrybiški žmonės likę vieni gali perdegti. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Eglė Pranckūnienė aiškina, kad net labai kūrybiški žmonės likę vieni gali perdegti. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Vėl kelti klausimus apie prasmę ji ėmė tada, kai atėjo metas leisti į mokyklą savo vaikus. Tėvai neturėjo kito pasirinkimo, tad teko pirmąjį vaiką vesti į tradicinę valstybinę mokyklą. Mama eidavo į klasę savanoriauti, norėdama matyti, kas joje vyksta.
„Kalbėdavomės su sūnumi apie jo rūpesčius. Tačiau kartą pajutau, kad jis nuo manęs nutolo. Atsikėlusi sekmadienio rytą, paklausiau, ar ką nors ne taip pasakiau ar padariau, kad jis nenori su manimi dalytis. O vaikas ir sako: „Mama, tai, ką tu siūlai, mokykloje neveikia, tai ką man čia tau pasakoti“, – J. Lipkevičienė prisimena sūnų mokiusi būti pakantų ir kalbėtis. – Vienas jo klasiokas rašikliu badydavo kojas šalia esantiems. Mokytoja jį sodindavo su skirtingais vaikais, kad vieno neužbadytų, taigi kiekvienam ateidavo eilė patirtį smurtą. Sakydavau sūnui, kad tas vaikas yra sužeistas, ir skatinau siųsti jam meilę ir šviesą.“
Po pokalbio su sūnumi ji nusprendė vaikus gelbėti nuo smurto. Paaiškėjo, kad klasės mokytoja tiesiog nežinojo, ką daryti. Smurtaujantį mokinį pedagogė kaip tik stengėsi išaukštinti. Klasėje šalia jo nuotraukos buvo prierašas: „Jis yra geriausias.“ J. Lipkevičienei mokytoja paaiškino, kad pagyros – už gerus rezultatus krepšinyje. Į jos pasiūlymą patikslinti, kurioje srityje vaikas geriausias, atsako nebuvo… Dabar J. Lipkevičienė supranta – mokytoja bandė mąstyti pozityviai, tačiau nelabai suprato, kas yra tikrasis pozityvus mąstymas.
Pozityvus mąstymas – tai ne dirbtinė šypsena
Irma Liubertienė tvirtina, kad pozityvų mąstymą mes be reikalo tapatiname su mėginimu visiems įtikti. „Yra atvirkščiai – jei dirbtinai šypsausi, nerodau jausmų, apsimetu, kad man gera šitoje darbo vietoje, esu be galo negatyvus ir skleidžiu negatyvą, – pabrėžia Pozityvaus ugdymo instituto įkūrėja ir Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidentė. – Yra net tyrimų, kai buvo matuotas vaiko pulsas. Paaiškėjo, kad daugiausia streso vaikams kyla tada, jei mokytojas yra piktas, bet jis užspaudžia emociją ir elgiasi tarsi nieko nebūtų įvykę. Daug geriau būtų, jei jis tiesiai šviesiai pripažintų, kad žiauriai supyko.“ Ji tvirtina, kad tikras pozityvumas yra autentiškumas.
I. Liubertienė vaikystėje labiausiai mylėjo lietuvių kalbos mokytoją. „Lietuvių kalba man sekėsi prastai. Tačiau atėjo naujas mokytojas, kuris buvo be galo autentiškas. Jis taip mylėjo savo dalyką, kad į jį žiūrėdama įsimylėjau lietuvių kalbą, – ji prisimena tada pradėjusi net rašyti eilėraščius. – Mačiau, kad jis manimi tiki. Tačiau jis nebuvo pūkuotas ir gražus. Tiesą sakant, jis buvo tikras kirvis.“
Jei mokytojas blogai jaučiasi darbe, I. Liubertienė pirmiausia jam siūlo pagalvoti apie kūno poreikius: „Ar aš pavalgęs, pailsėjęs, išsimiegojęs? Jei pamiršau pavalgyti ir esu alkanas, jokie streso valdymo seminarai nepadės.“ Jei kūno poreikiai patenkinti, tada metas pažvelgti į savo emocijas: „Kiek šioje mokykloje jaučiuosi saugus? Ar jaučiuosi kaip bendruomenės dalis?“ Pasak I. Liubertienės, dažnai mokytojai apkalbinėja kitus ir ant visų pyksta, nes nesijaučia bendruomenės dalimi.
„Jei kalbame apie aukos sindromą, turime suvokti, kad svarbi ne tik auka – tas žmogus, kuris skundžiasi kitais ir juos apkalba. Dar svarbesni yra tie, kurie nieko nepadaro, kad nutrauktų apkalbas. Apkalbos liaunasi, kai nėra norinčių į jas įsitraukti, nes vienam žmogui būti auka nėra įdomu“, – tvirtina I. Liubertienė.
„Jei losim ant kitų, kiti irgi los“, – I. Liubertienė dėl to nedvejoja. Tačiau pirmiausia būtina pamilti save. Per savo mokymus ji duoda užduotį, per kurią reikia papasakoti, kaip save myliu ir vertinu. Kartą viena mokyklos direktorė nusprendė, kad ši užduotis yra nesąmonė. Atvykusi kitą dieną, ji pareiškė neatlikusi namų darbų. I. Liubertienė nesutriko ir tarė: „Ši užduotis buvo tik jums. Jeigu nenorite – nedarykite, mums svarbu, kad dalyvautumėte.“ Direktorė sutriko, nes tikėjosi dėl savo poelgio būti nuteista. Per pertrauką ji atliko užduotį, o po mėnesio net kiti pastebėjo, kad jos akys žiba. Pasak I. Liubertienės, raktas į žmogaus širdį visada yra nuoširdus dėmesys.
Pasak Irmos Liubertienės, raktas į žmogaus širdį visada yra nuoširdus dėmesys. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Pasak Irmos Liubertienės, raktas į žmogaus širdį visada yra nuoširdus dėmesys. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Kita direktorė skundėsi, kad kolektyve nėra su kuo pasikalbėti. Vėliau vis dėlto pripažino: „Na, gal trys žmonės ir yra.“ Pozityvaus ugdymo instituto vadovė įtikino ją, kad su tais trimis žmonėmis verta kartą per savaitę susitikti ir kalbėtis apie viską, išskyrus darbą. Direktorė pakvietė kolektyvo narius gerti arbatos. Pirmąją savaitę atėjo trys, o vėliau susidomėjo ir kiti – jiems kilo klausimas, kodėl išėję iš direktorės kabineto kolegos taip gerai jaučiasi. Taip viskas išsiskleidė.
Geriausi mokytojai „džiazuoja“
Lina Mieliauskienė buvo anglų kalbos mokytoja, o paskui tapo verslininke. Dabar ji – pokyčių valdymo konsultantė ir laidos „Atvirai su vadovu“ vedėja. Kartais trijų vaikų mama ima mąstyti apie švietimą. Ir jai liūdna, nes sparčiai besikeičiančiame pasaulyje mokytojai vaikus moko ne to, ko reikės ateityje, o remiasi senomis praeities taisyklėmis.
„Pedagoginį baigiau prieš trisdešimt metų. Ir net tais laikais jau mąsčiau, kad vaikus turėtume kūrybiškiau ugdyti. Kai bandžiau pristatyti savo idėjas, dėstytojai tai pavadino nusišnekėjimu, – prisimena L. Mieliauskienė. – Dėstytojų algos yra mažos, todėl ir dabar studentams dėsto daugelis senų pažiūrų profesorių. Jų paskaitos yra tokios pat nuobodžios, kaip buvo man. O šiais laikais žmonės išlaiko dėmesį tik septynias minutes.“ Jos nestebina, kad paskui pedagogai nemoka per savo pamokas išlaikyti vaikų dėmesio.
Prislėgti mokytojai jaučiasi ir todėl, kad jiems reikia rašyti beprasmiškus darbo planus. „Versle planai rašomi pirmaisiais metais, nes mums reikia patiems žinoti, kas kaip sudėta. Tačiau tikrai ne po penkiolikos metų, kai žmogus jau gali „džiazuoti“, – ji įsitikinusi, kad patys geriausi mokytojai yra tie, kurie su vaikais kuria meną. – Tokie pedagogai su vaikais eina į nežinomybę. Vaikai vis dar smalsūs kurti iš nežinojimo. Ir jie nori eiti pas tuos mokytojus, kur jų smalsumas gali pasireikšti.“
Pokyčių valdymą L. Mieliauskienė gerai išmano. Todėl ir klausiu jos, kaip sistema galėtų pasikeisti. Konsultantė tyli. O paskui ištaria: „Labai liūdna… Jei po truputį ledai ims judėti, gal per dešimt metų kas nors pasikeis.“ Jos manymu, sunku net privačioms mokykloms, nes jos irgi privalo išmokyti vaikus to, kas privaloma pagal normatyvus.
„Labai reikia daugiau smalsių žmonių, kurie bandytų pažiūrėti, kas yra už kampo. Siųsti jaunus mokytojus į užsienį ir grįžusius juos palaikyti“, – L. Mieliauskienė tvirtina, kad palaikyti mokytojų užsidegimą yra itin svarbu. Gerų idėjų netrūksta ir dabar, tačiau sistema jų kūrėjus „suvalgo“.
Pasak L. Mieliauskienės, įprotis skųstis ateina iš vaikystės. Daugelis mūsų klykdami parduotuvėje sugebėdavome išsireikalauti žaislų ar saldėsių. Todėl ir suaugę nesąmoningai skundžiamės, kad aplinka kalta, sistema supuvusi. Taip pasąmoningai tikimės, kad ateis mama ir mūsų problema bus akimirksniu išspręsta… Todėl svarbu savyje pastebėti negatyvumo apraiškas.
Kaip prasideda negatyvumo grandinė?
Į mokytojų bejėgystės būseną „Renkuosi mokyti“ programos įkūrėja Eglė Pranckūnienė žvelgia mokslininkės žvilgsniu. Savo disertacijoje ji tyrinėjo, kaip mokytojai ir mokyklų vadovai išgyvena, patiria pasitikėjimą. Dirbdama prie projekto „Lyderių laikas“, mokslininkė bendrauja su mokytojais ir mokyklų vadovais visoje Lietuvoje, taigi gerai jaučia pedagogų nuotaikas.
Jolanta Lipkevičienė žino: mokytojai ne visada supranta, kas yra tikrasis pozityvus mąstymas. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Jolanta Lipkevičienė žino: mokytojai ne visada supranta, kas yra tikrasis pozityvus mąstymas. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
„Kai jautiesi visiškai bejėgis ir negalintis nieko pakeisti, kai niekas nebeįdomu ir neteikia džiaugsmo, tai jau yra perdegimas“, – šios ekspertės mintys skatina susimąstyti, kad perdegę gali būti daugybė Lietuvos pedagogų. E. Pranckūnienė aiškina, kad net labai kūrybiški žmonės, likę vieni lauke, gali perdegti. Todėl ji visada pataria ieškoti pozityviai mąstančių bendraminčių. Jei mokyklos kolektyve tokių atrasti neįmanoma, tada atramos derėtų ieškoti kitur ar net keisti darbą.
Stengtis įtikti tiems, kurie nuolat apkalbinėja ir kritikuoja kitus, – ne pati geriausia idėja. „Jei esi negatyvioje aplinkoje, galiausiai ir pats imi skleisti negatyvą, – E. Pranckūnienė ima pasakoti apie savo tyrimą. – Vienos mokyklos direktorius man pasakojo apie negatyvumo grandinę. Jis nueina į savivaldybę, o ten kalba su juo pakeltu tonu. Tada grįžęs jis nesusilaiko ir apšaukia mokytojus, o šie klasėje ima rėkti ant vaikų…“ Gera žinia čia yra ta, kad lygiai taip pat prasideda ir pozityvumo grandinė. Tereikia nuoširdaus, atviro bendravimo…
Kaip pozityviai mąstyti, kai trūksta pinigų?
„Viena mokytoja man su ašaromis akyse pasakojo, kaip viena augina du vaikus. Kaskart, gavusi algą, ji padalija ją į kelias dalis, skirtas būtiniausiems poreikiams patenkinti“, – I. Liubertienė tvirtina ne kartą girdėjusi tokių istorijų. Tačiau net ir nepriteklių patiriantiems ji pasakoja metaforą apie stiklinę.
Turbūt žinote istoriją, kad optimistas iki pusės pripiltą gėrimo stiklinę matys pusiau pilną, o pesimistas – pusiau tuščią? Pasak I. Liubertienės, matydami pusiau tuščią stiklinę, mes tik dar labiau pabloginame santykius su aplinkiniais ir savo sveikatą. Mūsų genuose užkoduota nepritekliaus baimė ateina iš tų laikų, kai skurdas galėjo reikšti bado mirtį. Tačiau, pasak I. Liubertienės, grėsmę sveikatai dažniau kelia ne finansinis nepriteklius, o baimė, skatinanti nuolat visur skubėti.
Visi jau žino, kad pokyčiai prasideda nuo vizijos. „Mus sugadino „europiniai“ pinigai, kuriuos reikėjo įsisavinti – tai yra išleisti. Žmonės eidavo į seminarus, kuriuose reikėdavo „atidirbti“. Įprato rašyti vizijas tik tam, kad jos būtų užrašytos. Ir dažniausiai tai tėra pakilūs žodžiai – norime būti gražiausi, geriausi, patikimiausi. Tai primena sovietmečio penkmečio planus“, – šį fenomeną L. Mieliauskienė pastebi verslo įmonėse ir neabejoja, kad ta pati bėda kamuoja ir švietimo sistemą.
„Kodėl esu mokytojas? Ar tikrai esu ten, kur turėčiau būti? Ar atskleidžiu visas savo galimybes? – L. Mieliauskienės manymu, retas pedagogas yra sau kėlęs šiuos klausimus. – Jei žmonės atsakytų sau, kodėl nori dirbti mokytojais, švietimo vizija tiesiog iššoktų iš burnos.“
O kaip su pinigais? „Nemanau, kad didesni pinigai gali ką nors pakeisti iš esmės, – L. Mieliauskienė gūžteli pečiais. – Versle žmonės irgi kartais sako, kad geriau dirbs, jei jiems daugiau mokės. Tačiau tai tėra iš sovietmečio atėjęs mitas. Jei dirbame tai, kas mums svarbu, tada tam atiduodame visas savo jėgas. O jeigu man svarbiau yra namie megztinius megzti, tada absurdas sakyti, kad dirbčiau geriau kaip mokytoja, jei man daugiau mokėtų. Savo potencialą mes visada išnaudojame ten, kur mums labiausiai patinka.“
Ką vis dėlto daryti tiems, kurie nori likti švietime? Pokyčių valdymo konsultantė siūlo pedagogams nė negalvoti, kad turi pasikeisti švietimą reguliuojančios institucijos. „Galvok apie ministeriją kaip apie nepajudinamą sieną. Ir tomis sąlygomis daryk tai, ką gali geriausia, – jos receptas trumpas ir paprastas. – Juk tas pats ir versle – biurokratija, mokesčiai… Todėl neverta skųstis tuo, ko negali pakeisti. Daug geriau galvoti apie tai, ką gali pakeisti esamomis sąlygomis.“
Mokykla apvaliame name prasidėjo nuo vizijos
„Augau ne ant „sofkelės“ sėdėdama, o ėjau tiesiai į mokyklos gyvenimą, – atstovaudama tėvų pozicijai mokykloje, J. Lipkevičienė pajuto, kad mokyklos gyvenime jai dalyvauti sekasi. – Tai buvo gera erdvė mokytis, kaip kalbėti paveikiai.“ Ji baigė socialinės veiklos studijas ir tapo Lietuvos tėvų forumo tarybos nare.
Prieš dešimtį metų atsirado mokyklos vizija. J. Lipkevičienė norėjo mokyklą statyti nuo pamatų. „Aplinkiniai stebėjosi – kam statyti, juk galima pastatą išsinuomoti? Tačiau aš norėjau mokyklą įkurti apvaliame iš medžio ir vilnos name“, – moteris džiaugėsi, kad vyras jos idėją palaikė. Kol idėja brendo, ji ėmė siūlyti mokykloms tarpininkavimo paslaugas tarp vaiko tėvų ir šeimos. Pedagogikos nebaigusi moteris netgi ėmė vesti seminarus mokytojas apie tai, kaip geriau suprasti vaikus.
„Labai mėgau svajoti. Iki detalių įsivaizdavau ir net piešiau, kaip mokykla turi atrodyti, – J. Lipkevičienė nekreipė dėmesio į aplinkinių perspėjimus, kad neužteks pinigų. – Kai dėjom pamatų akmenis, buvo žmonių, kurie sukiojo pirštus prie smilkinių. Tačiau šia idėja šventai tikėjau ir jaučiau, kad atsiras žmonių, kurie padės finansiškai.“ Svarbiausia – ji žinojo, kokia bus ši mokykla. Pavyzdžiui, tai, kad mokytojai bus mentoriai. Mentorius vaikui nenurodinėja, ką daryti, tik sukuria aplinką, duoda priemones ir padeda mokytis pačiam.
Per septynerius statybų metus Lipkevičių šeima atsisakė bet kokios prabangos. Pajamos iš gėlininkystės verslo atitekdavo statybai. „Vasaros atostogos bėgdavo palapinėse – vesdavome vaikams išlikimo stovyklas“, – dabar moteriai džiugu ir tai, kad bendra kūryba sustiprino šeimos ryšius. Anksčiau jai atrodė, kad viskas vyksta per lėtai. Paskui vieną dieną suprato – kai ateis laikas, idėja taps tikrove.
Praėjusių metų rugsėjį atsirado vaikų, kurių šeimos nori mokytis. Atsirado žmonių, kurie parėmė statybas. O vienas rėmėjas net spustelėjo, kad mokykla būtų atidaryta tučtuojau. J. Lipkevičienę labiausiai stebino tai, kad vaikus jai patikėjo labai išsilavinę tėvai. Taip Kauno rajone, Smiltynuose, dešimt kilometrų nuo miesto rugsėjį įsikūrė Žalioji gamtos mokykla. Joje – tik viena mišraus amžiaus devynių vaikų klasė. Tačiau viskas dar prieš akis.
Gal paprastas mąstymas, neapkrautas žiniomis iš pedagogikos studijų, J. Lipkevičienei kaip tik padėjo sukurti tai, kas kitiems atrodo neįmanoma? „Aš siekiu, kad Lietuvoje daug savanoriavę praktikai ir susirinkę asmenines kompetencijas gautų akademinį pripažinimą ir jiems nereikėtų sėdėti kiekvieną dieną universiteto suole, – J. Lipkevičienė tvirtina, kad kitose šalyse tokių galimybių yra. – Bent dukart per mėnesį vykstu kur nors mokytis, tačiau svarbu mokytis tai, kas įdomu ir įkvepia aukštesniems darbams.“
Plačiau: https://www.vz.lt/premium/verslo-klase/2019/04/07/svietimas-kaip-mokytojai-gali-pamatyti-pusiau-pilna-stikline#ixzz6KuC0LTqs