Šiuolaikinio švietimo pagrindas

„Pagrindinė mano pranešimo mintis – švietimas yra kiekvieno žmogaus teisė. Mano supratimu, tai šiuolaikinio švietimo pagrindas, suformuluotas po Antrojo pasaulinio karo. 1948 m. šalys sutarė siekti taikių ir tvarių visuomenių“, – pranešimą pradėjo profesorius. Pagrindiniai principai buvo išvardyti Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje – visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. 26.2 straipsnyje rašoma: „Švietimas skirtas tam, kad visais atžvilgiais būtų ugdoma žmogaus asmenybė ir didinama pagarba žmogaus teisėms.“ Nieko nerašoma apie gebėjimus ar aukštus akademinius pasiekimus. Vėlesnis Lietuvos dar neratifikuotas dokumentas (dar tik siekiama tą padaryti), kurį kitos šalys žino ir į jį atsižvelgia, – UNESCO konvencija prieš diskriminaciją švietime. Turime suprasti, kad švietimas, kuris neįtraukia, nepajungia, pašalina, neveda link tvarių bendruomenių, pats savaime neatliepia savo prigimties, gali pažeidinėti žmogaus teises arba būti diskriminuojantis, sukuriantis atskirtį.

JT Vaiko teisių konvencija įpareigoja saugoti vaiką nuo bet kokių diskriminacijos formų, tenkinti visų vaikų pagrindinius mokymosi poreikius (nepasakyta „kai kurių“, tiesa, Lietuva neseniai savo strategijose yra pasakiusi „gabių“). UNESCO Pasaulio švietimo forumas, kuriame kas 20 metų susirenka visų valstybių atstovai, švietimo lyderiai, nusprendžia, kur link judėti, kokie yra skaudžiausi neįgyvendinti švietimo momentai. Pirmasis švietimo forumas vyko 1990 m., tada priimtoje Jomtieno deklaracijoje apie švietimą visiems skelbiama, kad negali būti atskirčių, visi turi teisę gauti kokybišką išsilavinimą. 1993 m. atsirado naujas dokumentas, apie kurį Lietuva beveik nieko nežino, – pasaulio veiklos programa, ten pateikiamos galimybių išlyginimo taisyklės negalią turintiems asmenims. Jo esmė – visi vaikai turi mokytis kartu. Iki tol ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje negalią turintys vaikai buvo kažkur kitur, ne su visais.

Kitame pasaulio švietimo forume pasaulio švietimo lyderiai nutarė „užtikrinti lygiateisį prieinamumą į švietimą pažeidžiamiems ir atstumtiesiems“. Paskutinis dokumentas, kurį Lietuva įsipareigojo perkelti į savo nacionalinę teisę, strategiją ir praktikas, – 2015 m. UNESCO Incheono deklaracija. Buvo patvirtinta „Švietimas 2030“ programa, kurioje aiškiai pasakyta: „Įtrauktis, teisingumas ir prieinamumas yra kertiniai švietimo akmenys, nė vieno nepaliekant nuošalyje.“ Ši deklaracija tapo Darnaus vystymosi tikslų pagrindu. Ketvirtas Darnaus vystymosi darbotvarkės tikslas yra „užtikrinti įtraukųjį ir lygiavertį kokybišką švietimą ir skatinti visą gyvenimą trunkantį mokymąsi“. Tai galioja visoms pasaulio šalims. Kai kurios iš jų nenori to girdėti. J. Ruškus mano, kad Lietuva nori, bet neturi lygiateisiškumą užtikrinančių dokumentų, įstatymų, taip sukuriamas diskriminacinis švietimo pobūdis.

Trečiasis Lietuvos švietimo strategijos tikslas sako: „Užtikrinti prieinamumą ir lygias galimybes, tenkinti specialiuosius ugdymosi poreikius“. Kyla klausimas, kas tie specialieji poreikiai? „Mokyklose, švietimo struktūrose gerinti lygių galimybių visiems teikimą ir orientuotis į aukščiausius rezultatus“. Kas tie aukščiausi rezultatai? Nacionalinė pažangos strategija antrina: „Visų besimokančių poreikiams užtikrinti, bet remti gabių vaikų…“ Kas yra gabūs vaikai? „Man atrodo, prisimename prieš kelerius metus suformuluotą ir palaikomą tendenciją, kad gabūs yra tie, kurie turi puikius akademinius pasiekimus, puikiai mokosi visus dalykus ir puikiai išlaiko brandos egzaminus. Su kolega ir bičiuliu Dainiumi Žvirdausku prieš kelerius metus atlikome ikimokyklinio ugdymo tyrimą ir pamatėme įdomius rezultatus – pirmoje vietoje Lietuvoje yra konkurencinis stimuliavimas ir pasiekimai“, – kalbėjo J. Ruškus. Jau nuo darželio pradedama konkuruoti. Viename Kauno darželyje kalbintas tėtis pasakė: „Paprašiau savo vaiką leisti į dviem metais vyresnių vaikų grupę, kad jis išmoktų konkuruoti su kitais, kautis.“ Profesorius jo paklausė, kodėl kautis, konkuruoti. „Pažiūrėkite, kokia mūsų švietimo sistema, o kaip vėliau gyvenime? Jau mokykla turi tam ruošti. Juk vaikai ištisai turi konkuruoti tarpusavyje, parodyti, kad yra stipresni už kitus“, – tokia yra tėvų ir pedagogų nuomonė, buvo apklausti tūkstančiai jų. Štai bendruomeniškumas, socialinis jautrumas yra paskutinėje vietoje, o drausmė, tvarka, paklusnumas užima aukštesnę poziciją.

J. Ruškaus nuomone, Lietuvoje nėra atpažinta švietimo kryptis. Antai suomiai 1960–1970 m. apsisprendė ir pasakė, kad jų šalis nuo šiol eina tautiškumo ir lygybės keliu. Nuo to viskas prasidėjo, o šiandien Suomija dažnai rodoma kaip geras pavyzdys. Suomija visada laikėsi šios krypties. Profesorius mano, kad šios idėjos turėtų būti artimos Lietuvai.

Atskiras fenomenas yra vadinamųjų prestižinių mokyklų, atsirenkančių vaikus, sindromas. Lietuvoje egzistuoja įdomus dalykas – ne vaiko ar jo tėvų teisė rinktis mokyklą, bet mokyklos teisė rinktis vaikus. Užsieniečiai tai išgirdę stebisi, kaip tai įmanoma. Niujorke gyvena lietuvių šeima, kuri dirba misijoje ir augina sūnų, turintį Dauno sindromą (savo patirtimi jie dalijasi „Facebook“ puslapyje „Mato diena“). Lietuvoje berniuko niekur nepriėmė: nei į mokyklą, nei sportuoti, visur sakė: „Nėra sąlygų, nepriimsime.“ Niujorke berniuką nuvedus į eilinę mokyklą, iš karto pribėgo kiti vaikai, kvietė: „Ateik su mumis“, mokyklos bendruomenė tėvų ir vaiko paklausė pagrindinio dalyko – kokie yra jų poreikiai. Mokykla kitaip elgtis negali, tokia yra įstatymais nustatyta tvarka. Jei tėvai pasakys: „Norime, kad mūsų vaikas visą laiką būtų klasėje su kitais vaikais“, bus naudojami visi resursai, kad taip ir būtų.
Specialusis ugdymas kaip diskriminacijos forma
Specialusis ugdymas ir mokymas namuose yra atskirtis ir diskriminacijos forma. Lygiai tas pats yra dėl vaikų lyginimo tarpusavyje pagal akademinius rezultatus, ignoruojant individualią pažangą. Sąvoka „gabus vaikas“ vartojama kalbant tik apie akademinius rezultatus ir juos pervertinant, ignoruojant visą kitą kontekstą. Profesorius su D. Žvirdausku ir komanda atlikdamas kitą tyrimą pastebėjo, kad vyresnėse gimnazijos klasėse vaikai beveik nebelanko neformaliojo ugdymo užsiėmimų – tai lemia egzaminų, kurių patikimumu kasmet smarkiai suabejojama ir kurie drąsiai išskirsto vaikus į gabiųjų arba negabiųjų sąrašus, „baubas“. LAMA BPO prezidentas yra pasakęs: „Visi Lietuvos vaikai pagal savo akademinius rezultatus surikiuojami į vieną ilgą eilę“ – kažkur yra gabūs, kažkur – kiti. Profesoriaus nuomone, vaikų patyčios nėra psichologinė problema, o įvairovės ir sąlygų lygybės stokos rezultatas. Lietuva labai didžiuojasi tarptautine statistika – deklaruojama, kad 11,01 proc. specialiųjų poreikių vaikų mokosi bendrojo ugdymo mokyklose. Pasirodo, specialieji poreikiai, anot J. Ruškaus, tai apgaulinga, netgi melaginga sąvoka. Neįgaliųjų iš to skaičiaus yra tik 11,62 proc., visa kita (87,01 proc.) yra kalbos ir komunikacijos sutrikimų turintys vaikai (kuriems reikia logopedo pagalbos) ir 1,37 proc. vaikų, turinčių mokymosi sunkumų. Beveik visi negalią turintys vaikai lanko specialiąsias mokyklas arba mokosi namuose. Jiems nėra vietos Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose.

Lietuva dažnai sako, kad nediskriminuoja mokinių. Bet tai daroma netgi įstatymuose – Švietimo įstatymo 29.10 punkte rašoma: „Mokykla, dėl objektyvių priežasčių negalinti užtikrinti mokiniui, kuris mokosi pagal privalomojo švietimo programas, psichologinės, specialiosios pedagoginės, specialiosios ar socialinės pedagoginės pagalbos, suderinusi su jo tėvais (globėjais, rūpintojais), pedagogine psichologine bei vaiko teisių apsaugos tarnyba, siūlo jam mokytis kitoje mokykloje.“ Kitaip tariant, eiti į specialiąją mokyklą, į diskriminacines sąlygas, kurias Lietuva neblogai finansuoja. Lietuvos švietimo strategija ne mokyklai, ne sistemai priskiria gebėjimą integruotis, o pačiam vaikui: „<…> specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, kurie sunkiai integruojasi į bendrą besimokančiųjų srautą.“

JT neįgaliųjų teisių konvencija kalba ne apie neįgaliuosius, o apie valstybes, jų įsipareigojimą užtikrinti nediskriminuojantį ir įtraukųjį ugdymą. Diskriminacija dėl neįgalumo tai bet koks išskyrimas, atstūmimas ir apribojimas. „Kai mokykla, remdamasi Lietuvos švietimo įstatymu, pasako nepriimsianti vaiko, tai yra diskriminacija. Slovakija žengia toliau – Aukščiausiasis teismas priėmė nutarimą, kad bet koks atsisakymas priimti vaiką yra diskriminacinis aktas, mes iki to dar nepriėjome. Neįgalieji yra tie, kuriems neleidžiama lygiavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime, kurie susiduria su kliūtimis aplinkoje. Mūsų mokykla ir švietimo sistema turi įstatymų ir kitokių kliūčių, kurios paverčia žmogų, švelniai tariant, nematomu, o griežčiau tariant – diskriminuojamu“, – sakė J. Ruškus. Valstybės įsipareigojimas sudaryti tinkamas sąlygas yra įsipareigojimas savo piliečiams, vaikams (taip pat ir turintiems negalią) sudaryti sąlygas naudotis savo teisėmis. Lygybė užtikrinama ne pasakant „visi lygūs, visi vienodi“, o išlyginus ekonominius, socialinius netolygumus, garantuojant tinkamą sąlygų pritaikymą.
Įtraukusis ugdymas

Įtraukusis ugdymas – ne vienos mokyklos klausimas, o visos švietimo sistemos. Mokytojas yra jos pagrindas, parama pedagogui yra viena iš ugdymo esmių. „Kalbėdami apie tinkamų sąlygų pritaikymą, pateikiame rekomendacijas, kaip dirbti, jei vaikai turi skirtingas negalias (neregiai ir silpnaregiai, kurtieji ir neprigirdintieji), ką daryti, jei vaikai turi kalbos ir komunikacijos ar komunikacijos ir elgesio sutrikimų, kaip teikti pagalbą ir sudaryti tinkamas sąlygas, ką daryti, jei mokiniai turi intelekto sutrikimų“, – vardijo profesorius.

„Esu Geros mokyklos koncepcijos bendraautoris. Manau, mums pavyko sukurti gerą instrumentą, žinau, kad yra mokyklų, kurios koncepciją įgyvendina. Praleidome vieną dalyką – nepamatėme negalią turinčių vaikų, nes gera mokykla taip pat gali būti diskriminuojanti. Bet jei pridėsime įsipareigojimą neįgaliam vaikui, geros mokyklos modelis ypač tinka įtraukiai mokyklai kurti. Tereikia atsisakyti 29.10 punkto, t. y. kiekvienai mokyklai, į kurią kreipiasi negalią turintis vaikas, įsipareigoti jį priimti ir suteikti reikiamas sąlygas. Taikant Geros mokyklos koncepciją, viskas atsistoja į savo vietą“, – kalbėjo J. Ruškus. Kaip gerus pavyzdžius jis paminėjo Klaipėdos Simono Dacho progimnaziją, kuri saugojo autizmą turintį vaiką, nepasidavė kitų tėvų spaudimui pašalinti jį iš mokyklos, Kovo 11-osios gimnaziją ir pan. Bet tai tik mokyklų bendruomenių gera valia, trūksta sisteminio pagrindo.

Gera mokykla – tai kokybiškai įtrauki mokykla, kurioje kiekvienas vaikas yra svarbus. Įtrauki mokykla nėra skirta tik neįgaliesiems, o tokia, kurioje sudarytos sisteminės sąlygos visiems vaikams mokytis drauge, ugdymas vyksta be atskirties ir diskriminacijos. Kai aplinka derinama prie vaiko gebėjimų, o ne vaikas – prie standarto. Kol kas Lietuvoje atskirtis yra moraliai priimtina. Profesorius kvietė atsigręžti į UNESCO ir JT švietimo bazinę kryptį ir švietimo prigimtį – užtikrinti įtraukųjį ir lygiateisį kokybišką švietimą ir skatinti visą gyvenimą trunkantį mokymąsi.

Konferencijos vaizdo įrašą galite peržiūrėti čia – www.youtube.com/watch?v=GXxUsNKzDpw. J. Ruškaus pranešimas nuo 1:08:00 iki 1:37:27.

Skaitykite daugiau: http://www.svietimonaujienos1.lt/svietimas-yra-kiekvieno-zmogaus-teise/?fbclid=IwAR1Bah_lLMlOoqFoXZOx1UczszySVBnH1jBd26GYU5FuEVleIuUtsDI5iJE

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *