Ji anksti ištekėjo, vos spėjo pabaigti mokslus. Pagimdė vieną vaiką, o po metų – dar vieną. Laiko karjerai, savo interesams ir hobiui tiesiog nelikdavo. Visas laikas būdavo skiriamas maistui gaminti, skalbti, tvarkyti… Ir negali pasakyti, kad jai tai nepatiko arba kad šeima nebuvo laiminga, ne. Sūnūs augo sveiki ir linksmi, juk mama jais rūpinosi. Jie tapo jos gyvenimo prasme.
Tik štai atėjo momentas, kai vaikai užaugo. Vienas išvažiavo mokytis į kitą šalį, kitas nusprendė kurti šeimą ir persikraustė su mergina į atskirą butą. Tuo momentu jos gyvenimas sugriuvo. Juk jai daugiau nieko nebeliko. Rezultatas – ji vieniša ir sugniuždyta, jos gyvenimas tuščias, o vaikų širdyse apsigyvena nuolatinis kaltės jausmas dėl jos vienišumo.
Šiek tiek kitokia istorija. Ji pastojo nuo vyro, kuriam vaikas buvo nereikalingas, tad nusprendė užauginti jį dėl savęs. Berniukas augo apsuptas rūpesčio ir meilės. Mama nėrėsi iš kailio bandydama sukurti jam tobulą gyvenimą. Ji pamiršo save, savo asmeninį gyvenimą ir svajones.
Jai pavyko, jis užaugo sėkmingu berniuku, tik štai bėda – jį nuolat slėgė neatlygintos skolos jausmas. Rezultatas: jam 50 metų, nevedęs, be vaikų, vis dar gyvena su mama bandydamas grąžinti skolą. Tik niekaip nepavyksta.
Ir dar viena. Jos gyvenimas nebuvo itin nusisekęs: karjera nesiklostė (nors ji pernelyg ir nesistengė), princo nesutiko ir vaikų neatsirado. O amžius jau ėjo link 40-ies. Štai ir nusprendė ji pagimdyti vaiką, kad bent kažkas būtų gyvenime. Savo vaiko rankytėmis ji norėjo realizuoti visus planus, kurių pati nesugebėjo įgyvendinti.
Ji labai norėjo skambinti pianinu, bet motina jai uždraudė. Tad ji nuo mažens atidavė savo vaiką į muzikos mokyklą ir vis laukė, kada gi jis nuskins apdovanojimus. Tik vaikui nepatiko groti pianinu, jis to nekentė visa savo esybe.
Bet prieštarauti mamai negalėjo. Juk „mama dėl tavęs savo gyvenimą paaukojo“, ir tai buvo pagrindinis argumentas. Rezultatas: vaikas taip ir negavo apdovanojimų, netgi atvirkščiai, tapo infantiliu suaugusiuoju be jokių ambicijų. Užtat moka skambinti pianinu.
Kiek dar yra tokių istorijų? Kiek kartų tėvai aukojo gyvenimą dėl vaikų, dėl jų šviesios ateities, bet dėl to buvo tik blogiau ir jiems, ir vaikams? Jų tikriausiai neįmanoma suskaičiuoti, jų yra milijonai. O viskas dėl to, kad tėvai daro vaikus savo gyvenimo esme. Tik tai yra visiškai neteisinga…
Tėvų ir vaikų problemos
Indų išmintyje yra tokia frazė: „Vaikas – svečias tavo name.“ Tai turi prisiminti kiekvienas tėvas, visada. Vaikas nėra tavo nuosavybė, jis – asmenybė, kuri turi savo gyvenimą, interesus, tikslus, svajones. Tėvų pareiga – užtikrinti jo laimingą vaikystę, suteikti būtiniausius dalykus ir paleisti, kai ateis laikas. Vaikas tėvų namuose – ne Visatos centras.
Bet aprūpinti – vadinasi, duoti tai, ką gali, o ne aukoti viską, kad vaikas gautų tai, kas yra geriausio. Nereikia aukų, vaikams jų nereikia. O jeigu tu tai ir darai, vaikai neturi apie tai žinoti. Juk priekaištaudamas jiems dėl to, ką davei, sėji juose kaltės ir skolos, kurią reikia grąžinti, jausmą.
Tik ar vaikai skolingi tėvams? Mano kuklia nuomone, ne, neskolingi. Mes patys nusprendžiame pagimdyti vaiką. Bet kam mes tai darome? Kad jie realizuotų tai, ko patys nesugebėjome? Kad jie pasirūpintų mumis senatvėje? Sutikite, tai gana egoistiška. Man atrodo, pirmiausia tai turi būti daroma tam, kad į šį pasaulį ateitų nauja gyvybė, kad patirtume motinystės arba tėvystės džiaugsmą.
Tėvas Pranciškus kažkada pasakė:
„Jėzaus tėvai atėjo į šventyklą tam, kad patvirtintų, jog jų sūnus priklauso Dievui ir kad jie yra tik Jo gyvybės saugotojai, o ne savininkai. Tai priverčia mus susimąstyti: visi tėvai yra vaikų gyvybės saugotojai, o ne savininkai.“
Kitoje viso to pusėje – tavo gyvenimas. Tapęs tėvu tu nenustoji būti asmenybe. Tavo interesai, asmeninis gyvenimas ir svajonės – ne mažiau svarbūs nei rūpinimasis vaiku. Niekada to nepamiršk.
Nereikia gyventi tik dėl vaikų, nereikia daryti iš jų gyvenimo prasmės. Gyvenimo prasmės ieškokite kituose dalykuose. Mylėkite savo antrąją pusę, vaikai išeis, bet jūs liksite kartu. Šeimą ir tarpusavio santykius reikia branginti.
Mylėk save. Apie ką svajojai, kai buvai vaikas? Taigi, pabandyk tai prisiminti. Įgyvendink savo svajones, pabandyk susirasti mėgstamos veiklos. Juk kitaip negalėsi išmokyti vaiko mylėti save ir siekti savo tikslų.
Labai prašau, negyvenk dėl vaikų. Žinoma, tai tavo reikalas, tavo pasirinkimas ir niekas neturi teisės tau sakyti, kaip elgtis. Bet pagalvok apie tai… Dabar, kai matau vaikus, kuriems tėvai atidavė viską ir netgi daugiau, man skaudu žiūrėti į jų akis. Juos slegia kaltės jausmas dėl skolos, kurios jie niekada negalės atlyginti savo tėvams. Sudaužytos širdys tų, kurie nusprendė kurti savo gyvenimus, bet vis dar negali atleisti sau dėl to, kad paliko tėvus.
O taip neturi būti, vaikai neturi jaustis kalti dėl to, kad nusprendė kurti savo gyvenimą. Juk kaip kitaip jiems tapti laimingiems? Niekas nesako, kad neturi mylėti savo vaikų – mylėk juos visa širdimi, dovanok jiems laimę ir džiaugsmą. Tiesiog prisimink, kad rūpestis gali būti pernelyg didelis. O dar tai, kad anksčiau ar vėliau vaikai užaugs ir juos teks paleisti.
Kaip sakė Kuperis, mano mėgstamiausio mokslinės fantastikos filmo herojus: „Tėvai tampa savo vaikų ateities vaiduokliais.“ Ir aš manau, kad kiekvienas tėvas turi gerai apgalvoti šiuos žodžius. Koks vaiduoklis savo vaikams nori būti tu – sunki našta ar šviesus prisiminimas?
https://vmarkus.lt/santykiai/taip-zlunga-gyvenimai-stai-kodel/